Sumažėjo dvigubai

Higienos instituto (HI) duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 527 žmonės: 426 vyrai ir 101 moteris. Užpernai – 565.

HI neturi duomenų apie nusižudžiusių asmenų užimtumo sritis ar profesijas, nes mirties priežasčių statistika rengiama remiantis medicininiame mirties liudijime esančia informacija, o tokie duomenys jame nenurodomi. Neturi ir duomenų, kad kažkurių profesijų, veiklos sričių atstovai susiduria su didesne savižudybės rizika.

„Savižudybė yra kompleksinis reiškinys. Atkreiptinas dėmesys, kad savižudybės krizėje gali būti įvairių profesijų asmenys, susiduriantys su skirtingais iššūkiais savo gyvenime“, – teigė HI Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovė Sandra Getautė.

Ji pastebėjo, kad per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje savižudybių skaičius sumažėjo dvigubai. „Šalyje skiriama daugiau dėmesio psichikos sveikatai, prevencinėms veikloms, pagalba tapo prieinamesnė. Tikėtina, reikalingi pokyčiai psichikos sveikatos srityje kitose šalyse vyko anksčiau ir greičiau“, – į klausimą, kas lemia, kad daugumoje užsienio šalių nusižudančių žmonių procentinė dalis yra mažesnė, atsakė vadovė.

Atskirų priemonių, prisidedančių prie visuomenės psichikos sveikatos gerinimo ir savižudybių skaičiaus mažinimo, ji nelinkusi vertinti. „Pozityvų pokytį kuria prevencinių priemonių, kurias svarbu vykdyti ne tik sveikatos apsaugos srityje, visuma. Svarbus ir kitų sričių specialistų įsitraukimas – tiek švietimo, tiek socialinių paslaugų ir kt.“, – sakė S. Getautė.

Į Nacionalinį savižudybių prevencijos veiksmų 2023–2026 m. planą įtraukta daugybė priemonių, tokių kaip bendradarbiavimo tinklas su nuomonės formuotojais, reagavimo į savižudybės grėsmę sistemos savivaldybės lygiu stiprinimas.

Sveikatos sistema labai kenčia nuo nestatutinių santykių, kuomet viršenybės teisumo principu nuo pat pirmo kurso diegiamas nuolankumas ir besąlygiškas paklusnumas.

Darbo specifika

– Kaip manote, ar medikai yra tarp profesijų, kurių atstovai Lietuvoje dažniau renkasi savižudybę? – paklausėme LMS pirmininkės A. Gerliakienės.

– Nuo 2017 m. tai jau šešta mediko savižudybė. Vieni atvejai nuskambėjo garsiai, kitus pasistengta atsieti nuo darbo aplinkos. Tačiau bendra visiems atvejams tai, kad žmonės pasirinko labai radikalų sprendimą, nebandė ieškoti kitų išeičių, kurių visada yra ir ne viena. Medikų profesija iš tiesų yra tarp tų, kurių atstovai linkę į savižudybę, ir tai neabejotinai yra susiję su darbo specifika.

– Kaip manote, kaip medikų psichikos sveikata pasikeitė per paskutinius penkerius–dešimt metų?

– Prieš trejus metus pasaulis susidūrė su milžinišku iššūkiu – pandemija, kurios didžiąją dalį naštos teko pakelti medikų bendruomenei. Be nežinios, nerimo dėl ateities, mirties baimės, daliai medikų teko susidurti su ekstremaliais krūviais, atskirtimi nuo šeimų, kasdien mirštančiais ligoniais, pasirinkimo, kam pirmam teikti pagalbą, dilema, su vadybiniu chaosu ir nekompetencija, lėmusia paprastų asmens apsaugos priemonių trūkumą, nesibaigiančiu srautu kartais net kelis kartus per dieną keičiamų teisės aktų.

Be viso to, nekontroliuojami siautėjo antivakseriai, skleidžiantys melagienas ir kiršinantys visuomenę su medikais. Nė vienai kitai visuomenės daliai neteko to patirti. Ar tai turėjo padarinių medikų būklei? Neabejotinai turėjo. Noriu atkreipti dėmesį, kad kai kurie dalykai, pavyzdžiui, maksimalus darbo krūvis, išliko iki šiol ir nemažėja.

– Kaip manote, kas labiausiai žaloja, alina medikų psichikos sveikatą?

– Prieš pandemiją (2018 m.) LMS valdybos nariai J. Dūdienė ir L. Aranauskas parengė pranešimą, kuriame nagrinėjo perdegimo priežastis. Tyrime nurodyti pacientų skaičiai, sukeliantys sunkų perdegimo lygį, yra net tris kartus mažesni už šiuo metu šeimos gydytojų aptarnaujamų pacientų maksimalų kiekį.

Perdegimo sindromas apibrėžiamas kaip fizinis ir emocinis išsekimas, depersonalizacija, lydima sumažėjusio pasitenkinimo darbu. Jam būdinga tai, kad sumažėja savivertė, apima neefektyvumo ir beprasmybės jausmas, cinizmas ir atsiribojimas. Perdegimas sukelia dirglumą, nerimą, nemigą, atminties sutrikimus, galvos skausmą, įkyrias mintis, sumažėjusį libido, vystosi asmenybės disociacija su kūnu, asmenys tampa apatiški, pyksta, jiems sunku atlikti savo kasdienį darbą. Perdegimo sindromas ir jo simptomai yra glaudžiai susiję su depresija. Ilgai nesikeičiant situacijai darbe, perdegimo sindromas progresuoja ir turi vis didesnį neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai, gyvenimo kokybei, asmeniniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.

Patys nepripažįsta

– Esate minėjusi, kad medicinos specialistai retai pripažįsta, kad kenčia nuo perdegimo.

– Atrodo, įgytas medicininis išsilavinimas pateisina medikų bandymus užsiimti savidiagnostika, kuri ne visuomet būna teisinga. Nerimas, depresija ir PTSD (potrauminio streso sutrikimas) arba neatpažįstami, arba susiejami su sveikatos problemomis. Gydytojo darbo specifika – didelis pacientų skaičius, sudėtingos procedūros, intensyvus darbas, didelė administracinė našta, gresianti teisinė atsakomybė įvykus klaidai, naktinės pamainos, kolegų pavadavimai – medikus daro pažeidžiamus ir fiziškai, ir emociškai.

Spąstai: A. Gerliakienė teigė, kad mediko profesija yra tarp tų, kurių atstovai linkę į savižudybę, ir tai neabejotinai susiję su darbo specifika. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Pervargę specialistai dažniau klysta, praranda emocijų kontrolę, priima neracionalius sprendimus – tai įtraukia juos į užburtą ratą. Perdegimas sukelia blogą bendrą žmogaus savijautą, nuolatinę frustraciją, raumenų įtampą ir lėtinius skausmus, nemigą, galvos skausmą, priklausomybes ir psichosomatines ligas. Be fizinių simptomų, atsiranda ir psichikos sveikatos problemų. Nuolatinis irzlumas, per didelis emocionalumas, neracionalus situacijų vertinimas tampa rimtomis kliūtimis bendraujant su kolegomis ir pacientais. Pernelyg stiprios neigiamos emocijos kuria ir palaiko įtampą tarp kolegų, skatina atviros ar pasyvios agresijos, mobingo, bulingo pasireiškimą. Šie reiškiniai trukdo bendradarbiauti, siekiant pagrindinio tikslo – sveikatos paslaugų teikimo ligoniams.

Gydymo procese pasitaikančios klaidos analizuojamos ne siekiant rasti būdų, kaip jų išvengti ateityje, o naudojamos darbuotojams bausti ir įbauginti. Nelinkusioje bendradarbiauti aplinkoje, esant lėtinei frustracijai, specialistams sunku išlaikyti empatišką požiūrį į save ir pacientą, priimti racionalius sprendimus. Tačiau problemos nepasilieka darbe, medikai atitinkamai bendrauja ir namuose su artimaisiais. Nejučiomis sukuriamas tokio gyvenimo būdo burbulas, iš kurio neįmanoma ištrūkti be specialistų pagalbos. Medikai pasijunta atsidūrę beviltiškoje situacijoje, todėl kai kuriems mirtis tampa vieninteliu išsigelbėjimu.

– Kas daugiausia lemia tai, kad kai kurie renkasi savižudybę?

