Kas nutinka, jei niekas taip ir neišgirsta, nepamato mūsų pagalbos šauksmo? Nepastebi, jog mums skauda, sunku, taip, jog net gyventi nebesinori? Apie paauglių polinkį save žaloti, kas juos skatina taip elgtis, ko jie siekia tokiais veiksmais pasakoja Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės Universitetinio vaikų ir paauglių skyriaus vedėjas gydytojas Giedrius Dailidė.

Pokalbio pradžioje apsibrėžėme, kurie pacientai dar laikomi vaikais, o kurie jau paaugliais. Ne paslaptis, jog mergaičių branda prasideda anksčiau, o berniukų vėliau, tad atitinkamai G.Dailidė įvardijo, jog paauglėmis tampama dešimtais- tryliktais gyvenimo metais, o berniukai ne anksčiau dvylikos metų, kai prasideda hormoniniai pokyčiai. O tapus mažais suaugusiais daug kas kardinaliai keičiasi.

– Kokias tendencijas pastebite pastarąjį dešimtmetį. Kaip paauglių psichikos sveikata atrodo jūsų, specialisto, akimis?

– Jeigu abstrakčiai šnekant, palyginus prieš penkerius metus ir dabar, pas mus daugėja sunkesnių sutrikimų, tokių kaip šizofrenijos spektras, kai kurios psichozės. Aišku, tai galbūt kažkiek susiję ir su COVID-19. Vaikai buvo izoliuoti, sutriko socializacija, galbūt tai atsiliepė depresijų padaugėjimui, sutriko asmenybės raida.

Tokių pacientų padaugėjo, ir gana ženkliai. Statistinių skaičių įvardyti negalėčiau, bet mūsų skyriuje jų tikrai padaugėjo. Tad darau išvadą, jog jų ir apskritai daugiau, nes jei jų nebūtų, jie pas mus nepakliūtų. Paprastai su tokiomis diagnozėmis jie anksčiau ar vėliau atsiduria gydymo įstaigose.

–  Ar turite pacientų, paauglių, kurie linkę save žaloti?

– Taip, dažniausiai pusė pacientų pas mus linkę į savižalą.

– Gal patikslintumėte, kas slepiasi po šiuo terminu. Ar tai savęs fizinis žalojimas, o galbūt mentalinis ar net bandymai žudytis?

– Tai visi jūsų išvardinti atvejai. Vieni žalojasi, nes galvoja, jog taip nusižudys. Bet klausimas, apie kokius susižalojimus kalbame. Jeigu tai tik „pabraižymai“, dažniausiai tokie ketinimai nebūna rimti. Rankos „subraižymai“ nėra rimtas būdas susižaloti. O jeigu kalbame, jog susižalojama taip, jog nupjaunamos sausgyslės, venos – tai jau rimtas ketinimas nusižudyti. Tad negalime jų suvienodinti – vienas susižalojimas nelygus kitam.

Apskritai žalojamasi dėl įvairių priežasčių: žmonės kartais jaučia didelę emocinę tuštumą, tad žaloja save, kad nors ką pajaustų. Dar vienas variantas, kai žmogus emociškai nestabilus, tuomet jis negali kitaip nusiraminti, tai pavyksta tik žalojant save. Savižala būdinga turint įvairių sutrikimų. Vieni žalojasi sirgdami depresija, kiti – šizofrenija, taip pat tą daro ir tie, kurie turi įvairius asmenybinius sutrikimus, arba priskirti ribinėms asmenybėms.

– Ar turite pacientų, kurie „susižaloja“ mentaliai, tai yra save nuolat grauždami, įtikinėdami savo menkavertiškumu, silpnumu. Ar sunku išeiti iš tokios rato, jei tai tampa įpročiu? Ar toks požiūris į save gali kaip nors rimčiau pakenkti paauglio asmenybei?

– Tai yra depresijos simptomatika. Tokio žmogaus mintys sukasi apie jo menkavertiškumą, jog jis nieko nesugeba, jog yra našta kitiems. Tai – gryni depresijos simptomai, ja sergantieji vardija būtent šiuos dalykus. Galvoje ilgai besisukdamos mintys stiprėja. Susidaro užburtas ratas.

– Kaip dažnai tarp jūsų pacientų pasitaiko atvejų, kurie jau bandė žudytis?

