– Pirminiais policijos duomenimis, motina norėjo nusižudyti ir skandino savo vaikus. Pirmadienį policija paskelbė, kad mama yra Policijos departamento Personalo administravimo skyriaus darbuotoja. Ji apibūdinta kaip kruopšti, atsakinga, šiek tiek uždaro būdo darbuotoja. Moteris policijoje dirbo 2018-2020 metais, paskui jai pamečiui gimė vaikai. Nuo 2021 metų sausio moteris yra vaiko priežiūros atostogose. Kolegų žodžiai leidžia manyti, kad moteris nėra konfliktiško ar ūmaus būdo. Užsimenama, kad jos šeimoje buvo problemų. Kokios priežastys/būklės galėjo lemti tokį elgesį, pasibaigusį tragedija?

– Visų pirma, jei mes kalbame apie galimai psichikos sutrikimo sukeltus veiksmus, tai svarbu žinoti, kad sutrikimas gali ištikti bet kokio charakterio ir specialybės, jau nekalbant apie amžių bei lytį, žmogų. O tokios savybės kaip pareigingumas, santūrumas, uždarumas prisideda prie to, kad sunkiau pastebėti pirmuosius sutrikusios psichikos požymius.

Psichikos sutrikimo priežastys dažniausiai yra kompleksinės, susijusios su biologiniais, psichologiniais ir socialiniais veiksniais. Visi jie kažkokia apimtimi galėjo turėti įtakos šiai tragedijai. Galima daryti prielaidą, kad moteriai galėjo būti pogimdyvinė (arba kitokia) depresija. Tikslesniems spėjimams trūksta informacijos.

Nors dabartinė psichikos ligų klasifikacija yra gan formali, tačiau literatūroje yra aprašyta taip vadinama „altruistinė“ depresijos forma. Jai be kitų depresijos požymių būdinga projekcija – ne tik save, bet ir kai kuriuos artimus žmones toks žmogus vertina kaip kankinius, kurie verti užuojautos ir gailesčio. O kartais ir „išgelbėjimo“ nuo kančių. Būtent toks požiūris gali būti išplėstinės savižudybės priežastimi. Juo labiau, kad kai kur žiniose nuskambėjo informacija, jog moteris bandė nusižudyti ir pati. Svarbu paminėti, kad tokia projekcija gali būti stebima esant įvairaus sunkumo depresijai, ir tai būseną daro ypatingai pavojinga. Kodėl? Jei prie sunkios depresijos formos žmogus gali neturėti energijos, motyvacijos atlikti kokiems nors veiksmams, įskaitant savižudybę, tai prie lengvesnių formų šios funkcijos nėra taip sutrikę, kad negalima būtų įgyvendinti savo ketinimų. Kitas svarbus aspektas – lengvesnės depresijos formos nėra taip akivaizdžiai pastebimos artimiesiems, ypač tiems, kurie pacientę mato kasdien: depresija yra sutrikimas, kuris dažnai vystosi gana lėtai.

Kitas svarbus aspektas – lengvesnės depresijos formos nėra taip akivaizdžiai pastebimos artimiesiems, ypač tiems, kurie pacientę mato kasdien: depresija yra sutrikimas, kuris dažnai vystosi gana lėtai.

Kita tikėtina moters elgesio priežastis gali būti mums gal nelabai suprantama reakcija į kokį nors jai ypač stiprų stresą, kuris sukėlė beviltiškumą, prasmės nebuvimą ir kitokių sprendimų nematymą. Visa tai atsirado dėl didelio nuovargio, gal ir tam tikrų hormoninių svyravimų, kas apsunkino streso toleravimą.

Iš tiesų, galima būtų ir toliau kelti įvairias hipotezes, tačiau apsiribočiau šiomis dviem.

Ramunė Mazaliauskienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Teigiama, kad mama nelaimės vietoje elgėsi neadekvačiai. Kaip teko matyti žinių reportažuose, nuotraukose, mama klūpėjo prie mirusių mergaičių, tačiau nerodė jokių emocijų. Ar toks elgesys, jūsų vertinimu, yra adekvatus tokioje situacijoje?

– Kaip psichiatrui man ši reakcija yra suprantama. Vėlgi, literatūroje yra aprašytas skausmingos psichinės nejautros fenomenas (anaesthesia psychica dolorosa, lot.). Jam yra būdingas vidinės tuštumos jausmas, jausmų praradimo artimiesiems, emocinio atsako nebuvimo skausmingas išgyvenimas.