– Išskirsiu kelias priežastis. Sveikatos sistema labai kenčia nuo nestatutinių santykių, kuomet viršenybės teisumo principu nuo pat pirmo kurso diegiamas nuolankumas ir besąlygiškas paklusnumas virsta sisteminiu aklumu ir negebėjimu įvertinti savo būklės – nes visi dirba labai panašiomis sąlygomis, iš baimės vengdami prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, kartu ją deleguodami administracijai ar kam nors iš šono. Tačiau administracija retai perdegimą vertina kaip grėsmę, nes trūksta darbuotojų. Siekiant užtikrinti paslaugų tiekimą, didinami krūviai darbuotojams, be kasdienių psichologinės prievartos apraiškų, pasitelkiamos pasenę bauginimo ir spaudimo priemonės, kolektyvo kiršinimas. Gydymo įstaigų vadovai neieško sprendimų, kurie padėtų didinti paslaugų finansavimą, darbo sąlygų gerinimą, priemonių įsigijimą – susikaupusios problemos „pašluojamos po kilimu“. Visiems įprasta korporatyvinė kultūra gydymo įstaigose – negirdėtas dalykas. Net įvykus savižudybės atvejams skirtingose gydymo įstaigose skirtingu laiku, darbuotojai pasigedo iš administratorių paprasto žmogiškumo, atjautos ir dėmesio, emocinės ir psichologinės pagalbos. Gydymo įstaigose tvyro nejautrumas, nenoras girdėti problemų, kurios rūpi darbuotojams. Trūksta aiškios ir laiku pateiktos informacijos, komunikacija nepasiekia eilinio darbuotojo, nes jis tik vykdytojas, į kurio nuomonę atsižvelgti nebūtina. Toks administratorių elgesys kartu su deklaruojamomis vertybėmis rėkte rėkia apie giliai įsišaknijusią veidmainystę.

Sprendimą nesikreipti profesionalios pagalbos gali lemti ir stigmos. Vos prieš porą metų buvo panaikintas įsakymas, draudžiantis dirbti medicinos darbuotoju, jei turi psichikos problemų. Stigmos laužymo pradžia – gilesnis savęs kaip netobulos asmenybės pažinimas ir priėmimas, atsakomybės už kylančias emocijas ir jų išraišką suvokimas. Vėliau – leidimas klysti sau ir aplinkiniams, kartu su mentoriumi ar tiesioginiu vadovu analizuojant padarytą klaidą ir ieškant būdų, kaip jos išvengti, bet nesiekiant apkaltinti ir bausti. Klaidų klasifikavimas pagal sunkumą taip pat sumažintų kaltės ir baimės jausmą bendruomenėje. Tiek universitete, tiek ir vėliau gydymo įstaigose nepuoselėjama klaidos kultūra, todėl vietoje konstruktyvių sprendimų tvyro baimė ir kaltų paieškos. Medikams turi būti sudarytos sąlygos išnagrinėti klaidą sukėlusias priežastis ir galimybę jų išvengti, mokytis pasitikėjimo ir komandinio darbo įgūdžių.

Išorinis veiksnys yra ilgalaikis išteklių – žmogiškųjų, laiko, finansų ir kompetencijų – deficitas. Padariniai – ribiniai sveikatos darbuotojų krūviai, medikų perdegimas, maži atlyginimai, klaidos dėl skubėjimo, pervargimo ar kompetencijos trūkumo.

– Kaip manote, kodėl kitose užsienio šalyje ši padėtis yra kitokia, jei yra kitokia?

– Yra duomenų, kad užsienyje dirbantys medikai taip pat susiduria su perdegimu ir savižudybėmis. Tačiau lyginant, kiek vidutiniškai finansų nuo BVP kitos Europos valstybės skiria sveikatos apsaugai, – esame ketvirti nuo galo. Taip pat tebeturime valstybės įsiskolinimą už valstybės draudžiamus asmenis, kurių šiuo metu yra 53 proc., ir skaičius tik didės dėl demografinės padėties.

Ilgalaikis finansavimo trūkumas labai glaudžiai susijęs ir su kitų jau minėtų resursų lėtiniu deficitu. Labai apmaudu, kad politikai, vietoje būtinų sprendimų subalansuoti sistemą, visuomenei ir toliau žarsto nepagrįstus pažadus gerinti paslaugų prieinamumą ir kokybę. Neatsakingas politikų elgesys sukelia nepamatuotus visuomenės lūkesčius, didina atskirtį tarp realybės ir žadamo idealo, kartu keldamas visuomenės pasipiktinimą, nes nei kokybės, nei prieinamumo realybėje nėra. Dažnai pacientų pyktis liejamas gydymo įstaigose – apšaukiamos administratorės, šeimos gydytojai, nevengiama net mojuoti kumščiais. Toks visuomenės ir medikų priešinimas dar labiau verčia medikus jaustis pažeidžiamais ir nusivylusiais.

Situacija: pervargę specialistai dažniau klysta, praranda emocijų kontrolę, priima neracionalius sprendimus – tai įtraukia juos į užburtą ratą. (Asociatyvi freepik.com nuotr.)

Ko griebtis?

– Kaip manote, kokios priemonės, prisidedančios prie psichikos sveikatos gerinimo, o kartu ir savižudybių mažinimo, yra ar būtų efektyviausios?

– Padėtis pradėtų keistis išsiaiškinus, kiek medikų turime, kiek, kur ir kokių paslaugų reikės artimiausią dešimtmetį. Aiškumas leistų strategiškai planuoti. Šiuo metu juntamas gydytojų trūkumas, ypač regionuose. Kiek iš tiesų trūksta slaugytojų šiandien, ir kiek jų trūks įsibėgėjus sveikatos sistemos reformai – bijoma net įvardyti, pateikiami skaičiai neatitinka realybės.

Nors iki šiol nėra aiškaus plano, kokiu būdu bus pritraukiama sveikatos specialistų, neabejotinai laikas didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių tiek gydytojams, tiek slaugytojams.

Sveikintinas sprendimas – perkelti medikų rezidentūros bazes į regionus. Tai gali būti pirmas žingsnis link tolygaus medikų pasiskirstymo regionuose. Taip pat labai svarbu reglamentuoti gydytojų krūvius, nes iki šiol neturime teisės akto, pagal kurį galima būtų apskaičiuoti, kokį pacientų skaičių gydytojas gali aptarnauti dirbdamas vienu etatu. Slaugytojų darbo krūviai surašyti 2012 m. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) įsakyme, tačiau jo nesilaikoma dėl slaugytojų trūkumo.

Perdegimo sindromas progresuoja ir turi vis didesnį neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai, gyvenimo kokybei, asmeniniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.

Skandinavijos ir kitos Europos valstybės kaip papildomą saugiklį nuo medikų perdegimo įvedė draudimą jiems dirbti daugiau nei etatą. Žinoma, gydytojų ir slaugytojų atlyginimas turi atitikti jų atsakomybes ir kompetencijas. Tam politikai turi keisti sveikatos apsaugos finansavimo sistemą, naikinant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) monopoliją, nes dabartinis finansavimo modelis yra neskaidrus, neaišku kuo pagrįsta kainodara už sveikatos paslaugas iš esmės nesikeitė tris dešimtmečius. Tokia tvarka generuoja sveikatos sistemos problemas, kurių šiuo metu įvardyta daugiau kaip 200.

Po liūdnai pagarsėjusių savižudybės atvejų respublikinėse ligoninėse, prieš trejus metus SAM parengė įsakymą dėl medicinos darbuotojų psichikos sveikatos stiprinimo, vėliau parengė jo redakciją. Kiek žinau, šiam planui buvo skirta lėšų. Lieka neatsakytas klausimas – kur ir kaip jos buvo panaudotos. Atskiri medicinos darbuotojų psichikos sveikatos ugdymo renginiai, mano žiniomis, vyko tik vienoje ligoninėje ir nebuvo populiarūs.

Paskaitos ir seminarai, plečiantys medicinos personalo psichologines ir teisines žinias, aktyviai rengiami Santaros klinikų gydytojų sąjungos ir Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos, tačiau vis dar trūksta sisteminio požiūrio iš SAM ir gydymo staigų administracijų.

Pandemijos laikotarpiu atsiradęs portalas MEDo.lt, teikiantis savanorišką pagalbą gydytojams, veikia ir šiuo metu – teikia profesionalią psichologinę pagalbą.

Taip pat buvo organizuojamos psichoterapijos grupės dėl pandemijos patiriamo PTSD, perdegimo ir daugybinių pacientų mirčių. Net ir šių renginių organizatoriai sunkiai rinko auditoriją.

– Ko dar būtų galima imtis?

– Mano nuomone, svarbu skatinti psichikos higieną ir sudaryti sąlygas gauti psichologinę pagalbą. Neformalaus psichologinio ir darbo teisės išsilavinimo žinios turėtų būti įtrauktos į universitetų programas nuo pirmo kurso. Be to, prie privalomų mokymo programų valandų turėtų būti įtraukta moderni sveikatos vadybos psichologija ir privalomos supervizijos, be kurių medicinos darbuotojų licencija nebūtų tęsiama. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi būti mokomi rūpintis savimi, nustatyti ribas ir mokytis atsparumo stresui.

Kiek žinau, jauni gydytojai drąsiau renkasi asmeninę ar grupinę psichoterapiją – tai sektinas pavyzdys. Taip pat jaunieji medicinos darbuotojai aiškiau perteikia savo poreikius, atidžiau renkasi darbo vietą, o prireikus nebijo ieškoti kitos. Tačiau būtina reguliuoti medicinos darbuotojų darbo krūvį, kaip tai daroma Skandinavijos ir kitose Europos šalyse, kur medicinos darbuotojams draudžiama dirbti daugiau nei vieną etatą. Gydytojams ir slaugytojams reikia mokėti solidžius atlyginimus.

