Šiame sostinės senamiesčio skvere jau yra poetei skirta Henriko Orakausko skulptūra-skėtis. Lietuvos rašytojų sąjunga siūlo skvero pakraštį, neliečiant medžių, sutvarkyti, kad būtų patogiau prieiti prie namo Benediktinų gatvėje, kur ir kabo skulptūra.

Dėl deramo poetės įamžinimo į sąjungą kreipėsi prieš beveik du dešimtmečius mirusios J. Vaičiūnaitės artimieji.

Siūloma, kad prisėdus ant suoliuko, būtų galima išgirsti pačios poetės balsą arba pasiklausyti, kaip „kalbantis“ suolelis aktorių, kolegų rašytojų balsais pasakoja apie save bei apie tuos laikus, kai gyveno ir kūrė J. Vaičiūnaitė.

„Manome, kad taip būtų labai gražiai ir prasmingai pratęstas kalbančių skulptūrų projektas ir kartu deramai įamžintas J. Vaičiūnaitės atminimas“, – sakoma rašytojų laiške Vilniaus savivaldybei.

Sostinės savivaldybės atstovai sako siūlymo dar nespėję įvertinti, tačiau tai padarys artimiausiu metu.

Viena iškiliausių XX amžiaus antrosios pusės poečių J. Vaičiūnaitė ilgus metus gyveno Vilniaus senamiestyje, jos poezijoje nuolat permąstoma įvairiatautė Vilniaus istorija, ypač jai skaudus netoli jos namų buvusio geto likimas.

Nacionalinės premijos laureatas poetas Marcelijus Martinaitis yra rašęs, kad „tiek renesansinis pačios Juditos Vaičiūnaitės paveikslas, tiek jos poezija yra tapę Vilniaus kultūrinės istorijos dalimi“. Rašytojų sąjungos atstovai įsitikinę, kad ne tik poetės kūryba, bet ir ją primenantys „regimieji ženklai“ turėtų pasakoti senamiesčio gyventojų istorijas.

J. Vaičiūnaitė 1978-aisiais yra tapusi svarbiausio poetų apdovanojimo – Poezijos pavasario laureatė 1978-aisiais, yra gavusi valstybinę premiją už rinktinę „Nemigos aitvaras“ (1986), Baltijos Asamblėjos premiją už poezijos rinktinę „Žemynos vainikai“ (1996), Vilniaus miesto literatūrinę (1996) ir Lietuvos rašytojų sąjungos (2000) premijas. 1997 metais poetė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.