Dramos išskirtinumas

"Peras Giuntas" itin populiarus ne vien Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje. Kuo ypatinga ši H.Ibseno drama?

XIX a. Norvegijoje gyvenęs H.Ibsenas buvo drąsus rašytojas, savo dramose kritikavęs to meto veidmainišką visuomenę. Pagrindiniai jo pjesių veikėjai (greičiausiai kaip ir jis pats) negalėjo pritapti prie tos kasdienės realybės, kurioje svarbiausias buvo žmogaus statutas ir jo turimas turtas. Prasimušti žmonės siekė bet kokia kaina, gyvendami dvigubus gyvenimus: viešumoje apsimetinėdami padoriais, atstovaujančiais moralėms normoms, dėmesingi kitų jausmams ir poreikiams, o už akių elgėsi be galo savanaudiškai.

H.Ibsenas negalėjo pakęsti melo ir apsimetinėjimo, tad realistiškose dramose kritiškai žvelgė į savo meto visuomenės socialinę aplinką, vaizdavo realybę tokią, kokia ji yra, viešumon iškeldamas tai, kas paprastai būdavo nutylima. Jo dramose dominuoja žmogaus vidinio pasaulio analizė, atsidūrusio tarp įvairių prieštarų: buvimo savimi ir prisitaikymo, melo ir tiesos, proto ir beprotybės bei t.t.

Visai tai būdinga ir "Perui Giuntui" – draminei poemai, kurioje gausu Norvegijos mitologijos motyvų ir įspūdingos gamtos atspindžių. Tai pasaka apie mitinį veikėją Perą Giuntą ir jo kelionėje patiriamus nuotykius. Kartu ja H.Ibsenas siekė pašiepti XIX a. visuomenę, tad dramoje nemažai ironijos. Joje užčiuopiama daug temų ir potemių, kurios yra aktualios ir šiandien. Keliami tapatybės ir egzistenciniai klausimai, kuriuos lygiai taip pat sau kelia ir XXI a. žmogus.

Kontekstas: Norvegų rašytojo dramą vengrų režisierius interpretuoja šių dienų Europos kontekste, todėl spektaklyje gausu XX a. transformacijas išgyvenusiems lietuviams atpažįstamų motyvų. / D. Stankeivičiaus nuotr.

H.Ibseno kūrybą tyrinėjantis Bergeno universiteto profesorius, teatrologas Knutas Ove Arntzenas pasidalijo įdomiais faktais, kaip gimė šis kūrinys. Įdomu tai, kad H.Ibsenas dramaturgo karjerą pradėjo nuo vodevilių – šmaikščių vaidinimų, papildytų dainomis ir šokiais. Dramaturgas ne tik rašė šio žanro dramas, bet ir pats jas režisavo. Bergeno teatro scenoje pastatė daugiau nei 50 prancūziškų vodevilių. Dėl šios priežasties jis puikiai žinojo, kokiu būdu teatras gali būti ironiškas ir kaip Europos komedijos tradiciją perteikti realizmo stilistika.

Nuo kritikos iki šlovės

Įgijęs šios kūrybinės patirties H.Ibsenas iš Bergeno persikėlė į Oslą, kur 1860 m. tapo teatro "Christiania" direktoriumi ir meno vadovu. "Tuomet jis išgyveno sunkius laikus, vedė, tačiau susidūrė su sunkia materialine padėtimi, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Dėl išsekimo buvo priverstas daryti karjeros pertrauką. Ir tada jo draugas Bjørnstjerne'as Bjørnsonas, kuris tuo metu buvo taip pat garsus rašytojas, stipriai pagelbėjo iškovodamas H.Ibsenui stipendiją vykti į Italiją, kur 1867 m. jis ir parašė "Perą Giuntą" – savotišką norvegų karikatūrą, kuri vėliau tapo Norvegijos nacionaline drama", – aiškina K.O.Arntzenas.

"Peras Giuntas" pirmą kartą pastatytas 1876 m. teatre "Christiania"  Osle kaip nacionalinė romantinė drama. Pastatymą prodiusavo teatro meno vadovas, režisierius švedas Christianas Ludvigas Jørgensenas. Buvo pastatyti pirmi du dramos veiksmai. Pirmajai premjerai muziką sukūrė kompozitorius Edvardas Griegas. Vis dėlto ši draminė poema buvo labiau skaityti skirtas kūrinys, kadangi ji buvo sunkiai pastatoma XIX a. teatro scenoje. Tuomet ji nebuvo iki galo suprasta, įvertinta ir susilaukė nemažai kritikos.