Nuo perdegimo gelbėtų ir medicinos darbuotojų savarankiškumo ir saviraiškos skatinimas mažinant administracinę naštą ir perteklinę medikų kontrolę.

Tebepirmaujame ES

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neslepia: pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius nuosekliai mažėja, tačiau Lietuva pagal šį rodiklį vis dar išlieka pirmoji Europos Sąjungoje.

Aukštas savižudybių skaičius Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, anot ministerijos, gali būti susijęs su įvairiais socialiniais (nedarbas, skurdas, socialinė izoliacija, šeimos problemos ir kt.), ekonominiais (nedarbas, skurdas, finansinė gerovė), kultūriniais (šeimos vaidmuo, požiūris į psichikos sveikatą ir savižudybes, gebėjimas kreiptis pagalbos) ir psichologiniais (psichologinis atsparumas, įtampa, psichikos ligos ir kt.) veiksniais.

„Svarbu neužmiršti, jog savižudybė yra kompleksiškas ir daugialypis reiškinys, ir vienos priežasties nėra“, – teigė SAM atstovai.

Jie atkreipė dėmesį, kad 2022 m. atliktas mokslinis tyrimas „Stigmatizuojančios Lietuvos gyventojų nuostatos psichikos sveikatos srityje“ nustatė, jog vienas iš keturių gyventojų pasižymi stigmatizuojančiu požiūriu į kreipimąsi pagalbos, nors tik mažiau nei vienas iš dešimties visuomenės narių visai nebūtų linkę kreiptis pagalbos, net jei patirtų tam tikrų psichikos sveikatos sunkumų.

„Psichikos sveikatos stigmos ir baimės kreiptis pagalbos problema aktuali ir savižudybių prevencijos srityje, nes mažina tikimybę, kad laiku bus kreiptasi pagalbos dėl veiksnių, didinančių savižudybės grėsmės riziką, arba dėl pačios savižudybės grėsmės. Kenksmingas alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas didina savižudybės riziką. Žalingas alkoholio vartojimas, kaip svarbus komponentas, dalyvauja 22 proc. savižudybės procesų. Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog vyrai maždaug 1,5 karto intensyviau vartoja alkoholį nei moterys. Tyrimo metu nustatyta, kad alkoholio vartojimo dažnumas ir alkoholio vartojimas kaip sunkumų įveikimo būdas yra susiję su minčių apie savižudybę intensyvumu ir savižudiško elgesio rizika. Tai reiškia, kad vartojant alkoholį didėja savižudiško elgesio rizika“, – komentavo SAM atstovai.

Anot jų, moksliniai tyrimai rodo, kad visose šalyse medicinos darbuotojai išsiskiria aukštesne savižudybės rizika nei bendra populiacija.

„Tačiau medicinos darbuotojams, kaip bet kuriems kitiems žmonėms, gali kilti įvairių sunkumų – ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje veikloje, dėl kurių auga savižudybės ar mėginimo nusižudyti rizika. Pažymėtina, kad savižudybė neturi vienos priežasties ir tai turi būti įvertinta, sprendžiant, kiek medicinos darbuotojo savižudybė gali būti susijusi su jo profesine veikla“, – teigė ministerija.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių psichoterapijos (kognityvinės ir elgesio terapijos studijų vadovas) dr. Julius Neverauskas portalui kauno.diena.lt sudėliojo pagrindinius akcentus apie perdegimą, pateikė svarbių įžvalgų, norint išvengti tokios būklės, o į ją pakliuvus – atpažinti ir bandyti su ja susidoroti.

– Tiek prirašyta apie perdegimą, bet vis tiek nuo jo kenčia daugybė žmonių…  – pasiteiravome J. Neverausko.

– Profesinis perdegimas tampriai susijęs su psichikos sveikata bendrai ir jo didėja blogėjant psichikos sveikatos situacijai. Tyrimai rodo, kad maždaug 1 iš 7 žmonių patiria psichikos sveikatos iššūkių darbo vietoje. Maždaug 1 iš 5 dirbančių moterų ir 1 iš 9 dirbančių vyrų jaučia turintys psichikos sveikatos problemų. Maždaug 10-15 proc. nedarbingumo dienų susijusios su psichikos sveikatos simptomais. Todėl, skirtingų tyrimų duomenimis, skirtingose profesinėse aplinkose perdegimo simptomus gali patirti iki kelių procentų visų darbuotojų. 

Freepik.com nuotr.

– Ką svarbiausio reikėtų visiems įsisąmoninti, susijusio su perdegimu, jo prevencija?

– Perdegimas yra emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būsena, atsirandanti dėl užsitęsusio ar lėtinio streso. Tai būklė, kuri gali pasireikšti įvairių profesijų ir visuomenės sluoksnių žmonėms ir ją gali sukelti įvairūs veiksniai, įskaitant su darbu susijusį stresą, asmenines problemas ir gyvenimo būdo veiksnius. Dėl perdegimo žmonės gali jaustis išsekę, bejėgiai ir sutrikę, taip pat gali turėti įtakos jų gebėjimui efektyviai veikti kasdieniame gyvenime: sutrinka darbingumas, kenčia santykiai, didėja kitų sutrikimų rizika. Kai kurie įprasti perdegimo simptomai yra cinizmo ir atsiskyrimo jausmas, fizinis ir emocinis išsekimas, motyvacijos stoka ir sumažėjusio pasiekimo jausmas.

– Ar išsiskiria profesijos, sritys, kurioms ši problema yra aktualiausia?

– Profesinis perdegimas dažniausiai išsivysto arba profesionalams, patiriantiems didelius krūvius nepalankiose sąlygose (pvz., sportininkai, kariai, kiti dirbantys jėgos struktūrose asmenys) arba dirbantys su kitais žmonėmis ir jų problemomis profesionalai (slaugytojai, gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, vadovai, teisininkai, mokytojai, dėstytojai, treneriai). Simptomus, būdingus profesiniam perdegimui dažnai patiria ir mažus vaikus auginantys tėvai.

– Ar teisinga sakyti, kad tik vadovai/aplinkiniai kalti, kad žmogus pervargęs, kad ant išsekimo ribos? Į ką turėtų atkreipti dėmesį vadovai, kad išvengtų perdegimo atvejų darbe?

– Profesinis perdegimas vystosi kai vienas kitą stiprina du veiksniai: asmeninis psichologinis pažeidžiamumas ir psichologiškai nepalanki organizacinė kultūra ir atmosfera darbo vietoje. Vadovai gali daug padaryti, kad užtikrintų perdegimo prevenciją darbo vietoje.

– Kuo naudinga darbdaviui, kad darbuotojai būtų pailsėję, o gal net per daug turėtų laisvo laiko sau?

– Organizacijose, kurios geriau rūpinasi psichologine ir fizine darbuotojų sveikata bei perdegimo prevenciją darbuotojai yra produktyvesni, vyksta mažiau konfliktų ir mažiau incidentų, susijusių su klaidomis, o pelningumas yra didesnis.

J. Neverausko manymu, rimtai sunerimti reikėtų, jeigu darbuotojai patiria žemiau išvardintų būsenų ar simptomų:

    • Suvokiami per dideli reikalavimai darbe/gyvenime

    • Didėjantis nerimas dėl per didelio krūvio

    • Išliekantis nuovargis net po poilsio

    • Psichosomatiniai simptomai

    • Mažesnis pasitenkinimas darbu ir gyvenimu

    • Darbas (blogiau, jeigu gyvenimas) atrodo beprasmis

    • Empatijos stoka, sarkazmas, pyktis, pasyvi ir aktyvi agresija

    • Bandymai išvengti įsipareigojimų

    • Atsiribojimas nuo veiklos/gyvenimo/žmonių

Yra žinoma, kad kai kurie ypatumai žmones daro pažeidžiamesniais ir daugiau linkusiais į profesinį perdegimą. Tai:

    • Didelės profesinės ir asmeninės ambicijos bei lūkesčiai

    • Perfekcionizmas

    • Išreikšta empatija

    • Mažesnis emocinis stabilumas

    • Noras prisiimti perdėtą atsakomybę

  • Tokie asmenybiniai bruožai kaip narcisizmas (pranašumo siekimas) ar obsesyvumas (perdėtas taisyklių laikymasis)

    • Didelis savikritiškumas ir jautrumas kritikai

    • Nesusiformavusi ar pažeista savivertė

Perdegimo riziką didina ir tam tikri darbo aplinkos ypatumai:

   • Aukšti reikalavimai ir per maža savo veiklos kontrolė, per mažas palaikymas ir per maži resursai

    • Didelės pastangos ir per mažas apdovanojimas

    • Specifinių kompetencijų stoka ir neaiškumas bei neapibrėžtumas

  • Pasitikėjimo kolegomis, aplinka ir ateities perspektyvomis, pereinantis į pasitikėjimo savo galiomis ir savivertės stoką

