Balyje (Indonezija) surengtose varžybose 31-ąjį gimtadienį paminėjusi G. Venčkauskaitė tapo pasaulio triatlo (bėgimas, plaukimas, šaudymas) ir biatlo (bėgimas, plaukimas) čempione, kartu su Titu Puronu pasipuošė mišrių biatlo estefečių aukso medaliu, galiausiai prie šių trofėjų pridėjo ir du moterų komandų įskaitos aukso medalius.

„Buvo baugoka startuoti atvirame vandenyje, – nusišypsojo Gintarė. – Jau daugelį metų plaukioju tik baseine, o vien pagalvojus apie žuvis ir kitus atviro vandens gyventojus, galinčius prie manęs prisiliesti, sutraukia kojas... Tačiau varžybų dieną, matyt, suveikė adrenalinas. Dabar ir vėl negalėčiau lipti į vandenį, maudytis – baimė niekur nedingo. Prieš varžybas buvome nusiteikę, kad laimės tie, kurie prisitaikys prie blogų ar nepalankių sąlygų, nekreips į jas dėmesio. Man pavyko.“

Pirmą kartą biatlo ir triatlo pirmenybėse G. Venčkauskaitė dalyvavo 2015-aisiais.

„Dabar jau žinau, kad tai nėra vien fizinių galimybių demonstravimas. Tai ir taktika, kaip paskirstyti jėgas, greitai apsiauti sportinius batelius, kaip žengti į vandenį ir iš jo. Jei viską gerai susidėlioji, galima sutaupyti nemažai sekundžių. Biatlas ir triatlas – itin sunkios rungtys tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Neįsivaizduoju, kaip triatlono elito sportininkai sugeba tokiais tempais įveikti visas rungtis. Pagarba jiems“, – kalbėjo Gintarė.

Pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė tiesiog maudėsi visų spalvų medaliuose.

T. Puronas, su G. Venčkauskaite iškovojęs mišrių biatlo estefečių auksą, taip pat tapo pasaulio triatlo čempionu, su komanda pelnė biatlo sidabrą.

Ieva Serapinaitė – pasaulio biatlo ir triatlo vicečempionė, kartu su Pauliumi Vagnoriumi iškovojo mišrių triatlo estafečių auksą ir dar du aukso medalius pelnė už pergalę moterų komandų įskaitoje.

Neda Doroševaitė pasipuošė asmeninių varžybų bronza ir moterų komandų įskaitos auksu. P. Vagnorius asmeninėse triatlo varžybose iškovojo bronzą ir vyrų komandų įskaitos sidabrą. Danielius Jevensaperis džiaugėsi triatlo komandų įskaitos auksu ir biatlo komandų sidabru.

„Smagu, kad suaugusiųjų grupėje susirinkome beveik visus trofėjus, – teigė G. Venčkauskaitė. – Nemažai Indonezijos gyventojų sužinojo, kur yra Lietuva. Dabar jau galvoju apie kitą sezoną, jis bus ilgas ir įtemptas. Su treneriu Pauliumi Aleksandravičiumi dar neaptarėme konkretaus plano, bet laukia nemažai kelionių.“

Gintarė Venčkauskaitė su kariška uniforma jaučiasi taip pat įprastai, kaip ir su sportine apranga – viena geriausių Lietuvos penkiakovininkių jau beveik 10 metų yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karė savanorė. „Esu ir apkasus kasusi, ir žiemą ant sniego miegojusi“, – atskleidė olimpietė.

Jaunesniosios eilinės laipsnį turinti sportininkė, kai tik atsiranda laiko tarp treniruočių stovyklų ir varžybų, keliauja į tarnybą KASP Darius ir Girėno apygardos antrosios rinktinė štabo aptarnavimo kuopoje.

„Norėčiau daugiau laiko skirti tarnybai, tačiau sportinis tvarkaraštis labai įtemptas. Bet kai tik atsiranda laisvas savaitgalis, stengiuosi jį išnaudoti tarnybai“, – teigė 27 metų sportininkė, 2012-aisiais paragavusi olimpietės duonos Londone, o dabar nusitaikiusi į kitąmet vyksiančias Tokijo olimpines žaidynes, į kurias Lietuvai ji iškovojo vieną iš dviejų kelialapių. Kitas priklauso olimpinei čempionei Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei.