Kitas galimas paaiškinimas – tai tiesiog reakcija į sunkiai psichikos priimamą šoką. Tačiau paaiškinimų gali būti ir daugiau.

Skamba nemaloniai, bet gyvybės gelbėjimas tikrai yra svarbiau

– Po tragedijos pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymo, taip pat dėl bejėgiškos būklės žmogaus nužudymo. Įtariamoji mama šiuo metu yra medikų priežiūroje. Ar gali būti, jog mama buvo nepakaltinama?

– Į šį klausimą atsakys teismo psichiatrai, nes tokiu atveju yra atliekama išsami ekspertizė, vertinant psichikos būseną bei visas žinomas aplinkybės. Nesvarbu, kokios numatomos ekspertizės išvados, šiuo metu svarbiausias dalykas yra suteikti įtariamajai tinkamą pagalbą, o vėliau užtikrinti jos tęstinumą. Taigi, tikiuosi, kad ji šiuo metu yra gydoma psichiatrinio profilio ligoninėje.

– Ką patartumėte aplinkiniams: kaip padėti mamoms, kurių elgesys kelia nerimą ir susirūpinimą?

– Sakyčiau, kad pradėti padėti verta dar iki to laiko, kai moters elgesys jau pradės kelti susirūpinimą. Pagalba pagimdžiusiai moteriai turi būti savalaikė, t. y. ankstyva ir pastovi.

Na, o jei jau pastebimi ženklai, kad kažkas yra negerai (didesnis dirglumas, miego sutrikimai, greitos ašaros ar, atvirkščiai, emocijų nebuvimas ir t.t.), vertėtų pakalbėti su pačia moterimi, rekomenduoti jai kreiptis pagalbos į specialistus. Tikrai nereikėtų to bijoti, nes jei viskas yra normos ribose, specialistas tą ir pasakys. Tačiau jei pagalba reikalinga, svarbu, kad ji būtų suteikta kaip galima greičiau.

Jei stebimos neraminančios tendencijos, pavyzdžiui, moteris sako, kad geriau negyventi, nebūti, kad viskas yra ištisa kančia ir panašiai, bet atsisako gydymo, reikia žinoti, kad dėl psichinės būsenos esant pavojui sau ar kitiems galimas priverstinis gydymas. Skamba tai, aišku, nemaloniai, tačiau gyvybės gelbėjimas tikrai yra svarbiau už tą „nemalonumą“ – pacientui, artimiesiems, na, ir specialistams.

Specialisto komentaras

Gydytojas psichiatras, Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius

Martynas Marcinkevičius. A. Ufarto / BNS nuotr.

Kol kas apie šį konkretų įvykį informacijos yra pakankamai mažai, tačiau iš viešoje erdvėje skelbtos informacijos, iš mamos poelgio, jos elgesio po įvykio, galima daryti išvadą, kad mama buvo psichozėje. Dėl ko psichozė išsivystė?  Gali būti įvairių psichozių priežasčių. Galime pasiremti ir anksčiau Lietuvoje įvykusiais skaudžiais atvejais. Tarkim, atvejis, kai tėvas įmetė vaikus į šulinį. Tada psichozė buvo sukelta alkoholio – jam atrodė, kad tai yra kažkokios malkos.  Kitais atvejais mamoms dažniausiai būdavo nustatyta, kad psichozė atsirado dėl negydytos ir progresuojančios depresijos. Jos vaikus nužudė suprasdamos, kad vaikai nėra malkos ar kažkokie demonai, bet dėl depresijos –  jos nematė jokios perspektyvos ir savo, ir vaikų gyvenime. Moterims atrodė, kad pasaulis yra nepaprastai baisus, ir jai, ir vaikams bus lengviau, jei jie išeis.

Kol kas labai sunku nustatyti, kokia šiuo atveju buvo psichozės priežastis. Viešuose šaltiniuose nurodoma, kad mama anksčiau niekur nesigydė, tad anksčiau jai nebuvo nustatyta psichikos ligos, tad dėl ko kilo psichozė sužinosime vėliau, kai bus atliktos visos ekspertizės.

