Taryba nepasidavė spaudimui

Klaipėdos miesto Tarybos prezidiumas nukelti Lenino ir Pergalės paminklus nusprendė dar 1990 m. rugpjūčio 20 d., praėjus vos daugiau nei penkiems mėnesiams po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo.

Tačiau įgyvendinti tai pavyko tik po metų, kai buvo numalšintas rugpjūčio pučas Maskvoje ir buvo aišku, kad sovietijos epocha Lietuvoje galiausiai baigėsi.

Tačiau vien jau žinia, kad bus nukeltas V. Lenino paminklas, kai kuriems rusakalbiams gyventojams iškart sukėlė šoką.

Jau kitą dieną po sprendimo prie miesto valdybos į nesankcionuotą mitingą susirinko apie 300 žmonių.

Tuometis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas ne kartą pasakojo, kad deputatams buvo grasinama, reikalauta atšaukti sprendimą.

Sovietų kariuomenės karininkai buvo pareiškę, kad kariuomenė jėga gins paminklą.

Kai paaiškėjo, kad taryba spaudimui nepasidavė ir sprendimas lieka galioti, rugsėjo 25 d. Klaipėdos įgulos viršininkas gvardijos pulkininkas Ivanas Černych pasirašė oficialų įsakymą dėl jūrų pėstininkų motorizuotų paminklų apsaugos postų aplink V. Lenino ir Pergalės paminklus įrengimo.

Sovietų kariuomenės karininkai buvo pareiškę, kad kariuomenė jėga gins paminklą.

Pavyko pasiekti kompromisą

Tuomet atskirame kreipimesi į klaipėdiečius V. Čepas paaiškino, kodėl paminklus reikia pašalinti, ir pakvietė „santarvei, vieningam ir darniam darbui, kuriant taikią ir demokratinę Lietuvą“.

Netrukus po to, iš „plačiosios tėvynės“ į Klaipėdą skriejo pasipiktinimo telegramos, gąsdinimų ir prakeiksmų kupini pasipiktinusių SSRS piliečių laiškai.

Klaipėdos deputatai savo ruožtu rašė raštus į įvairias Sovietų Sąjungos institucijas, reikalaudami iš aikščių išvesti šarvuočius.

Ir tik po metų pavyko pasiekti kompromisą, kariškiai sutiko atitraukti šarvuočius po Maskvos pučo žlugimo.

Paminklai buvo demontuoti – 1991 m. rugpjūčio 23-iąją.

13.40 val. patranka, atsukusi savo vamzdį į Vakarus, pakibo ore, o V. Lenino paminklas buvo demontuotas 15.07 val.

Tapo muziejaus eksponatais

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius teigė, kad nuo tada sovietiniai simboliai – V. Lenino paminklas ir patranka – tapo muziejaus eksponatais.

„Patranką įkišome į sandėliuką, o Leninas netilpo. Teko jį po muziejaus langais kiemelyje paguldyti“, – pasakojo S. Karalius.

Netrukus Lietuvoje prasidėjo metalo karštinė, vogė kas ką galėjo.

Kažkas nužiūrėjo ir bronzinį Leniną.

„Vieną rytą, atėję į darbą, pamatėme, kad vandalai bandė nupjauti Leninui galvą, tačiau neįkibo“, – pasakojo S. Karalius.

Leninas, pasak muziejininkų, ir taip „kentėdavo“, žmonės ant jo spjaudė, apdergdavo, kitaip pasityčiodavo.

Po bandymo nupjauti Leninui galvą, pasamdę kraną, muziejininkai jį įstūmė į sandėlį.

Ten vadas gulėjo, kol iškeliavo į Grūto parką.

„Ta perspektyva, kalbant apie Nacionalinį muziejų, yra reali, savivaldybė yra susitarusi. Tik akivaizdu, kad tokie procesai nevyksta jau rytoj, viskas ateis savo laiku. Savivaldybę tiesiog reikia pasveikinti, kad nepabijojo imtis ryžtingų veiksmų“, – BNS penktadienį sakė ministras.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo diskusijų keliantis paminklas sostinėje nukeltas penktadienį popiet, jis šiame specialiai paminklui suprojektuotame skvere Vilniaus senamiestyje stovėjo per 60 metų.

Galimybė nukelti paminklą atsirado šią vasarą ekspertams išbraukus jį iš kultūros vertybių registro, tam pritarė ir sostinės taryba.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba P. Cvirkos paminklą iš vertybių registro išbraukė rugpjūtį, Vilniaus mero ir S. Kairio prašymu.

Prieš tai S. Kairys pakeitė vertinimo kriterijus, jog teisinė apsauga negali būti suteikta kūriniams, reprezentuojantiems asmenis, prisidėjusius prie gyventojų represijų organizavimo.

