P. Prievelio kurti spektakliai ir pasirodymai buvo pristatyti šokio festivaliuose Bulgarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Maltoje ir Lietuvoje. Be sceninės veiklos, šokėjas nemažai laiko skiria pedagoginiam darbui, šiuo metu dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir FOS „Šokio namuose“ Vilniuje. 2017 m. P. Prievelis su kolege Birute Bagdoniene inicijavo Rokiškio tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį „Startas“.
Paklaustas, kas įkvėpė siekti karjeros šokio srityje, menininkas atviras: kelias į šokio pasaulį buvo netikėtas, bet paprastas. „Į pirmąsias pamokas mane atvedė mama. Nuo tada tęsiu šią veikla. Vis dėlto paauglystėje trumpai svarsčiau apie kitus karjeros kelius – vienu metu galvojau, kad galėčiau tapti istorijos mokytoju, o vėliau – archeologu. Tačiau šių profesijų specifika nesutapo su aistra šokiui“, – pokalbyje su „Santaka“ sakė P. Prievelis.
– Kaip ir kas darė įtaką jūsų šokio suvokimui ir jo krypčiai? Kokia kūrybinė filosofija lydėjo ir kaip ji vystėsi?
– Studijų programa pirmiausia buvo orientuota į pedagogiką ir mokymo metodus, į paties šokio esmę nebuvo plačiai gilinamasi. Vėliau, dar studijuodamas, turėjau galimybę dalyvauti „Erasmus“ mainų programoje. Būtent Kipre įvyko reikšmingas virsmas. Pradėjau kelti klausimus: kas yra šokis, koks jis galėtų būti? Prie to prisidėjo ir paskaita, kurioje kūną naudojome įvairioms idėjoms ir koncepcijoms išreikšti. Laikui bėgant mano supratimas gilėjo, o kiekviena patirtis papildė ankstesnę.
Viskas tapo dar aiškiau, kai baigęs studijas prisijungiau prie Kauno šokio teatro „Aura“. Ten praleidau trejus metus glaudžiai bendradarbiaudamas su Birute Letukaite, kviestiniais teatro choreografais ir menininkais iš Prancūzijos, Nyderlandais, Lenkijos… Tai nebuvo įprasta šokio patirtis ir ji mane labai pakeitė. Laikas „Auroje“ suteikė pagrindą, ant kurio buvo galima kurti tolimesnę karjerą. Ši erdvė pasiūlė reikiamų išteklių ir erdvių augti.
Vėliau išėjau iš „Auros“ kurti Rokiškio kultūros centre, čia gavau laisvę metus tyrinėti save, kūną, jo veikimo ir judėjimo principus. Metai, praleisti dirbant visiškai atskirai ir neribotai, leido paaugti – išsigryninau kūrybinę kryptį, improvizacija tapo stipriu mano meninės raiškos elementu.
– Daugelis menininkų ir kūrėjų įkvėpimo semiasi iš įvairių šaltinių, kiekvienas iš jų turi savitą požiūrį. Gal galėtumėte pasidalyti savo pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais ir papasakoti, kaip juos naudojate?
– Vienas iš svarbių įkvėpimo šaltinių – mokytojai. Viena iš jų, choreografė, atlikėja ir dėstytoja – Lia Haraki, palikusi neišdildomą įspūdį. Ji ypač daug dėmesio skyrė improvizacijai, kai buvau „Erasmus“ studentas. Dėstytoja – nepaprastai intriguojanti asmenybė, įtaigiai diskutavusi apie scenos meną ir patį šokį. Būtent per jos paskaitas įgijau plačiausią žinių spektrą.
Be to, įkvėpimo randu netikėtose vietose, pavyzdžiui, filosofinėje literatūroje. Knygose, kuriose gilinamasi į egzistencinius gyvenimo klausimus, tyrinėjamos būties gelmės ir tikroji daiktų prigimtis. Tai uždega mano kūrybiškumą. Mano darbo procesą nulemia ne konkretus rašytojo idėja ar vienas šaltinis; tai veikiau įvairių minčių, filosofinių apmąstymų ir analitinių ieškojimų samplaika.
Grožis ir prasmė gali atsirasti netikėtose vietose, peržengiant kultūros, religijos, politikos ir diskurso ribas.