– Yra tvarka, jei žmogus žudosi, jis dažniausiai patenka į gydymo įstaigą. Ypač kai sužalojimai tokie stiprūs, jog reikia važiuoti į ligoninę ir chirurginiu būdu tvarkyti. Tokie pacientai automatiškai patenka konsultacijos pas psichiatrą.

Nors į gydymo įstaigą galima ir nesikreipti. Pavyzdžiui, kai pasekmės nėra tokios baisios ir nieko mediciniškai tvarkyti nereikia. Dažnai ir patys pacientai ar jų tėvai linkę tai nuslėpti. Galbūt dėl to, jog nenori psichiatrų dėmesio. Tad viskas taip lyg ir praeina. Jeigu bandoma nusižudyti išgėrus medikamentų, o apsinuodijimas nėra itin stiprus, žmogus ilgiau pamiegos, atsikels ir gali niekam nieko nepasakyti. Bet būna ir taip, jog tėvai ryte kelia vaikus, bet negali jų pažadinti arba jie atsikėlę ima svyruoti į šonus. Tada aiškiai matyti apsinuodijimas, tad kreipiamasi į gydymo įstaigą. Kartais galima aptikti išgertus vaistų buteliukus ar išlukštentas iš pakuočių tabletes, galima tiesiog pastebėti, jog vaistų sumažėjo, tuomet taip pat gali kilti įtarimų.

O pacientų, kurie kreiptųsi, nes turi suicidinių minčių ar turi tokius planus, galbūt net pusė. Bet po rimtų suicidinių bandymų būtų apie dešimt-dvidešimt procentų. Pabrėžiu, jog kalbame ne apie savižalą, bet rimtus bandymus žudytis.

– Ar pacientų srautus kaip nors koregavo pandemija?

– Sakyčiau, jog taip. Mūsų tokia įstaiga. Sprendžiant iš pacientų srautų, galima sakyti, jog padidėjimas yra.

– Kaip dažnai pacientai pas jus patenka iš įvairių dienos stacionarų, o gal dažniau atvežami jau greitosios medicinos pagalbos automobiliais?

– Dažniausiai jie patenka iš psichikos sveikatos centrų, turėdami specialistų siuntimus. Kai kuriais atvejais būna, kad šeimos gydytojai parašo siuntimą. Dar kita dalis pakliūva, kai kreipiamasi į būtinąją greitąją pagalbą, tiek dėl apsinuodijimo ar bandymo nusižudyti. Jie hospitalizuojami, ši pacientų dalis atvyksta be siuntimų. Bet įprastai yra tvarka, jog pacientai turi atvykti su vaikų gydytojo psichiatro, kartais su suaugusiųjų psichiatro siuntimu.

– Prevencijos programų nepakanka?

– Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ vykdo visą aibę prevencijos ir sveikatingumo programų, organizuoja įvairius renginius, paskaitas. Deja, absoliučiai didžioji jų dalis orientuota į suaugusius žmonės nuo 18 m., o paaugliams arba jauniems suaugėliams skirtos vos dvi „Savęs ir savo kūno pažinimo grupė“ ir „Ankstyvosios intervencijos“ programa. Pastaroji skirta 14-21 metų amžiaus jaunuoliams vartojantiems ir eksperimentuojantiems su alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, išskyrus tabaką. Jos metu specialistai kviečia kartu su bendraamžiais kurti erdvę, atvirą dalintis patyrimu, ieškoti sprendimų kylantiems iššūkiams bei padės atsakyti į rūpimus klausimus.

Jaunuoliams suteikiamos galimybės būti išklausytiems, suprastiems, diskutuoti bendraamžių rate specialistui moderuojant šią veiklą.

„Savęs ir savo kūno pažinimo grupė“ skirta tik 13-16 m. merginoms. Joje kalbama apie savivertę ir pozityvų kūno vaizdą, socialinės medijos įtaką požiūriui į savo kūną, pagrindines emocijas bei emocinį valgymą. Programa pripildyta įvairiomis praktikomis, pavyzdžiui, muzikos terapija, intuityvaus valgymo, dėmesingo įsisąmoninimo ir kiti. Programos trukmė – 5 užsiėmimai, du kartus per savaitę. Paskutinė grupė rinkta lapkričio mėnesį. Šiuo metu veidrodinės programos vaikinams Vilniaus sveikatos biuras nesiūlo, nors vyrai, tad turbūt ir vaikinai į savidestrukciją bei savižudybes turi daug kartų stipresnį potraukį. Juk vyrai neverkia, jie kaupia emocijas, jų neišsileidžia nei ašarų, nei kitais pavidalais, o emocijų kanistrui persipildžius – tiesiog žudosi...