Kasdienis darbas treniruotėse nebuvo sustojęs net karantino metu, kai sportininkų veikla buvo smarkiai suvaržyta. „Dirbome visa komanda, tačiau nesusitikdavome. Bėgiojome po vieną, o po to įsijungdavome internetą ir ten mums būdavo pateikiamos užduotys, darėme pratimus. Visiškai buvo nutrūkusios tik plaukimo pratybos, nes Kaune dar dabar neveikia nei vienas baseinas, o vandens neatstos jokie pratimai.

Ar šiemet vyks kokios nors svarbios varžybos – nežinia. Europos ir pasaulio čempionatai neatšaukti, tačiau kada jie vyks, dar neskelbiama. Todėl turime būti pasirengę startuoti. O jei jie nevyks, paprasčiausiai palaikysime sportinę formą ir rengsimės kitiems metams“, – sakė viena geriausių Lietuvos penkiakovininkių.

Tvirtai laikytis treniruočių grafiko net nežinant, ar šiemet dar teks startuoti varžybose, padėjo ir kariuomenėje ugdoma drausmė. G. Venčkauskaitė prisipažino – būtent griežta disciplina buvo viena priežasčių, paskatinusių ją tapti krašto apsaugos savanore.

„Mane traukė ta kariška drausmė. Be to, mano giminėje yra kariškių. Nuo mažens matydavau žmones su uniforma, man labai patikdavo. O dar viena priežastis, kodėl tapau savanore – galimybė startuoti kariškių varžybose. Kasmet vyksta šiuolaikinės penkiakovės kariškių pasaulio čempionatas. Tai labai aukšto lygio varžybos“, – paaiškino G. Venčkauskaitė.

G. Venčkauskaitė šyptelėjo paklausta, ar tenka per varžybas į kolegas kreiptis pagal statutą: „Ne, laipsniu kreiptis nereikia“.

Ne vieną medalį tarptautinėse kariškių varžybose iškovojusi kaunietė teigė, kad kariškių planetos pirmenybės mažai nusileidžia įprastam pasaulio čempionatui, nes labai daug penkiakovininkų priklauso savo šalių ginkluotosioms pajėgoms. Ir beveik visi stipriausi Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės sportininkai – krašto apsaugos savanoriai. „Tai ir privalumas sportuojant, ir garbė“, – neabejoja G. Venčkauskaitė, 2018 m. kartu su Aurelija Tamašauskaite ir Ieva Serapinaite tapusi kariškių pasaulio vicečempione komandų įskaitoje.

Dažnai penkiakovininkai karišką uniformą, tiksliau, uniforminį švarką, velkasi ir per varžybas – jojimo rungtį. „Aš su karišku švarku joju beveik visą laiką. Man garbė vilkėti savo šalies uniformą, švarkas gražus, todėl su juo ir startuoju“, – tvirtino penkiakovininkė.

Bet sportininkė įsitikinusi – buvimas KASP savanore, uniformos vilkėjimas įpareigoja.

„Aišku, tai priklauso nuo požiūrio. Bet, pavyzdžiui, net švęsdama kokias nors šventes ar šiaip vakarėlyje mane mintis apie tai, kad esu savanorė, tarsi pristabdo: o jei kažkas atsitiks, tai bus kalba, kad esu ne tik sportininkė, bet ir karė. Net važiuojant mašina, jei netyčia viršiji greitį, pagalvoji – o jeigu sustabdys, sužinos, kad esi savanorė?“, – dėstė penkiakovininkė.

Karišką uniformą ji velkasi eidama į tarnybą, dalyvaudama šaudymo pratybose, ginklo valdymo testuose, įvairiuose teoriniuose mokymuose: „Žinias kartojamės nuolat. O tie sportininkai, kurie gali daugiau laiko skirti tarnybai, dažnai dalyvauja ir savaitėmis trunkančiose pratybose.“

Vienu metu, baigusi vidurinę mokyklą, penkiakovininkė net svarstė apie galimybę po sportinės karjeros dirbti valstybės pareigūne, studijavo teisę ir muitinės veiklą. Tačiau vėliau svarstyklės nusviro į sporto pusę ir G. Venčkauskaitė pasirinko studijos Lietuvos sporto universitete. „Vilioja trenerės darbas, sieju su juo ateitį“, – tikino olimpietė.