S. Kairys sako, kad nereikėtų to vertinti kaip politinio veiksmo, nes esminį sprendimą priėmė ne politikai, o ekspertai.

„Mes visada pabrėžėme prioritetų poreikį paveldo politikoje, bandome atkreipti dėmesį, kad visoje diskusijoje bandoma neteisingai pasakyti, kad čia kažkoks labai politinis sprendimas ar sprendimas, priimtas iš jėgos. Bet prisiminkime Genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvadas, galų gale, vertinimo kriterijai buvo tik praplėsti, bet dėl kiekvieno objekto sprendžia vertinimo tarybos. Istorija tokia, kad mus tiesiog įpareigoja nebijoti nelengvų diskusijų, priimti sprendimus ir nebūti savo praeities įkaitais“, – sakė ministras.

Diskusijos dėl P. Cvirkos paminklo nerimsta nuo nepriklausomybės atgavimo. Nesutariama dėl P. Cvirkos vaidmens – paminklo nuėmimo šalininkai akcentuoja jo kolaboravimą su sovietų valdžia ir prisidėjimą prie kitų to meto rašytojų represijų.

Besipriešinantieji nukėlimui tikina, kad beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo diskusijų keliantį paminklą sostinėje popiet, stebint apie šimtui susirinkusių gyventojų ir savivaldybės atstovų, nuo postamento nuėmė savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai. 

Galimybė nukelti paminklą atsirado šią vasarą ekspertams išbraukus jį iš kultūros vertybių registro, tam pritarė ir sostinės taryba.

Nukeltas paminklas bus saugomas savivaldybės įmonės „Grindos“ aikštelėje, vėliau jis kartu su Žaliojo tilto skulptūromis, nukeltomis daugiau nei prieš penkerius metus, bus perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Stebėjo ir priešininkai, ir palaikantieji

Stebėti, kaip nukeliamas paminklas, atvyko ir palaikantieji šį savivaldybės sprendimą, ir jo priešininkai.

Vienas nukėlimo iniciatorių, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas teigė, kad ateityje bus svarstoma pervadinti ir patį P. Cvirkos skverą, bet jis išliks visiems prieinama viešąja erdve.

Anot jo, paminklas buvo pastatytas sovietmečiu, „ne rašytojui, ne už kažkokius literatūrinius nuopelnus, o sovietinės propagandos tikslais“.

„Gaila, kad 1990-aisiais, kai Vilniuje ir visoje Lietuvoje griuvo „leninai“, šita viešoji erdvė nebuvo išvaduota nuo sovietinio paveldo, diskusijos užtruko ilgai. Bet turime labai aiškų miesto tarybos, miesto atstovų priimtą sprendimą, paremtą tvirtais istoriniais argumentais, kuriuos pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kad Petras Cvirka pirmiausia buvo politinis veikėjas, kuris kolaboravo su vietine valdžia“, – teigė V. Benkunskas.

61-erių atsargos savanoris, šaulys Vidmantas Kuprevičius, mano, kad nukelti paminklą reikėjo dar 1989-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo priešaušryje.

„Jis buvo išdavikas dar Smetonos laikais, kai lakstė pinigų į Rusijos ambasadą, yra komunacis (...). Jam, kaip rašytojui, nepastatytas paminklas. Iš tikrųjų, Cvirkai yra pastatyti du paminklai, kurie ir stovės: vienas jų – Rasų kapinėse, bareljefas ant jo antkapio, kitas paminklas vadinasi „Lakštingala“, tragiško likimo skulptoriaus, kuris protestuodamas prieš sovietus susidegino“, – kalbėjo V. Kuprevičius.

Jei dėl jo nebūtų nukentėję žmonės, tegu būtų stovėjęs šimtą metų.

Taip pat paminklo nukėlimo pažiūrėti atvykusi Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė Nijolė Oželytė BNS teigė, jos pro Cvirkos paminklą dar vaikystėje eidavo į mamos darbą.

„Aišku, visa tai nyksta. Būtų gerai, kad visa tai išnyktų iš žmonių smegenų, tas rusiškas ženklas. Kodėl sakau rusiškas – todėl, kad vis dėlto prisidengti menininko talentu, kaip tai šiandien daro Rimas Tuminas, ir būti neatsakingu už savo kalbas, savo veiksmus viešojoje erdvėje, vis dėlto yra menkystės požymis. Jei dėl jo nebūtų nukentėję žmonės, tegu būtų stovėjęs šimtą metų. Aš nesu šalininkė, aš esu stebėtoja. Bet man bus švariau, kada jo nebus“, – sakė N. Oželytė.

