Mes su estais startavome beveik kartu, tačiau jų piliečių pečius slegia penkiolika kartų mažesnė valstybės skola kiekvienam gyventojui ir tikrai tai ne valstiečių vadovavimo nuopelnas. Taigi kyla klausimas, pagal kokius receptus dirbome anksčiau.

Mano nuomone, ugdant pilietinę visuomenę, nebijančią klausti, kritikuoti ir teikti pasiūlymus valdžiai, ne mažiau svarbu ugdyti ir toleranciją kitaip mąstantiems visuomenės nariams, kolegoms ar politiniams oponentams. Ir čia pirmiausia pavyzdį ir turėtų rodyti mūsų įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atstovai.

Aišku, nemažai prie to galėtų prisidėti ir visuomenėje pripažinti autoritetai: mokslininkai, rašytojai, poetai. Manau, evoliucionuojančioje visuomenėje ateityje turėtų išnykti tokie reiškiniai, kai garsus žmogus, išsakantis nuomonę apie naujai pastatytą (visiškai nesvarbu, kadangi tai reliatyvu, gerą ar blogą) paminklą, viešai pareiškia, kad patikti jis gali tik tiems, kurių meninis skonis formavosi Gariūnuose ir "Urmo" bazėje, nes tai turgaus estetika.

Mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Kai stovėjome Baltijos kelyje, mes nesiskirstėme į runkelius ir elitą, keikėme rusų valdžią ir draugiškai dalijomės keliese vieną kanistrą benzino per ekonominę blokadą, buvome vieningi stodami į NATO ir ES, nes žinojome, kad tai mūsų išlikimo sąlyga. Dabar, kai, atrodytų, viskas gerai ir yra palankiausios sąlygos visiems kartu kurti valstybę tokią, kokios mes norime, mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Negi mums reikia karo, žemės drebėjimo, cunamio ar kitos kokios stichinės nelaimės, kad susivienytume vėl bendram kūrybiniam darbui, nežemindami vienas kitų, išlikdami tolerantiški galbūt šiek tiek mažiau išmanančiam, turinčiam kitokią nuomonę piliečiui?

Čia dviračio išradinėti nereikia (pagarbos vienas kitam, valdžios ir piliečių santykiuose), jis per pasaulį jau važiuoja ne vieną tūkstantį metų. Dar 500 metų prieš Kristų žymus kinų mąstytojas Konfucijus savo traktatuose pabrėžė individo ir valdžios moralės, teisingų socialinių santykių išlaikymo, teisingumo svarbą, išliedamas tvirtus tolerancijos ir pakantumo visuomenėje pamatus.

Įprastas mūsų tolerancijos pavyzdys: trys kaimynai lietuviai sutinka ketvirtą rusą. Po minutės visi persijungia kalbėti rusiškai. Rusas toliau sau ramiai jaučiasi kaip namie, o lietuviai - kaip anais laikais. Tokia situacija greičiau yra inertiško nuolankumo, o ne mandagumo ar juolab pakantumo rezultatas. Ir savivertė ar protas čia nedalyvauja. Veikiau priešingai, instinktyviai susirūpiname – jei kalbėsime lietuviškai, gal kitam bus nepatogu? Bet dabar kitai pusei bent 50 metų labai patogu.

Meistras, ateinantis taisyti bet ko ir aprėkiantis šeimininkus, kad čia neina prieiti, todėl plius 10 eurų, o dar prieš jį asilas, kaip įprasta, asiliškai ir padarė, kur tokį radote. Šeimininkai lankstosi, rausta, su viskuo sutinka, nors tiek stengėsi, iš darbų atsiprašė, kriauklę prieš nuimant išvalė... Ir tai nebe svetingumas, o tiesiog likusi vergystė prieš chamą su visais jos padariniais. Proletariato pusė paprastai to nejunta.

Bet atmeskime socialines klases ar tautas, kur susipriešinimas net užprogramuotas. Pereikime prie kultūros ir vienodų abiejų segmentų. Tai kultūringoji publika. Vieta – teatro spektaklis ar koncertas. Pastaruoju metu juose net mūsų mobilūs telefonai ne taip dažnai skamba, jau išmokome juos nutildyti. Tik iškilo kita bėda su naujomis technologijomis: jos, pasirodo, šviečia savo ekranais. Ir jei per kokį muzikos vakarą dar įmanai nekreipti dėmesio, juk garsų ir natų nesugadinsi (na, tikriausiai taip galvoja sergantieji sms-ine priklausomybe), tai kine ar teatre jau prasčiau. Pirma, ekranas apšviečia žiūrovo veidą, ir taip jis nenorom prisistato aktoriams. Jei pažįstamas, tai aktorius galbūt nepastebimai jam linktelės, o jei ne – kam tai aktoriui matyti? Kad sužinotų, kada spektaklis pasidarė nuobodus? Ar kad skaičiuotų, kiek salėje tų, kurie jau šiandien vadinami sergančiais nykščio diarėja?