Kartu nuo pirmų dienų

„Saviškių mes nepaliekame. Būsime kartu tiek, kiek reikės“, – pažadą, kurį davė sau karo pradžioje, Lietuvos šaulių sąjungos narys Raimundas Lumbis tęsia iki šiol.

Visai neseniai į Ukrainą iškeliavo visiškai mechanizuotas neįgaliojo vežimėlis. Rugpjūtį ta pačia kryptimi bus išsiųsti dar keli įrenginiai, palengvinsiantys negalią turinčių ukrainiečių dalią. Per daugiau kaip 150 dienų trunkantį karą lietuvio dėka Ukrainos kovotojus pasiekė termovizoriai, dronai. Suvienijus jėgas su pagalbą teikiančios savanoriškos organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėju Johnu Ohmanu, į karo siaubiamą šalį buvo išsiųsta antidronų sistema.

Tvirtas: šaulys Raimundas ukrainiečiams norėtų padėti sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Turiu puikų draugą Mikolą – ukrainietį, gyvenantį ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Vasarį mudviem susitikus, jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje vyks aplankyti saviškių. „Ne pirmas kartas!“ – pasakiau jam, o vasario pabaigoje prasidėjo karas“, – R.Lumbis pasakojo, jau netrukus sulaukęs bičiulio skambučio ir pagalbos prašymo. Fronte esantiems kovotojams labai reikėjo šiltų drabužių, miegmaišių, šarvinių liemenių, nešiojamųjų įkroviklių. Raimundas pasakojo, kad žmonės buvo geranoriški ir reagavo žaibiškai – skyrė piniginę paramą, patys jam vežė daiktus. Jau per pirmąsias savaites į Ukrainą išvyko trys pilni mikroautobusai.

„Aš gerai pažįstu Mikolą. Jis yra jis buvęs diplomatas. Dirbo Ukrainos ambasadoje Vilniuje. Turi daug kontaktų, pažįsta ne vieną aukšto rango karininką, todėl žinojau, kad viskas, ką surenkame ir siunčiame, keliaus ne per trečias rankas, o tiesiai į frontą kariams“, – kalbėjo R.Lumbis.

Teko bėgti į slėptuves

Pirmuosius kartus vykęs vienas, jau netrukus Raimundas į mikroautobusą sodinosi artimus bičiulius. Daugiau patikrintų žmonių, anot jo – daugiau galimybių ir mažiau baimės.

„Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai besisaugodamas nuo visko, o svarbiausia – suvokdamas, kad esi ne vienas. Važiuoji į reisą, palieki suaukotus daiktus, tada sėdi prie vairo ir pradedi galvoti, kaip surinkti kitą siuntą“, – nors prie maršruto Lietuva–Ukraina priprato, R.Lumbis neatsipalaiduoja.

Kelis kartus lietuviui savu kailiu teko patirti Ukrainos žmonių kasdienybę, šokti iš automobilio ir bėgti į slėptuves, kad apsisaugotų nuo rusų atakų.

„Pirmosiomis dienomis išgirdę signalus vietiniai bėgdavo ir slėpdavosi, paskui priprato, atbuko. Tačiau po įvykių Vinicoje, Odesoje, Mykolajive, kai kala bombos ir nežinai, kur jos nukris, žmonės nebeužduoda klausimų. Išgirsta signalus, renkasi daiktus ir lenda į slėptuves“, – pasakojimą tęsė šaulys.

Išpildė svajonę

Jau penktą mėnesį betarpiškai su ukrainiečiais bendraujantis vyras pasakojo, kad lietuvių noras padėti Ukrainos žmonėms atslūgo. Pirmosiomis savaitėmis buvusio sujudimo nėra. Liko ištikimiausi, nuolatiniai paramos teikėjai, kas mėnesį atriekiantys tam tikrą pinigų sumą.

Iš sąstingio, anot Raimundo, lietuvius išjudino ukrainiečių paauglių istorija, kuria prieš kelias savaites jis pasidalijo savo feisbuko profilyje.

