Lietuvos partijų elite jau šią savaitę turėtų atsirasti dar vienas naujas jaunas veidas – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) turės naują pirmininkę. Būtent pirmininkę, nes į antrąjį rinkimų turą išėjo dvi politikės – 36-erių Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir beveik 41-ų Trakų rajono merė Edita Rudelienė.
To Lietuvos politikoje dar nebuvo, kad didelės partijos pirmininko rinkimų finale moterys būtų eliminavusios vyrus. Kaip ir apskritai, be Kazimiros Prunskienės, vadovavusios savo įsteigtai Moterų, o paskui – Valstiečių ir naujosios demokratijos partijoms, moterims patikimos nedidelės partijos arba tik neilgam.
Šachmatų karalienė
Niekas neabejoja, kad naująja LRLS pirmininke taps V.Čmilytė-Nielsen, pirmame ture surinkusi beveik 73,5 proc. partijos kolegų paramos, o jos konkurentė – 14,2. Iki pergalės jau pirmame ture V.Čmilytei-Nielsen pritrūko vos keturių balsų.
Šachmatų karalienė, ryškiausia Lietuvos šachmatų figūra, tituluočiausia visų laikų Lietuvos šachmatininkė, pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja, Europos šachmatų čempionė, pelniusi valstybinių apdovanojimų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžių, Šiaulių miesto garbės pilietė, autobiografinės knygos "Tarp juoda ir balta" autorė – tokios tituluotos pirmininkės dar nėra turėjusi nė viena Lietuvos partija.
Prie pasiekimų šachmatų srityje dar reikia pridurti, kad V.Čmilytė-Nielsen kalba keliomis užsienio kalbomis – anglų, rusų, ispanų. Ji turi Latvijos universiteto anglų filologijos bakalauro diplomą, bet ties tuo nesustojo: jau būdama Seimo nare Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūroje pradėjo studijuoti diplomatiją.
Ji – keturių sūnų mama: iš pirmos santuokos su Ispanijos pilietybę turinčiu Latvijos šachmatininku Aleksejumi Širovu turi septyniolikmetį Dmitrijų ir penkiolikametį Aleksandrą, iš antros – su danų šachmatininku didmeistriu Peteriu Heine Nielsenu – penkiametį Marių ir gruodį dvejų metukų sulauksiantį Kristijoną, kurį pagimdė būdama Seimo nare.
Karūnuotai šachmatininkei ir politikoje prognozuota karūna. Tiesa, startas nebuvo toks jau sėkmingas: 2012 m. rinkimuose patekti į Seimą nepavyko, bet 2015-aisiais, kadencijai jau persiritus į antrą pusę, tuometis jos partijos kolega Remigijus Šimašius išrinktas Vilniaus meru ir V.Čmilytei-Nielsen teko atsilaisvinusi vieta parlamente. Tuomet jos trečiajam sūnui nebuvo nė metų. Pati politikė tą laikotarpį vadino apšilimu politikoje.
Bet išrinktai į šios kadencijos parlamentą V.Čmilytei-Nielsen jau patikėtas LRLS frakcijos seniūnės, seniūno pavaduotojos, o paskui ir opozicijos lyderės postas, ji – LRLS vicepirmininkė.
Savo posūkio į politiką V.Čmilytė-Nielsen nevadina retenybe – tai gana dažna tarp šachmatininkų, nes šio žaidimo išugdyti bruožai čia labai praverčia. Ne veltui šachmatais gerai žaidė ir ne vienas Lietuvos politinis lyderis – Vytautas Landsbergis, Andrius Kubilius, Česlovas Juršėnas. "Kritinis mąstymas, kantrybė, įprotis numatyti sprendimų pasekmes yra tos savybės, kurias įgijau prie šachmatų lentos", – sako V.Čmilytė-Nielsen ir priduria, kad dabar nebeieško asmeninių medalių – jai atrodo kur kas prasmingiau dirbti komandoje, konkrečiai – liberalų.
Dovana liberalams
Kaip šachmatininkę V.Čmilytę-Nielsen vadino švelnia, bet neįveikiama. Panašiai ją apibūdina ir politikoje: darbšti, sklandžiai reiškianti mintis, neįžeidinėjanti politinių oponentų, puikiai mokanti analizuoti situaciją ir numatyti kelis ėjimus į priekį, atsakinga, charizmatiška, sugebėjo išlaikyti sveiką nuovoką ir liberalus krečiant korupcijos skandalui.