Kur kas blogiau, kad šie tekstoholikai gerokai trukdo kaimynams intensyviu ar ir blausesniu ekranu.  Tačiau paprastai tai išmaniajam šeimininkui nė motais. Todėl įprastiniai prašymai nutildyti telefonus prieš spektaklį nėra efektingi – nes telefonai nutildomi. O kadangi kitko neprašė, tai sveikas egoistinis protas toliau nesivargina.

Tačiau apsilankius ne vien spektakliuose, bet ypač koncertuose, vis dažniau kyla klausimas, kodėl prieš juos neprašoma išsijungti ne tik telefonų, bet ir savo vaikų. Ir tai jau tapo manija, kuri ir žymi mūsų pakantumo ribas. Jos, deja, vis dar baigiasi ties neužmatomais horizontais.

Kad ir kiek „Naujojo cirko festivalio“ rengėjai trimituotų, kad ši pramoga - ne vaikams, vistiek atsiras senelė ar mamytė, kuri stebėsis, kaip jos neįleidžia su vienerių metų kūdikiu į spektaklį - juk cirkas! Ir va bilietus nusipirkusi. Ne, negalima, eikite į „Dansemą“, kuri kaip tik ir kuria šokius kūdikiams. O kodėl čia negalima? Nes jūsų dievaitis ar princesė ims klykti, kai tik užges šviesos, o tai blaško ne vien žiūrovus, bet ir akrobatus, o mes turime užtikrinti jiems saugumą. Ne, jis neklyks, mes čia truputį tyliai. Įleidžiami. Iš tiesų truputį – po penkių minučių išeina. Keista, mamytė gūžčioja, paprastai jis toks ramus. Sužinojo naujieną, bet ji kitiems kainavo spektaklio nuotaiką.

Blogesnis variantas džiazo koncerte: džiazas yra cool, čia laisvė, čia visi atsipalaidavę ir įsijautę. Pirmiausia – du vaikeliai, abu skirtinguose salės kampuose. Nuneša visas saksofonų subtilybes savo triūbomis. Bet mamytėms tai – gal net džiugu, kad tokie pajėgūs. Dėmesio nekreipia, matyt, įsivaizduoja, kad ir atėjo žmonės paklausyti jų mažųjų armstrongų. O publika kenčia. Bando atskirti, kur tikra muzika, o kur – neplanuotos improvizacijos. Bet iš tiesų prasideda saspensas: kada mamytės susipras. Viena po 15 minučių apleidžia salę be plojimų. Užtat kita per pertrauką įkala dar taurę vyno (juk už vaiko, ne už vairo!) ir jau visai atsipalaidavusi toliau stebi koncertą. Kai tai pabosta, šiek tiek „pačatina“, o tada jau imasi filmuoti, t.y. spiginti ekranu už jos esantiems. Apie koncerto subtilybes pamirškime. Vienintelis įtampos šaltinis čia yra ne muzikos kulminacijos, o tas pats principas, kaip ir siaubo filmo: laukimas. Kada kūdikis vėl ims klykti. Bet mamytei ramu. Ramiai elgiasi ir publika, nepriekaištaudama, neprašydama išeiti, netrukdyti kitiems, nes esame juk tokie mandagūs ir tolerantiški, ypač mamoms ir vaikams, kurie yra mūsų visuomenės jautrioji pusė bei gyvenimo gėlės. O mamytė džiugiai eksponuoja save, po valandos įkels į savo paskyrą nekokybišką filmuką „Aš su savo mažuoju koncerte nepamenu kieno“, nors internetas pilnas kur kas geresnių įrašų. Bet ten nėra mamytės, ir tai didelis minusas. Nes ji, filmuodama sceną, iš tiesų amžina save.

Kaip dorotis su šia nelaime, kuri iš tiesų yra nelaimė, atsitinkanti dėl mūsų tolerancijos?