Sportininkė ir vaikystėje buvo aktyvi, išbandė daugybę sporto šakų, šokius, baletą. „Kažkodėl išsirinkau plaukimą, nors mano mamai tai atrodė mažiausiai tinkamas užsiėmimas“, – juokėsi iš plaukimo į šiuolaikinę penkiakovę perėjusi G. Venčkauskaitė, dabar pati auginanti trejų metų dukrą Patriciją.

Dabar, kai tik yra galimybių, G. Venčkauskaitė žiūri dailiojo čiuožimo, futbolo varžybas: „Man ypač patinka dailusis čiuožimas, turiu ten savo favoritus.“ Penkiakovininkei patinka čiuožinėti ir pačiai, per pratybas su kolegomis pažaidžia salės futbolą.

Olimpietė norėtų išbandyti ir naujų veiklų, tačiau stabdo traumų pavojus: „Yra daug norų. Pavyzdžiui, labai norėčiau paslidinėti kalnuose. Bet tai pernelyg pavojinga. Tačiau per karantiną prisiminiau kitą užsiėmimą – išsitraukiau dviratį, kurio nebuvau mynusi jau senokai. Taip į savo pasirengimą įtraukiau dar vieną sporto šaką.“

„Smagu pagaliau vėl pasimatyti gyvai“, – sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, pradėdama pirmąjį po karantino LTOK Vykdomojo komiteto (VK) posėdį.

Birželio 18 d., po daugiau nei trijų mėnesių pertraukos VK nariai susirinko į LTOK būstinę Vilniuje. Karantino metu posėdžiai vyko nuotoliniu būdu.

VK posėdyje Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) ir ekspertų komisijos siūlymu į Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą įtraukta penkiakovininkė Ieva Serapinaitė. Iki šiol olimpinės pamainos sąraše buvusiai 25 metų sportininkei taip pat skirta olimpinė stipendija.

Iš olimpinės rinktinės kandidatų sąrašo išbraukta prieš savaitę apie karjeros pabaigą paskelbusi lengvaatletė Živilė Vaiciukevičiūtė. Jai nutrauktas ir olimpinės stipendijos mokėjimas.

VK posėdžio metu aptartas dalyvavimas vasario 6-13 dienomis Vuokatyje (Suomija) vyksiančiame XV Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje bei pristatytas LTOK sportininkų komisijos inicijuotas keturių seminarų ciklas, skirtas aukščiausio lygio sportininkų asmeninės kvalifikacijos kėlimui. Trečiadienį vykusiame pirmajame renginyje kartu sporto medicinos specialistais kalbėta apie sportininkų fizinę ir psichologinę savijautą pandemijos metu.

Ypač savo pergale džiaugėsi A. Tamašauskaitė, kuriai tai buvo paskutiniai metai jaunimo grupėje. Jos pagrindinė rungtis dažniausiai būna bėgimas ir šaudymas, tačiau Europos jaunimo pirmenybėse lietuvė puikiai fechtavosi. Šioje rungtyje ji užėmė antrą vietą ir tapo aišku, kad čempionate bus galima kautis dėl aukščiausių pozicijų.

„Labai geras jausmas. Esu laiminga, kad sugebėjau Lenkijoje parodyti formą, kurios siekiau per visus treniruočių metus. Iš pradžių apie pergalę negalvojau, bet po sėkmingos fechtavimo rungties supratau, kad yra galimybė patekti tarp prizininkų. Bet ir tuomet per daug apie tai negalvojau, nes dar laukė jojimo rungtis, kuri yra tarsi loterija – arba gausi gerą žirgą, arba ne“, – naujienų agentūrai ELTA pasakojo A. Tamašauskaitė.

Ši pergalė šiame nelengvame sezone suteiks sportininkei daugiau motyvacijos visiškai pereinant prie suaugusių varžybų.

Esu laiminga, kad sugebėjau Lenkijoje parodyti formą, kurios siekiau per visus treniruočių metus.