L. Balandžio / Fotobanko nuotr.

D. Pocevičius: P. Cvirkos vaidmuo – pervertintas

Rašytojas, Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius, sako nesiginčijantis dėl P. Cvirkos, kaip kolaboranto vaidmens, tačiau sako, kad jo vaidmuo sovietmečiu, taip pat ir prisidedant prie represijų rašytojams, yra nepelnytai sureikšmintas.

„Tai yra istorinis reliktas Nr. 1. Cvirka pripažintas kolaborantu – aš su tuo nesiginčiju. Bet kolaborantų, panašių, kaip jis, buvo dešimtys, jei ne šimtai – rašytojų, dailininkų, teatralų: ir Antanas Miškinis, ir Kazys Binkis, ir Liudas Dovydėnas, ir, pavyzdžiui, Kazys Binkis yra perfrazavęs religinę giesmę, sakydamas „nuo karo, maro, gelbėk mus Raudonoji armija“, – BNS kalbėjo rašytojas.

Anot jo, visuomenės kritikos smaigalyje P. Cvirka yra greta Salomėjos Nėries ir Antano Venclovos, tačiau kiti taip pat su sovietais kolaboravę menininkai liko nuošalėje.

D. Pocevičius taip pat laikosi pozicijos, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), kurio pozicija rėmėsi ekspertai, panaikinę paminklui teisinę apsaugą, savo tyrime „iškraipė istorinę tiesą“ teigdamas, jog P. Cvirka atsakingas už represijas.

„Savo straipsnyje aiškinau, kad Cvirka nepasirašė jokio dokumento, dėl kurio būtų represuoti, nukentėję kiti rašytojai. Visa tai – melas. Taip, jis buvo kolaborantas, jis atliko savo pareigas, pasirašydavo dokumentus, bet nė vienas dėl to nepatyrė represijų“, – tikino D. Pocevičius.

Jis sako nepritariantis istorijos retušavimams, ir į nukėlimą atsinešė plakatą su Sąjūdžio metais populiaria kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo citata, skelbiančia, kad „tas visam gyvenimui tapdavo mankurtu, vergu, pamiršusiu savo praeitį“.

„Per tuos trisdešimt metų buvo puikiai prigaminta naujų mankurtų, kurie neprisimena savo tėvų, juo labiau senelių gyvenimo, praeities, jie žino tik vadovėlines, senukų naudojamas frazes – tremtis, partizanai. Bet kaip Vilnius vystėsi, kaip jis buvo statomas, kaip jis buvo „lietuvinamas“, visi pamiršo“, – kalbėjo D. Pocevičius.

Baiminasi dėl parko

62-ejų Ramunė Pilkauskaitė sako paminklo nugriovimui būtent šiuo metu nepritarianti, nes jis išstovėjo visą nepriklausomybės laikotarpį, aikštė ir paminklas jai atrodo vientisas kūrinys, ir jo nukėlimas kels papildomas aistras.

„Kodėl būtent dabar, kai žmonės ir taip yra susipriešinę? Man pats parkas yra gražus – kas iš jo bus? Man labai labai gaila. Jeigu jau jį reikėjo nukelti, tai reikėjo anksčiau, o ne praėjus šitiek laiko. Tikrai, parkas gražiai sutvarkytas, jis nebebus toks gražus. Aš, pavyzdžiui, vakar atėjau ir uždegiau žvakutę“, – kalbėjo vilnietė.

Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas pabrėžė, kad paminklas pastatytas 1959 metais, jo autoriai – skulptorius Juozas Mikėnas, architektas Vladislovas Mikučianis.

Skveras, kuriame buvo paminklas, rugsėjo pabaigoje pripažintas saugoma vertybe, savivaldybė žada neskubėti jo tvarkyti, bei pabrėžia, kad erdvė liks miestiečiams.

L. Balandžio / Fotobanko nuotr.

Muziejus: skulptūrai – atskira erdvė

Lietuvos nacionalinis muziejus žada, jog P. Cvirkos ir Žaliojo tilto skulptūroms bus skirta atskira erdvė muziejaus padalinyje – buvusioje areštinėje greta Gedimino kalno.

„Ateityje, sutvarkę buvusią areštinę, planuojame jos vidiniame kieme eksponuoti visas gautas skulptūras. Manome, kad šios skulptūros suteiks galimybę ne tik papasakoti apie sovietmetį, bet ir apie Lietuvoje vykstančius debatus dėl sovietinio paveldo. Muziejui svarbu, kad šis istorinis laikmetis nebūtų ištrintas iš atminties, nes tai, deja, mūsų istorijos dalis“, – BNS sakė muziejaus atstovas Arminas Šileikis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pažymoje, kuria rėmėsi paveldosaugininkai ir savivaldybė, pažymima, kad P. Cvirka nuo pat 1940-ųjų, pirmosios sovietų okupacijos, palaikė ją, šlovino sovietinę valdžią, kariuomenę, jos lyderį Josifą Staliną.