Kinai jau sugalvojo, kaip apsisaugoti nuo išmaniųjų, bet tik prabangiose salėse – čia slopinamas ryšys. O vos tik pakyla rankos su išmaniuoju filmuoti ar fotografuoti, jį tuoj identifikuoja ir apakina lazerio blyksnis. Vagystė neįvyksta, o ilgainiui šeimininkas perpranta, kad rezultato nebus, ir savęs  įamžinimo refleksas nuslopinamas. Mūsų salėse tai dar neįmanoma, bet tokiais atvejais pasigendu vieno – salės prižiūrėtojų, kurių funkcija ir būtų užtikrinti kokybišką vakarą. Neįleisti vėluojančiųjų, mandagiai, bet išprašyti trukdančius. Bet tų prižiūrėtojų taip pat nėra dėl mūsų tolerancijos. O jei žiūrovas pabandys išprašyti, tuoj bus apkaltintas neatjauta. Tarsi ta kita pusė atjaučia, gadindama vakarą keliems šimtams. Čia kaip ministerija atleidžia iš darbo nekvalifikuotą darbuotoją, ir visi tuoj ima gailėtis – o kad jis ar ji metų metus trumpino gyvenimą tūkstančiams, tai nieko.

Ką tuomet daryti? Tą patį, kaip visais laikais: kai baigiasi kultūra, prasideda teisė. Manau, įstatymų yra pakankamai, trūksta tik didesnio ir masiškesnio noro: reikalauti grąžinti pinigus už bilietus ar keisti į kitus, nes nebuvo užtikrintas kokybiškas produktas.

Įstatymai yra tai, kas padeda išvengti tiesioginio susidūrimo su trukdančia puse, jei ta pusė nesuvokia, kad ji trukdo ar net neigia tai. Todėl tik pasidomėkime, ir atrasime reikiamus punktus tiek Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme. Tad jeigu mylinčiai mamytei smegenys nesuveda, kad didelis garsas ir tyčinės disharmonijos bei kraštutinės aistros scenoje (o paprastai teatruose kitokių nebūna) kažin ar užtikrins geresnį kūdikio miegą, tai įstatymai siūlo apriboti galimybes kūdikiams apskritai patekti į spektaklius ar koncertus.

Žinoma, susirūpins tolerantiškieji – o kaip mamytėms ir tėtukams lavintis? Čia jau šeimos logistikos, senelių bei auklių samdymo reikalai. Bet apskritai nemanau, kad tėveliai gali visiškai susikaupti ir atsiduoti muzikos tėkmei, kai šalia geriausiu atveju džiaugsmingai spygauja jų mažylis. Tad čia kalba tikrai ne apie lavinimąsi, o veikiau apie šeimos asmenukę scenos fone, pageidautina, per kulminaciją.

Iš tiesų mamytės tikrina mūsų visų toleranciją. Išmokę nuo vaikystės būti paklusnūs ir mandagūs, mes rūpinamės jomis, rūpinamės kitais, tyliai užgniaužiame pyktį ir spūdiname iš nunešto velniop koncerto, niekam nepateikdami nei sąskaitų, nei pretenzijų. Mes taip išmokyti ir taip mokomi būti neva šiuolaikiškai mandagiais. Lygiai taip pat tyliai išklausome nuomonės lyderius, televizijų idiotus, esamus ir būsimus politikus. Tyliai atsidūstame, garsiai neprieštaraujame. O tada jau tykiai spūdiname iš šalies. Į savo įsivaizduojamą europietišką nebūtį. Kad tik kitiems netrukdytume.

Saugokis moters

Apie tai, kaip tinkamai vairuoti automobilį, klausimai buvo pradėti kelti vos tik jam išriedėjus į gatves. Dabar mūsų šalyje vairuotojai dalyvauti eisme mokosi vairavimo mokyklose, tačiau ne vienas vairavimo ekspertas pastebi, kad trūksta vadovėlių, kuriuose būtų sudėliota visa vairuotojams būtina informacija.

Į "Kauno dienos" rankas pateko prieš 40 metų leistos knygos, kuriose vairuotojams stengiamasi patarti, kaip elgtis esant vienai ar kitai situacijai.

Atrodo, kad ir tuomet, ir dabar vairuotojams daugiausia klausimų kėlė santykiai su pėsčiaisiais. Lenkas Vitoldas Rychteris dar 1977 m. rašė, kad pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. "Patyręs vairuotojas turi būti ir psichologu, ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai kelią pereina ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio. Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima", – rašo V. Rychteris.

Kitos eilutės, kurias netrukus perskaitysite, šiandieniame pasaulyje sulauktų itin daug kritikos ir redaktoriaus būtų išbrauktos, tačiau aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jos buvo priimtos visai normaliai.

"Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjantį automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio", – rašoma vadovėlyje.