„Šis startas man buvo labai svarbus, nes tai paskutiniai metai jaunime ir norėsi pasirodyti kuo geriau. Šis laimėjimas man yra paskatinimas siekti savo tikslų, suteikė pasitikėjimo savimi, sportinio ryžto ir valios dirbti toliau. Taip pat ši pergalė galbūt kažkam bus įkvėpimas nepasiduoti, tikėti savo svajonėms ir jų siekti“, – pabrėžė A. Tamašauskaitė.

Mišrių komandų varžybos mūsiškiams klostėsi ne pagal planą, todėl bronzos medalis – maksimalus rezultatas.

„Komandinėse varžybose nuo pat pradžių mums nelabai sekėsi. Fechtavime buvome tik devinti, jojime nesurinkome maksimalaus taškų skaičiaus, todėl didelių vilčių dėl patekimo į trejetuką neturėjome. Bet per bėgimą viskas klostėsi kitaip, aš greitai vijausi varžoves ir iš septintos vietos pakilau į antrą, o D. Vaivada išlaikė mus prizininkų gretose. Labai džiaugėmės, nes tai buvo „išplėšta“ netikėta bronza“, – džiaugėsi penkiakovininkė.

Europos jaunimo čempionatas vyksta metų pabaigoje, kai sezonas jau daug kam yra pasibaigęs. A. Tamašauskaitė prisipažįsta, kad tenka daug dirbti, norint ilgiau išlaikyti gerą formą.

„Gerą formą pavyko įgyti todėl, kad visą sezoną dirbau, mažai ilsėjausi, o ir per poilsį palaikiau savo formą. Bet pastebėjau, kad šis vėlyvas laikas man yra geriausias, tuomet pasiekiu neblogą formą“, – aiškino Europos jaunimo čempionė.

Taip pat šios varžybos Džonkuvo mieste vyko uždarose patalpose, nors įprastai visi svarbiausi čempionatai rengiami šiltuoju metu laiku, o dauguma rungčių vyksta po atviru dangumi.

„Skirtumas yra. Varžyboms vykstant patalpose, galima pasiekti geresnius rezultatus. Bėgimas vyksta manieže, todėl automatiškai rezultatai yra geresni. Lauke būna daugiau pasipriešinimo – žolė, smėlis. Joti uždarame manieže yra sunkiau, nes čia erdvės mažiau ir sudėtingiau suvaldyti žirgą“, – pasakojo sportininkė.

A. Tamašauskaitė sutiko, kad šis sezonas jai nebuvo lengvas. Suaugusių varžybose sublizgėti nepavyko, o konkurencija yra didelė net mūsų šalyje. Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė yra olimpinė čempionė, tarp pajėgiausių planetos sportininkių įsitvirtina ir Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė. Auga ir dar viena talentinga penkiakovininkė – Elžbieta Adomaitytė, kuri Europos jaunimo čempionate buvo ketvirta, o Lietuvos pirmenybėse net pranoko A. Tamašauskaitę ir užėmė antrąją vietą.

„Šis sezonas man buvo nelengvas, vienu metu buvau įkritusi į duobę, bet nepasidaviau, sunkiai dirbau ir tikėjausi, kad mano diena išaus. Dėl to pavyko sezono pabaigoje gerai pasirengti tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – Eltai sakė A. Tamašauskaitė.

Nuo kito sezono sportininkė jau varžysis tik su suaugusiomis, todėl svarbu bus nesustoti tobulėti.

„Labiausiai norėčiau stabilumo savo kai kuriose rungtyse, todėl reikės ties tuo padirbėti. Taip pat reikia tobulinti techniką, taktiką, kad reikiamu metu pasiekčiau geriausią formą“, – pridūrė A. Tamašauskaitė.

Kaip ir kiekvienas sportininkas, A. Tamašauskaitė svajoja apie olimpines žaidynes. Kol yra didžiulis noras ir palaikymas, tol penkiakovininkė yra pasiryžusi siekti savo svajonių.

„Labai ačiū savo treneriams Artūrui Kalininui ir Viačeslavui Kalininui, kurie mane palaiko, padrąsina, motyvuoja siekti pergalių. Taip pat didelio palaikymo sulaukiu iš šeimos. O pačiai sustoti neleidžia svajonės ir tikslai, kurių siekiu. Tikiu, kad įdėtas darbas ateityje atneš gerus rezultatus“, – teigė sportininkė.

