Slepia savo vardą
24-erių Muthuke Ara sutikau buvusiame Kauno centriniame pašte, trečiame aukšte, kur dabar įsikūrusi „CulturEUkraine“ erdvė. Pirmiausiai dėmesį atkreipiau į tamsias, žemėn įbestas jo akis, o visai netrukus žvilgsnį prikaustė paslaptinga jauno vyro šypsena. Po keliolikos minučių sužinojau, kad ji slepia ne tik Muthuke gyvenimo istoriją, bet ir tikrąjį jo vardą. Pastarojo Kongo Respublikos pilietis nesako, nes slapstosi nuo vietos kariuomenės. Išgyvenęs etnocidą, buvęs keliose pabėgėlių stovyklose Angoloje ir Baltarusijoje, nuo praėjusių metų birželio Muthuke laikiną prieglobstį rado Lietuvoje, Pabradės sulaikymo centre. Paskutinių poros metų įvykiai, anot jauno vyro, buvo slegiantys. Nepalūžti ir išgyventi jam padėjo menas.
„Menas man yra įgimtas, jis – manyje. Iki dešimties metų nežinojau, kad galiu piešti. Šią dovaną įgijau iš dėdės, iš tėvo pusės. Jis buvo iliustratorius ir skulptorius. Iš čia ir kyla mano stiprybė“, – pasakojo M. Ara. Jaunas vyras ant drobės tapo savo išgyvenimus, todėl šiandien jo darbuose skausmo ir kančios apimti kūnai – maldai rankas sunėrusi moteris, į kamuoliuką susigūžęs vyras, ašarą po skraiste slepianti jauna mergina.
„Visa tai pasako, kaip žmonės jaučiasi stovyklose. Anksčiau tapiau kitaip. Po to, kai išeisiu į laisvę, viskas keisis. Nenoriu daugiau taip tapyti“, – patikino M. Ara.
Laimučio Brundzos nuotr.
Nustebins Lietuvą
Muthuke Ara – vienas iš aštuonių menininkų, kurie savo darbus pristato Kaune, „CulturEUkraine“ erdvėje. Čia pat eksponuojami irakiečių Rosa Hassan, Juliet Hassan, Rojin Shamo, Karrar Espanol, Karrar Hasani, Holya ir Pabradės migrantų stovykloje apsistojusio Jiguel Nsimba Makonko iš Kongo Respublikos piešiniai. Pastarasis kūrėjas Lietuvoje jau dešimt mėnesių. Iš savo šalies jis pabėgo dėl politinių priežasčių.
Noriu nuoširdžiai atsiprašyti Lietuvos už tai, kad nelegaliai kirtau jos sienas. Neturėjau kitos išeities.
„Gimiau Kongo Respublikoje, esu Thomo Makonko Mbemba ir Mado Loko Yamuenedio sūnus. Esu dvynys. Prieš ką nors sakydamas noriu nuoširdžiai atsiprašyti Lietuvos už tai, kad nelegaliai kirtau jos sienas. Neturėjau kitos išeities išgyvenimo ir saugumo požiūriu. Vienintelė galimybė buvo kirsti šalies, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, sienas“, – žvelgdamas į susirinkusiuosius, 34-erių menininkas dėkojo kiekvienam, kuris rado laiko ateiti ir dirstelėti į jo kūrybą.
J. N. Makonko Kinšasos Beaux-Arts akademijoje baigė vaizduojamojo meno tapybos studijas. Be to yra geras grafikas ir skulptorius.
„Aš turiu daug talentų. Jau ne kartą sakiau, kad menininku gimiau, juo ir mirsiu, o kol kas bandysiu Lietuvą ir jos žmones nustebinti savo darbais“, – ranka mostelėjęs į sieną, nukabinėtą savo piešiniais, J. N. Makonko vylėsi, kad kauniečiai įvertins jo kūrybą.
Laimučio Brundzos nuotr.
Žinutė visuomenei
Aštuonių Lietuvos sulaikymo stovyklose gyvenančių migrantų darbams išvysti dienos šviesą padėjo nevyriausybinės organizacijos „Sienos grupė“ savanoriai. Susipažinę su menininkais ir pamatę, kaip virtuoziškai jie valdo piešimo priemones, entuziastai nusprendė jiems padėti – pirmiausiai aprūpinti aliejiniais dažais, drobėmis, teptukais, o po kurio laiko darbus pristatė ir plačiajai visuomenei.
„Menas – tai būdas mums sukurti tiltą su šiais žmonėmis. Tai būdas jiems išgyventi, siųsti kokią nors žinutę mums apie save, kad daugiau apie juos suprastume ir žinotume, kas slypi už termino „migrantas“, nuolat matomo žiniasklaidoje“, – viena organizacijos „Sienos grupė“ įkūrėjų ir parodos organizatorė Marija Rakickaja neabejojo, kad paroda padės atkreipti dėmesį į sąlygas, su kuriomis susiduria prieglobsčio prašytojai migrantų centruose.
M. Rakickaja džiaugėsi, kad parodos pristatyme Kaune galėjo dalyvauti keturi iš aštuonių autorių. Gavę leidimus, jie kirto sulaikymo stovyklų sienas ir giliai įkvėpė laisvės, o po parodos pristatymo buvusiame centrinio pašto pastate, dar ir užsuko į vieną Laisvės alėjos kavinių, kur pasimėgavo kava ir skanėstais.