Irina ir Jevgeni – imigrantai iš kairiojo Mariupolio kranto. Rusų okupantams sugriovus jų namą netoli gamyklos „Azovstal“, visa šeima liko be gyvenamosios vietos. Paaugliai su mama keturis mėnesius gyveno rūsiuose, kol galiausiai savanoriams pavyko juos išvežti į kontroliuojamą teritoriją. Irina serga įgimta genetine liga, kuri nuolatos progresuoja. Šiuo metu Irina negali judėti be pagalbos net neįgaliojo vežimėliu, jai nepakanka jėgų rankomis pasukti ratus. Merginos brolio Jevgeni diagnozė tokia pat. Raimundui brukštelėjus kelias eilutes virtualiojoje erdvėje, žinia apie seserį ir brolį nuvilnijo labai plačiai. Žmonės gausiai aukojo ir padėjo surinkti pinigų ne vienam, o keliems vežimėliams. Prieš porą dienų siuntinys pasiekė paauglį. Vaizdo įrašą su džiaugsmingu jo veidu Raimundui atsiuntė Jevgeni artimieji.

Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai saugodamasis nuo visko.

„Ačiū kiekvienam, kuris prisidėjote. Jevgeni raudonasis bolidas jau rieda pirmuosius kilometrus. Vairuotojas posūkiuose lenkia savo tėvus, iš trasos neišvažiuoja. Lenktynininkas turi realių šansų džiaugtis kitokia gyvenimo kokybe. Dėkui, kad išgirdote, jūsų širdys plaka išvien“, – R.Lumbis dėkojo visiems geradariams.

Laiko klausimas, kada vežimėlis pasieks ir Iriną. Šiuo metu priemonė pritaikoma pagal merginos poreikius, nes jai yra būtina galvos atrama.

Dovana: Jevgeni jau džiaugiasi nauju neįgaliojo vežimėliu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Turi daugiau planų

Dabar didžiausia Raimundo svajonė, kad parama paaugliams specialiosiomis priemonėmis turėtų ir tam tikrą tęsinį.

„Fronto linija ilga – apie 1 200–1 400 km. Kaip nuo Varšuvos iki Barselonos. Daug žmonių patiria rimtų traumų. Kai pastarąjį kartą buvau Ukrainoje, lankiausi viename reabilitacijos centre, kur guli kovotojai, netekę galūnių. Karininkai pasakojo, kad ne visi susitaiko su tuo, ką mato. Pasitaiko visokių atvejų, būna savižudybių. Nepakanka protezo, – R.Lumbis neabejojo, kad suvienijus jėgas nukentėjusiems Ukrainos kariams būtų galima teikti psichologinę pagalbą, reabilitaciją. – Žmonėms uždeda protezą, pastato ant kojų, ačiū ir viso gero. Bet to nepakanka, reikia kur kas daugiau. Deja, karo metu to neišeina padaryti.“

Paramos poreikis, anot Raimundo, išlieka didelis. Tarkim, šiuo metu labai stinga repelentų nuo uodų ir kitų vabzdžių įkandimų. Žmonėms reikia elementarių dalykų – patalynės, skalbyklių. Todėl Raimundas ragina nepriprasti prie karo, o prieš perkant antrą puodelį kavos vienoje miesto kavinių gerai pagalvoti, ar jo tikrai reikia.

„Kaip jau minėjau, paramos poreikis išlieka didelis. Ypač dabar, kai jaučiama antrinė banga – traumos, neįgalumas. Ukrainos žmonėms labai reikia mūsų pagalbos“, – nelikti abejingus kvietė šaulys.

Padėti negalią turintiems Ukrainos paaugliams galite ir jūs

VšĮ „Ačiū, kad esi“

LT097300010171360773

PAYPAL

lumbislietuva@gmail.com

Į pagalbą tėvams

Nuo praėjusių metų liepos paauglius auginančios šeimos jautrias santykių su vaikais ir jų elgesio problemas gali spręsti nauju būdu ir padedant profesionaliems šeimos terapijos specialistams.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šeimoms padeda pagal Lietuvoje naują, o JAV ir daugelyje Europos šalių dešimt metų plačiai taikomą Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programą.

Tarnyba dalijasi Neringos M. ir Gabijos M. sėkmės istorija: šešis mėnesius šeimos terapijos specialisto lydimos mama ir dukra nuėjo sudėtingų išbandymų kelią, iš naujo pažino viena kitą ir išmoko spręsti nesutarimus.