35-erių L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė surinko 1394 taškus

Prieš paskutinę – bėgimo ir šaudymo – rungtį L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė buvo trečia ir nuo lyderės atsiliko tik 9 sek. Jau po pirmojo bėgimo rato ji tapo lydere ir vėliau pirmavo iki finišo.

Plaukimo rungtyje penktadienį 2012 metų olimpinė čempionė lietuvė surinko 296 taškus ir užėmė 26-ąją vietą. Papildomame fechtavimo etape L. Asadauskaitė pralaimėjo vienintelę kovą prancūzei Elodie Clouvel ir papildomo taško nepelnė. Jojimo rungtyje mūsiškė surinko 293 taškus ir pasidalino 9-14 vietas. Bėgimo ir šaudymo rungtyje (570 tšk.) jai atiteko septinta vieta.

Pasaulio taurę L. Asadauskaitė iškovojo trečiąjį kartą. Anksčiau ji šias varžybas laimėjo 2012 ir 2015 metais.

Kita lietuvė Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė (1365 tšk.) užėmė ketvirtąją vietą. Iki bronzos jai pritrūko vos 1 sek. Lietuvė prieš paskutinę rungtį buvo vos 18-a, bet bėgdama ir šaudydama pasiekė geriausią rezultatą (608 tšk.).

Plaukime G. Venčkauskaitė (2.18,73; 273 tšk.) buvo 18-a, papildomame fechtavimo etape taškų nepelnė, o jojime surinko maksimalų taškų skaičių – 300.

Sidabro medalį pelnė prancūzė E. Clouvel (1383 tšk.), bronzos – vokietė Annika Schleu (1366 tšk.).

Finalinės varžybos prasidėjo ketvirtadienį su pagrindiniu fechtavimo etapu. Jame L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė (262 tšk.) buvo pirma, o G. Venčkauskaitė-Juškienė (184 tšk.) – 24-a.

Atrankos varžybų C grupėje vilnietė surinko 1045 taškus ir pasidalino 3-5 vietas. Mūsiškė plaukime buvo trečia, fechtavime - pirma, o bėgimo ir šaudymo rungtyje - 18-a.

I. Serapinaitė Prahoje kovoja dėl trečiojo kelialapio Lietuvai į pasaulio taurės finalo moterų varžybas. Anksčiau teisę dalyvauti finale užsitikrino Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė ir Justinas Kinderis.

Pasaulio taurės finalas vyks birželio 27-30 dienomis Tokijuje. Tai bus generalinė 2020 metų olimpinių žaidynių rengėjų repeticija prieš didįjį renginį.

– Kokie jausmai užplūsta po tokio įspūdingo ir itin daug jėgų pareikalavusio finišo? Ar tai, kad varžybos vyko Lietuvoje, teikė daugiau motyvacijos bei noro iškovoti medalį?

– Žinoma, kad įspūdžiai tik patys geriausi. Malonu, kad varžybas pavyko suorganizuoti pakankamai gerai. Sulaukėme teigiamų atsiliepimų ir iš užsienio sportininkų. O svarbiausia visus nustebino publikos palaikymas. Sportininkai, beje, ne tik lietuviai, pajuto tokią varžybinę dvasią, stiprią energiją. Varžovai buvo be galo nustebę ir priėję man kartojo: „Kaip įspūdingai čia palaiko žmonės, kaip už jus serga!“

Esu laiminga, kad pavyko iškovoti sidabro medalį. Vieną medalį Lietuva turi, ir iškovojome jį namie. Tad varžybos, manau, tikrai dešimtuko vertos (šypsosi).

– Užsienyje nepritrūks tokio žmonių palaikymo?

– Žinoma, kad trūks, bet nieko nepadarysi. Smagu, jog bent kartą turėjau galimybę startuoti tokiomis sąlygomis ir patirti, ką jaučia užsienio sportininkai, kai jų ateina palaikyti žmonės. Tiesa, kai kuriose šalyse gyventojai yra netgi santūresni, nei kad lietuviai čia sirgo. Bet palaikymo atmosfera tikrai suteikia daugiau jėgų ir savos sienos tikrai padeda.

– Medalį vėl iškovojote tik po to, kai labai atsilikinėjote. Ar čia tokia taktika, ar tai įvyksta neplanuotai?

