Beribis entuziazmas

O.Pleirytė gimė 1882 m. rugpjūčio 30 d. Mintaujoje (nuo 1917 m. – Jelgava, Latvija), augo kartu su dviem broliais, buvo išlepinta ir išsilavinusi, gerų manierų panelė, jau vaikystėje mokėjusi penkias kalbas: rusų, vokiečių, latvių, lenkų ir lietuvių. Skambino pianinu, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Baigė Mintaujos vokiškąją gimnaziją ir, rašytojo kapeliono Julijono Lindės-Dobilo raginama, įsijungė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Patriotiškumo jausmą ugdė skaitydama Maironio, Marijos Pečkauskaitės kūrybą, vaidindama Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Iš Mintaujos laikų, kai matė pastatytą Latvijos rašytojos Aspazijos dramą „Vaidilutė“, O.Pleirytė pasirinko pseudonimą Vaidilutė, šiuo vardu skelbė visą savo kūrybą, leido knygas.

Baigusi gimnaziją, Ona pradėjo dvaruose dirbti guvernante, o 1903 m. našlė Marija Oginskienė pakvietė ją vadovauti Plungės slaptajai mokyklai ir 1904 m. išsiuntė jaunąją O.Pleirytę mokytis į Šveicariją Ingenbolio Šv.Kryžiaus seserų pensionatą, į aukštąją pedagogikos klasę. Mergina buvo pažįstama su Juozu Tumu-Vaižgantu, Ciuriche susipažino su Jonu Biliūnu, abu rašytojai skatino o.Pleirytę imtis plunksnos, aprašyti pastebėjimus ir įspūdžius. Rašančiųjų vis dar labai trūko. 1905 m. pavasarį Ona grįžo į Latviją, o tų metų rudenį buvo pakviesta dirbti į besikuriantį, Petro Vileišio organizuojamą dienraštį „Vilniaus žinios“, kuriame ji buvo vienintelė etatinė darbuotoja.

Vaidilutės pagrindinis gyvenimo kūrinys, rašytas ilgus metus, yra romanas „Tėviškė“, kuriame ji norėjo pavaizduoti viską, ką pati jaunystėje išgyveno.

Be darbo laikraštyje, mergina aktyviai įsijungė į tuometį kultūrinį sostinės gyvenimą, domėjosi įvairiomis sritimis, tiesė savo rankas ta kryptimi, kuria jų reikėjo. Kūrė Lietuvos mokytojų sąjungą, aktyviai prisijungė prie Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio darbo, padėjo rengti Pirmąją lietuvių dailės parodą, artimai susipažino su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, jo paveikslų temomis rašė poetinės prozos miniatiūras, steigė „Aušros“ draugiją švietimui platinti Vilniaus krašte, vyko į visos Rusijos mokytojų suvažiavimą Petrograde, 1907 m. dalyvavo Pirmajame lietuvių moterų suvažiavime Kaune, dainavo kartu su solistu Kipru Petrausku Vaidilutės partiją operoje „Birutė“, vaidino dramose ir komedijose, su dramaturgu ir aktoriumi Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu rūpinosi „Vilniaus kanklių“ teatrine ir koncertine veikla.

Didis aktyvumas buvo pagavęs jauną patriotę, kuri suprato, kad reikia kurti ir darbuotis lietuvybės ir Tėvynės labui. Tokie buvo to meto veikėjai vyrai, o ji moteris – sumani, gana išsilavinusi, veikli, pasiaukojanti, nė kiek nuo vyriškų darbų neatsiliekanti. Kai O.Pleirytė iš Vilniaus išvažiavo, 1911 m. į sostinę atvyko gyventi Žemaitė, kuri taip pat darbavosi visose srityse, kiek gebėdama ir spėdama. Absoliutus moterų sąmoningumas.

