„Vilniaus viešojo transporto“ komunikacijos vadovė Patricija Elžbieta Zarankaitė aiškino, kad autobusuose daiktus žmonės palieka dažnai: „Per 2020 metus radome daugiau nei 1200 radinių. Turiu pasakyti, kad šis skaičius yra kiek mažesnis, nes metai visgi buvo pandeminiai, tad skaičiai būna dar didesni. O radinių įvairovė tikrai didelė“.
„Dažniausi daiktai yra telefonas, piniginė ir raktai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad radiniai yra pakankamai sezoniški. Dabar yra pirmosios spalio dienos, ką tik baigėsi rugsėjis, tai natūralu, pagrindiniai radiniai yra kuprinės, sportiniai krepšiai, įvairūs daiktai, kuriuos naudoja jaunimas. Netrukus prasidės kita banga, bus skėčiai, pirštinės, kurių mes turime galybę, galėtume apmauti šimtakojį“, – juokavo P. E. Zarankaitė.
Pasak jos, „Vilniaus viešojo transporto“ darbininkams tenka ir patiems ieškoti daikto savininko: „Dažnai mes ir patys atliekame komisaro vaidmenį. Daiktą suradęs vairuotojas perduoda jį dispečeriams. Vėliau daiktai atkeliauja pas mus, tada mes, kaip tikri detektyvai, ieškome daiktų savininkų. Jeigu piniginėje atrandame nors kokį daiktą, kuriame yra parašytas žmogaus vardas, pavardė, bet kokie kitokio tipo kontaktai, kur jis galėjo lankytis, mes tikrai skambiname ir ieškome“.
Stop kadras
Esą kartą autobuse buvo rastas ir smuikas: „Mes apskambinome ne vieną meno mokyklą sakydami, kad radome smuiką, galbūt kažkam reikia, bet norinčiųjų, pasigedusių neatsirado. Tie, kurie daiktų pasigenda ir iš karto atsiliepia, iš karto parašo mums, paprastai mes juos atiduodam greitai, bet jeigu žmogus nepasigedo daikto po savaitės ar dviejų, tikėtina, kada jis jo ir nebeatsiims“, – pasakojo P. E. Zarankaitė.
Turime tokių istorijų, kada transporto priemonėje viena garbaus amžiaus keleivė pametė savo anūką.
„Iš tikrųjų viešajame transporte pametami ne tik daiktai, turime tokių istorijų, kada transporto priemonėje viena garbaus amžiaus keleivė pametė savo anūką. O jeigu kalbame apie daiktus, tai tikrai turime visko, turime lagaminų, turime vaikų vežimėlių, vienas iš įdomesnių radinių – ramentai. Išties įdomu – turintis tam tikrų problemų žmogus su ramentais įlipa, bet kaip jis išlipa be jų?“ – šnekėjo ji.
„Daiktų turime išties begalę, tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet paprastai daiktus kaupiame pusę metų. Praėjus pusei metų, mes tuos daiktus utilizuojame, mes jų atsisakome, nes kitaip taptume labai dideliu sandėliu. Galiu pasakyti, kad daiktų paieškos kartais tampa net ir tam tikrais trileriais, nes jeigu turi piniginę, kur gali rasti dokumentą, tai gali ieškoti pagal vardą, pavardę. Raktai, kurie neturi įvardinto savininko, dažnai ir lieka be šeimininkų. Asmeniniai dokumentai, ID kortelės, vairuotojo pažymėjimai – bendraujame su įstaigomis, kurioms ir atiduodame korteles, pasą atiduodame Migracijos departamentui, vairuotojo pažymėjimą atiduodame „Regitrai“ ir pan. Yra pakankamai įdomu ieškoti savininko“, – sakė P. E. Zarankaitė.