    • Labai didelis spaudimas iš vadovybės, kolegų ar klientų

    • Autonomijos stoka

    • Vertybiniai konfliktai

    • Nepakankamas dalyvavimas sprendimų priėmimuose

    • Specifinių mokymų stoka

    • Teisingumo ir lygiateisiškumo trūkumas

Taip pat yra asmenybinių ypatumų, kurie pasireiškia atitinkamu elgesiu bei mąstymu, didinančių žmogaus atsparumą perdegimo vystymuisi. Tai:

    • Žmogaus, tame tarpe savo, supratimas

    • Mokėjimas ir pastangos pasirūpinti savo fizine ir emocine sveikata

    • Gebėjimas sėkmingai bendrauti ir bendradarbiauti

    • Gebėjimas spręsti problemas ir tvarkytis su iššūkiais

    • Gebėjimas motyvuoti save ir kitus

    • Kritinis mąstymas

    • Psichologinis lankstumas ir atsparumas 

    • Gebėjimas dirbti esant spaudimui ir  laiko valdymas

    • Balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo laikymasis

    • Efektyvus laisvalaikio leidimas

    • Stiprūs santykiai šeimoje

    • Lyderystė 

Priemonės, kurių galima imtis organizaciniame lygyje dėl perdegimo prevencijos:

   • Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros skatinimas: darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros skatinimas siūlant lanksčią darbo tvarką, pvz., nuotolinį darbą ar lankstų darbo grafiką, ir skatinant darbuotojus daryti pertraukas ir atostogas.

  • Streso valdymo išteklių teikimas: darbdaviai gali suteikti išteklių streso valdymui, pvz., prieigą prie psichikos sveikatos paslaugų, pagalbos darbuotojams programų ir streso valdymo mokymų.

   • Profesinio tobulėjimo galimybių siūlymas: pavyzdžiui, mokymo, mentorystės ir karjeros tobulinimo programas, kurios gali padėti darbuotojams jaustis vertinamiems ir įsitraukusiems į savo darbą.

   • Sąžiningas apmokėjimas už darbą. 

 • Darbuotojų autonomijos skatinimas: Darbuotojai gali būti skatinami kontroliuoti savo darbą ir priimti sprendimus už save savo pareigybių ribose.

  • Darbo išteklių užtikrinimas: išteklių, reikalingų efektyviai atlikti savo darbą užtikrinimas, pavyzdžiui, prieigos prie technologijų, įrangos ir pagalbinio personalo.

  • Teigiamos darbo kultūros propagavimas: teigiamos darbo kultūros skatinimas, pripažįstant ir apdovanojant darbuotojus už jų indėlį, skatinant komandinį darbą ir bendradarbiavimą bei suteikiant socialinio bendravimo ir komandinio veikimo formavimo galimybes.

  • Darbo krūvio ir darbo poreikių mažinimas: darbo krūvių ar grafikų koregavimas, tolygiau paskirstydami darbus tarp darbuotojų arba prireikus suteikdami papildomų darbuotojų ar išteklių.

   • Bendravimo ir grįžtamojo ryšio skatinimas: atviras vadovų ir darbuotojų bendravimas ir grįžtamasis ryšys, padedantys nustatyti galimus streso ir perdegimo šaltinius ir aktyviai tai spręsti.

J. Neverauskas papildomai pateikia dešimt asmeninių perdegimo prevencinių priemonių:

    • Nustatykime ribas: nustatykime aiškias darbo ir asmeninio gyvenimo ribas ir venkime nereikalingo distreso bei darbo ne darbo valandomis.

  • Praktikuokime stresą mažinančią veiklą: užsiimkime stresą mažinančia veikla, pavyzdžiui, joga, meditacija, mankšta, būkime gamtoje, kad padėtumėte valdyti streso lygį.

  • Miegokime pakankamai: miegas svarbus optimalios fizinės ir psichinės sveikatos užsitikrinimui.

   • Darykime pertraukas ir atostogas: darykime reguliarias pertraukas visą darbo dieną ir naudokite atostogų laiką, kad pasikrautumėme ir atgautume jėgas.

   • Rūpinkimės savimi: pasirūpinkite savimi fiziškai, emociškai ir protiškai darydami kas didina malonumą, jėgų atgavimą bei meistriškumą ar leisdami laiką su artimaisiais.

    • Ieškokime paramos: bendraukime su draugais, šeima ar paramos grupėmis gaunant pagalbą.

    • Valdykime darbo krūvį: valdykime darbo krūvį laike ir nustatykime užduočių prioritetus, kad išvengtumėte pervargimo.

    • Išsikelkime realius tikslus: nesiimkime daugiau, nei galime.

    • Praktikuokime laiko valdymą.

    • Anksti kreipkimės pagalbos.

„Iš Santariškių pasiekė liūdna žinia – iš gyvenimo pasitraukė jaunas gydytojas. Policija atlieka tyrimą aplinkybėms nustatyti, todėl prašau kol kas susilaikyti nuo pirminių vertinimų“, – trečiadienio rytą feisbuke paskelbė ministras.

A. Dulkys informuoja, kad gydymo įstaigoje dirba psichologų komanda, kuri teikia pagalbą kolegoms, taip pat susisiekta su šeima dėl pagalbos jai.

„Užuojauta artimiesiems ir visiems, kurie pažinojo jauną specialistą“, – užuojautą reiškia ministras.

Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Auristida Gerliakienė teigia, kad problemų dirbantys sveikatos sistemoje jaučia daug, viena jų – nepakankamas finansavimas, taip pat maži įkainiai už paslaugas. Medikams stinga žinių, kaip suvaldyti stresą ir konfliktus.

„Įkainiai už paslaugas labai labai maži, nežinia kokia metodika skaičiuojami, gydytojai priversti imti kyšius, už tai yra smerkiami. Turime perdegimą medikų apie 90 plius procentų, perdegimas veikia neigiamai fizinę būklę, emocinę, sprendimų priėmimą, nukenčia gydymas pacientų ir ligonių, asmeninis gyvenimas stipriai kenčia. Ko labai trūksta medikams – žinių, kaip suvaldyti stresą, konfliktus“, – LRT radijui sakė A. Gerliakienė.

Ko labai trūksta medikams – žinių, kaip suvaldyti stresą, konfliktus.

Anot jos, pačios medikų profsąjungos deda pastangas ir kviečia savo narius į mokymus, įgyti psichologinių, teisinių žinių. Aktyviai veikia ir Santaros gydytojų profsąjunga, kur dirbo minimas medikas, tačiau A. Gerliakienė teigė neturinti informacijos, ar jis jai priklausė.

„Pati medikų bendruomenė pasyvi, nelabai linkusi mokytis, mano, kad susitvarkys patys, kaip matom iš suicidų, gana, sakyčiau, dažnų medikų tarpe – nesusitvarko. Čia yra labai daug sluoksnių, daugialypė problema ir sprendimų reikia, ypatingai reikia politinių sprendimų greitų“, – teigė vadovė.

Auristida Gerliakienė (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Anot jos, kuo greičiau turėtų būti keičiama teisinė bazė „dėl finansinio balanso įvedimo, papildomų, alternatyvių finansavimo šaltinių sveikatos paslaugoms“.

„Tai nepopuliarūs sprendimai, jie vilkinami, atidėliojami. Kalbama apie galimą ir sistemos griūtį,  ji ne už kalnų“, – teigė A. Gerliakienė. 

– Kas lemia perdegimo sindromą?

– Pagrindinė perdegimo priežastis yra nuolatinis stresas, kurį jaučiame dėl per didelio informacijos srauto, per didelių reikalavimų, baimės suklysti. Trumpiau tariant, mums kiša koją mada būti sėkmingiems. Ilgainiui žmogaus resursų nebepakanka susidoroti su nuolat patiriamu stresu ir jis net negali suvokti savo jausmų ir tikslų.

– Ar perdegimą gali patirti tik dirbantys žmonės, ar, pavyzdžiui, ir paaugliai, ir net vaikai?

Iš tiesų suaugusieji nuo vaikų skiriasi tik gyvenimo patirtimi, tačiau būdingos lygiai tos pačios emocijos.

– Bet kas gali patirti perdegimą, su amžiumi ar profesine sritimi to nesieju. Žinoma, dažniau pasitaiko dirbantiems suaugusiems žmonėms, nes paauglys gali atsitraukti iš sociumo, užsidaryti, nebendrauti. Suaugusieji esame labiau įsprausti į tam tikrus rėmus, nes esame atsakingi už savo šeimą, socialinę padėtį, paskolas ir kt. Suaugęs žmogus yra labai stipriai apribotas – riboti ir jo pasirinkimai, tačiau perdegimą gali jausti ir paaugliai, ir vaikai, tik skirtingoms amžiaus grupėms jis pasireikš nevienodai.

– Kokie kūno siunčiami signalai įspėja apie perdegimą?