Pasak LGGRTC, P. Cvirka iki mirties 1947-aisiais išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu, be politinių pareigų 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

LGGRTC kaip reikšmingą faktą prideda ir P. Cvirkos 1946 metų balandžio 20-osios liudijimą sovietų ištremto poeto Kazio Jakubėno byloje, kurioje P. Cvirką kritikuoja K. Jakubėną už antisovietinius eilėraščius ir teigia, jog menininkas už tai buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos. K. Jakubėnas tą pačią dieną buvo suimtas.

Tai BNS ketvirtadienį patvirtino Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas.

„Po tarybos sprendimo dėl paminklo nukėlimo įvykdytas pasirengimas. Rytoj nuo ryto „Grinda“ ir jos subrangovai pradės darbus, pirminis planas yra viską rytoj ir pabaigti, sutvarkyti teritoriją ir nukelti patį paminklą“, – sakė vicemeras.

Nukeliant skulptūrą, anot jo, bus užtverta teritorija, „kad nekiltų pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei“ – V. Benkunskas sako, kad policija ir savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius įspėti, jog kilus provokacijoms gali prireikti pagalbos, tačiau pareigūnai vietoje neturėtų budėti.

Paminklas bus saugomas savivaldybės įmonės „Grindos“ aikštelėje, vėliau jis bus perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kartu su Žaliojo tilto skulptūromis, nukeltomis anksčiau nei prieš penkerius metus.

„Dėl Žaliojo tilto skulptūrų jau pasirašyti ir perdavimo aktai. Muziejus ketina įsirengti lauko ekspoziciją. Kol kas terminų neturime, nesame tiksliai sutarę – kada jie bus pasiruošę, tada ir atiduosime“, – kalbėjo jis.

V. Benkunskas priminė, kad taryba, pritardama paminklo nukėlimui, rėmėsi prieš dvejus metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktu išaiškinimu, kad P. Cvirka kolaboravo su sovietų valdžia ir prisidėjo prie kitų to meto rašytojų represijų.

Nuo nepriklausomybės atgavimo diskusijų keliantį P. Cvirkos paminklą paveldosaugininkai šią vasarą išbraukė iš kultūros vertybių registro. Skveras, kuriame yra paminklas, rugsėjo pabaigoje pripažintas saugoma vertybe.

Pasak V. Benkunsko, savivaldybė kol kas neskubės imtis skvero pertvarkų, bus ieškoma galimų architektūrinių sprendimų.

„Artimiausiais metais tas skveras, koks yra dabar, toks ir liks, savivaldybė pradės ruoštis diskusijoms dėl pertvarkoms, galbūt bus skelbiamos ir kūrybinės dirbtuvės, bet greitų sprendimų, remontų nebus. Skveras, kaip buvo, taip ir liks vieša rekreacinė erdvė, sąmokslo teorijos, kad ten bus kažkas užstatyta, yra tuščios ir niekuo nepagrįstos“, – tvirtino vicemeras.

Nesutarimai kilo dėl P. Cvirkos vaidmens – paminklo nuėmimo šalininkai akcentuoja jo kolaboravimą su sovietų valdžia, besipriešinantieji nukėlimui tikina, kad beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

Istorinės atminties komisija, dar prieš priimant sprendimą dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės taryboje, buvo suformavusi rekomendaciją, kad prieš imantis konkrečių nukėlimo veiksmų, būtina turėti aiškų planą dėl paties paminklo ir skvero likimo. Dabar komisijos pirmininkas sako, kad toks planas šiuo metu yra suformuotas, o tai iš esmės reiškia, kad savivaldybės administracija gali imtis tolesnių veiksmų.

„Komisijoje aptarėme, kaip nukėlus paminklą atrodys pats skveras. Komisijos pozicija yra, kad tai turėtų būti neutralus sprendimas, be jokių papildomų ar kokių nors kompensuojančių tą erdvę sprendimų. Tiesiog neutraliai sutvarkyta erdvė be paminklo laikinuoju periodu“,- Eltai teigė G. Jaunius.

Tuo metu formuojant ilgalaikę skvero viziją, savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcijai priklausančio politiko vertinimu, dar laukia nemažai darbo siekiant įtraukti atitinkamų sričių ekspertus ir visuomenę į diskusijas.

„Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, laukia ilgas kelias. Aptarėme, kaip prasidės darbai, formuosime darbo grupę, kurioje dalyvaus ir komisijos atstovai formuojant tam tikrą uždavinį kūrybinėms dirbtuvėms, tuomet kūrybinių dirbtuvių ir diskusijų su visuomene keliu judėsime link skvero ilgalaikės vizijos atsižvelgiant į visus įpareigojimus, kurie ateina ir iš paveldo“, – aiškino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Gediminas Jaunius.