Perėmė mamos vaidmenį

Gabijos mama ketverius metus dirbo užsienyje, į Lietuvą grįždavo retai ir ryšys su vaikais labai nutolo. Mamai išvykus, tuomet dešimtmetė mergaitė ir du mažesni broliai liko gyventi su patėviu. Vyras rūpinosi vaikais, bet palaipsniui vis daugiau atsakomybės už brolius ir buitį prisiėmė paauglė. Taip neretai nutinka, kai vaikas gyvena emociniame apleistume – vaikas perima suaugusio žmogaus vaidmenį šeimoje.

Mamai visam laikui sugrįžus, tarp jos ir paauglės dukros vis dažniau kilo kivirčų. Jos konkuravo dėl vietos šeimoje, o konfliktui prasidėti užteko neatsargaus žodžio, žvilgsnio ar gesto. Į nesantaikos sūkurį įsisuko visa šeima. Padėtis pasidarė nepakenčiama, maištaujanti paauglė užuovėjos ieškojo netinkamose kompanijose, ėmė vartoti alkoholio, vagiliauti. Gabiją mokykloje paliko kartoti kurso, bet ji toliau mokytis iš viso nebenorėjo.

Nors šeima sulaukė socialinės pagalbos, paauglė kurį laiką lankėsi pas psichologą – pokyčių nebuvo. Išgirdusi apie galimą pagalbą paauglių šeimoms, mama kreipėsi į MDFT programos koordinatorių ir šeimos terapijos specialistą Klaipėdos regione.

Pasirinko globos namus

Programos koordinatorė terapeutė Brigita Mineikienė su šeima pirmą kartą susitiko praėjusių metų liepą. Su abiem, mama ir dukra, buvo sutarta dėl šių tikslų: stiprinti jų ryšį, paskatinti paauglę tęsti mokslus ir atsitraukti nuo netinkamų draugų ir alkoholio. Terapeutė Brigita su šeima bendravo kartą per savaitę šeimos namuose, atsiradus poreikiui pasitarti, dažnai susiskambino.

Reikia spręsti konkrečią situaciją, išsiaiškinti kilusį nesutarimą iki galo ir apie tai daugiau nebekalbėti.

Po dviejų mėnesių gana sėkmingos terapijos, šeimą ištiko krizė. Gabija apkaltino patėvį smurtavus prieš ją. Į įvykį reagavo policija, vaiko teisių gynėjai, o paauglė pareiškė norą palikti namus ir toliau gyventi globos centre.

„Smurtas nepasitvirtino, bet mama išgyveno ne dėl neteisingų kaltinimų jos vyrui, o dėl dukros atsiribojimo nuo artimųjų. Sakė, kad pavargo kovoti, ir jeigu dukra keistis nenori, gal ir geriau, kad gyvens atskirai“, – skaudų momentą šeimoje prisimena specialistė.

Terapeutė pasirinko toliau intensyviai bendrauti su mama ir dukra atskirai ir vesti šeimą sveikimo keliu.

Atpažino vaikystės traumas

Kol paauglė gyveno globos centre, terapeutė Brigita daugiau dėmesio skyrė mamai. Paaiškėjo, kad Neringa M. turėjo sudėtingą vaikystę, kuri paliko ryškių pėdsakų ir tai aštriai iškilo per santykius su paaugle dukra. Mama atpažino savo sunkumus ir labai stengėsi juos įveikti: drąsiai analizavo save, ieškojo atsakymo, ką ji galėtų padaryti tam, kad su dukra sutartų.

Moteris sako, kad, padedama terapeutės Brigitos, suprato, jog anksčiau jos konfliktas su dukra baigdavosi neišspręstas ir vėliau užgriūdavo dvigubai su daugiau nuoskaudų ir priekaištų iš abiejų pusių. Taip pat suprato, kad reikia spręsti konkrečią situaciją, išsiaiškinti kilusį nesutarimą iki galo ir apie tai daugiau nebekalbėti, girdėti ne tik ką sako dukra, be ką ji nori pasakyti.

Mama įsiklausė į specialistės patarimą imtis iniciatyvos, po kivirčo pirmai žengti žingsnį į susitaikymą, nebijoti žodžio „atsiprašau“ – ji aplankė Gabiją globos namuose. Mama neslepia, kad buvo nepaprastai sunku įveikti nuoskaudas ir susitikti su namus palikusia savo mergaite, bet jai pavyko.

