Dabar energija ir optimizmu spinduliuojanti moteris džiaugiasi gyvenimu ir kilti iš dugno padeda kitiems.

"Laura yra didžiausia pagalbininkė į panašią krizę patekusioms moterims, motyvuoja gydytis nuo priklausomybių, palydi, palaiko. Ši moteris žavi, nes buvo atvira, pripažino problemą ir priėmė pagalbą. Giliausios krizės akivaizdoje ji įrodė, kad patys svarbiausi jai yra jos vaikai ir dėl jų pakils naujam gyvenimui", – taip Laurą apibūdino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities skyriaus atstovai.

Su Laura susitikome ankstų pirmadienio rytą Raseiniuose. Vėjo plaikstomos nepaklusnios šviesių plaukų sruogos ir veidą puošianti šypsena traukė praeivius nevalingai į ją atsisukti. "Kiekvieną sekmadienį čia ateiname su vaikais pažaisti krepšinį", – moteris mostelėjo ranka į žalioje Raseinių oazėje įrengtą krepšinio aikštelę, kai ieškojome sausesnio suolelio nuo naktį merkusio lietaus.

Tuo metu jos keturiolikos ir vienuolikos metų sūnūs buvo mokykloje. Laura juokėsi, kad antrą kartą baigia mokslus kartu su vaikais. Kasdien namų darbų ruošai skiria po kelias valandas. Prasitarė, kad pati gerais pažymiais baigusi mokyklą. "Jūs dirbate mano mokyklos laikų svajonių darbą. Aš kabinausi į mokslus, stengiausi mokytis, griaužiau knygas, norėjau mokytis žurnalistikos", – nedidelė pauzė išdavė neišsakytą mintį, kad gyvenimas susiklostė kitaip.

Tačiau didžiulis noras padėti kitiems, kurį jautė ir anksčiau, šiandien yra viena iš Lauros varomųjų jėgų. "Pasikalbėti visada galima. Kiekvienam žmogui būna skirtingai. Vieniems užtenka menkučio krestelėjimo, kitam reikia didelių praradimų. Taip, kaip man", – Laura artėjo prie pasakojimo apie savo skaudžią patirtį, praradimus, nuopolius, pakilimus bei didįjį džiaugsmą – gyvenimą be alkoholio, susigrąžintus vaikus, puoselėjamą šeimą.

Juoda praeitis

"Perėjau pragarą žemėje. Savo noru", – atsiduso Laura ir tuoj pat pabrėžė, kad dėl to nieko nekaltina. Jos vaikystė nebuvo saldi. Tėvai nevengė taurelės. Mirė vienas paskui kitą. Tėtis sausį, po kelių mėnesių, gegužę, – mama. Laura tada buvo tik baigusi vidurinę mokyklą. Jaunos moters gyvenime atsirado vyras.

"Tikėjausi, kad jis bus mano ramstis. Pati įsikabinau į jį, o vėliau paaiškėjo, koks jis yra iš tikrųjų. Nieko nekaltinu. Jis elgėsi su manimi taip, kaip aš jam leidau", – apie penkiolika metų begalinio smurto, alkoholio ir baimės pasakojimą pradėjo moteris. Laura prisipažino krūpčiojusi nuo menkiausio durų virstelėjimo, nuo bet kokio garso, impulsyviai dengdavosi galvą kaskart laukdama sutuoktinio smūgio sukeliamo skausmo.

"Ne mažiau penkis kartus sulaužyta nosis. Matyti ir dabar, – patraukė veidą dengiančią plaukų sruogą. – Dabar apie tai jau galiu kalbėti su šypsena, o buvo metas, kai bijojau visko. Įnikau į alkoholį. Esu alkoholikė. Greitai bus treji metai, kai negeriu. Buvo visko. Bet labiausiai dėl to kentėjo vaikai. Kiek jie visko išgyveno."

Moteris negailėjo savęs: "Aš esu mama. Mano pareiga buvo juos apsaugoti, o aš to nepadariau. Džiaugiuosi, kad susigrąžinau jų pasitikėjimą." Lauros nuosmukio pradžia mažai kuo skyrėsi nuo daugelio klimpstančių į klastingos ligos spąstus.

Jauną žmoną sutuoktinis versdavo gerti. Būdavo net rankas suriša ir supila alkoholį į burną. Paskui sekdavo smurtas, prievarta. Ilgainiui tai tapo kone kasdienybe. Ir taip penkiolika metų. Laura prisiminė, kad kartais grįždavo po darbo namo, pravėrusi duris nespėdavo net sureaguoti, kai susmukdavo nuo vyro nokauto.