Planuoja paskelbti konkrečius terminus dėl paminklo nukėlimo darbų

Dabar, kai sostinės savivaldybės vykdomoji valdžia gali imtis konkrečių procedūrų nukeliant P. Cvirkos paminklą, vicemeras V. Benkunskas aiškina, kad jau pradėti vykdyti pasiruošimo darbai, o tikslesni terminai dėl atitinkamų veiksmų turėtų būti paskelbti artimiausiomis savaitėmis.

Artimiausiu metu tas paminklas bus nuimtas. Kad ir šiemet turbūt tikrai yra realu.

„Konkrečių datų dar neturime, tiesiog vyksta parengiamieji dalykai. Su muziejumi deriname dėl perdavimo aktų pasirašymo, laikino pasaugojimo pas mus. Dar yra klausimų dėl tos erdvės sutvarkymo pereinamuoju laikotarpiu. Planuojame per gerą savaitę tuos pasirengimo darbus susidėlioti, išspręsti klausimus, kurie dar yra atviri ir pradėti rengtis su konkrečiomis datomis“, – tolesnę proceso dėl paminklo nukėlimo eigą Eltai pristatė V. Benkunskas.

Pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai priklausančio politiko, su Nacionaliniu muziejumi, į kurį ir planuojama perkelti paminklą, jau yra pasiektas susitarimas, o dabar yra derinamos techninės detalės.

„Principinis susitarimas yra pasiektas, kad šis paminklas atsidurs pas juos ir jie eksponuos. Klausimai daugiau susiję su terminais, nes muziejui reikia pasiruošti, jie dabar nėra pasirengę perimti, tai mes turėtume laikinai pasaugoti skulptūras, kaip ir Žaliojo tilto skulptūros pas mus yra saugomos“, – sakė vicemeras.

Kalbant dėl darbų pačiame skvere, V. Benkunskas pritarė savivaldybės tarybos kolegai G. Jauniui, sakiusiam, kad artimiausiu metu, kol nėra paruošta ilgalaikė vizija, šioje erdvėje dideli pokyčiai nėra planuojami.

„Jokių didelių meninių, piniginių darbų ten dabar nebus. Tiesiog skveras po paminklo nukėlimo turi būti sutvarkytas, kad jis visų pirma būtų saugus ten praeiti, leisti laiką toje aplinkoje. Daugiau orientacijos bus į ilgalaikę perspektyvą, kaip tą skverą pertvarkyti, žinant, kad dar yra įdėta daug apsaugos taškų iš kultūros paveldo prizmės“, – tvirtino jis.

Kadangi savivaldybės administracijai nebereikia laukti jokių patvirtinimų iš Vilniaus politikų, vicemeras tikisi, kad paminklą gali pavykti nukelti dar šiais metais.

„Labai spėlioti ir prognozuoti nelabai ką ir reikia. Politiniai sprendimai yra priimti, jokių tvirtinimų daugiau kaip ir nereikia. Dabar yra pasirengimo stadija, kelios detalės yra atviros. Jas pabaigus derinti, visos prielaidos yra, kad jau artimiausiu metu tas paminklas bus nuimtas. Kad ir šiemet turbūt tikrai yra realu“, – mano V. Benkunskas.

ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba rugsėjo viduryje priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.

„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.

Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.

Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.

„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.

Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.

„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.

Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai, kaip šių vietų atnaujinimą.

Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti.

„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras.

Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.

„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.

ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.

„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.

Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.

Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.

Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.

Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.

„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.

Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.

Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.

Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.

Rezoliucijos iniciatorė: pergalė atkuriant istorinį teisingumą

Rezoliuciją dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo inicijavusi savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Kamilė Šeraitė džiaugėsi priimtu sprendimu. Paminklo nukėlimas, jos vertinimu, yra žingsnis atkuriant istorinį teisingumą.

„Tai yra svarbi pergalė atkuriant istorinį teisingumą. Šio paminklo neturėjo likti jau tuomet, kai atgavome Nepriklausomybę. Deja, diskusijos užsitęsė daugiau nei 30 metų, bet, matyt, visuomenė yra pribrendusi kaitai“, – po balsavimo Eltai sakė K. Šeraitė.

Tai yra svarbi pergalė atkuriant istorinį teisingumą. Šio paminklo neturėjo likti jau tuomet, kai atgavome Nepriklausomybę.

Savivaldybės politikė tikino, kad trečiadienį priimtame projekte yra pakankamai saugiklių, jog skveras, kuriame šiuo metu dar stovi P. Cvirkos paminklas, nebus paverstas daugiabučių statybos vieta. Konservatorė įsitikinusi, kad šis sprendimas nuramins ir tam tikras visuomenėje kylančias aistras.