– Pirmiausia dingsta domėjimasis gyvenimu – abejingai vertiname tai, kas anksčiau teikdavo malonumą. Nebedžiugina maistas, muzika, veiklos, kurias mėgdavome. Atsainiai bendraujame su kitais, nebesuprantame humoro, negalime pasijuokti iš savęs be cinizmo, nebemokame džiaugtis. Jaučiamės taip, tarsi būtume antrame plane, klaidžiotume po rūką. Neretai tokia savijauta sutapatinama su amžiumi – neva suaugęs žmogus nebegali džiaugtis kaip vaikas. Iš tiesų suaugusieji nuo vaikų skiriasi tik gyvenimo patirtimi, tačiau būdingos lygiai tos pačios emocijos.

Apie perdegimą perspėja ir sunki pečių juosta, nerimas, miego sutrikimai, dažnesni peršalimai. Įtampa kūne neigiamai veikia limfotaką ir kraujotaką, todėl į organizmą patekusi infekcija greičiau pasklinda.

Požymis: sąmoningo gyvenimo trenerės R. Mažionienės teigimu, šiems laikams būdinga depresija su šypsena, kai žmogus gyvena du skirtingus gyvenimus – realybėje ir socialinėje erdvėje./ WOW universiteto archyvo nuotr.

– Kuo tai gresia, jei nepaisysime minėtų ženklų?

– Galimi įvairūs scenarijai, priklausomai nuo konkretaus žmogaus organizmo. Dažniausiai pasitaiko įvairių psichikos sutrikimų: apatija, depresija, nėrimas į darboholizmą. Šiems laikams ypač būdinga depresija su šypsena, kai žmogus gyvena du skirtingus gyvenimus – realybėje ir socialinėje erdvėje. Gali atsirasti įvairių fizinės sveikatos problemų: bene dažniausiai sutrinka virškinimas, taip pat neretai jaučiamas guzas gerklėje, kuris trukdo nuryti. Ilgainiui fizinė ir psichinė sveikata gali visai sugriūti, gerokai pakenkdama gyvenimo kokybei, – žmogus gyvena tik tam, kad spręstų problemas.

– Ar socialiniai tinklai taip pat gali būti viena iš perdegimo priežasčių?

– Taip, gali būti, tačiau tai priklauso nuo to, ką juose veikiame, kuo domimės, kaip reaguojame. Socialiniuose tinkluose galime pasisemti idėjų, gauti vertingų patarimų, panašiai kaip skaitant autoritetingų žmonių biografijas. Tai gali padėti spręsti įvairias problemas, plėsti mūsų supratimo lauką. Tačiau, jei lygiuosimės į kitus, bandysime atitikti tam tikrus standartus, siekti tų pačių rezultatų, o ne atsiskleisti, – jau atsiranda pavojus.

– Ką daryti, jei pastebėjome perdegimo ženklų?

– Kadangi perdegimo ženklai matyti mūsų kūne, tai nuo jo reikėtų ir pradėti. Visų pirma siūlyčiau pasidaryti išsamius kraujo tyrimus, kad išsiaiškintumėte, ar sklandžiai funkcionuoja hormoninė sistema, ir tai aptarti su gydančiu gydytoju.

Kūnui vienas efektyviausių dalykų yra klasikinis tailandietiškas masažas. Kadangi kūnas stipriai pertemptas, regis, net negali prisiliesti, todėl per drabužius atliekamas masažas yra labai geras pasirinkimas. Tailandietiško masažo metu išjudinama limfotaka ir kraujotaka, atpalaiduojami raumenų spazmai, pradingsta įtampa visame kūne.

Antras žingsnis būtų atkreipti dėmesį į tai, kas dar teikia malonumą, tikrą džiaugsmą. Galbūt artimi santykiai – tad daugiau laiko praleiskime šeimoje, atnaujinkime ryšį su draugais. Pasiklausykime mėgstamos muzikos, skanaukime patiekalus, kurie anksčiau teikė didelį malonumą. Bandykime sugrįžti į gyvenimą, kuris džiugino, tačiau sykiu atraskime ir naujų veiklų: nueikime į keramikos būrelį, čiuožyklą, dainuokime sutartines, mokykimės kitos kalbos. Taip praplėsime savo matymo ribas, sutiksime naujų žmonių.

Trečias svarbus dalykas yra disciplina. Reikia pasidaryti laiko analizę – kiek laiko skiriu sau, darbui, šeimai, draugams. Darbo metu dirba protas ir nukenčia jausmų sfera, nes jai skiriame per mažai laiko. Reikia surasti pusiausvyrą tarp pareigų ir malonumų. Sakyčiau, kad esame antžmogiai, nes net esant tokioms perkrovoms sugebame būti laimingi. Jei susikurtume pusiausvyrą, gyvenimas būtų nuostabus.

– Pasidalykite keliais patarimais, kaip sukurti daugiau pusiausvyros ir darnos gyvenime.

– Pirmiausia turime suvokti savo fiziologiją. Nors ir labai sudėtinga, mūsų visų fizika ir psichika yra vienoda – esame veikiami tų pačių hormonų, jaučiame tas pačias emocijas ir t. t. Priklausomai nuo to, ar mūsų gyvenimo būdas atitinka vidines vertybes, mąstymą, mūsų veiklos gali lemti džiaugsmo ar streso hormonų išsiskyrimą. Įvertinti, ar gyvename tinkamai, galime uždavę sau klausimą, ar tokį gyvenimą norėčiau perduoti savo vaikams, ateities kartoms. Jei kitiems tokio gyvenimo nelinkėtume, reikėtų prisiminti, kad visada turime bent kelias pasirinkimo galimybes, – visada galime kažką pakeisti, pasirinkti kitą kelią.

Pusiausvyra atsiranda tada, kai sujungiame protą, jausmus ir kūną. Tai padaryti padeda labai paprasta praktika. Siūlau vakare – galima ir dienos metu – atsigulti ir padėkoti kiekvienam savo organui: kad akys mato, kad protas mąsto, kad kojos neša ir t. t. Galvojant apie kiekvieną organą, siunčiant jam dėkingumą, meilę, šilumą, emocinį atsaką, nervų sistema ten siunčia maisto medžiagas – gerėja šių organų veikla, suderiname kūną, protą ir emocijas.

– Kaip žinoti, kad jau sveikstame nuo perdegimo?

– Nuo savęs vėl atsigręžiame į aplinką, bet tai vyksta nepamirštant savęs: kai mums gera, norisi ir kitą pakabinti, jam nusišypsoti. Po truputį pradeda grįžti pojūčiai – aplinkui darosi šviesiau, spalvos ryškesnės, garsai skambesni, kvapai stipresni. Tiesiog vėl norisi gyventi.

– Pamiršti save ypač būdinga moterims. Kaip sąmoningai to nedaryti?

– Ne visoms moterims patinka ši frazė, bet nereikia tapti vyru, kad būtum moterimi. Moterys neria į labai sudėtingus reikalus – konkurenciją, karjerą, pamiršdamos, kad veikla moteriai visų pirma turėtų teikti malonumą. Bėgame, norime būti savarankiškos, bet tai ne kas kita, kaip stresas. Ilgainiui prarandama pusiausvyra, nes moterims nebūdinga konkuruojanti energija, tada prasideda nepasitenkinimas šeimoje, sumenkiname partnerį ir imamės hiperbolizuoto motinos vaidmens – su antrąja puse elgiamės kaip su vaiku. Šlubuoja ir sveikata – atsiranda skydliaukės problemų ir „moteriškų ligų“. Tai šių laikų rykštė, bet dabar yra labai daug informacijos, gerų mokymų, todėl tikiu, kad susitvarkysime su šiuo žmonijos sąmoningėjimo etapu.

Gydosi paviršutiniškai

Šakių rajone gyvenanti Danutė visas ekstremalias ir stresines situacijas gyvenime sprendžia raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais. Į psichologą moteris niekada nesikreipė ir vien išgirdusi tokią alternatyvą moja ranka: „Nežinau ir nesidomiu. Kad visas kaimas paskui apie mano problemas kalbėtų? Turiu vaistus, kurie padeda, to ir gana“, – net į kalbas nesileido šakiškė. O jos kaimynė Jurgita džiaugiasi atradusi jogą ir tvirtina, kad tai – geriausias būdas nusiraminti. „Iš treniruotės grįžtu kaip naujai gimusi, nereikia jokių raminamųjų“, – sakė ji, bet Danutės tai neįtikina. „Kai nėra rimtų problemų, galima užsiimti visokiomis jogomis. Jei man joga sunkiais atvejais padėtų, vaistų ir negerčiau“, – paaiškino Danutė.

Psichotropinių vaistų vartojimo trukmė ir dozės mūsų šalyje didesnės, nei rekomenduojama, o ilgainiui šie medikamentai sukelia sunkią priklausomybę.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Visuomenės sveikatos departamento Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas teigia, kad nors Lietuvoje psichotropinių vaistų vartojimo rodikliai per pastaruosius metus kiek sumažėjo, jie išlieka vieni didžiausių išsivysčiusiose šalyse.

