Todėl, perkant šiuos gaminius, būtina apžiūrėti jų įpakavimą ir perskaityti sudėtį. Be to, priduria specialistas, kosmetiką rekomenduojama pirkti tik teisėtose prekybos vietose, nes kosmetikoje, kuria kartais prekiaujama turgavietėse, „blogųjų“ priedų gali būti daugiau, nei leistina, bet tai net nebus nurodyta ant gaminio pakuotės.
– Kaip reglamentuojamos medžiagos, kurios gali būti naudojamos kosmetikos gamyboje?
– Europos Parlamento ir Tarybos reglamente nurodyta, kokios medžiagos gali būti naudojamos kosmetikos gamyboje. Jį taiko visos Europos Sąjungos narės, įskaitant ir Lietuvą. Reglamente gana griežtai reglamentuotas tam tikrų medžiagų panaudojimas. Kai kurias iš jų uždrausta naudoti kosmetikos gamyboje, kitoms taikomi griežti apribojimai.
– Ar kosmetikos produktuose pasitaiko uždraustų medžiagų?
– Pirmiausia reikia žiūrėti į prekės ženklinimą, t. y., kas aiškiai deklaruojama. Tą galima patikrinti. Žinoma, kai kas gali būti nutylima. Jeigu yra įtarimas ar precedentas, kad galėjo būti panaudota draudžiama medžiaga, tenka atlikti laboratorinius tyrimus ir patvirtinti arba paneigti tokios medžiagos buvimą. Gana retai, bet tokių atvejų pasitaiko. Galbūt tokios medžiagos įdėtos nesąmoningai – tiesiog keičiasi reglamentavimas, ir jei anksčiau kokia nors medžiaga buvo leidžiama naudoti, vėliau ji galėjo būti uždrausta. O gaminiai buvo užsilikę rinkoje arba gamintojas nepakeitė receptūros. Taip rinkoje atsiranda draudžiamų gaminių.
– Kas išprovokuoja tokius patikrinimus ir kur jie atliekami?
– Jie atliekami dėl įvairių priežasčių – gyventojų skundų, pranešimų iš kitų valstybių apie nesaugų gaminį. Yra daug įvairių priežasčių, išprovokuojančių tyrimus. Jie gana brangūs, todėl nėra atliekami dažnai, galbūt keliolika ar keliasdešimt kartų per metus.
– Kokia būna patikra, jei yra įtarimų, kad produkte esama neleistinų medžiagų?
– Patikrinimus Lietuvoje atlieka Valstybinė maisto produktų inspekcija. Pirmiausia, viskas prasideda nuo deklaruojamos informacijos, pateiktos gaminio etiketėje. Jei kyla įtarimų, kad netiksliai įvardintos medžiagos arba nėra aišku, kokia tai medžiaga, pereinama prie kitų metodų – vadinamosios gaminio informacijos bylos, kurioje daug plačiau ir konkrečiau išdėstyta informacija apie receptūrą, kokios žaliavos naudojamos ir kiek jų yra dedama.
Tos medžiagos nurodytos tam tikroje tarptautinėje nomenklatūroje, kuri naudojama gaminant kosmetinius gaminius. Jei ir ten nepavyksta iki galo išsiaiškinti dėl vienų ar kitų medžiagų, tada, be abejo, pereinama prie instrumentinių, laboratorinių tyrimų. Juos gali atlikti visos akredituotos laboratorijos. Lietuvoje tokius tyrimus dažniausiai atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.
– „Blogosios“ sudedamosios dalys mums, ne chemikams, labai dažnai nesuprantamos. Įsigilinus ir panagrinėjus, dažniausiai tai būna naftos produktai.
– „Blogosios“ medžiagos naudojamos kosmetikos gaminiuose. Kaip savarankiškos cheminės medžiagos jos labai pavojingos, bet, įdėjus į gaminį, jų rizika suvaldoma tam tikrais apribojimais. [...] Arba nurodomi įspėjimai, kad gaminyje panaudota medžiaga, galinti sukelti alergiją.