Neblaivūs pavojai

Ypatingą dėmesį, dalydamas patarimus vairuotojams, autorius skiria neblaiviems pėstiesiems. "Važiuojamojoje dalyje ypač pavojingi neblaivūs žmonės, nes jie nebeturi savikontrolės jausmo ir nebegali tinkamai pasielgti. Vairuotojas niekada nežino, kaip pasielgs neblaivus žmogus, pamatęs artėjantį automobilį", – rašo V. Rychteris. Remdamasis savo patirtimi autorius dėsto, kad neblaivus asmuo gali pasielgti nelogiškai, neatsargiai ir agresyviai. Pasak V. Rychterio, kai iš pėsčiojo eisenos vairuotojas supranta, kad prieš jį neblaivus praeivis, turi nedelsdamas imtis visų atsargumo priemonių, be to, stengtis jį lenkti tokiu atstumu, kad, neblaiviam asmeniui puolus į automobilio pusę, negalėtų su juo susidurti.

Kad ir kaip būtų keista, knygos autorius mano, kad išvengti nelaimės gali padėti ir žinojimas, kada ir kur gali pasirodyti neblaivus pėsčiasis. "Padėtis pablogėja vakare, kai sunkiau nustatyti pėsčiųjų nenormalų elgesį. Jeigu vairuotojas žino, kokiomis dienomis, kuriuo paros metu, kada ir kur padidėja neblaivių pėsčiųjų skaičius, tai jam labai praverčia." Dar keisčiau atrodo kitas autoriaus patarimas. "Nepaprastai pavojingą situaciją sudaro žmonės, gulintys važiuojamojoje kelio dalyje tamsiu apros metu, netgi gana apšviestoje gatvėje. Tokie atvejai reti, bet visada turi tragiškų padarinių. Važiuojamojoje dalyje žmonės gali gullėti dėl įvairių priežasčių: maskuojant įvykdytą nusikaltimą, netikėtai surėmus ligai, užmigus neblaiviam", – mintis dėsto V. Rychteris.

Baigdamas savo patarimus, kaip vairuotojams elgtis kelyje sutikus pėsčiuosius, V. Rychteris parašo auksinę taisyklę, kuri praverčia ir dabar. "Neturime laikyti savęs geresniais vien dėl to, kad valdome automobilį. Į pėsčiuosius reikia žiūrėti palankiai ir nepykinti jų, taškant purvu, gąsdinant signalais ir akinant žibintų šviesa."

Rimti patarimai

Kiti V. Rychterio patarimai, susiję su pėsčiųjų dalyvavimu eisme, ne taip smagiai skambantys ir labiau įsivaizduojami bei suprantami šiandien. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie vaikus, jis ragina vairuotojus vaiko pasirodymą šalia važiuojamosios dalies laikyti pavojaus signalu – "nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas".

Pasak knygos "Patyrusio vairuotojo patarimai" autoriaus, ypač pavojingi vaikai su dviračiais: "Vairuotojai privalo juos lenkti ne tik dideliu atstumu, bet ir, važiuodami greta, sumažinti greitį, pasiruošti staigiai stabdyti arba pasukti. Negalima būti ramiam ir matant motinos vedamą vaiką. Toks vaikas gali staiga ištrūkti iš motinos ir išbėgti į gatvę."

Anų laikų vairavimo ekspertas vairuotojus ragina būti atidžius važiuojant ir per pažymėtas pėsčiųjų perėjas: "Vairuotojas, privažiuodamas prie pažymėtos pėsčiųjų perėjos, turi taip apriboti važiavimo greitį, kad leistų pėstiesiems laisvai pereiti kelią, nelėtinant arba nespartinant žingsnio bei nesustojant. Ši pareiga galioja tuo atveju, kai pėstieji arba pėsčiasis jau yra pėsčiųjų perėjoje." 1977 m. išleistos knygos autorius, vardydamas vairuotojų pareigas, nepamiršta ir pėsčiųjų. Pasak jo, pėstieji neturėtų eiti į perėją esant netoli jos. Prieš eidami į perėją jie privalo nustatyti automobilio važiavimo greitį, atstumą iki perėjos ir susilaikyti, jeigu negali saugiai pereiti.

Planuojama, kad dalies visuomenės pasipiktinimą keliančiose LGBT eitynėse Vilniaus centre dalyvaus iki 1 tūkst. žmonių.

„Mes esame Lietuvos piliečiai, mes gyvename čia ir mes nenorime, kad kai kurie politikai arba tam tikra visuomenės dalis laikytų mus kaip propagandą. Mes nesame statistiniai vienetai, esame tie, kurie gyvename šalia kitų. Man atrodo, žinia būtų padidinti matomumą, paskatinti pakantumą“, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė V. Simonko, pristatydamas „Baltic Pride“ renginius.