Ką reiškia būti laisvam? Per šią prizmę bandau sujungti pagrindinio veikėjo, vengrų ir lietuvių patirtis.

Eilėmis parašytą, fragmentišką, kai staiga keičiasi scenų laikas ir erdvė, vidinį pagrindinio personažo pasaulį tyrinėjančią dramą statyti teatre ir dabar yra iššūkis. Pasaulyje "Peras Giuntas" daugiausia statytas muzikiniame teatre, tačiau yra įdomių šiuolaikiškų interpretacijų ir dramos teatre. Lietuvoje (sovietmečiu ir atgavus nepriklausomybę) "Peras Giuntas" yra pasirodęs kaip baletas, muzikinis spektaklis ir roko opera. 2012 m. Oskaras Koršunovas pastatė šią dramą Norvegijos nacionaliniame dramos teatre ir gavo prestižinį apdovanojimą.

Kontekstas: Norvegų rašytojo dramą vengrų režisierius interpretuoja šių dienų Europos kontekste, todėl spektaklyje gausu XX a. transformacijas išgyvenusiems lietuviams atpažįstamų motyvų. / D. Stankeivičiaus nuotr.

Lietuviškasis Giuntas

Lietuvos dramos teatrą iki šiol ši H.Ibseno drama vis aplenkdavo. Ištaisyti šią klaidą ėmėsi NKDT aktorių trupė ir iš Vengrijos atvykę režisierius C.Polgáras, dramaturgas Árminas Szabó-Székely, dailininkė Lili Izsák ir kompozitorius Tamásas Matkó.

Režisierius yra puikiai išanalizavęs šią pjesę – ir ją režisavęs, ir pats suvaidinęs pagrindinį veikėją, kadangi tėvynėje yra žinomas net tik kaip režisierius, bet ir aktorius. C.Polgáras dramą drąsiai interpretuoja ieškodamas sąsajų su šių dienų Europoje, ypač posovietiniame kontekste, gyvenančio žmogaus patirtimi. Spektaklyje Peras Giuntas bus vaizduojamas kaip vaikinas, kuris siekia laisvės, yra kupinas svajonių, tačiau jam suaugus jos praranda taurumo atspalvį ir virsta egoistiniais siekiais. Jaunesnį veikėją vaidina aktorius Dovydas Pabarčius, vyresnį – Dainius Svobonas.

"Pero Giunto istorija man primena mano vaikystę, kai aš augau Vengrijoje ir kada žlugo Sovietų Sąjungos režimas. Anuomet visi jautėmės taip, tarsi vyktume į Ameriką, – kad dabar sieksime demokratijos ir viskas bus teisinga ir šviesu. Ir tada mes susidūrėme su realybe: jei norime demokratijos, turime prisiimti atsakomybę, įdėti pastangų. Atgavę laisvę mes likome gyventi tuose pačiuose blokiniuose namuose, išliko tam tikri elgesio įpročiai, kaip kad galvojimas apie naudą vien sau ar baimė išsiskirti iš minios. Tad ką reiškia būti laisvam? Per šią prizmę bandau sujungti pagrindinio veikėjo, vengrų ir lietuvių patirtis", – pasakojo C.Polgáras.

Kontekstas: Norvegų rašytojo dramą vengrų režisierius interpretuoja šių dienų Europos kontekste, todėl spektaklyje gausu XX a. transformacijas išgyvenusiems lietuviams atpažįstamų motyvų. / D. Stankeivičiaus nuotr.

Spektaklyje, kuriame realizmas susijungia su siurrealizmu, bus juntama 1990-ųjų dvasia. Padvelks sovietiniuose daugiabučiuose gyvenančių žmonių emocijos – vienų, norinčių mėgautis minties laisve, ir kitų, niekaip negalinčių išsivaduoti iš senojo mąstymo modelio. Perkeldamas Pero Giunto nuotykius į šiuolaikinę aplinką režisierius išsaugojo dramoje juntamą H.Ibseno humoro jausmą. "H.Ibsenas turi keistą, bet labai gerą humoro jausmą. Kartais žmonės tiesiog neteisingai jį supranta. Kai galvojame apie H.Ibseną, pagalvojame apie kažką tamsaus, bet aš manau, kad jis yra labai šmaikštus", – sako menininkas.