„Mūsų šalyje palyginti mažas antidepresantų vartojimas, kas rodo, kad depresija gydoma ne pasitelkiant antidepresantus, o renkantis psichotropinius vaistus. Tai yra gydoma simptomiškai ir paviršutiniškai. Psichotropinių vaistų vartojimo trukmė ir dozės mūsų šalyje didesnės, nei rekomenduojama, o ilgainiui šie medikamentai sukelia sunkią priklausomybę“, – atkreipė dėmesį I. Rubikas.

Šakietė Danutė prisipažino, kad per pandemiją netekusi darbo raminamųjų tablečių turėjo griebtis kur kas dažniau ir net pasidalino jomis su panašias problemas išgyvenančia drauge. „Ji bandė ramintis arbatėlėmis, tačiau pasakiau, kad nereikia savęs apgaudinėti. Reikia bijoti ne tablečių, o blogai jaustis“, – nuomonę dėstė pašnekovė.

Depresija ir fiziniai simptomai

Psichologiniai sunkumai per pandemiją – ne naujiena. COVID-19 jau kuris laikas įgavo ir „koronoviruso depresijos pandemijos“ vardą, mat pagausino tiek nerimo sutrikimų, tiek klinikinės depresijos, kuri neretai užklumpa virusu persirgusius asmenis.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad iki 50 proc. depresijos ar kitų nerimo būsenų apskritai lieka negydyti, nuo jų kenčia kas ketvirtas Europos Sąjungos gyventojas. Depresijos metu kamuoja liūdesys, susiaurėjęs interesų ratas, trūksta energijos.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė Sigita Lesinskienė teigia, kad depresijai būdingi ir fiziologiniai simptomai: sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, svorio pokyčiai. Gali atsirasti įvairūs kūno skausmų simptomai, sutrikti vidaus organų veikla.

„Nuo depresijos kenčiantys asmenys jaučia nuovargį net ir po nedidelių pastangų ką nors veikti“, – pastebėjo S. Lesinskienė. Nagrinėjant klinikinių tyrimų duomenis, nustatytas somatinių nusiskundimų ir psichikos sutrikimų ryšys. Kadangi depresija itin dažnai būna susijusi su kitais sutrikimais, tampa nebeaišku, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Todėl iki šiol tęsiasi mokslinės ir klinikinės diskusijos nuotaikos sutrikimų diagnostikos klausimais.

S. Lesinskienė įspėja, kad į emocinius, kūno savijautos pasikeitimus reikėtų reaguoti atidžiai: jei liguista būsena per kelias savaites nepagerėja, kreiptis į specialistus. Svarbu suklusti, jei savijauta trukdo adaptuotis sociokultūrinėje aplinkoje pagal savo amžių.

„Šiuo metu manoma, kad depresija nėra viena aiškiai apibrėžiama liga, o greičiau nevienalytis depresinių būsenų ir sutrikimų spektras, – žiniomis dalijosi S. Lesinskienė ir pridūrė, kad vien iš užpildytos depresijos skalės rezultatų negalima teigti, kad žmogus serga depresija. – Aukšti depresijos klausimyno įverčiai rodytų, kad emocinė savijauta, nuotaika yra sutrikusi ir reikėtų būtinai kreiptis į psichikos sveikatos specialistus išsamesnių tyrimų ir konsultacijų patikslinti priežastis bei rasti sprendimų būdus.“

Ėmėsi plano

I. Rubikas teigia, kad depresijos gydymas psichotropiniais vaistais – nėra geras sprendimas. Todėl norėdama sumažinti psichotropinių vaistų vartojimą SAM ėmėsi veiksmų plano pasitelkdama tiek šviečiamąsias, tiek reguliacines priemones.

Jau nuo užpraėjusių metų lapkričio šeimos gydytojai buvo supažindinti su antidepresantų ir psichotropinių vaistų skyrimo rekomendacijomis, pateiktas nuoseklus nutraukimo planas prie šių vaistų įpratusiems asmenims. „Tiesa, metodika leidžia daryti išimtis vyresnio amžiaus, lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims ir kai minėtų preparatų atsisakymas galėtų būti žalingesnis, nei jų vartojimas. Tai yra kompromisas“, – sakė I. Rubikas.

Teisingo psichotropinių vaistų skyrimo šiemet bus apmokyta jau 600 šeimos gydytojų ir kitų gydytojų specialistų dažnai išrašančių benzodiazepinus, per 2020–2021 m. jau apmokyta pusantro tūkstančio. Antra kovos forma su besaikiu psichotropinių vaistų vartojimu yra popierinių, arba vadinamųjų „rožinių“ receptų draudimas. Asmenys, nenorintys, kad jautrūs duomenys atsirastų e. sveikatoje gali šiuos vaistus gauti per specialius receptų blankus, kuriuos turi kiekviena gydymo įstaiga.

„Tenka konstatuoti faktą, kad rinkoje cirkuliavo nemažai padirbtų receptų: 2020 m. 36 tokie atvejai registruoti policijoje, dar dėl 300 kreipėsi vaistininkai. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes daug atvejų neregistruota. Įsigaliojus naujai tvarkai, e. receptų skaičius padidėjo nežymiai, o popierinių receptų sumažėjo“, – pasakojo I. Rubikas.

SAM numatė ir nemedikamentinio gydymo plėtrą kovai su lengvu nerimu, nesunkiomis depresijos, nemigos formomis. „Tokiais atvejais veiksminga psichoterapija, psichologo konsultacijos. Šiuo metu planuojamas ambulatorinio psichoterapijos įkainio didinimas apie 33 proc.“, – informavo skyriaus vedėjas.

Kaip prisitaikyti?

Sugebėjimas prisitaikyti padeda išvengti perdegimo, bet prisitaikymo reikia išmokti.

Psichoterapeutas doc. dr. Eugenijus Laurinaitis atkreipė dėmesį, kad psichotropikų vartojimas per dažnas tarp medikų. Tai lemia šių vaistų prieinamumo minėtos specialybės žmonėms. Dažnai psichotropikais medikai bando gesinti perdegimą, kurio atvejų dar prieš pandemiją tarp gydytojų fiksuota 52 proc.

Dr. E. Laurinaitis teigia, kad tarp perdegimo sindromo veiksnių yra ir organizacijos kultūra. „Tai rodo, kad daugiau kaip pusė medikų buvo perdegę, kai nebuvo jokios pandemijos ir karo. Labai daug perdegimo atvejų tarp teisininkų, kurie apie darbo laiką ironizuoja: „dirbame nuo aštuonių iki... galo“. Tos profesijos, kur dirbama su žmonėmis, neretai irgi yra perdegimo veiksnys. Tai – mokytojai, gydytojai, pardavėjai... Trečia – asmeniniai bruožai. Sugebėjimas prisitaikyti padeda išvengti perdegimo, bet prisitaikymo reikia išmokti“, – pabrėžė E. Laurinaitis.

Anot jo, daugiau tokio pasaulio, koks buvo iki 2020 nebus, ir tai reikia išgedėti. „Pirmiausiai prasidėjo pandemija, o po to – karas Ukrainoje, Europos viduryje. Turime priprasti gyventi kitokiame pasaulyje“, – tvirtino jis ir pridūrė, kad psichologiškai padeda ne emocijų slopinimas, o gebėjimas rasti išeitį. „Štai žmogus, supratęs, kad nebus, kas pasirūpina naminiais gyvūnais karo metu, nuvarė į Kijevą vilkiką jiems maisto. Tokios išeitys padeda jaustis geriau“, – sakė E. Laurinaitis ir tvirtino, kad kiekvienas esamoje situacijoje gali rasti jam prieinamus būdus reaguoti pozityviai bei prisidėti prie jos sprendimo.

E. Laurinaitis teigė, kad kaip neturėjome patirties tvarkytis su pandemija, taip neturime patirties tvarkytis ir su jos pasekmėmis: „Tai bus iššūkis kūrybingumui – reikės stebėti, kas vyksta, ir priimti sprendimus.“

Įkvėpti savų ir svetimų „perdegimų“ trupės „Nuepiko“ šokėjai (Adrian Carlo Bibiano, Marius Pinigis ir Andrius Stakelė) savo spektaklyje imasi tyrinėti ir menine kūno kalba interpretuoti „perdegimo“ reiškinį, kurį perkėlė į populiarumo sulaukusį pasirodymą „Perdegimas“. Šį šiuolaikinio šokio spektaklį Kaišiadoriečiai bei miesto svečiai galės nemokamai išvysti jau šį šeštadienį, birželio 18 d. 19 val. Kaišiadorių kultūros centre.

„Kasdieną matau „perdegusius“ žmones. Kartais ir pats jaučiuosi „perdegęs“. Negana to, savotiškas „perdegimas“ vyksta ir globalesniame politiniame bei ekologiniame lygmenyje. Žmonija labai stipriai serga“ – mintimis dalinasi šokėjas, vienas iš spektaklio kūrėjų M. Pinigis.