Festivalis vyks birželio 16–19 dienomis. Numatyta surengti konferenciją apie žmogaus teises, susitikimą su LGBT bendruomenės nariais, kurie pasakos savo istorijas, taip pat eitynes, mitingą, koncertą, kino festivalį, vakarėlius.

„Festivalio šūkis – „Mes esame žmonės, ne propaganda“. Šiuo šūkiu siekiame atkreipti visuomenės ir mūsų politikų dėmesį į diskriminacinę Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą ir į neegzistuojančią galimybę tos pačios lyties šeimoms įteisinti savo santykius“, – teigė V.Simonko.

Renginiuose Vilniuje planuoja dalyvauti buvusi Islandijos premjerė Johana Sigurdardottir (Jouhana Sigurdardoutir) ir jos partnerė rašytoja Jonina Leosdottir (Jounina Leosduotir), Europos Parlamento vicepirmininkė Ulrikė Lunaček, Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė Alice Bah Kuhnke (Alis Ba-Kunkė) ir kt.

Seksualinių mažumų eitynėse šiemet planuoja dalyvauti keturių užsienio šalių ambasadoriai. Bus žygiuojama nuo Lukiškių aikštės Gedimino prospektu iki Bernardinų sodo. Organizatorių teigimu, gautas leidimas eitynėms iki 1 tūkst. dalyvių. Vilniaus policija garantavo užtikrinsianti jų saugumą.

„Didžiuojuosi mūsų ambasadorių drąsa ir pasiryžimu į eitynes ateiti kartu su savo vaikais ir taip parodyti paramą plačiąja prasme LGBT bendruomenei. Galbūt tie mitai apie propagandą savaime išgaruos, kai matys tokį pozityvų vaizdą“, – svarstė Lietuvos gėjų lygos vadovas.

Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthstrom-Ruin (Sesilija Ruthstriom-Ruin) penktadienį per spaudos konferenciją savo ruožtu teigė, kad panašūs renginiai vyksta ir Švedijoje, kur taip pat dar kyla problemų dėl LGBT asmenų teisių.

Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė svarstė, kad Lietuvoje netolerancija homoseksualiems žmonėms kyla iš nežinojimo, nepažinimo.

„Tai, ką matysime Vilniuje kitą savaitę, bus dar vienas žingsnis į pažinimą žmonių, kurie yra mūsų visuomenėje, kurie po truputį lenda iš tam tikrų šešėlių, kurie yra mūsų visuomenės dalis“, – teigė parlamentarė.

V. Simonko tvirtinimu, šiandien lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų socialinė padėtis Lietuvoje stagnuoja. „Mūsų įstatymų leidėjai ir politikos formuotojai deda visas pastangas, kad mūsų bendruomenės nariams gyvenimas Lietuvoje būtų kuo sudėtingesnis. Šiuo metu Seime svarstomos aštuonios atvirai homofobinės ir transfobinės įstatymų iniciatyvos, kuriomis siekiama riboti LBGT asmenų žmogaus teises. Lietuva Europoje pamažu tampa žinoma kaip homofobiška šalis“, – teigė jis.

Gėjų lygos vadovas pabrėžė, kad Lietuva – vienintelė ES valstybė, kurioje galioja homoseksualumo propagandą draudžiantis įstatymas. „Nors tariamai norima apsaugoti mūsų vaikus nuo neigiamos informacijos, iš tiesų siekiama cenzūruoti su LBGT asmenimis susijusią pozityvią informaciją“, – sakė jis.

„Baltic Pride“ yra kasmetinis LGBT festivalis, pakaitomis rengiamas vienoje iš Baltijos šalių sostinių.

Pirmosios „Baltic Pride“ eitynės Lietuvoje įvyko 2010-aisiais sostinės Upės gatvėje. Tuomet valdžia apskritai nenorėjo leisti eitynių, bet teismas nusprendė, kad jos turi vykti. 2013 metais Vilniaus valdžia nenorėjo leisti eitynių centrine sostinės gatve – Gedimino prospektu, ir siūlė nuošalesnę Upės gatvę, bet teismas nusprendė, kad toks ribojimas yra nepagrįstas. Tuomet Gedimino prospektu pražygiavo apie 500 seksualinių mažumų atstovų.

Abu kartus prieš šias eitynes Vilniuje surengtos protesto akcijos, panaudota dūminių užsklandų ir ašarinių dujų granatų.