"Maniau, kad kitaip nebūna. Tą patį mačiau savo šeimoje. Tai sumuša, tai atsiprašo, gėlių padovanoja. Buvau stipriai įbauginta, savivertė nusmukdyta. Galvojau, kad kas bus tas tegu būna, geriau kentėsiu. Aš jo nekaltinu. Aš pati tai leidau. Ar jis galėtų dabar taip padaryti? Nė velnio. Nė už ką", – buvęs sutuoktinis skęsdamas pats traukė ir ją su savimi, nenorėjo, kad jauna moteris būtų aukščiau.

Atspirties taškas

Vieną diena abu buvo girti. Eilinį kartą jis Laurą primušė, tačiau tąsyk vaikai paskambino į policiją. Tada viskas prasidėjo. Paėmė vaikus. Bandyta blaivėti, vėl krista žemyn, kilta ir vėl krista. Teisme Laura jam atleido. Prisipažino, kad jai visuomet buvo jo gaila. Taip atleisdama klimpo vis giliau. Jau atrodo truputį prablaivėja ir vėl atkrenta.

Berniukai pusę metų buvo apgyvendinti laikinuose vaikų globos namuose. Laura gydėsi. Tiesa, prisipažino, kad tuo metu labai pyko ant tarnybų. "Galvojau, ką jie daro. Tačiau šiandien esu dėkinga už tokį jų žingsnį. Jo reikėjo. Tai buvo labai skaudu ir vaikams, ir man, bet tai buvo žingsnis, nuo kurio atsispyriau", – neabejojo moteris.

Vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai Laurai ne kartą buvo davę šansą pasitaisyti, vis tikėjo, kad ji sugebės. Socialinė darbuotoja Loreta buvo Lauros ramstis, tarsi antroji jos mama. Tačiau ir Loreta nuleido rankas prieš Lauros priklausomybę. "Nebežinau, kaip tau padėti. Tu beviltiška", – šie socialinės darbuotojos žodžiai trenkė kaip žaibas. Vienintelis žmogus, dar tikėję ja, nebetiki. Žemė iš po kojų slydo galutinai. "Supratau, kad turiu įrodyti jai, sau, vaikams, kad aš galiu", – save motyvuoti bandė Laura.

Gydymasis Naujojoje Akmenėje reabilitacijos centre truko vos mėnesį, nors planuota buvo pusmetis. Neištvėrė. Laura nesiplėtė, tačiau ten galiojanti tvarka buvo jai nepriimtina. Jos grįžimą daugelis įvertino kaip galutinį pralaimėjimą, krachą prieš visagalį alkoholį. Tačiau Laura tikino tada jau žinojusi, kad nebegers.

Vaikai tiki, kad negersiu. Ir aš tikiu. Negaliu jų nuvilti.

Prisiminė, kai su viena bendruomene važiavo į šv. mišias. Kartu vyko panašaus likimo žmonės. Priėję vyras ir moteris paklausė, koks didžiausias Lauros noras. "Daugiau niekada nebegerti ir susigrąžinti vaikus", – pasisakė ji. Vyras ir moteris sudėjo ant jos rankas ir ėmė melstis. "To, kas tada įvyko, aš iki šiol negaliu paaiškinti. Nejaučiau kūno: nei rankų, nei kojų. Atsipeikėjau apsiverkus tarsi iš transo būsenos", – Laura spėja, kad paskui ji labai aiškiai suvokė, jog nebegers.

Pastangos kilti

"Esu dėkinga visiškai svetimiems žmonėms. Turiu seserį. Ji taip pat daug padėjo, tačiau pakilti padėjo svetimi", – Laura vardina jau anksčiau minėtą Socialinę darbuotoją Loretą, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistus, kurie ne pasmerkė, o padėjo kilti.

Globėja Judita padėjo Laurai praeiti dvylikos žingsnių programą. Kartą per savaitę autobusu iš Raseinių į Klaipėdą Laura važiuodavo žengti dar vieną žingsnį. Juditos padedama ir nužingsniavo visus dvylika, atsikratydama baimių, pykčių, nuoskaudų, išlaisvindama savo vidų.

"Toje dvylikos žingsnių programoje man tiek visko išlindo iš praeities. Supratau, kad tas mano alkoholizmas prasidėjo labai seniai – vaikystėje. Mane supo vien alkoholis. Mano tėveliai taip pat buvo alkoholikai, bet aš jiems už viską esu labai dėkinga. Nieko nekaltinu. Net savo buvusio vyro nekaltinu. Buvo duota, aš tai praėjau ir, ko gero, jei nebūčiau to patyrusi, nebūčiau gyvenusi taip, kaip gyvenu dabar", – teigia pašnekovė.