Gyvenimo maršrutai

O.Pleirytės gyvenimas pasikeitė, kai ji ištekėjo už „Vilniaus žinių“ sekretoriaus, redaktoriaus, diplomuoto inžinieriaus Kazio Puidos. Juos mažoje ir nuošalioje Stakių bažnyčioje (dab. Jurbarko r.) 1906 m. birželio pabaigoje „be išpažinties ir komunijos“ sutuokė J.Tumas-Vaižgantas. Tuo metu šie jaunavedžiai buvo persmelkti idealistinių revoliucijos idėjų. Prasidėjo gan sunkus, netgi dramatiškas dviejų lietuvių inteligentų šeimos gyvenimas. Nors jie vienas kitą mylėjo, ketino kartu įgyvendinti savo svajones, sujungti ne tik širdis, bet ir mintis, du gyvenimus sulieti į vieną ir niekada nesiskirti, bet susiklostė kitaip... Jau buvo įleidę šaknis Vilniuje, O.Puidienė prisipažino labai mylinti šį gražų miestą. Tačiau 1907 m. pradžioje „Vilniaus žinios“ labai nusilpo, K.Puidą iš darbo atleido, rudenį jis persikraustė gyventi ir dirbti į Šiaulius, greitai atvyko ir žmona su pirmagimiu Algirdu. Šis miestas, palyginti su Vilniumi, buvo apmiręs, bet Vaidilutė rado sau veiklos: dainavo chore, vertė tekstus į latvių kalbą, vaidino spektakliuose, kuriuose G.Landsbergis-Žemkalnis jai vėl skyrė pagrindinius vaidmenis.

1911 m. į pasaulį atkeliavo Puidų dvynukai – Mimoza ir Sigurdas, o pinigų nuolat trūko. Todėl 1912 m. K.Puida išvyko į Rusiją, į Čeliabinską dirbti pagal savo profesiją – statybų inžinieriumi. Po metų pas jį nukeliavo žmona su trimis vaikais. Vyras neišvyko į statybas, gavo darbą kariniu cenzoriumi, atlygis buvo gan didelis, todėl ir materialinė padėtis tuo metu džiugino, šeima gyveno pasiturimai. Tačiau Vaidilutė labai ilgėjosi Lietuvos, ją draskyte draskė nostalgija.

O. Pleirytė-Puidienė. / Archyvo nuotr.

Sibire Puidos praleido aštuonerius metus, kurie abiejų rašytojų kūryboje gana tušti. Dėl visokių įtampų sutuoktinių santykiai tapo nervingi ir sunkūs, laikai pasikeitė, uždarbis sumenko, tad 1916 m. K.Puida išvyko gyventi ir dirbti į Peterburgą, o O.Puidienė Pirmojo pasaulinio karo metais visa širdimi įsijungė į pabėgėlių rūpesčius, Čeliabinske tapo Lietuvių centro komiteto įgaliotine tremtinių reikalams. Dirbo labai daug, pasiaukodama, negailėdama laiko, maitino tūkstančius žmonių, dalijo pašalpas, steigė prieglaudas ir mokyklėles. Ji prisipažino, kad yra gimusi gyventi kitiems, padėti, rūpintis. Negana gelbėti tautiečius, Ona įsijungė globoti ir čekų korpuso kareivius, sužeistus kovose su bolševikais, pramoko čekų kalbos, ligoninėje skaitė jiems laikraščius. Čekų generolai ją pristatė admirolui Aleksandrui Kolčiakui. O.Puidienė tapo Čeliabinsko Dūmos nare, buvo labai gerbiama moteris. Skurdas vis labiau spaudė, ji išpardavė visus brangius daiktus, kad išmaitintų vaikus.

Gimusi rašyti

Netikėti įvykiai vėl suartino šeimą ir po ypač sunkios kelionės 1920 m. rugpjūčio 9 d. jie pasiekė Kauną. Kas jau beprisiminė šią rašytojų porą, kai Lietuvoje nutekėjo tiek įvykių – karas, tautos politiniai, kultūriniai sąjūdžiai, Nepriklausomybės paskelbimas, valstybės kūrimas, o jie grįžo pliki, basi, nieko neužgyvenę ir nežinantys, kur dėtis, kuo užsiimti. Tačiau Puidos vis dar buvo išdidūs: jiedu norėjo būti rašytojai profesionalai, gyventi iš savo kūrybos. Utopija...

