– Kaip turėta priklausomybė ir sveikimas nuo jos atvedė Jus dirbti į pataisos įstaigą?
– Aš esu sveikstantis alkoholikas. Nustojau vartoti 1988 m., kai pradėjau naudotis Minesotos programa. Tuo metu mane pasikvietė priklausomybių ligų centro terapeutė ir sako: „Česlovai, pas mus atvažiavo anoniminiai alkoholikai iš Amerikos ir nori pasidalyti patirtimi su mūsų alkoholikais.“ Nors tikrai labai nenorėjau, bet nuėjau pažiūrėti. Terapeutė man pasakė, kad turėsiu papasakoti, kas vyko tame susirinkime. Todėl stengiausi įsiminti viską, apie ką kalbėjo.
Beklausydamas vieno, antro, trečio pradėjau galvoti, kad visa tai apie mane, tada pasakiau sau: „Viskas, protas nuvažiavo“. Bandau klausyti kito žmogaus ir vėl tas pats, vėl galvoju apie save. Galų gale buvo tame susirinkime tokia moteris, raudono veido, pagalvojau, kad ji tikrai alkoholikė. Ji pradėjo pasakoti, ir aš supratau, kad ir ji pasakoja mano istoriją, tik viskas įvyko Amerikoje. Tada supratau, kodėl aš negalėjau kitų išgirsti, nes tiesiog prisiminiau savo istorijas. Kai viską supratau – man pradėjo patikti.
Man vienas profesorius yra pasakęs, kad galima pasveikti nuo šios ligos, bet turi stengtis. Tai aš ir stengiuosi jau 34 metus.
Tuomet anoniminių alkoholikų organizacijos pradininkas man pasakė, kad galime tokius susirinkimus pradėti organizuoti ir Lietuvoje. Pradėjome rinktis vienos moters bute. Nuo to momento viskas pradėjo keistis. Susipažinau su anoniminiu alkoholiku iš Poznanės, paskui – iš Varšuvos. Jie pasakė, kad vyks anoniminių alkoholikų suvažiavimas Sopote, ir pasiūlė man prisijungti. Tame susitikime susipažinau su gydytoju, jis man pasiūlė gerą reabilitaciją, dviejų savaičių gydymą. Nuo tų dviejų savaičių pas jį viskas ir prasidėjo. Tada sukūrėme AA (anoniminių alkoholikų) grupę, mums davė patalpas. Mane pakvietė dirbti su kitais asmenimis kaip socialinį darbuotoją.
Prieš įsidarbindamas pataisos namuose, turėjau surašyti savo charakteristiką ir pirmą kartą parašiau apie save viską sąžiningai: kad buvau išmestas iš darbo dėl alkoholio, netgi kad buvau įkliuvęs už cukraus vagystę, tačiau tikriausiai atsižvelgė į mano sąžiningumą ir mane priėmė dirbti.
– Galite pasakyti, remdamasis savo patirtimi, ar galima pasveikti nuo priklausomybės?
– Man vienas profesorius yra pasakęs, kad galima pasveikti nuo šios ligos, bet turi stengtis. Tai aš ir stengiuosi jau 34 metus. Žinote – koks buvau, toks ir likau. Tik dvylikos žingsnių programa duoda galimybę tobulėti žmogui dvasiškai. Be abejo, turiu pripažinti, kad esu bejėgis prieš alkoholį, kiek bandžiau kovoti, nieko neišeina. Sužinojau, kad reikia padaryti tvarką savo smegenyse, kokias klaidas dariau, iš kur mano bėdos atsiranda. Be to, po visko reikia grįžti į visuomenę. Tam reikalingi aštuntas ir devintas žingsniai. Dešimtas žingsnis – atlyginti žalas. Dėl to aš padariau sąrašą žmonių, kuriems esu kažką blogo padaręs. Šitas žingsnis yra sunkiausias. Neatsimenu, kodėl, bet buvau pavogęs iš močiutės tris rublius. Na ir AA susirinkime iškėliau šitą klausimą – kaip man atlyginti žalą, nes močiutė yra mirusi. Vienas iš dalyvių man pasiūlė nueiti prie bažnyčios ir duoti pinigų ten prašantiems. Aš nuėjau, bet ten sutikau žmogų, kuris man kažkada buvo autoritetas. Tuomet neišlaikiau ir pabėgau. Paskui jo ieškojau ir niekaip negalėjau rasti. Tai sudėtingi žingsniai. Prašančius išmaldos šelpiau beveik metus, kol supratau, kad atlyginau žalą.
– Kaip manote, ar įmanoma žmogui atsikratyti priklausomybės kalėjime, kur jis veikiamas kitų nuteistųjų ir aplinkos?
– Taip. Tikrai yra tokių žmonių. Vienas iš pirmųjų mano išleistų buvo 2004 metais. Jis išvažiavo į Airiją ir ten įkūrė grupę asmenims, turintiems priklausomybę. Iki šiol nevartoja, labai tikiuosi, kad sutiksiu jį, pasikalbėsime. Kitas, žinau, gyvena Vokietijoje. Dar vienas gyvena Anglijoje, lanko anoniminių narkomanų grupę ir surado sau globėją.
– Tačiau šiandien kuriasi reabilitacijos centrai, taikomos įvairios programos priklausomybę turintiems asmenims, juk atsižvelgiama į priklausantį asmenį labiau...
– Pati priklausomybė yra liga ir nepriklauso nuo žmogaus, jo amžiaus ar gyvenimo sąlygų. Jeigu žmogus yra priklausomas ir jeigu jis nors kiek pavartos, vis tiek taps priklausomas.
Sudėtinga dėl to, kad šiuo metu yra labai daug žmonių, kurie bando tuos priklausomus žmones gydyti. Įvairiausiais būdais. Klausimas, ar tos kelios paskaitų valandos duoda didelę naudą, ar tai duoda galimybę sveikti. Kartais net viršininkai bando priklausomus nuteistuosius gydyti. Yra paskirti atsakingi konsultantai ir tegul jie daro savo darbą. Dabar yra komisijų, kurios sprendžia, ar eiti nuteistajam į reabilitaciją, ar ne. Kam to reikia?
Motyvacija yra toks dalykas, kai žmogus kreipiasi pagalbos, jis turi būti kuo greičiau priimtas, nes reikia su juo kažką daryti, kol jis turi motyvacijos. Laikui bėgant ta motyvacija gali ir dingti.
– Ką Jūs manote apie priverstinį gydymą nuo priklausomybių? Ar tai įmanoma?
– Taip, yra įvairių pavyzdžių. Amerikoje pusė ligonių gydomi priverstinai. Jeigu priklausomas žmogus neturi motyvacijos, dažnai būdamas reabilitacijoje tą motyvaciją įgyja. Pavyzdžiui, Lenkijoje priverstinai gydomi asmenys, turintys priklausomybę. Ten suprantama, kad valstybės pareiga – nepalikti žmogaus blogoje situacijoje.
– Tikriausiai įkalinimo įstaigoje su priklausomybę turinčiais asmenimis sudėtinga dirbti?
– Žinoma. Mano žmona taip pat dirbo su priklausomybę turinčiais asmenimis ir man pasakojo, kad asmenys, išėję į laisvę, tęsia gydymą, tačiau, jeigu įkalinimo įstaigoje šie žmonės elgėsi agresyviai, priklausomybių ligų centre jie kaip šilkiniai.