Dažnai svarstau: kas yra, kodėl taip yra?. Šiuose apmąstymuose tyrinėju žmogaus elgesio, visuomenės normų ir dogmų kilmės subtilybes. Iš šių intelektualinių ieškojimų kyla mano kūrybinės mintys. Bendradarbiavimas su kolegomis šokėjais ir menininkais, tokiais kaip Vilma Pitrinaitė, dar labiau praturtino mano meninę kelionę, puoselėjant palankią dirvą kūrybai ir naujovėms.
– Per savo karjerą plačiai bendradarbiavote su kolegomis menininkais, įskaitant Paulą Hessą iš Vokietijos, Samuelį Mathieu iš Prancūzijos, Kenzo Kusudą (Japonija ir Nyderlandai) ir V. Pitrinaitę. Ar galėtumėte pasidalyti, kaip šis bendradarbiavimas formavo jūsų meninį stilių ir požiūrį į šokį?
– Bendradarbiavimas – vienas svarbiausių mano karjeros veiksnių. Jis žymėjo perėjimą nuo individualios kūrybos. Smagu, kai kūryba yra bendras darbas, o ne savarankiškas siekis. Mano tarptautinis bendradarbiavimas prasidėjo nuo susitikimo su belgų ir lenkų šokėjais dar dirbant Rokiškio kultūros centre. Su jais užmezgėme kontaktą ir kiek vėliau pasiūliau jiems leistis į bendrą kūrybinę kelionę, tiksliai nežinodamas, kur ji nuves. Taip prasidėjo permainingas laikotarpis, kai idėjos liejosi, jungėsi viena su kita, o iš to gimė nauji darbai. Vienas šokėjų turėjo didelį fizinio teatro žinių bagažą. Jo unikali perspektyva padarė nemažą įtaką mano meninei raidai.
Iš esmės skirtingi bendradarbiavimo būdai su šokėjais ir kitų sričių menininkais suformavo mano meninį stilių, leido susipažinti su skirtingomis šokio meno perspektyvoms. Sutikti kūrėjai parodė, kad grožis ir prasmė gali atsirasti netikėtose vietose, peržengiant kultūros, religijos, politikos ir diskurso ribas. Tai žavinga kelionė, kurią tęsiu ir toliau tyrinėju atvira širdimi, degu noru priimti netikėtumus.
– Inicijavote tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį „Startas“ Rokiškyje. Kas jus įkvėpė imtis šio projekto?
– Šio projekto genezę galima sieti su tam tikromis aplinkybėmis. Maždaug tuo pačiu metu, kai gavau pasiūlymą likti metams Rokiškyje, vienas iš teatrų Izraelyje siūlė vietą trupėje, tačiau nusprendžiau pasirinkti Lietuvą. Bėgant laikui Rokiškyje, tuometis kultūros centro direktorius kreipėsi į mane siūlydamas pradėti šiuolaikinio meno festivalį. Pirminė idėja buvo susikoncentruoti tik į šiuolaikinį šokį. Vis dėlto abejojau tokios siauros krypties sėkme. Regione trūko šviežio, alternatyvaus požiūrio į šiuolaikinę kultūrą. Todėl supratau, kad turime pristatyti kažką unikalaus, festivalį, kuris nepaisytų tradicinių ribų. Mūsų programa peržengė įprastų meno formų ribas ir apėmė daugybę vyksmų, įskaitant dramos teatrą, šiuolaikinį šokį ir net šiuolaikinį cirką.
Festivalyje, kuris gyvavo šešerius metus, taip pat buvo galima pamatyti fotografijos parodų ir instaliacijų. Per tuos šešerius metus džiaugiausi bendradarbiaudamas su Rokiškio kultūros centru ir jo atsidavusia komanda, tačiau be vieno konkretaus žmogaus šis festivalis nebūtų buvęs toks, koks buvo sukurtas. Rokiškio kultūros centro kultūros projektų vadybininkė B. Bagdonienė buvo vienas pagrindinių žmonių, kurie palaikė naujas idėjas ir darė viską, kad šis festivalis gyvuotų toliau. Prisiimti visų nuopelnų už šią veiklą tikrai negaliu.