K.Puida, būdamas praktiškesnis, lengviau pritapo, kūrė knygų leidimo bendroves, leido žurnalus, nesikišo į politiką. Vaidilutė vėl norėjo būti dėmesio centre, kaip jaunystės laikais Vilniuje. Tačiau dabar tokių sąlygų nebuvo, ji ėmėsi rašyti knygų ir spektaklių recenzijų, į viską žvelgė gan kritiškai, iš savo idealistinių XX a. pradžios pozicijų. Jaunoji modernistų literatų karta pradėjo iš jos šaipytis, tačiau rašytoja mėgo atsikirsti.

Rankraščių sąsiuvinyje, pavadinimu „Ona Pleirytė-Puidienė. Straipsniai“ literatams, žurnalo „Keturi vėjai“ bendradarbiams ji skyrė gan piktus žodžius (kalba netaisyta): „Mūsų karta davė neregei tautai tautinį romantizmą, kurį vadinate „surūgusiu“, davė nors „anemišką“ simbolizmą, o jūs akis visu tuo pratrynę, ką davėt? Kelias nusususias knygpalaikes iš atskirų žodžių rinkinio ir burliokiško blevyzgojimo Dievo bei Kristaus vardu... Būkit vyrai, ne rėksniai blevyzgos, tuščiakalbiai. Rašiau ir rašysiu, nes tos teisės man „vėjai“ atimti negali. Jūs vėjavaikiai mane pergyvensit, bet tada būsit rimtesni, kultūringesni, nes vis tik aš tikiu, kad ir Lietuva priaugs kultūros laipsnio ir kuomet pusberniai nebesivadins inteligentais – tą vardą nešios auklėti, kultūringi žmonės. Tarp demokratizmo ir chamizmo yra didelis atstumas.“

Sutuoktiniai Puidos visuomenės akyse, viešumoje dar vis įdomi rašytojų pora, jie kartu lankė spektaklių premjeras, bendradarbiavo tuose pačiuose laikraščiuose, tačiau namuose šeima skilo, gyveno pagiežingai, savaitėmis nesikalbėjo, užeidavo pykčio priepuoliai, kankino dideli nepritekliai, nuolatinis pinigų stygius, vaikų elgesys ir bėdos. Vaidilutė darbo neieškojo, jai atrodė, kad turi išlaikyti vyras. Galop 1924 m. moteris susirgo, kankino skausmai, pakriko nervai. Užvaldė juodas pesimizmas, vaidenosi mirties šešėlis, pribloškė vyro neištikimybė, tačiau skirtis nesiryžo – vis dar vaidino tradicinę šeimą, nors nuo 1930 m. K.Puida nesidomėjo, ką žmona rašo, ką spausdina, nuo tų metų jie nebegyveno kartu, tik vyras kas mėnesį jai siuntė po 400 litų.

Daug metų Vaidilutė rašė gan įdomų, spalvingą „Dienoraštį“, kuriame jos autobiografija, išpažintis, prisiminimai, pergyvenimai, sielvartai. Labai atvirai aprašomi santykiai su vyru, jo donžuaniškumas, šeimos rietenos, o vaikų klaidos ir nedėkingumas moterį be galo skaudino.

Daugybę kartų savo „Dienoraštyje“ O.Puidienė prisipažįsta, kad gyvenanti tik dėl vaikų, dėl jų gerovės, jiems pasiryžusi viską paaukoti.

Daugybę kartų savo „Dienoraštyje“ O.Puidienė prisipažįsta, kad gyvenanti tik dėl vaikų, dėl jų gerovės, jiems pasiryžusi viską paaukoti. Gal per daug juos lepino, nes įvykiai klostėsi nesėkminga vaga. Sūnus Algirdas už pasikėsinimą nužudyti draugo patėvį 1934 m. nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, sūnus Sigurdas vagiliavo, girtavo, taip pat nuteistas kalėti, dukra Mimoza, perėjusi į žydų tikėjimą ir ištekėjusi už šios tautybės jaunuolio, išvyko į Izraelį ir ten 1934 m. nusižudė. Algirdą ir Sigurdą Puidas 1941 m. rudenį vokiečiai areštavo ir spalį sušaudė.