„Paminklo nukėlimas yra tam tikra prasme pradžia, bet tik tam, kad, svarstant skvero klausimus, tos aršios diskusijos visuomenėje nebekiltų ir būtų daugiau vienybės“, – tvirtino K. Šeraitė.

G. Jaunius: paminklo nukėlimo procesas dar nesibaigė

Tuo metu savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius akcentavo, kad paminklo nukėlimo procesas dar nėra pasibaigęs, o dėl tolesnės skvero vizijos galimybę pasisakyti dar turės visų nuomonių atstovai.

„Aš tai vertinu, kaip procesą, kuris dar nėra pasibaigęs. Taip, vienas svarbus žingsnis yra žengtas. Diskusijos, kurios vyko aplink šį skverą ir paminklą, buvo tikrai įvairios ir gana išsamios. Galbūt ne iki galo pavyko sutelkti ekspertus artikuliuotai nuomonei, bet tai irgi turbūt dėl to paties visuomenės nepasirengimo drąsiai žiūrėti į galimybes dekonstruoti istoriją“, – mano G. Jaunius.

Savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcijos narys akcentavo, kad trečiadienį priimtame sprendime buvo atsižvelgta ir į Istorinės atminties komisijos rekomendacijas.

„Džiugu, kad rezoliucijos projekte atsirado ir istorinės atminties komisijos pasiūlytos rekomendacijos nesufokusuoti vien tik į faktą, kad paminklas turi būti nukeltas, bet žiūrėti visos visumos. Kaip atrodys skveras laikinuoju periodu, kai paminklas bus nukeltas, nukėlimą pradėti, kai mes turėsime tą viziją, ir lygiai taip pat toliau tęsti diskusijas, kokio istorinio pasakojimo mes norime skvere, kuris lieka be paminklo, tikriausiai ir be pavadinimo. Tai diskusijos dar tik prasideda“, – teigė jis.

Politikas pabrėžė, kad dabar buvo priimtas politinis sprendimas dėl paminklo nukėlimo, tačiau įgyvendinimo procese dar bus diskutuojama dėl skvero vizijos.

„Vilčių šiandien dar gali turėti visi. Tiek ir tie, kurie tikisi dekonstrukcijos galimybės, tiek ir tie, kurie tikisi visiško sovietinio laikotarpio išnaikinimo“, – tikino G. Jaunius.

ELTA primena, kad prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.

Netinkama vieta

Kultūros ministerijos atstovai linkę būti patariamuoju balsu, o jai pavaldaus muziejaus, kurio kieme stovi biustas, vadovai sako iškeldinimui neturintys pinigų. Matydami tokį trypčiojimą vietoje sprendimo ėmėsi ieškoti šauliai.

Pasak savivaldybės atstovų, jų rankos surištos, nes lemiamą žodį turi tarti Maironio lietuvių literatūros muziejus. Jo vadovai kartoja tą, ką ir pernai: neprieštarauja, kad paminklo toje vietoje nebeliktų, sutinka, kad jis būtų nukeltas.

Savivaldybės Kultūros paveldo skyrius užduotį dėl paminklo išmontavimo "Kauno švarai" skyrė dar pernai vasarą. Tiesa, nurodė, kad dėl konkretaus laiko bus nuspręsta vėliau.

Panašu, kad "vėliau" dar neatėjo. P.Cvirkos paminklas tebestovi K.Donelaičio gatvėje esančio Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio – Vaikų literatūros muziejaus kieme.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas "Kauno dienai" aiškino, kad "P.Cvirkos biusto klausimas yra kompleksinis ir nepriklauso vien nuo savivaldybės sprendimo ar norų".

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Norai, kaip tikino, – nukelti paminklą, nes, kaip argumentavo, dabartinė jo stovėjimo "vieta netinkama – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro tyrimai rodo, kad, nepaisant literatūrinės veiklos, P.Cvirka aktyviai kolaboravo su sovietine valdžia ir taip darė žalą Lietuvai ir jos gyventojams".

"Dabartinio muziejaus pastate ilgą laiką gyveno ir tarpukario veikėjas, nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, todėl P.Cvirkos biusto lokacija smarkiai disonuoja su šia vieta", – teigė S.Rimas.

Pasirengė dar pernai

Dar prieš metus savivaldybės atstovai atkreipė dėmesį, kad visos viltys sudėtos į Kultūros ministeriją ir jai priklausančio muziejaus administraciją.

"Paminklas stovi Vaikų literatūros muziejaus kieme, K.Donelaičio g. 13. Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys yra pavaldus jį kuruojančiai Kultūros ministerijai, o ne Kauno savivaldybei, todėl miestas negali priimti vienašališkų sprendimų, greičiau, veikia kaip patariamasis balsas", – komentavo S.Rimas ir pridūrė, kad dar praėjusiais metais buvo paruošti visi dokumentai, reikalingi paminklui išmontuoti ir išvežti.

