Pasakojimą apie Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ pastatymą Čikagos operos teatre „Amerikos balso“ radijui 1967 metais parengė žurnalistas Povilas Labanauskas.
Gegužės 20–21 dienomis, šeštadienį ir sekmadienį, prie didžiųjų Čikagos operos rūmų, miesto centre, buvo didelės spūstys. Teatro plačias duris gaubiantys ekranai ir plakatai skelbė, kad Lietuvių operos draugija ten stato Jurgio Karnavičiaus operą „Gražina“. Buvo ir stambių nuotraukų, kurios vaizdavo viduramžių kostiumais apsirengusias operos pažibas Liliją Šukytę, Stasį Barą, Algirdą Brazį, Danutę Stankaitytę, chorą. Minioje buvo kalbama veik išimtinai lietuviškai.
Premjeros dieną visos 3 650 vietų buvo žiūrovų užpildytos. Tiesa, atsiprašau, operos vadovai sakė, kad viena tuščia vieta parteryje buvo laikoma libreto autoriui Kaziui Inčiūrai. Ložėse ir kitur šeštadienio vakarą buvo matyti daugybė išeiginiais vakariniais rūbais apsirengusių moterų ir vyrų.
Minia nutilo ir pradėjo ploti, kai pastebėjo išeinantį orkestrui diriguoti Aleksandrą Kučiūną. Galop visai tylu ir operos simfoninis orkestras pakluso dirigento magiškam mostelėjimui, pasigirdo gražioji „Gražinos“ uvertiūra, pagrįsta daina „Siuntė mane motinėlė į Dunojų vandenėlio“. Ir taip pirmą kartą šiuose Čikagos operos rūmuose prasidėjo lietuviškos operos premjeros pastatymas.
Užuolaidai pakilus, didingos pilies fone (tai – Vytauto Virkaus sukurtos dekoracijos) veik pora šimtų lietuvių puotavo. Šalia 120 choristų ir 12 solistų čia buvo baletas ir dar kelios dešimtys statistų. Gražinos vaidmenį šeštadienį atliko jaunoji Niujorko „Metropolitan Operos“ solistė Lilija Šukytė, o sekmadienį – čikagietė Danutė Stankaitytė.
Liutauras – didysis tenoras Stasys Baras-Baranauskas, Rimvydas – buvęs „Metropolitan Operos“ solistas Algirdas Brazis. O galingi krivio ir kvieslio bosai priklausė Jonui Vazneliui ir Arnoldui Vokietaičiui – Niujorko miesto operos dainininkui. Ramunė buvo Daiva Mongirdaitė, kuri itin gražiai pasireiškė.
Per tris valandas vyko nepaprastai gražus, meniškai gerai paruoštas, savo masiniu pastatymu didingas vaidinimas. Daugel kartų skambėjo griausmingi plojimai ir „bravo“. Ir po keturių veiksmų publika nenorėjo skirstytis, pakartotinai šaukdama solistus, dirigentą ir kitus pasirodyti.
Vaidinimo metu užkulisyje nuolat triūsė dirigento pavaduotojas kompozitorius Darius Lapinskas, scenos režisierius Kazys Auželis, chorvedžiai Alicija Steponavičienė ir Alfonsas Gečas, kostiumų kūrėja Bronė Jameikienė, baleto vadovas Simas Velbasis, grimuotojai, scenos darbininkai, elektrotechnikai ir mūsų reporteris daktaras Kostas Jurgėla.
Jam pavyko užkulisyje pasikalbėti su dalyviais. Nepavyko pasikalbėti tik su abiem Gražinomis – Šukyte ir Stankaityte, kurios pasižadėjo vėliau atlikti pasikalbėjimą sekmadienio vakare, kai dalyvausiančios baliuje pabaigtuvėse. Tačiau ten įspūdžiais besidalinančios artistų ir minios sūkuryje jam bepavyko pasikalbėti tik su dirigentu Vytautu Marijošiumi, kuris dirigavo „Gražinos“ spektakliams Lietuvoje.
Štai Jurgėla sulaikė amerikiečių vadinamąjį Kiprą Petrauską, tai yra Stasį Barą-Baranauską.
– Pone Bare, leisk man tamstos paklausti, kaip Jūs jaučiatės, kaip pavyko tas darbas?
– Man atrodo, kad kiekvienos pabaigtuvės yra nepaprastai malonios. Šiandieną buvo mūsų tikrai ilgo darbo pabaigtuvės. Kai nusileido paskutinė uždanga, mes pajutome širdy, kad atlikome didelį pasitarnavimą lietuviškai muzikai, lietuvybei, tas dar tvirčiau sužadino meilę kraštui ir lietuvybei.
– Kaip Jums sekasi repetuoti? Choristai turbūt visi vietiniai?
– Taip, choristai yra lietuviai, kurie repetuoja ir dainuoja tik savo laisvalaikiu. Daugelis jų yra inžinieriais, architektai, yra net vienas labai jaunas gydytojas, kuris dar atlieka stažą ligoninėje. Mes nepaprastai džiaugiamės, kas „Gražina“ patraukė didelį būrį jaunuolių – šiandien scenoje turėjome per 120 choristų. Visame pastatyme dalyvavo per 280 žmonių.
– Mums šiais metais galbūt buvo šiek tiek sunkiau maestro Kučiūnu, kuris profesoriauja Sietlo universitete, taigi mes neturėjome jo su savimi ir jį pavadavo gabus ir jaunas muzikas Darius Lapinskas, kuris surepetavo chorą. Paskui tik jau maestro Kučiūnui beliko sulipdyti ir įgyvendinti patį pastatymą.
Baigęs pasikalbėjimą su Stasiu Baru, daktaras Jurgėla pasigavo Algirdą Brazį.
– Pone Brazi, kurį tamsta vaidmenį vaidini „Gražinoje“?
– Rimvydo. Jis viso Naugarduko karo viršininkas.
– Vienas iš pagrindinių vaidmenų?
– Taip.
[...]
– Kas nusprendžia, kam tinka vaidmuo? Dirigentas ar kolektyvas?
– Dirigentas nutaria. O paskui valdyba svarsto, kas ir kokią partiją dainuos.
– Ar nuo pradžios dainuoja tie patys choristai? Ar yra daug pasikeitimų ir tarp choristų?
– Choristų, kurie išbuvo dešimtis metų, yra daug likę. Žinoma, yra daug keitimų. Bet dabar šiai operai buvo reikalaujama paimti ir iš lyrikų kompanijos šešis tenorus. Tokiai operai, tokio dydžio pastatymo reikėjo tiek choristų, kiek galėjome gauti. Gerų balsų. [...]
– Ar Jūs tikitės statyti tą veikalą kur nors kitur? Ar dar kartą Čikagoje?
– Mes buvome iškviesti į Niujorką. Tikiuosi, kad ir Klivlandas pakvies mus.
– Man rodos, tamsta esi važiavęs į Lietuvą prieš pat karą su Čikagos choru?
– Taip, mes gastroliavome po visą Lietuvą su Čikagos lietuvių choru. Tais metais ir buvo Dainų šventė Šiauliuose ir Klaipėdoje. Mes labai gerai praleidome laiką.