Vardai ir veidai

"Pero Giunto" kūrybinė komanda: režisierius Csaba Polgáras, dramaturgas Á.Szabó-Székely, scenografijos ir kostiumų dailininkė L.Izsák, kompozitorius T.Matkó, aktoriai D.Svobonas, D.Pabarčius, Eglė Mikulionytė, Kamilė Lebedytė, Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Kęstutis Povilaitis, Artūras Sužiedėlis.

Premjera – rugsėjo 17, 18, 19 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Rugsėjo 19 d., po premjeros, vyks diskusija su režisieriumi C.Polgáru, dramaturgu Árminu Szabo-Székely ir norvegų teatrologu profesoriumi K.O.Arntzenu. Diskusiją moderuos NKDT meno vadovas teatrologas Edgaras Klivis.

Dviejų dalių sceninis veiksmas sudėliotas road movie stilistika. Pagrindinis herojus P. Giuntas vaizdo kamera fiksuoja vaizdus, vėliau peržiūri savo kelionių retrospektyvą. Spektaklio kūrėjai siūlo įsivaizduoti P. Giuntą, svajojantį apie neeilinius žygius ne norvegiško miško trobelėje, trolių apsupty, bet aplinkoje, įkvėptoje devintojo dešimtmečio pabaigos.

Šis spektaklis – tai pasakojimas apie prieštaravimus tarp gabumų ir siekių, norų ir galimybių, apie savęs paieškas, apie maištą prieš tau skirtą likimą, apie laisvę ir jos ribas, atsakomybę ir visa apimančią meilę. Apie kovą su troliais, kurie iš tiesų slypi kiekvieno iš mūsų viduje, užrakina mus infantilumo narve, trukdo surasti save ir įprasminti savo gyvenimą.

Režisieriaus teigimu, iš pirmo žvilgsnio „Peras Giuntas“ – eiliuotas kūrinys, kuriame gausu norvegų folkloro elementų ir pasakų motyvų, tačiau pažvelgus atidžiau – tai visiškai moderni drama, kelianti ir šiandien aktualius klausimus: ką reiškia būti savimi, koks tavo gyvenimo tikslas, koks tavo santykis su savo šaknimis?

„Ši pjesė yra tokia daugiasluoksnė, kad gali surasti ir suformuoti tave dominančius dalykus. Ibsenas pasižymėjo geru humoro jausmu, jis lyg daktaras žvelgė į žmonijos moralės ligas, elgesį. Pirmiausia atsisakiau visos teksto romantikos ir pasakos žanro. Noriu papasakoti istoriją apie talentingą vaikiną, turintį labai lakią vaizduotę, į kurį įtariai žiūri aplinkiniai. Šis vaikinas suauga ir tampa tikru savanaudžiu, kuriam svarbiausia – patenkinti savo norus ir troškimus. Taip gyvendamas jis viską iššvaisto, viską praranda ir pabaigoje suvokia, kad nieko taip ir nenuveikė, nes rūpinosi tik savimi. Manau, kad tai šiandienos istorija, nes šiandien daugybė kanalų mums transliuoja panašią informaciją: nesirūpink kitais, domėkis savimi ir griebk iš gyvenimo viską, ko tau reikia. Šioje interpretacijoje Peras svajoja apie laisvę ir kitus gražius dalykus, bet kai juos gauna, nežino, kaip su jais elgtis ir nemoka jų išlaikyti, neprisiima atsakomybės“, – apie interpretaciją pasakojo režisierius.

D. Stankeivičiaus nuotr.

Originali H. Ibseno pjesė yra didžiulės apimties rimuotas kūrinys, tačiau šioje versijoje rimuotas tekstas skambės tik iš P. Giunto lūpų. Teksto adaptaciją pastatymui rengęs dramaturgas

Tai ir yra esminis klausimas, kurį norime akcentuoti. Ką reiškia būti savimi?