"Tikimės, kad šis klausimas pajudės iš mirties taško, įsijungus muziejaus administracijai ir Kultūros ministerijai", – muziejaus ir ministerijos iniciatyvos laukė savivaldybės atstovai.

Muziejus neprieštarauja

Savivaldybės teigimu, biusto šeimininkai yra Kultūros ministerija kartu su Maironio literatūros muziejumi. Jo vadovai sako, kad paminklas jam nepriklauso. O Kultūros ministerija net negalėjo pasakyti, kas yra P.Cvirkos biusto savininkas, ir nukreipė į savivaldybę. Paminklo savininko klausimas iškilo susidomėjus, kur iškeliaus biustas, jeigu bus nukeldintas.

Kolaborantams ne vieta vienoje pagrindinių Kauno gatvių. Žinome, kad muziejus pritaria nukėlimui.

"Sprendimą šiuo klausimu turėtų priimti biusto šeimininkai", – teigė S.Rimas, nurodęs, kad jais yra ministerija su muziejumi.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė "Kauno dienai" patvirtino dar prieš metus gavusi raštą iš Kauno miesto savivaldybės. "Jame buvo prašoma patiems imtis P.Cvirkos biusto su postamentu nukėlimo darbų, o jeigu neturime galimybių, leisti tai atlikti Kauno miesto savivaldybei. Biustas Maironio lietuvių literatūros muziejui nepriklauso, tačiau muziejus valdo žemės sklypą, esantį Vaikų literatūros muziejaus teritorijoje K.Donelaičio gatvėje, panaudos pagrindais, kur ir stovi biustas. Šiuo metu, kaip ir prieš metus, Maironio lietuvių literatūros muziejus neturi jokių galimybių atlikti P.Cvirkos biusto išmontavimo darbų, bet neprieštarauja, kad tai padarytų Kauno miesto savivaldybė", – komentavo D.Cibulskienė.

Ji pridūrė, kad dabartiniame Vaikų literatūros muziejaus pastate P.Cvirka gyveno 1934–1935 m. kaip nuomininkas nedideliame rūsio kambarėlyje. "Ir čia, manoma, galėjo parašyti ar užbaigti "Frank Kruk" (1934 m.) – pirmąjį satyrinį romaną lietuvių literatūros istorijoje. Tuo pačiu metu buvo išleistas romanas "Žemė maitintoja" (1935 m.) ir vaikų literatūros klasika tapęs novelių rinkinys "Cukriniai avinėliai" (1935 m.). Už romanus "Žemė maitintoja", "Meisteris ir sūnūs" bei už novelių rinkinį "Kasdienės istorijos" P.Cvirka pelnė "Sakalo" leidyklos premijas, kurias skyrė kompetentinga Lietuvių rašytojų draugijos sudaryta komisija. 1951–1991 m. minėtame pastate veikė P.Cvirkos memorialinis muziejus. Iki šiol muziejaus fonduose saugomas gausus rašytojo rinkinys – apie 4,5 tūkst. vnt. eksponatų", – skaičiavo D.Cibulskienė.

Tad, jos nuomone, "jeigu tiek daug neigiamų reakcijų sukeliantis ir patyčių sulaukiantis biustas stovės kitoje vietoje, rašytojo talentas tikrai dėl to nenukentės".

"Kauno diena" rašė, kad, šiemet Lietuvai minint 80-ąsias pirmųjų tremčių metines, šis P.Cvirkos biustas buvo uždengtas juodu maišu su užrašu "Noriu į Grūto parką".

Akcija: šiemet Lietuvai minint 80-ąsias pirmųjų tremčių metines, šis P.Cvirkos biustas buvo uždengtas juodu maišu su užrašu "Noriu į Grūto parką". Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ministerija – neutrali

Kultūros ministerijos, aktyviai pasisakiusios dėl P.Cvirkos paminklo Vilniuje, atstovė žiniasklaidai Viktorija Vitkauskaitė "Kauno dienai" sakė, kad ministerijos vaidmuo Vilniaus ir Kauno P.Cvirkos paminklų atveju esą yra skirtingas.

"Vilniuje ir Kaune esančių P.Cvirkos paminklų situacija skiriasi iš esmės. Visų pirma, norime pabrėžti, kad sostinėje Kultūros ministerija kreipėsi į paveldosaugininkus, prašydama spręsti dėl teisinės apsaugos P.Cvirkos paminklui panaikinimo ir išbraukimo iš Kultūros vertybių registro", – aiškino V.Vitkauskaitė.

