Autorės fotografijų cikle – jos asmeninio gyvenimo akimirkos, buities fragmentai, šilumos ir nostalgijos pripildytos praeities akimirkos. Šį ciklą autorė kuria nuo 2008 metų. Paroda sausį buvo pristatyta VDA Telšių galerijoje. Bibliotekoje ji veiks iki kovo 4 d. Rėmėjas – Vilniaus dailės akademija.

I. Mockutė-Pocienė (gim. 1974 m. Tauragėje) – fotografė, gyvena ir kuria Klaipėdoje. VDA Telšių fakultete įgijo metalo meno ir juvelyrikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Šiuo metu ten pat tęsia taikomojo meno magistro studijas. Nors kūrybinį kelią pradėjo kaip juvelyrė, tolimesnėje jos kūryboje išryškėjo aistra fotografijai. 2021 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Menininkė aktyviai kuria ir pristato personalines parodas. Viena iš paskutinių fotografijų parodų – „Je suis Žardė“ (2022) buvo eksponuota viešose erdvėse, ant pastatų sienų, visuomeninio centro „Žardė“ aikštėje. Kartu pristatytas ir autorės filmas tuo pačiu pavadinimu apie Žardės mikrorajono gyventojus.

„Tik ką gimę pradedame kelionę mirties link. Laikas lyg brėžia vieną liniją. Ar ji viena? O gal aš tik vienas iš daugybės šnabždesių, įsiliejantis į Visatos ambientinio triukšmo ūžesį? Ir kas yra „dabar“? Ne taip ir svarbu. Svarbu pagauti momentą. Tam apibūdinti senovės graikai vartojo žodį kairos, kilusį iš žodžių „strėlė“ ir „šaudyklė“. Toks nematomas įtampos tarpsnis, kaip trumpas laiko mirksnis, kaip strėlės paleidimas į taikinį. Šios akimirkos, sąmonės šviesos blyksniai suteikia pilnatvės, esaties jausmą. Manieji kairos – fotografijos. Jose – tik mano žmonės ir šeima. Kita vertus, be jų nebūtų manęs. Nebūtų tokios, kokia esu“, – sakė autorė apie parodą „Vienas kūnas“.

Kaip pastebėjo menotyrininkė Danguolė Ruškienė, „savo fotografijų cikle „Vienas kūnas“ menininkė vis gaudo tuos gražiausius gyvenimo momentus, lyg skaidrias ašaras – perlus. Anot jos, tai – mūsų juokas, vaikai, buitis ir seneliai, nerimas ir žaidimai. Sustabdytas laikas fotografijose kviečia pabusti – išgyventi akimirką. Čia atsiranda lyg kitas laikas, menami namai, kur vaikai visada lieka vaikais ir mirtis neegzistuoja. Kur susipina mieli susitikimai, pokalbių nuotrupos, kasdieniai rūpesčiai, darbai, džiaugsmai ir netektys, sakralūs dalykai virsta savotiškais simboliais.“

Galiausiai parodos autorė pastebi, kad, žiūrėdami į kito veidą kaip į veidrodį, matome jame savo atspindį: „Kad ir kaip būtų, mes visi susiję. Nors ir skirtingi, bet kartu panašūs, vienas kitą papildome. Tokia srauni srovė, lyg mažyčių energijų sangrūda, kaip vienas darinys – vienas kūnas. Atsakingi ne tik už save ar savo šeimą. Atsakingi už bet kurį, kaip ir bet kuris atsakingas už mus. Kaip vienas kūnas.“

Parodą bus galima apžiūrėti pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val. ir šeštadieniais 10–17 val.