Ármin Szabó-Székely sakė, kad Ibseno pjesė yra labai nevienalypė, jos dalys pasižymi skirtinga struktūra, stiliumi, skirtingu humoro sluoksniu: „Pirmos trys dalys primena pasaką, kurios herojai, nepaisant jų fantazijų, kelia esminius klausimus, kaip gyventi, kaip bendrauti šiame pasaulyje. Antrame veiksme labiau išryškėja pagrindinis personažas, kuris mano, kad yra ypatingas ir siekia būti savimi. Įvairiais pavidalais pasikartojantys personažai ir situacijos istoriją padaro panašią psichodelinę kelionę arba road movie. Jis keliauja iš mažo Norvegijos kaimo į Maroką, Kairą ir vėl grįžta į gimtinę. Ibsenas kuria lygiagrečius pasaulius: viename Peras su Solveiga gyvena troboje, kitoje tampa trolių karaliumi, dar kitame miršta iš troškulio dykumoje. Jam vis kyla, arba užduodami klausimai: „Kas tu esi? Ko tu nori?“. Peras ilgą laiką nesirūpina atsakymais, gėrisi, bjaurisi savimi tarsi filmuotųsi filme apie savo gyvenimą. Tai ir yra esminis klausimas, kurį norime akcentuoti. Ką reiškia būti savimi?“

P. Giunto personažą kuria aktoriai Dovydas Pabarčius ir Dainius Svobonas. P. Giunto motinos Osės vaidmenyje – aktorė Eglė Mikulionytė, Solveigos – Kamilė Lebedytė. Taip pat skirtingus personažus įkūnija aktoriai Martyna Gedvilaitė, Kęstutis Povilaitis, Gintautas Bejeris ir Artūras Sužiedėlis. Jaunąjį Perą įkūnijantis D. Pabarčius sakė, kad jo kuriamas personažas turi daug svajonių, nori būti karaliumi, siekia būti pripažintas, įsimyli, bet pasirenka ne tiesų kelią į laimę, bet suka aplinkiniais takais. Pasak aktoriaus, pasirinkimas, teisingo sprendimo priėmimas ir yra bandymas atsakyti į pagrindinį klausimą: ar esi pats savimi?

D. Stankeivičiaus nuotr.

K. Lebedytė, kurianti Solveigos ir Anitros vaidmenis, teigė: „Šie personažai yra visiškai skirtingi, – Solveiga tiki besąlygiška meile, o Anitra – žemiškesnė, sugebanti išgauti materialinės naudos. Buvo įdomu ieškoti personažų skirtumų.“ Aktorės teigimu, pjesė „Peras Giuntas“ – labai universali, aktuali, nes kalbama apie žmogų, kuris turi nuostabų protą, lakią vaizduotę, bet nesugeba šių savybių panaudoti, kad susikurtų laimingą gyvenimą – jis eina savidestrukcijos keliu, bando rasti pasiteisinimą bet kokioje situacijoje, kelia klausimus, kuo būti, o juk šie klausimai būdingi dažnam: kaip neišvaistyti savo gyvenimo, kaip nesigręžioti atgal.“

Režisierius C. Polgár (g. 1982 m.) aktyviai dirba ne tik Vengrijoje, bet yra statęs spektaklių Vokietijos teatruose. Kūrybinis procesas Lietuvoje jam yra pirmasis, bet viešnagė – antroji, – 2011 m. tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio programą atidarė jo režisuotas spektaklis „Koriolanas“ pagal W. Shakespeare‘o tragediją (kompanija HOPPart).

Susidūrimas su galingu ir norvegišku „Faustu“ tituluojamu kūriniu „Peras Giuntas“ šiam menininkui taip pat nebe pirmas – jis yra sukūręs P. Giunto vaidmenį ir paruošęs interaktyvų spektaklį jaunimui Vengrijoje. Lietuvą virtualiai yra pasiekęs jo kurtas spektaklis Gábor Jászberényi „Gražiausia sielos naktis“, – balandį jį transliavo Nacionalinis Kauno dramos teatras savo „Facebook“ paskyroje. Režisieriui talkina spektaklio kūrybinė komanda iš Vengrijos: dramaturgas Ármin Szabó-Székely, scenografė ir kostiumų dailininkė Lili Izsák, kompozitorius Tamás Matkó.

Rugsėjo 17 ir 19 dienomis spektaklis rodomas su surtitrais anglų kalba. Po trečiosios premjeros – rugsėjo 19 dieną vyks diskusija su spektaklio režisieriumi ir dramaturgu Á. Szabo–Székely, kurią moderuos teatro meno vadovas Edgaras Klivis.