Programos intriga

Kas toji "gražiausia Europos muzika" ir kokiais kriterijais remiantis atsirinkti, kuri išties yra gražiausia? Juk vien fortepijonui per bene daugiau nei 200 metų (jei skaičiuosime ir muziką klavyrui, chronologinės ribos išsiplės dvigubai) kūrinių buvo sukurta tiek daug, kad vargu, ar kas imtųsi juos suskaičiuoti.

Kita vertus, opusų šiam instrumentui pasirinkimo gausoje ne tokios jau plačios geografinės ribos – Vakarų Europos muzikiniais centrais buvusių šalių, tokių kaip Austrija, Vokietija ar Prancūzija fortepijoninės muzikos repertuaro spektras labai platus. Tačiau kitur – Belgijoje, Kroatijoje, Maltoje ar Lietuvoje – pasirinkimo laisvė dažniausiai apsiriboja romantizmo epocha, kurioje, per Europą nusiritus tautinių judėjimų bangai, ėmė atsirasti ar reikštis profesionaliosios muzikos kūrėjų, iki šiol gerai pažįstamų tik tų šalių muzikos mylėtojams. Tad tik pamačius koncerto pavadinimą, labiausiai ir intrigavo koncerto kūrinys – kas jame skambės ir ar kūrinio paieškos buvo sunkios ir įvairiapusės?

Atsivertus koncerto "Gražiausia Europos muzika" programėlę, paaiškėjo, jog laukia netrumpa miniatiūrų serija – nors vargu, ar galima buvo tikėtis, kad į vieną koncertą tilptų daugiau nei dvidešimt didesnės formos kūrinių, bent jau teoriškai juk buvo galimas ir įvairių žanrų mišinys. Ir tikrai: miniatiūros (ar kartais – trumpos sonatų ar sonatinų dalys) buvo pagrotos iš visų ES šalių. Nors, kaip ir buvo galima buvo nuspėti, daugelis kūrinių gimė romantizmo epochoje, skambėjo ir keletas baroko bei XX a. kompozicijų. Buvo įdomu išgirsti gabalėlį portugališkojo (Carlos Teixas Tokatą nr. 45) ar švediškojo (Johano Helmicho Romano Sonatos nr. 1 II dalį) muzikinio baroko, kuris koncertinėje praktikoje pasitaiko gana retai. O ir dauguma romantinių miniatiūrų buvo kiek mažiau žinomos: kad atstovautų gimtajai Lenkijai pianistas pasirinko ne kokį nors žymų Fryderyko Chopino opusą, bet jo Briliantines variacijas op. 12 Jacques Halévy operos "Ludovic" temomis. Ir tai jau buvo ne tik Lenkijos, bet ir Prancūzijos muzikinės kultūros atspindys.

Lietuva nuskambėjo, žinoma, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavidalu – buvo atlikta jo Pjesė fortepijonui, VL 281. O koncertą bisu simboliškai pabaigė trumpa L.van Beethoveno "Odės džiaugsmui" parafrazė.

Nors, kaip ir buvo galima buvo nuspėti, daugelis kūrinių gimė Romantizmo epochoje, skambėjo ir keletas Baroko bei XX a. kompozicijų.

Laiko ir erdvės jungtys

Koncerto repertuaras buvo gana platus ne tik geografiškai, bet ir chronologiškai – nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Vienas ryškiausių Lenkijos jaunesnės kartos pianistų koncerto programėlėje apibūdinamas kaip atviras iššūkiams ir netikėtiems išbandymams, virtuoziškas, nepaprastai lakios bei turtingos muzikinės vaizduotės. Išties, vaizduotę ir išmonę repertuaro sudarymo aspektu Kaune jis tikrai pademonstravo. Techniškai virtuoziškais jo sugebėjimais abejoti irgi neteko, tačiau kas kita – jo pasirinktos interpretacijos, kurios pasirodė kiek vienodos.

Koncertą pradėjęs Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatos Nr. 11 A- dur III-ąja dalimi ("Turkų maršu"), kurį paskambino kiek sportiškai, vėliau tęsė su Césaro Francko "Lėlės rauda". Šias dvi kompozicijas skiria ne tik didelis laiko tarpas, bet ir labai skirtingos stilistikos, tačiau jos abi skambėjo labai panašiai, nors, skirtingų tempo nuorodų, be abejo, paisyta.

Kiek pritrūko skirtingumo ir tarp kitų kompozicijų. Kad ir žymioji Johanno Sebastiano Arija iš "Goldbergo variacijų" buvo paskambinta tokia pačia maniera kaip Johno Fieldo Noktiurnas G-dur, Nr. 12: tarsi abu opusai būtų sukomponuoti to paties kompozitoriaus labai panašiu metu. Kontrastų pritrūko ir pačių kompozicijų viduje, pavyzdžiui, Ivano Zajco "Elgetų susibūrime".

Iš konteksto gal kiek išsiskyrė slovako Jano Cikkerio Sonatos nr. 1 I-oji dalis, Wojciecho Waleczeko interpretacijoje įgijusi impresionistinį koloritą ir Ferenzo Liszto Etiudas Nr. 6 pagal Niccolò Paganini Kaprisą smuikui nr. 24 a – moll. Pastarojoje buvo itin ryškus ankstyvosios F.Liszto kūrybos braižas, kurį dėl gausybės virtuoziškų pasažų paslėpti būtų sunku. Tačiau čia kiek kliuvo pianisto technika: ji sudarė bėgančio paskui važiuojantį traukinį įspūdį. Atliekant tokį virtuozišką kūrinį, kur kas geresnį įspūdį darytų atitinkamas atlikėjo techninis pasiruošimas ir užtikrintumas.

(Ne)pasiekiama kartelė

"Gražiausia Europos muzika", ko gero, nebuvo išties gražiausia Europos muzika, nes sudėti ją į tokio formato koncertą būtų gerokai keblu – tiesą sakant, tikriausiai neįmanoma visai. Tačiau pati idėja atlikti visų ES šalių kūrinius buvo tikrai originali ir įdomi – jau vien pats gražios sukakties paminėjimas buvo netikėtai kameriškas. O ir klausytojams buvo pateikta plati Europos kompozitorių pavardžių paletė, kurios didžiąją dalį daugelis tikriausiai matė ir girdėjo pirmą kartą.

Buvo malonu ir ausiai: paliekant nuošalyje interpretacijos pasirinkimo klausimus, visas koncertas skambėjo tarsi vienas didelis, bet ne pernelyg ilgas romantinis ciklas.

Tik nuolatos kirbėjo vienas bene retorinis klausimas, kilęs dar seniai, vos perskaičius koncerto anonsą – ar išties pianistas gali būti universalus: t.y. puikiai groti viską? Nes tokiu lyg ir yra tituluojamas W.Waleczekas. Vientiso atsakymo veikiausiai nėra, tačiau jau ne pirmą kartą peršasi mintis: ne, negali. Tiesiog pasaulyje yra pernelyg daug skirtingos muzikos, reikalaujančios ne tik įvairaus pobūdžio žinių ir įgūdžių, bet ir atitinkamų asmenybės bruožų. Atitinkamos kokybės daugeliu atveju pasiekiama koncentruojantis į vieną sritį. Tačiau, žinia, ieškoti įvairiais rakursais originalių sprendimų – ne tik sveikintina, bet ir būtina.