K. Latvytės nuotr.

Trupė „Nuepiko“ susikūrė 2016 metais, po pasirodymo „(g)round zero“ nusprendusi drauge tęsti kūrybinę veiklą. Spektakliai, edukacinės dirbtuvės, darbas su bendruomene, filmų ir muzikos kūryba – segmentai, per kuriuos trupės menininkai siekia plėtoti šokį ir pristatyti savo kūrybinę komandą. Trupė savo spektaklius rodo ne tik įvairiose erdvėse Lietuvoje (ką tik J. Miltinio dramos teatre pristatyta premjera „Kūnai“), tačiau birželio 15 d. spektakliu „Niekur, bet ne čia“ atidarė ir tarptautinį šokio festivalį Chemnice, Vokietijoje. Trupės veikla aktyvi, o jos nariai – įvertinti aukščiausiais scenos meno apdovanojimais Lietuvoje.

Spektaklis „Perdegimas“ šiuolaikinio šokio sklaidos programoje „PROmetėjas“ bus rodomas Kaišiadoryse (Kaišiadorių kultūros centre) birželio 18 d. (šeštadienį) 19 val. Ir Ramučiuose (Kauno rajone, Ramučių kultūros centre), rugsėjo 23 d. 18 val. Renginys – nemokamas.

Šiuolaikinio šokio meno sklaidos projektą „PROmetėjas 2022" organizuoja Akademijos kultūros centras, Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centras, Birštono kultūros centras, Josvainių kultūros centras, Kaišiadorių kultūros centras, Kėdainių kultūros centras, Krakių kultūros centras, Prienų kultūros ir laisvalaikio centras, Kauno rajono Ramučių kultūros centras, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centras, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras, Žiežmarių kultūros centras. Partneriai: Šiuolaikinio šokio asociacija, Lietuvos šokio informacijos centras. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno regiono savivaldybės.

Didesnė rizika sveikatos sektoriuje

Psichikos sveikatos specialistai pateikia tokį perdegimo sindromo (angl. burnout syndrome) apibrėžimą: tai – emocinė, protinė ir fizinė išsekimo būsena, sąlygota pernelyg didelio ir užsitęsusio streso bei dažniausiai yra susijusi su profesine veikla.

Pastaruoju metu yra atlikta įvairių tyrimų perdegimo sindromo tema. Lietuvoje ir pasaulyje stebima tendencija, kad sveikatos sektoriaus darbuotojai turi didesnę tiek perdegimo, tiek savižudybės riziką.

„Viena dažniausiai būtent su savižudybėmis susiduriančių specialybių ir yra gydytojo. Manome, kad psichologinės problemos prasideda dar nuo studijų, kuomet mediciną studijuojantys jauni žmonės pradeda jaustis perdegę, susiduria su psichologiniu smurtu, ir ne tik psichologiniu – pasitaiko visokių atvejų. Vieno tyrimo metu, kurį prieš porą metų atliko Lietuvos medicinos studentų asociacija, paaiškėjo, kad apie trečdalis dalyvavusių apklausoje studentų galvoja apie savižudybę. Be abejo, turime ir skaudžių atvejų, kuomet savižudybę iš tikrųjų įvykdo būtent medicinos studentai“, – liūdną statistiką pateikia JGA prezidentė Kristina Norvainytė.

Problemos gilėja, kadangi studijuodami būsimi medikai negauna tam tikrų kompetencijų, tokių kaip bendravimo įgūdžiai, konfliktų valdymas, yra spaudžiami nedaryti klaidų – viską atlikti tiesiog tobulai. Jie nebežino, kaip tvarkytis su stresu, kurį dirbantieji sveikatos sektoriuje patiria labai didelį.

„Nesuprantame, kokia svarbi prevencija – rūpintis savimi ne tik dėl savęs, bet kad ir pacientai gautų geriausią sveikatos priežiūrą. Juk perdegęs medikas nesuteiks kokybiškiausios pagalbos pacientams. Taigi, tokių žinių neturėdami, pabaigiame rezidentūrą, jau gerokai – nepabijosiu to žodžio – sulaužyti studijų metais (mažiau daugiau – priklausomai nuo specialybės) ir ateiname dirbti į sveikatos sistemą, kur mes – daugiau kalbėsiu apie rezidentus – nelabai esame vertinami. Gal paskutiniu metu ir pavyksta akcentuoti, kad mes irgi esame gydytojai, lygiai taip pat nusipelnome vienodų sąlygų, kaip ir visi kiti gydytojai. Bet kalbant apie rezidentus, matome, kad mes reikalingi tik tada, kai reikia valdyti krizes. O kuomet reikia užtikrinti lygias teises, atsiduriame paraštėse“, – apgailestauja K.Norvainytė.

JGA prezidentė pažymi, jog kai kuriose gydymo įstaigose ar jų skyriuose su rezidentais elgiamasi itin blogai – jie dažnai susiduria su psichologiniu, seksualiniu, fiziniu smurtu. Be abejo, su šiomis smurto rūšimis taip pat gali susidurti ir susiduria bet kuris medicinos personalo darbuotojas.

Pandemija situaciją pablogino

Pandemija įnešė dar daugiau sunkumų į kasdienį mediko gyvenimą, ypač tiems, kas dirbo ir tebedirba priešakinėse kovos su virusu linijose. Kaip sako K. Norvainytė, šiuo sunkiu laikotarpiu su perdegimo sindromu dažnai susiduria ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos, medicinos pagalbinis personalas. Šie sveikatos sektoriaus darbuotojai irgi gali jaustis neįvertinti, kadangi jiems skiriama per mažai dėmesio, ir tai gali prisidėti prie jų prastesnės savijautos darbo vietoje.

„Daug kalbėjome apie tai, kad galimas potrauminio streso sutrikimas, antrinis trauminis stresas, kuomet gydytojai, slaugytojai susitapatina su paciento kančiomis, kurias matė juos gydydami. Moralinę traumą daug kas patyrė dėl to, kad teko priimti sprendimus, kurie neatitinka tavo moralinių įsitikinimų. Pavyzdžiui, kai reikia spręsti, kurį pacientą gydyti, o kurio jau nebe, kadangi įstaigoje nėra pakankamai įrangos“, – sako K. Norvainytė.

Jei prieš pandemiją perdegimo mastai buvo dideli, o pandemija dar labiau paaštrino situaciją. Vieni tyrimo duomenys rodo, kad daugiau negu pusė medikų patiria perdegimo sindromą, kiti – kad vienuolika procentų susiduria su itin sunkiu perdegimu, o apie 60 proc. – vidutiniu arba sunkiu. Šie rodikliai susišaukia su kitų tyrimų rezultatais, kuriuos pateikia psichiatrijos rezidentūrą pasirinkusi K. Norvainytė: maždaug apie 60 proc. gydytojų patiria depresijos simptomus.

„Daugiau nei pusę atsakiusiųjų į tyrimo anketos klausimus išvis norėjo keisti profesiją ir išeiti iš sveikatos sektoriaus. Tai glaudžiai siejasi su perdegimo rodikliais, kurie dar labiau galėjo išaugti per pandemiją“, – palygina asociacijos prezidentė.

Dar vienas įdomus tyrimas būtent apie sveikatos sektoriaus darbuotojų patiriamą mobingą buvo atliktas Mykolo Romerio universiteto mokslo darbuotojų.

„Remiantis šio tyrimo tarpiniais rezultatais, 23 proc. šiuo metu susiduria konkrečiai su mobingu. 9 proc. kasdien patiria vienokias kitokias mobingo išraiškas. Iš visų apklaustųjų 16 proc. nurodė, kad turi suicidinių minčių – tai labai nemalonūs rezultatai“, – su minėto tyrimo rezultatais supažindina K. Norvainytė.

Bijo kreiptis pagalbos

Paklausta, kaip galima padėti psichologinių sunkumų patiriamiems medikams, K. Norvainytė nurodo, jog dauguma bijo kreiptis pagalbos pas specialistus. Anot jos, jeigu būtų sudarytos idealios sąlygos reikiamą pagalbą gauti, vis tiek nesikreiptų tiek, kiek pagal įvairių tyrimų rezultatus turėtų tai padaryti.

„Visų pirma į medicinos sektorių dažniausiai ateina perfekcionistai, tie, kurie nemėgsta klysti, kurie sau kelia itin aukštus reikalavimus. Medicinos studijų metu tu dar daugiau tų reikalavimų gauni, dar daugiau sulauki spaudimo, tad formuojasi stigma, jog medikas yra kažkoks herojus ir jis negali sirgti, negali kreiptis pagalbos, nes ką pagalvos aplinkiniai, ką pagalvos pacientai. Prieš kelerius metus tam išties buvo rimtas pagrindas, nes kreipęsis psichologinės pagalbos ar į psichiatrus tu iš tikrųjų galėjai prarasti licenciją. Dabar teisės aktuose yra padaryti pakeitimai ir tos rizikos nebeliko. Bet dalis bendruomenės vis dar to nežino ir tikrai tebebijo dėl šios priežasties prarasti licenciją“, – sako K.Norvainytė, pažymėdama, jog Jaunųjų gydytojų asociacija šiuo metu vykdo kampaniją „Dramblys ligoninėje“, kuri ir yra skirta būtent psichologinės pagalbos stigmai mažinti.

