Liūtas, išgirdęs varlę kurkiant, atsisuko, manydamas, kad čia kokio nors didžiulio žvėries balsas. Palaukęs pamatė varlę, iššokančią iš pelkės, priėjo ir sutrypė ją sakydamas: "Kaipgi tokia maža būdama taip šauki."

Išminčiaus moralas paprastas: esą bet kuris plepys vieną kartą vis tiek sulauks atpildo už savo tuščius sapaliojimus. Labai norėtume, kad taip būtų. Nes randasi kvaila ir erzinanti mada kiekvienu aktualiu klausimu piršti savo pamąstymus, kurie geriausiu atveju verti languoto sąsiuvinio puslapių.

Kaip bet kuri virėja gali valdyti valstybę, taip kiekvienas mulkis, neretai įvardijamas ar įsivardijęs Lietuvos garsenybe, šiandien jaučia pareigą pasisakyti vaikų įmetimo į šulinį, politinės-korupcinės bylos ar net iškilaus filosofo mirties atveju, šventai tikėdamas, kad jo "autoritetinga" nuomonė yra kam nors svarbi ir įdomi.

Tokiems sudėtinga suvokti, jog šiuo atveju tylėjimas yra auksas. Nes taip visada buvo ir bus. O jų viešas seiliojimasis: "kiek Lietuva (aš) daug neteko, kai mirė šis žmogus" arba "kaip mane papiktino toks tėvo (motinos, teisėjo, mokytojos, policininko) elgesys" kelia šleikštulį jau vien tuo, kad pro nuvalkiotus ir banalius postringavimus spindi viena tiesa, kurią sunku nuslėpti – šis viešas išstojimas yra tik dar vienas tokio menkystos bandymas pasireklamuoti ir priminti apie save visam likusiam pasauliui, nes jo feisbuko gerbėjai jį ima primiršti. O tai tolygu dvasinei ir beveik fizinei mirčiai.

Šią liurbių strategiją, norėdami greito rezultato, ėmė taikyti ir kai kurie politikai, suprantamas jų pasirinkimas – ant nosies spalio 9-oji.

Todėl kiekvienas rezonansinis įvykis gali būti naudingas. Tereikia viešai padejuoti, kaip mums tai yra svarbu ir kaip dėl to skauda. Žiūrėk, kas nors ir išgirs, dar daugiau – patikės, kad minima problema išties rūpi, bet tokių lengvatikių vis mažiau. Tad yra gera proga patylėti.