– Gal galėtumėte apžvelgti sudėtinių dalių, kurios priskiriamos prie „blogųjų“ medžiagų, grupes? Pavyzdžiui, lyg ir žinome, kad dezodorantuose neturėtų būti parabenų, sulfatų.
– Nesutikčiau, kad neturėtų būti. Su tam tikrais apribojimais kosmetikos gaminiuose gali būti netgi parabenų. Tačiau reikia žiūrėti į jų koncentraciją ir kokiems gaminiams jie skirti. Visa tai surašyta reglamente – kiek galima dėti, kokie įspėjimai nurodyti ir t. t.
Gana aktualus yra kvapiųjų medžiagų naudojimas kosmetikoje. Plačiai žinoma, kad atsiranda vis naujų medžiagų, kurios gali sukelti alergiją. Reglamente nurodyta, kad gaminio etiketėje turi būti parašyta net apie mažus kvapiklių kiekius. Jie negali slėptis po tokiu bendriniu pavadinimu, kaip kvapiosios medžiagos, – jos turi būti įvardijamos konkrečiai. Tai svarbu tam, kad vartotojas, matydamas visą sudėtį, galėtų nustatyti, ar jis alergiškas vienai ar kitai medžiagai.
– Tarkime, aš naudoju tamsius plaukų dažus. Ten parašyta, kad naudojamas P-fenilendiaminas. Bet etiketėje tikrai neperskaitysiu, kad ta medžiaga lengvai prasiskverbia pro odą ir gali sukelti alergiją, vėžį, apsigimimus ir t. t. Moteriai reikia eiti pirkti dažų su tokiais medžiagų sąrašais?
– P-fenilendiaminas yra pavojinga medžiaga, bet su tam tikrais apribojimais leidžiama plaukų dažuose. Medžiaga, naudojama pagal gamintojo nurodytą paskirtį ir laikantis visų įspėjimų, neturėtų kelti pavojaus sveikatai. Be abejo, vartotojai žino, kam yra alergiški, todėl gaminių, galinčių sukelti alergiją, turi naudoti kuo mažiau. Bet tokių gaminių naudojimas nėra pavojingas.
– Gal tuose dokumentuose yra taisyklių, kurios turėtų būti viešinamos visuomenei?
– Reglamente prie kiekvienos medžiagos nurodyta, kiek ir į kokį kosmetikos gaminį jos galima dėti, kokie yra įspėjimai. Vienas iš dažnų įspėjimų – nenaudoti vaikams iki trejų metų. Jei mokslininkų nustatyta ir patvirtinta, kad medžiaga gali kelti pavojų jaunesnio amžiaus vartotojams, tai būtina nurodyti įspėjimuose. O vartotojui būtina skaityti, kas ten nurodyta. Tam tikra informacija turi būti pateikiama valstybine kalba. Taip pat yra specialistai, kuriems galima paskambinti, pasikonsultuoti ar padiskutuoti, ar koks nors gaminys nesukels pavojaus sveikatai.
Visi į rinką patenkantys gaminiai turi būti saugūs. Neatlikus išsamaus tyrimo, tikrai negalima spekuliuoti šiuo dalyku. Yra procedūra, kai, prieš pateikiant gaminį į rinką, reikia pranešti tam tikrą informaciją vadinamajam kosmetikos gaminių notifikavimo portalui. Tai vyksta visos ES mastu. Bet tai neįrodo, kad gaminys yra saugus. Jis gali būti ir nesaugus, nes gyvenime būna visko. Be abejo, galime kalbėti teisėtą prekybą ir tiekimą į rinką, bet būna ir nelegalių būdų, kaip tiekti prekes į rinką. Rekomenduojama pirkti kosmetiką tik legaliose vietose. Nebūtinai visa turgaus prekyba neteisėta, bet tokių atvejų būna. Jei gaminys neturi aprašymo valstybine kalba, bet parduodamas Lietuvoje, tai yra pažeidimas. Tokio gaminio tikrai nerekomenduočiau pirkti ir naudoti.