"V.Čmilytė-Nielsen – labai įdomi jauna politikė, neseniai atsiradusi mūsų politiniame landšafte. Ji išsiskyrė labai sveiku požiūriu į daugelį dalykų, išmintingu jų vertinimu. Dažnai partijų vadovų pareiškimuose ir siekiuose galima įžvelgti užslėptą kažkokį suinteresuotumą, o V.Čmilytė-Nielsen, atvirkščiai, atrodo kaip žmogus, kuris atėjo į politiką su vertybiniu stuburu. Viešojoje erdvėje visi jos pasisakymai apgalvoti, argumentuoti, ne demagogiški, o su turiniu", – giria V.Čmilytę-Nielsen Karo akademijos politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė.
Ir kandidatuodama į LRLS pirmininkes V.Čmilytė-Nielsen žada partijoje atsinaujinimą, bet išmintingą – pusiausvyrą tarp jaunų, entuziastingų lyderių ir labiausiai patyrusių politikų, siekį, kad nė vienas skyrius nesijaustų nesvarbus, o partija turėtų ką pasiūlyti tiek didmiesčių, tiek regionų gyventojams. Ji tikisi, kad LRLS turi visas galimybes sėkmingai pasirodyti 2020 m. Seimo rinkimuose.
"Liberalų sąjūdžiui V.Čmilytė-Nielsen – tiesiog dovana. Partija turi daug problemų, klausimas, ar nauja lyderė – šimtaprocentinė garantija partijai iškilti, bet ji neabejotinai įneš daug gerų dalykų", – neabejoja J.Novagrockienė.
Du G.Landsbergio trūkumai
Dabar 37-erių Gabrieliui Landsbergiui prieš ketverius metus perimant Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) vairą apie išmintingą pusiausvyrą tarp jaunosios ir vyresnės kartos kalbos nebuvo. Senbuviai ir viešumoje neslėpė apmaudo, kad naujas lyderis – partijoje tik debiutantas – aplink save subūrė jaunimo, atėmė iš veteranų kai kurias vienmandates apygardas, reklamuoja tik savo rato partijos narius.
Kai kuriems konservatoriams kliūna G.Landsbergio liberalumas.
Vos įstojęs į partiją lig tol diplomatinėje tarnyboje ir premjero Andriaus Kubiliaus komandoje dirbęs G.Landsbergis iš karto gavo trečią poziciją rinkimų į Europos Parlamentą (EP) partijos sąraše, o nepraėjus nė metams, tuomet 33-ejų, tapo jos pirmininku. Dalis partijos narių ir politologai neabejojo, kad jis postą lyg ir paveldėjo iš partijos patriarcho – savo senelio Vytauto Landsbergio, tad įgijo politinę pravardę – Anūkas. Maža to, net išrinktas partijos pirmininku jis dar metus neatsisakė sotaus europarlamentaro gyvenimo. Tik vis didėjant nepasitenkinimui, kad artėja 2016 m. Seimo rinkimai, liberalai ėmė konservatorius lenkti populiarumu, o partijos vedlys – užsieniuose, jis grįžo į Lietuvą.
Tai partijoms sveika, nes rinkėjams patinka, kai atsiranda nauji, nenusibodę veidai.
Vis dėlto dabar konservatorių populiarumas auga, tad partijos lyderį verta girti. Nors daug kas mano, kad partijai daugiau balų suteiktų jai prezidento rinkimuose atstovavusi Ingrida Šimonytė, jei sutiktų įstoti į partiją ir imtis vadovauti.
Politologės J.Novagrockienės vertinimu, G.Landsbergis – stiprus lyderis, jis pajėgus kritiškai įvertinti vieną ar kitą situaciją, nes tam turi pakankamą išsilavinimą, gali puikiai atstovauti partijai ir valstybei užsienyje, nes laisvai kalba angliškai, dar moka vokiečių, prancūzų kalbas, o dabar jau turi ir politinės patirties Europos ir Lietuvos parlamentuose. Jis turi jaunatviškumo ar net jaunatviško maksimalizmo, tai patinka jaunimui, o dabar daugiau jaunų žmonių ima domėtis politika. Jis atstovauja naujam vertybiniam požiūriui – moterų ir kitų lygybių, tai šiandien demokratiniame pasaulyje garsiai įvardijama.