Psichologai, psichiatrai, įvairios terapijos tapo Lauros kasdienybe. Moteris ėjo visur, kur tik jai siūlė. Ji žinojo pagrindinį šių pastangų tikslą – susigrąžinti atimtus vaikus. Darė viską, ką siūlė tarnybos. Šešis kartus lankyti tėvų įgūdžių kursai suteikė didelį bagažą ateičiai. Pirmus dvejus kursus ji lankė tarnybų liepimu, o likusius susirado pati.

Galiausiai Laurą ėmė kviesti dalytis savo patirtimi. "Labai noriu padėti. Tik turiu bėdą. Esu labai empatiška. Kiekvieną problemą išgyvenu kaip savo pačios. Būdavo, kad jei nepasisekdavo padėti, užgeriu ir neretai su tuo, kuriam stengiausi padėti", – dabar juokiasi Laura.

Taip buvo įpratusi, kad visas problemas, iškilusius sunkumus, kliūtis jis sprendė stikliuko pagalba. Tam vaikai netrukdė. Netgi priešingai, kai vaikai buvo šalia, ji jautėsi saugi. Net ir gerdama Laura kažkaip sugebėjo jais rūpintis. Atsakomybės jausmas nebuvo paskandintas velnio lašuose.

"Šita liga labai stipri ir apgaulinga. Dabar tai suprantu, o tada ieškojau priežasties, pateisinimo, kad galėčiau išgerti ir, aišku, rasdavau. Bloga diena – reikia išgerti. Nepasisekė – išgerti. Kartais nė nepajunti, kad jau išgėrei. Bet problemos niekur nedingsta. Jų tik padaugėja. Pasakyti, prisipažinti, kad esi alkoholikas nėra labai sunku. Sunku pasakyti sau, susitaikyti su tuo, kad daugiau gyvenime nebegersi", – dėstė Laura.

Išsvajotas paveikslas

Dar vienas svarbus dalykas, kurį pokalbio metu kelis kartus minėjo Laura – svajonės. Viename terapijos seanse psichologė paklausė, kokį savo gyvenimą Laurą norėtų matyti po dešimties metų. Gražus, tvarkingas savas namas, sūnūs savais automobiliais atvažiuoja jos aplankyti ir, žinoma, ji blaivi. Tąsyk išsakytas psichologės pastebėjimas, kad to ji norėtų ne po dešimties metų, o dabar, atrodė nerealus.

Praėjo visai nedaug laiko ir Lauros svajotas paveikslas tapo realiu, tik sūnūs dar neatvažiuoja savais automobiliais. Senasis tėvų namas sulaukė remonto, žmonės, kurie matė Lauros degradaciją ir tuo metu nieko nesakė, ėmus tiestis ir ištiesė pagalbos ranką.

Savą pragarą išgyvenusi moteris įsitikinusi, kad pagalbos yra, tik reikia ją priimti. Kartojo, kad viskas yra žmogaus galvoje, kartojo, kaip svarbu kuo daugiau svajoti ir valyti visas šiukšles iš galvos, šalinti priežastis, trukdančias pildytis svajonėms.

"Vaikai tiki, kad negersiu. Ir aš tikiu. Negaliu jų nuvilti", – kartojo Laura. Apie sūnus ji kalbėjo su didele šiluma. Moteris puikiai supranta, kad vaikai niekada nepamirš jos juodojo periodo. Neišvengiamai vaikai matė viską – abiejų tėvų girtavimą, kaip tėvas talžė smulkutę mamą. Tačiau tai jau praeitis. Palengvinti likusius prisiminimus vaikams padėjo psichologai. Laura kasdien kartoja berniukams, kaip juos myli. Šeimoje įsivyravo ramybė.

"Mama, mes nebijome", – Laurai pasisakė sūnūs. Moteris džiaugiasi – net ir aplinkiniai pastebi, kaip pasikeitė jos vaikai. Jiems nebėra ko bijoti. Jie žino, kad grįžę namo neras girtaujančių, tėvų, kad nereikės, tėvams pergėrus, naktį bėgti kažkur slėptis, žino, kad mama nedings kelioms paroms. "Leisdavau naktis kapinėse, – regis Laura pati išsigando savo prisiminimų. – Eidavau pas tėvus į kapines. Ten gerdavau, sėdėdavau, kalbėdavau."

Lauros gyvenime ir naujas vyras, kartu su ja praėjęs kilimą iš alkoholio liūno. Laura nedrąsiai prisipažino, kad su šiuo žmogumi jaučiasi kaip už sienos – mylima, gerbiama, vertinama. Jau šiandien Laura gyvena svajonių paveiksle, kurį piešė būsiantį tik po dešimties metų.