Per festivalio gyvavimo laikotarpį auditorija ir susidomėjimas augo. Gaila, kad, man pasitraukus iš organizacinės renginio veiklos, viskas sustojo. Festivalis puoselėjo kultūrinio aktyvumo jausmą regione.
Tokios iniciatyvos svarbios, nes gali padėti sumažinti atotrūkį tarp miesto ir regiono perspektyvų, suteikdamos galimybę supažindinti regiono gyventojus su pasaulėžiūra ir kultūrine raiška, siūloma didžiuosiuose miestuose ir pasaulyje.
– Kaip ji vystėsi per daugelį metų? Kokių rezultatų pavyko pasiekti?
– Poveikis miestui, regionui ir vietos bendruomenei yra didelis. Iš pradžių, kai pradėjome rengti festivalį, jis sulaukė didelio žmonių susidomėjimo, nors dalis net nevisiškai suprato renginio tikslą ar esmę. Vieni jį vadino šokių festivaliu, kiti – cirku. Antraisiais metais, kai festivalio kryptis buvo aiški miesto gyventojams, susidomėjimo lygis buvo šiek tiek mažesnis. Todėl trečiaisiais metais nusprendėme, kad pasirodymo dieną tiesioginės transliacijos socialinėje medijoje metu menininkas pristatys save, savo kūrybą ir ką pačiam autoriui reiškia jo atsivežtas meno kūrinys.
Toliau vystantis festivaliui, jis įgavo pagreitį ir pritraukė didesnę auditoriją. Stengėmės paįvairinti festivalio turinį įtraukdami tokius garso menininkus kaip Simonas Nekrošius, kuris savo prisistatymu ir menine išraiška paliko didelį įspūdį klausiusiems.
Nuolat ieškojome novatoriškų būdų, kaip sudominti žiūrovus. Siekdami prisitaikyti prie festivalio lankytojų, nusprendėme renginį sutraukti į intensyvesnį vienos savaitės formatą. Tai leido pristatyti daugiau renginių, meno objektų. Vienas iš festivalio tikslų buvo plėtoti diskusijų kultūrą ir kurti dialogą, kviečiant žmones dalyvauti pokalbiuose ir geriau pažinti vieniems kitus. Tokiu požiūriu buvo siekiama sukurti atvirą erdvę mainams ir idėjoms tyrinėti, todėl festivalis tapo vertinga kultūrinio praturtinimo platforma. Siekėme, kad menas taptų prieinamas visiems, pabrėždami, kad jis nėra kažkas tolimo, o veikiau tai, ką galima lengvai suprasti ir įvertinti.
Taip vietinė auditorija tapo atviresnė šiuolaikinio meno pažinimui, buvo griaunami barjerai. Festivalio poveikis neapsiribojo vien meniniu vertinimu – jis turėjo ir socialinį poveikį. Regiono gyventojai, ypač jaunoji karta, tapo smalsesni ir atviresni menų tyrinėjimui.
– Žvelgiant į ateitį, kokie projektai šiuo metu yra rengiami?
– Vienas iš artimiausių projektų – mano naujausias spektaklis „Tylėjimai“. Dabar jis keliauja po Lietuvą – jau aplankytas Raseinių rajonas (Ariogalą), pristatomas teatro festivalyje „Išeities taškas“ Kaune, taip pat bus rodomas Rokiškyje, Vilniuje ir Anykščiuose. Tad dabar gyvenu minėto spektaklio idėjomis.
Ateityje planuojami dar du projektai, prie kurių aktyviai dirbu. Pirmasis projektas buvo kuriamas pastaruosius trejus metus ir 2024 m. pasieks pirmuosius žiūrovus. Tai viso spektaklio sukūrimas pagal prieš porą metų sukurtą eskizą. Planuoju išplėsti 20 minučių kūrinį ir bendradarbiauti su M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniais. Spektaklyje pavadinimu „Signalas“ tyrinėjamos jaunų žmonių emocijos ir patirtys visuomenės struktūrų ir sistemų ribose, gilinamasi į žmogiškųjų emocijų sritį. Antrajam projektui įkvėpimui semiuosi iš dailininko Caravaggio gyvenimo. Šiuo metu gilinuosi į jo gyvenimo ir kūrybinio kelio naratyvą, generuoju mintis ir renku informaciją.