Kaune esantis P.Cvirkos paminklas neturi teisinės apsaugos ir neįtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl ministerijai čia esą nėra ką veikti. "Būtent panaikinus teisinę apsaugą atskiri subjektai – savivaldybė, muziejus – gali objektyviai diskutuoti ir laisvai spręsti dėl tolesnio paminklo likimo. Kultūros ministerija savo ruožtu iniciatyvas palaikytų", – neutralią poziciją išdėstė ministerijos atstovė. Visgi muziejus pavaldus ministerijai, todėl jos aktyvesnė pozicija galėtų šį procesą išjudinti iš mirties taško.

Rugpjūčio pabaigoje po Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo sostinėje esančio paminklo registre nebeliko. Dabar jo likimas – Vilniaus savivaldybės tarybos rankose. Rengiamas sprendimo projektas su siūlymu paminklą nukelti dar rugsėjo viduryje.

Viskas įmanoma, bet gal tiesiog laukiama, kol ateis šauliai su savo transportu, technika?

Vilniaus savivaldybės atstovai norėtų šį paminklą kartu su nukeltomis Žaliojo tilto sovietinėmis skulptūromis perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras yra paskelbęs istorinę-ekspertinę išvadą, kad P.Cvirka politinėje ir visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su sovietine valdžia. Išvadoje teigiama, kad Liaudies Seimo rinkimuose P.Cvirka dalyvavo kaip oponentų neturintis kandidatas, rašė propagandinius Raudonąją armiją ir pačius rinkimus šlovinančius straipsnius. Taip pat nurodoma, kad 1940 m. liepos 17 d. P.Cvirka įstojo į Lietuvos komunistų partiją, įgydamas dvigubas – aukščiausias administracines ir politines šalies valdymo galias.

Imsis šauliai?

Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Stasys Ignatavičius ne kartą kreipėsi su raštais į institucijas dėl P.Cvirkos paminklo nukėlimo proceso paspartinimo Kaune.

"Reikia šauliams imtis ryžtingų veiksmų", – nusprendė S.Ignatavičius. Šiandien jis planuoja sušaukti aktyvistus ir tartis, ką daryti. "Viskas įmanoma, bet gal tiesiog laukiama, kol ateis šauliai su savo transportu, technika?" – svarstė šaulys ir užsiminė apie P.Cvirkos paminklo palydėtuvių renginį ar akciją.

"Reikia imtis veiksmų, – kartojo S.Ignatavičius, neapsikentęs institucijų neveiklumo. – Kolaborantams ne vieta vienoje pagrindinių Kauno gatvių. Žinome, kad muziejus pritaria nukėlimui."

Vicemero teigimu, nelikus teisinės apsaugos, paminklas turėtų būti nukeltas rugsėjo viduryje, jį planuojama perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

„Labai sveikiname ilgai lauktą, ir, turbūt, pavėluotą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą, labai džiaugiamės ir jį palaikome. Artimiausiu metu organizuosime tolimesnius veiksmus – rugsėjį ketiname pristatyti tarybai rezoliuciją dėl paties paminklo perkėlimo į kitą vietą“, – BNS sakė jis.

„Jokių formalių tarybos sprendimų, kur klausimas būtų sprendžiamas iš principo, tikrai nereikia. Bet norėdami išlaikyti orų veikimą ir viešumą, tikrai tokią rezoliuciją registruosime“, – pridūrė vicemeras.

V. Benkunskas priminė, kad šiuo metu savivaldybė diskutuoja su Lietuvos nacionaliniu muziejumi dėl nuo Žaliojo tilto nukeltų sovietinių skulptūrų perdavimo, todėl, anot jo, „šiame kontekste, matyt, labai tiktų ir šio paminklo perdavimas muziejui“.

Labai sveikiname ilgai lauktą, ir, turbūt, pavėluotą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą, labai džiaugiamės ir jį palaikome.

Vicemeras sako, kad dar laukiama ekspertų sprendimo dėl P. Cvirkos skvero – kaip jis bus tvarkomas, priklausys nuo to, kokias vertingąsias savybes vertinimo taryba nuspręs įtraukti.

Antradienį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba apsisprendė išbraukti P. Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro, taip užbaigdama kelis dešimtmečius trunkančias diskusijas dėl sovietmečio rašytojo ir veikėjo įamžinimo. Ekspertai paminklo klausimą sprendė sostinės mero Remigijaus Šimašiaus ir kultūros ministro Simono Kairio prašymu.

Vertinimo taryba popietę turėtų apsispręsti, ar įtraukti į registrą patį skverą – to prašęs Vilniaus meras mano, kad skverą į registrą reikėtų įtraukti kaip „charakteringą neoklasicizmo stilistikos pavyzdį“.

P. Cvirkos paminklo nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad rašytojas ir politinis veikėjas P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.