"Bet G.Landsbergis turi ir dvi problemas, dėl kurių prieš jį nusiteikusi dalis konservatorių ir jų rinkėjų. Jis liberalus, to ir neslepia. Sulaukė įvairių reakcijų, kai prieš 2016 m. Seimo rinkimus pareiškė palaikąs gėjų santuokas. O juk ši partija siejama su konservatyvizmu, tradicinėmis vertybėmis. Antra – jis "paveldėjo" postą, atėjo kaip savo senelio anūkas, ir šito šleifo jis niekada nenusiims", – mano J.Novagrockienė.
G.Paluckui trūksta aureolės
Jau dvejus metus Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) vadovaujančiam dabar 40-mečiam Gintautui Paluckui – neramios dienos. Taip, partija po skilimo atsigauna, bet ne jos pirmininkas. Rinkimuose į atsilaisvinusią Seimo nario vietą sostinės Žirmūnų apygardoje jis liko antras. Žinoma, dar niekas neprarasta – laukia antras turas. "Tačiau jei G.Paluckas nepatenka į Seimą, tai partijos problema ir dilema, ar nereikia keisti lyderio", – mano J.Novagrockienė.
Politologai pastebi, kad G.Paluckas neturi aureolės, kuri trauktų žmones.
Pasak jos, didžiausia bėda, kad dabar jis neturi viešosios erdvės, jis – žmogus be darbo, o partijos lyderiui svarbu turėti politinį viešumą. Kai buvo Vilniaus vicemeru, turėjo statusą, tribūną, nors ir ne nacionalinio lygio, o kai šiemet niekur nebuvo išrinktas – nei į Vilniaus miesto tarybą, nei sostinės meru, tai tapo didžiausia problema ne tik jam, bet ir visai partijai.
J.Novagrockienės vertinimu, G.Palucko atėjimas į partijos lyderius atrodė neblogai. Jis užsibrėžė išgryninti partiją, grąžinti jai tikrąjį socialdemokratiškumą. Tiesa, tai kainavo partijos skilimą priėmus sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos Seime, dalis senbuvių paliko partiją ir įkūrė naują – Socialdemokratų darbo. Bet netrukus LSDP susigrąžino reitingus, o "socialdarbiečiams" nepranašaujama nieko gero.
Nors kai kas kaltina G.Palucką dėl partijos skilimo, J.Novagrockienės įsitikinimu, tai ne jo trūkumas, o nuopelnas, nes partija apsivalė, iš jos pasitraukė komunistinį šleifą turintys nariai. Naujasis partijos pirmininkas laikėsi principų, kad negalima parsiduoti dėl kokio posto ir buvimo valdžioje.
G.Paluckas, atrodytų, turi gero partijos lyderio duomenis: laikosi principų, yra išsilavinęs, gerai moka anglų kalbą, turi patirties, nors ir ne nacionalinio lygio valdžioje: buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi, vicemeru. Politikoje – nuo studijų metų, tiesa, tuomet jis buvo jaunasis konservatorius. Į LSDP įstojo 2004 m., tapo partijos atsakinguoju sekretoriumi, o būdamas 37-erių, išrinktas jos pirmininku.
Tiesa, G.Paluckas turi biografijoje dėmę: 2010 m. nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba, mat būdamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi neskaidriai organizavo viešųjų pirkimų konkursą graužikų naikinimo paslaugoms įsigyti.
Žiurkės jo politinės karjeros nesugraužė. "Bet G.Paluckui trukdo kita problema – jis neturi aureolės, kuri trauktų žmones", – pastebi J.Novagrockienė. Jos reikėtų partijos lyderiui, deja, to negali išmokti, charizma – duotybė, kurią turi arba neturi.
Dėl pinigų arba autoriteto
Kitų dviejų parlamentinių partijų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų (LLRA-KŠS) sąjungų lyderių stažas šiuose postuose įspūdingas.
Europarlamentaras 54-erių Valdemaras Tomaševskis šiemet švenčia jubiliejų 20 metų, kai jis vadovauja LLRA-KŠS, o prie jos ištakų jis jau ketvirtį amžiaus – 1994 m. buvo šios politinės organizacijos įkūrimo iniciatyvinės grupės koordinatorius, paskui – pirmininko pirmasis pavaduotojas, o 34-erių tapo jos pirmininku.