Paklausta, kas jai padeda apsisaugoti nuo perdegimo, K. Norvainytė pažymi, jog yra svarbus kokybiškas poilsis. Ji pasidalija medikų bendruomenėje sklandančiu juokeliu, kuomet slaugytojas, nuėjęs pas daktarą su atviru kaulų lūžiu, šio klausia: ar galiu eiti į darbą?

„Ką matome bendruomenėje, kad labai iš savęs daug reikalaujame ir nepaisome savo sveikatos vardan pacientų ar bendradarbių. Nes jeigu tavęs nebus darbe, vadinasi, kas nors kitas turės perimti tavo darbo krūvį. Tad dažnai dėl šitų priežasčių neimame nedarbingumo ar poilsio dienų“, – apgailestauja asociacijos prezidentė.

Įspėjamieji perdegimo sindromo signalai:

Nuovargis, nusialinimas.

Imunitetas nusilpęs, lengvai susergama.

Dažnas galvos, nugaros, raumenų skausmai.

Pasikeitę mitybos, miego įpročiai.

Kankina nesėkmės ir nepasitikėjimo savimi jausmas.

Jaučiamasi bejėgišku, tarsi įstrigusiu, nugalėtu.

Trūksta motyvacijos.

Didėjantis cinizmas ir neigiamas požiūris.

Nejaučiama pasitenkinimo atlikus darbus.

Savęs atskyrimas nuo kitų, sąmoninga izoliacija.

Atidėliojimas, ilgiau atliekami įprasti darbai.

Nepasitenkinimas išliejamas, bendraujant su kitais.

Praleidinėjamas darbas, paskaitos, pamokos.

Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje "Nuepiko", kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrianu Carlu Bibianu ir Mariumi Paplausku. Interviu metu menininkas dalijosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams ir kintantį individualų muzikinį braižą.

– Kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

– Viskas vyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams būna akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus, visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau siūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometė mano muzikinė raiška. Tad nusprendžiau gilinti žinias šioje srityje – lankyti garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo...

– Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

– Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Pavyzdžiui, kuriant muziką šokio trupės "Nuepiko" spektakliui "Perdegimas", susidūriau su sunkumais. Labai greitai sukūriau muziką toms spektaklio dalims, kuriose šoka Marius Pinigis ir Adrianas Carlas Bibianas, ilgiausiai dirbau prie savo solinio pasirodymo muzikinės dalies. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam "Nuepiko" spektakliui "(g)round zero". Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su elektronikos žanru?

– Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas James'as Holden'as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.

Aktualu: kartu su šokio trupe "Nuepiko" A.Stakelės sukurtame spektaklyje "Perdegimas" kalbama apie šiandien dažno žmogaus patiriamą "perdegimo" reiškinį. / D. Matvejevo nuotr.

– Kur galima išgirsti jūsų muzikos ne spektakliams?

– Turiu "SoundCloud" ir "Spotify" puslapius, kuriuose dalijuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip "Stakele". Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, neretai pasitelkiu balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio "Perdegimas" skambesys yra visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje "(g)round zero". Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą.

– Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika...

– Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Paskui prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai, ko reikia kuriamai scenai.

– O kaip nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių atsispiriate, kurias plėtojate pasitelkdamas muziką? Ar vis dėlto pradedate nuo žaidimų garsais?

Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius.

– Šiuo atveju, kaip ir daugelis kūrėjų, dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią melodiją, kuri stipriai paveikia. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio jungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar, prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.

– Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro "Dansema" spektakliui "Šviesiukai", skirtam mažyliams iki dvejų metų. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?

– Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis, į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birute Banevičiūte kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską žvelgiau savaip. Iki tol "Dansemos" spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei ką nors panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.

Andrius Stakelė. / V. Virbickaitės nuotr.

– Netrukus su šokio trupe "Nuepiko" ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu "Perdegimas". Ką jums reiškia "Nuepiko" eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša kaip šokėjui ir muzikantui?

– Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau kiekvienas projektas sukelia tam tikrų naujų minčių. Pavyzdžiui, kuriant muziką spektakliui "Perdegimas" reikėjo permąstyti "perdegimo" reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau perteikti muzika.

– Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka perdegti?

– Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko tikrai yra pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros susilaukiau nemažai pagyrų, bet patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent perdegant pavyksta sukurti tikrai gražių dalykų. Nors šiaip, svarbiausia – atrasti pusiausvyrą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

Kas? Šokio spektaklis "Perdegimas".

Kur? Lietuvos aviacijos muziejuje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 20 val. (įėjimas nemokamas, būtina išankstinė registracija)

Kyla socialiniams darbuotojams

Mokslininkų teigimu, profesinis perdegimas dažnai pasitaiko socialinio darbo srityje. Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai tyrė socialinių darbuotojų profesinio perdegimo sindromą lemiančias organizacines priežastis. Šios priežastys apima profesiją, darbo tipą, darbo laiką, socialinį darbuotojų palaikymą, pagalbą ir paramą darbe, vadovavimo stilių, darbinės veiklos motyvavimą, bendravimo su kolegomis ir klientais reguliavimą, darbo krūvį ir kitas aplinkybes. Mokslininkai, atlikdami tyrimą, rėmėsi anksčiau perdegimo tyrėjų padaryta įžvalga, kad žemesnės kvalifikacijos darbuotojai yra labiau linkę patirti perdegimą nei aukštesnės kvalifikacijos, ir išskyrė priežastis, kurios labiausiai daro įtaką socialinių darbuotojų perdegimui. Viena tokių priežasčių – vadovavimo stilius. Pastebima, kad darbuotojai, kurie susiduria su autokratiniu vadovavimu, yra labiau linkę į profesinio perdegimo sindromą. Tačiau organizacijos, kur vadovaujama demokratiškai, šių problemų išvengia. Anot MRU mokslininkų, įstaigose, kuriose dominuoja autoritarinis vadovavimo stilius, dažniau kyla bejėgiškumo padėti klientui, nusiteikimo mesti darbą, mažos motyvacijos dirbti būsenos, o vadovavimo nebuvimas daro neigiamą poveikį darbuotojui.

Ilgos darbo valandos

Darbo laikas yra dar viena priežastis, nulemianti profesinį perdegimą. "Darbuotojai, dirbantys ilgiau nei aštuonias valandas per parą, yra labiau nepatenkinti darbu ir dažniau patiria perdegimą nei tie, kurių darbo diena trumpesnė. Kartu ir darbuotojo perdegimas siejamas su darbo resursais, valdymu ir profesine aplinka. Tad daugeliui darbuotojų visus sunkumus ištverti gali padėti ir tam tikras jų pareigų efektyvumas, savarankiškumas ar kolegų supratimas ir palaikymas. Darbe, siekiant kuo aukštesnės subjektyviosios darbuotojų gerovės, turėtų būti gerinamas klimatas, darbo sąlygos, užtikrinama darbuotojus tenkinanti aplinka, darbo užmokestis, saugios darbo sąlygos. Pozityvios emocijos darbo aplinkoje teigiamai nuteikia kiekvieną specialistą, todėl darbo rodikliai gali būti kur kas geresni", – teigia MRU Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė Vida Gudžinskienė.

Gali padėti kolegos

Kas mažina profesinio perdegimo sindromo atsiradimą darbe? MRU mokslininkai išskiria keletą svarbiausių aspektų, kaip su tuo derėtų tvarkytis ir į ką reikia atkreipti dėmesį savo kasdienybėje ir darbe. Pirma, verta planuoti savo laiką. Jį derėtų susiplanuoti taip, kad jo užtektų kokybiškam poilsiui. Taip pat neatidėlioti darbų, neatlikti jų vienu metu, susidėlioti aiškius prioritetus, o savąjį perfekcionizmą suvaldyti. Be laiko planavimo ir adaptacijos darbe, verta atkreipti dėmesį į paskirstyto darbo krūvį. Sunkiai pakeliami darbo užduočių kiekiai, įvairios sudėtingos situacijos, darbo valdymas yra psichologiniai reiškiniai, kurie sukelia stresą. Todėl pakeliamas darbo krūvis turėtų būti tinkamai apsvarstytas ir priskirtas pasitarus su vadovu.

Anot MRU mokslininkų, užmegzti gerus santykius su kolegomis darbe ir juos palaikyti yra puiki profesinio perdegimo prevencijos priemonė. Trumpas skambutis kolegai, keli sakiniai apie vienos ar kitos veiklos atlikimą ne tik padės geriau suprasti, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį, bet ir puikiai nuteiks visai dienai. Tai ypač aktualu karantino metu dirbant nuotoliniu būdu. Noriu paskatinti palaikyti dalykinius kolegiškus, ryšius telefonu, "MS Teams" programėle, net pasidalyti dokumentu gali, o ir pokalbis gyvas, matai kolegą, girdi jo balsą ir vėl turi energijos užtaisą kelių valandų darbui ar mėgstamai veiklai. Drauge mes galime daug!" – įsitikinusi V. Gudžinskienė.