– Nežinau, kas man šiemet yra. Bet kažkodėl pastaruoju metu nepavyksta paskutinėje rungtyje startuoti iš aukštesnių vietų. Atrodo, kad pats likimas verčia padirbėti kiekvienoje rungtyje. Nuo pradžių iki galo maksimaliai išsikrauti. Pavyzdžiui, fechtavimosi rungtis paskutiniu metu vis pakiša koją. Ir tikrai po tos rungties aš visą laiką pagalvoju: „Turbūt ne šiandien, o kitą kartą“. Bet finišas atneša apdovanojimus. Džiaugiuosi, kad viskas baigiasi taip.

– Greičiausiai varžovės iki pat finišo prisibijo jūsų?

– Na, žinant mane jos tikrai baiminasi (šypsosi). Nes nors jos ir turėjo didelę minutės ar netgi daugiau persvarą prieš paskutinę bėgimo ir šaudymo rungtį, aš jas pavijau. Pažįstame viena kitą, tad kiekviena lyderė žino, ko galima iš manęs tikėtis.

– Kiek jūs prisidėjote prie to, jog pasaulio šiuolaikinės penkiakovės varžybos vyktų Vilniuje?

– Mano asmeninio indėlio čia nebuvo. Kaip žinome, turėjome šį čempionatą surengti Druskininkuose, tačiau jie nespėjo paruošti sportinių objektų. Todėl teko viską perkelti į Vilnių. Ir smagu, kad per tokį trumpą laiką pavyko suorganizuoti tikrai aukštos klasės renginį.

– Koks būna pasiruošimas iki tokio rango turnyro, varžybų? Ar tenka laikytis ypatingai griežto režimo, dietos?

– Pasiruošimas yra toks, kad tiesiog tenka sumažinti krūvį. O kokių nors specialių dietų ar režimų man tikrai nereikia laikytis.

– Jūsų vyras Andrejus Zadneprovskis yra ir jūsų treneris. Greičiausiai iš jo sulaukiate ne tik palaikymo, bet ir kritikos?

– Kritiką aš girdžiu ne tik iš savo vyro. Tenka jos išklausyti ir iš kitų žmonių. Turiu didelę komandą, kurioje yra daug trenerių. Be to, kritikos pasigirsta ir iš pašalinių žmonių. O ir pati žinau, kokios yra klaidos, kas yra gerai ar blogai. Klaidų visada buvo ir bus, nes tobulų žmonių nėra. Tad kritika yra gerai.

– Ar jau tenka mąstote apie Tokijo olimpiadą ir pasiruošimą jai?

– Apie olimpiadą dar anksti kalbėti. Mano planai šiuo metu yra tiesiog startuoti įvairiose varžybose, turnyruose. Iš tikrųjų dar toli iki Tokijo. Nežinau, kaip ten viskas bus, nes daug kas priklauso nuo sveikatos. O, kaip žinote, sportininkams traumų pasitaiko. Todėl dar nieko negaliu pažadėti. Kol kas tiesiog treniruojuosi. Bet jeigu viskas bus gerai, be abejo, važiuosime į Tokiją.

– Abu su vyru esate sportininkai. Dukrai irgi linkėtumėte rinktis šį kelią?

– Sportas yra sveikata. Be to, jis ugdo tam tikras žmogaus charakterio savybes. Tiesą pasakius, norėčiau, kad ji būtų sportininkė. O būtent kurios šakos ir ką ji pasirinks, net neįsivaizduoju. Nežinau, ar jai penkiakovė patiktų. Bet ji yra aktyvi bei užsispyrusi. Šios savybės tikrai tiktų sporte. Dukrą šiuo metu supažindiname su vienokiu ar kitokiu sportu, vedame į visokius būrelius. O kas jai patiks labiau, čia, kaip sakoma, bus tik jos pasirinkimas.

– Esate ne tik profesionali sportininkė, bet ir krašto apsaugos savanorė. Ar ištikus būtinybei čiuptumėte ginklą ir stotumėte ginti Tėvynės?

– Labai tikiuosi, kad niekada gyvenime taip nereikės daryti ir kad niekas mūsų nepuls ir kad mes ginklų neišsitrauksime, o taikiai visi gyvensime ir viskas bus gerai.