Labai skaudu (ar tai būtų depresinė psichozė, ar kažkokios kitos sunkios psichinės ligos sukelta psichozė), kad niekas iš aplinkinių nepastebėjo ir laiku nebuvo suteikta pagalba. Šiuo atveju kilo daug diskusijų ir apie tarnybas, bet turbūt jokios tarnybos visų žmonių nuotaikų, elgesio ir pan. neištirs ir „nesugaudys“, jeigu prie to neprisidės artimieji. Tokios skaudžios nelaimės dažniausiai nutinka tada, kai žmogus su savo problemomis, skausmu ir liga lieka vienas. Tada arba aplinkinių išvis nėra, arba sunku pasakyti priežastis, kodėl aplinkiniai tų priežasčių nepastebi arba pastebi, bet dėl baimės ir tos vadinamos stigmos bijo kreiptis pagalbos į psichiatrus. Situacijų yra įvairių, bet dažniausiai kažkas negerai būna su artimaisiais, su aplinka. Čia, panašu, kad sprendimas nebuvo netikėtas ir staigus, tai mamos psichikos būklė jau kurį laiką blogėjo.

Čia, panašu, kad sprendimas nebuvo netikėtas ir staigus, tai mamos psichikos būklė jau kurį laiką blogėjo.

Situacija, kai paskandinami vaikai, yra neadekvati bendrąja prasme, tai, kaip mama klūpėjo prie vaikų, nėra lemiamas dalykas. Tai, kad ji nerėkė ir nesidraskė, nėra neadekvataus elgesio požymis, nes dažnai tokiose kritinėse situacijose, net jei vaikelis būtų netyčia nuskendęs, tai labai dažna pirma reakcija yra vadinamas stuporas, kai žmogus absoliučiai sustingsta – nekalba, nerodo jokių emocijų ir t.t. Tai nerodo neadekvatumo, bet šiuo atveju turbūt kiti dalykai rodė neadekvatumą.

Žinome atvejį, kai mama tyčia nužudė savo vaiką ir, jei neklystu, buvo nuteista iki gyvos galvos, tačiau tokie atvejai – labai išskirtiniai. Dažniausiai tokie nusikaltimai įvykdomi be naudos, prasmės ir sveiko proto apraiškų, jokių finansinių, moralinių ar kitokių motyvų, išskyrus psichozę, psichikos būklę.

Vaikelius nužudo labai retais atvejais, bet Lietuvoje savižudybių yra keli šimtai, o žudytis bando keli tūkstančiai žmonių per metus. Tai skausmingas dalykas. Mes turėtume labiau kreipti dėmesį į savo artimųjų, aplinkinių savijautą, dvasinę sveikatą, nes dabar esame labai susikoncentravę į tai, ką valgome, fizinius duomenis ir pan. Reikėtų pastebėti ir pakalbėti su žmogumi, jeigu jis keičiasi, jo niekas gyvenime nedžiugina, jis tampa liūdnas, nemato prasmės, kalba apie beviltiškumo jausmą arba tai rodo, vengia bendravimo, malonių veiklų, jis sulėtėja, tapo uždaras, nekalbus, tai reikia į tai reaguoti ir bandyti su juo kalbėti ir nukreipti, palydėti pas psichikos sveikatos specialistą. Ypač depresija sergantiems žmonėms labai dažnai yra sunku priimti sprendimą, jie kenčia, supranta, kas jiems blogai, bet nueiti pas gydytoją ar psichologą yra neįveikiamas ir sunkus darbas.

Žmonės, kuriems prasideda psichozė, dažniausiai nesupranta, kad jiems psichozė ir jie gyvena tam savo nerealiame pasaulyje, kuris jiems atrodo realus. Tik žmogus iš šalies gali pastebėti, kad kitas žmogus elgiasi neadekvačiai, yra paniręs į save, ar daro keistus veiksmus.

Negaliu garantuoti, kad tokie atvejai taps retesni, tai yra bendras visuomenės simptomas.

Matau tik vieną priežastį, kodėl tokių atvejų Lietuvoje padaugėjo, –  susvetimėjimą. Psichikos ligų daugiau neatsirado, net gi yra daugiau prieinamos pagalbos mamoms, kurioms yra pogimdyvinė depresija. Bendra diagnozė visai visuomenei – susvetimėjimas. Nematome aplinkinių, nesikalbame, esame sulindę į socialinius tinklus, į telefonus, ir nebematome žmogaus šalia. Jei matome – tai ne mano reikalas, tegul rūpinasi tarnybos ar dar kas nors, o kiekvieno problemos yra jo problemos – aš neištiesiu pagalbos rankos. Tai duoda savo rezultatus. Tarnybos į kiekvieno žmogaus namus neateis, į dūšią neįlįs.

Negaliu garantuoti, kad tokie atvejai taps retesni, tai yra bendras visuomenės simptomas. Mes matome kraštutinius atvejus – daug žmonių kenčia, jaučiasi vieniši, turi daug psichologinių problemų, nes nėra normalaus bendravimo ir paramos.