Šiemet bus 20 metų, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungai vadovauja 54-erių V.Tomaševskis.
49-erių Ramūnas Karbauskis Valstiečių partijos (dabar – LVŽS) pirmininku tapo būdamas 27-erių. Tuo metu jis buvo Seimo ir Šiaulių rajono savivaldybės tarybos nariu, valdė UAB "Agrokoncernas". Partijai jis su pertrauka vadovauja jau keturiolika metų.
Pasak politologės J.Novagrockienės, yra du faktoriai, leidžiantys taip ilgai išsilaikyti poste, – arba politinė įtaka, arba pinigai: "R.Karbauskio atveju – tai pinigai. Daug kas jam paklūsta, nes žino – ateiti į valdžią reikia pinigų, jis jų turi, o nesėkmės rinkimuose atveju partija juk negauna valstybės finansavimo. V.Tomaševskis susikrovė politinį autoritetą savo partijoje ir tarp jos rinkėjų, nes per daug metų sugebėjo sukurti partijos palaikymo mechanizmą, kuris veikia: LLRA-KŠS daug metų laimi rinkimus keliose savivaldybėse, neblogai pasirodo ir nacionaliniuose rinkimuose. Ji geografiniu aspektu koncentruota, tad narystė partijoje ar jos rėmimas duoda dividendų net gaunant darbo vietą – girdėti skundų, kad lietuviai LLRA-KŠS valdomose savivaldybėse diskriminuojami."
Atsinaujinimas – gerai
O ką apie politinę lyderystę rodo "Tvarkos ir teisingumo" ir Darbo partijų atvejai? "Tvarkiečiai", iš partijos pasitraukus jų sutvėrėjui Rolandui Paksui, niekaip neranda tinkamo lyderio, o nuo dabartinio – Remigijaus Žemaitaičio – šią savaitę pabėgo visa frakcija, palikdama jį vieną. "Darbiečiai", irgi taip ir nesugebėję rasti geresnio už savo partijos tėvą Viktorą Uspaskichą, jam grįžus ėmė kilti pagal populiarumo reitingus.
J.Novagrockienės vertinimu, R.Paksas jau išsikvėpęs, nebeveiktų kaip traukos centras, o ši partija seniai turėjo sužlugti, tik užtruko jos merdėjimas. O V.Uspaskichas, pasak politologės, yra tas charizmatiškasis lyderis, kuris daliai rinkėjų atrodo kaip patrauklus veikėjas, kuris ir šokti moka, ir dainuoti, ir anekdotą gali papasakoti, tad už jį ir balsuoja. Bet vien charizmatiškas lyderis visos partijos neištemps: 2020 m. rinkimuose politologė "darbiečiams" daug balsų neprognozuoja.
Kaip ir naujai susikūrusiai Laisvės partijai, vadovaujamai dabar jauniausios tarp partijų lyderių 30-metės Aušrinės Armonaitės. Radikalus liberalizmas kažin ar patrauks daug rinkėjų, o ir nuo LRLS rinkėjai ne visai nusisuko, nepaisant korupcijos skandalo.
Tad, matyt, pagrindinė kova užvirs tarp dabar didžiausių Seime partijų – trijų su neseniai išrinktais lyderiais, dviejų – su veteranais. Beje, visi jie partijų pirmininkais tapo būdami 27–37 metų. Tik vienose partijose po to vyko lyderių rotacija, o kitose – ne. Taip, Vakarų Europos šalyse norėdamas vadovauti šimtametes tradicijas turinčioms partijomis turi žingsnis po žingsnio užsitarnauti antpečius. Politikoje jaunimui visur sunku prasiskverbti pro senus vilkus.
Bet, pasak J.Novagrockienės, nors vien nuo lyderio ne viskas priklauso, bet net empiriškai patvirtinta, kad naujas veidas, šviežias kraujas, įsiliejęs į partijos elitą, yra tam tikras atsigavimo veiksnys: "Tai partijoms sveika, nes rinkėjams patinka, kai atsiranda nauji, nenusibodę veidai. O kai tokių neranda vadinamosiose sisteminėse partijose, balsuoja už prieš rinkimus atsirandančius naujus darinius."
Gal to neužmirš ir šiandien dar nauji partijų lyderiai.