Tarp sutuoktinių iki pat gyvenimo pabaigos vyko kūrybinės varžytuvės: K.Puida planavo išleisti savo kūrybos septynis „Raštų“ tomus, Vaidilutė – ruošė spaudai šešias knygas, tačiau viską nutraukė rašytojos mirtis – 1936 m. sausio 23 d. ji iškeliavo iš šio pasaulio.

Kūrybos ypatumai

Tad vis dėlto koks rašytojos Vaidilutės kūrybinis palikimas? Jį apžvelgė Vytautas Kubilius knygoje „Dviese literatūros sūpuoklėse“ (2003). Žinoma, atsiduoti kūrybai trukdė vyro darbas, trijų vaikų auginimas, blaškymasis po pasaulį, nuolatinis nepriteklius, nervai, sveikata.

Intymu: rašytojos dienoraščio fragmentas. / Archyvo nuotr.

Jaunystėje, dirbdama „Vilniaus žiniose“, rašė įvairiomis temomis daug straipsnių, kurie buvo pagrįsti autentiškais išgyvenimais, tačiau „Vaidilutės rašiniuose nusitrynusi riba tarp publicistikos, dienoraščio, poetinio vaizdelio. Ji eina nefabulinės poetinės prozos keliu, kaip ir Puida“ (V.Kubilius).

1922 m. „Dienoraštyje“ O.Puidienė rašė: „Paleidau į pasaulį savo rinkinėlį „Kada rauda siela“, kuriame esu sudėjusi visą savo sielos nuotaiką, visas man asmeninio gyvenimo raudas, iš kurių supyniau pasaulinio liūdesio atdūsį... Aš jaučiuosi visuomet svetima mūsų inteligentijoje su savo romantine etika, išrafinuotais jausmais ir subtiliu ilgesiu prie grožės ir idealo, o šiandien jie dar svetimesni mūsų visuomenei, kur viešpatauja politinis biznis, materialinis patriotizmas ir natūralizmas.“

Vaidilutės pagrindinis gyvenimo kūrinys, rašytas ilgus metus, yra romanas „Tėviškė“, kuriame ji norėjo pavaizduoti viską, ką pati jaunystėje išgyveno, sukurti tarsi epą apie tautą ir šeimą, XX a. tautinį atbudimą, spaudos grąžinimą, pirmųjų laikraščių kūrimą, kelią iki Nepriklausomybės paskelbimo ir vėlesnį Lietuvos gyvenimą. Pirmoji „Tėviškės“ dalis išleista 1925 m. Rašytojai buvo paguoda, kad toks didis žmogus kaip Maironis jos romaną pagyrė, užėjo asmeniškai už šį kūrinį padėkoti, pasirodė daugiau gerų atsiliepimų, tačiau atsirado ir nemažai skaudžios kritikos, aštriausius žodžius parašė Balys Sruoga: „Šis „romanas“ „Tėviškė“ – tai ar galima romanu pavadinti, visiškai ištižęs, kaip išleidimu, taip turiniu ir visa struktūra.“

O.Puidienę toks požiūris žlugdė ir skaudino, gulėjo parašytos antroji ir trečioji šio romano dalys, tačiau nei leidėjų, nei rėmėjų neatsirado. 1926 m. laiške jaunam bičiuliui rašytoja nuogąstavo: „Tamsta klausi, kada pasirodys II dalis (romano „Tėviškė“ – aut. past.). Nežinau – kas leis, kas suteiks malonės atspausdinti, apsiimti išleisti, taip brangų ir, deja, bergždžią biznį. Lengviau parašyti, nei rasti leidėją knygoms. Reikia protekcijos leidėjuose ir kritikoje, kuri pas mus vertina knygą ne iš turinio, bet sulig tuo, ar jam patinka bei nepatinka autorius.“ Tik 1936 m., po rašytojos mirties, „Sakalo“ leidykla, vadovaujama Antano Kniūkštos, išleido antrąją „Tėviškės“ dalį.

O.Puidienė nemažai vertė, 1922 m. išvertė ir Kaune išspausdino Gavrilo Chruščiovo–Sokolnikovo romaną „Žalgiris“ („Griunvaldo mūšis“), tai buvo pirmas rusų autoriaus romanas, išleistas lietuviškai.