Tęsti terapiją padėjo laiškas

Terapeutė Brigita pasakoja, kad jau per pirmąjį mamos ir dukros susitikimą buvo matyti, kad jos viena kitos išsiilgusios: nors žodžių nebuvo daug, tai išdavė kūno kalba. Tačiau vis dar nebuvo aišku, ar pavyks šeimos terapiją tęsti ir išsaugoti per du mėnesius pasiektą pažangą. Nuo artimųjų atsiskyrusi paauglė iš pradžių nerodė noro bendrauti su specialiste. Kad darbas vyktų toliau, reikėjo abiejų įsitraukimo.

Brigita nutarė nepasiduoti ir pasitelkti netradicinį sprendimą – pasiekti Gabiją per laišką. Šiai idėjai atsidėjo visa širdimi ir sumanymas pasiteisino. Kai abiejose lapo pusėse išmargintą laišką nunešė Gabijai į globos centrą, prašė tik jį perskaityti ir duoti atsakymą, ar suteiks jai šansą dar kartą atvykti pokalbio. Paprašė atsakymo vienu žodžiu: „taip“ arba „ne“. Jau kita dieną sulaukė teigiamo atsakymo.

Kas laiške taip paveikė keturiolikmetę? Brigita sako tiesiog buvusi nuoširdi: „Rašiau, kad pamačiau ją labai šiltą, ne pagal amžių subrendusią ir atsakingą, darbščią ir gabią dailei, padėkojau už galimybę ją pažinti. Paskyriau jai daug šiltų, drąsinančių žodžių, kviečiau pradėtą šeimos terapiją tęsti. Greičiausiai apie save ji buvo pratusi girdėti kitokius žodžius.“

Erdvė nestandartiniams sprendimams

„Labai greitai pastebėjau ryškių pokyčių tarp mamos ir dukros: jos tapo atviresnės, tarp jų mezgėsi pasitikėjimas. Dar gyvendamos atskirai jos vis dažniau susiskambino: kalbėjosi apie paauglės draugus, įvairius mergaitiškus reikalus, suartėjo. Galiausiai abi net vakarienę gamino įsijungusios telefono kamerą“, – pasakoja specialistė.

Brigita toliau tęsė šeimos terapijos susitikimus atskirai arba kartu su abiem globos namuose. Darbas baigėsi netrukus, kai paauglė grįžo į namus, o truko iš viso šešis mėnesius. Šiandien šeima gyvena kartu ir džiaugsmingai priima visus paauglį auginančios šeimos iššūkius. Specialistės žodžiais, sunkumų pasitaiko, tai normalu, bet mama ir dukra išmoko kalbėtis ir valdyti konfliktines situacijas. Šeima susijungė ir kiekvienas žino savo vaidmenį joje.

Terapeutė įsitikinusi, kad darbo su šia ir kitomis šeimomis sėkmę iš dalies lemia ir MDFT specialistų lankstumas, gebėjimas būti čia ir dabar: „Esame labai žemiški, nebijome parodyti savo jausmų, niekada nekritikuojame ir nepamokslaujame. Ne mūsų valioje šeimą sukurti iš naujo, bet mes tikrai galime padėti mažais žingsneliais eiti pirmyn ir po truputį viską susidėlioti į savo vietas.“

Nelikite abejingi

Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo ir švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

Kuo Multidimensinės šeimos terapijos programa gali būti naudinga jums?

* Padės keisti vaiko ar paauglio socialiai nepriimtiną elgesį, stiprinti ir atnaujinti santykius šeimoje.

* Šeimos terapija orientuota į visos šeimos sutelkimą siekiant padėti vaikui ar paaugliui.

* Specialistas dirba kartu su tėvais ir paaugliu konsultaciniame kabinete, šeimos namuose ar kitoje jiems patogioje vietoje.

* Šeimos terapija efektyviausia, kai pagalbos šeima kreipiasi tik susidūrus su sunkumais, problemoms dar neįsisenėjus.

* Su šeima bendrauja vienas specialistas, jis užmezga artimą ryšį ir yra lanksčiai pasiekiamas.

* Šeimos terapija skirta 11–17 metų paaugliui, trunka nuo 4 iki 6 mėn., po 1–3 susitikimus per savaitę.

* Šeimos terapija yra nemokama.

Dėl dalyvavimo programoje susisiekite tiesiai su programos koordinatoriumi jūsų regione. Daugiau informacijos apie MDFT programą ir koordinatorių kontaktus: https://vaikoteises.lt/projektai/multidimensine-seimos-terapija/.