Sumažėjo dvigubai

Higienos instituto (HI) duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 527 žmonės: 426 vyrai ir 101 moteris. Užpernai – 565.

HI neturi duomenų apie nusižudžiusių asmenų užimtumo sritis ar profesijas, nes mirties priežasčių statistika rengiama remiantis medicininiame mirties liudijime esančia informacija, o tokie duomenys jame nenurodomi. Neturi ir duomenų, kad kažkurių profesijų, veiklos sričių atstovai susiduria su didesne savižudybės rizika.

„Savižudybė yra kompleksinis reiškinys. Atkreiptinas dėmesys, kad savižudybės krizėje gali būti įvairių profesijų asmenys, susiduriantys su skirtingais iššūkiais savo gyvenime“, – teigė HI Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovė Sandra Getautė.

Ji pastebėjo, kad per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje savižudybių skaičius sumažėjo dvigubai. „Šalyje skiriama daugiau dėmesio psichikos sveikatai, prevencinėms veikloms, pagalba tapo prieinamesnė. Tikėtina, reikalingi pokyčiai psichikos sveikatos srityje kitose šalyse vyko anksčiau ir greičiau“, – į klausimą, kas lemia, kad daugumoje užsienio šalių nusižudančių žmonių procentinė dalis yra mažesnė, atsakė vadovė.

Atskirų priemonių, prisidedančių prie visuomenės psichikos sveikatos gerinimo ir savižudybių skaičiaus mažinimo, ji nelinkusi vertinti. „Pozityvų pokytį kuria prevencinių priemonių, kurias svarbu vykdyti ne tik sveikatos apsaugos srityje, visuma. Svarbus ir kitų sričių specialistų įsitraukimas – tiek švietimo, tiek socialinių paslaugų ir kt.“, – sakė S. Getautė.

Į Nacionalinį savižudybių prevencijos veiksmų 2023–2026 m. planą įtraukta daugybė priemonių, tokių kaip bendradarbiavimo tinklas su nuomonės formuotojais, reagavimo į savižudybės grėsmę sistemos savivaldybės lygiu stiprinimas.

Sveikatos sistema labai kenčia nuo nestatutinių santykių, kuomet viršenybės teisumo principu nuo pat pirmo kurso diegiamas nuolankumas ir besąlygiškas paklusnumas.

Darbo specifika

– Kaip manote, ar medikai yra tarp profesijų, kurių atstovai Lietuvoje dažniau renkasi savižudybę? – paklausėme LMS pirmininkės A. Gerliakienės.

– Nuo 2017 m. tai jau šešta mediko savižudybė. Vieni atvejai nuskambėjo garsiai, kitus pasistengta atsieti nuo darbo aplinkos. Tačiau bendra visiems atvejams tai, kad žmonės pasirinko labai radikalų sprendimą, nebandė ieškoti kitų išeičių, kurių visada yra ir ne viena. Medikų profesija iš tiesų yra tarp tų, kurių atstovai linkę į savižudybę, ir tai neabejotinai yra susiję su darbo specifika.

– Kaip manote, kaip medikų psichikos sveikata pasikeitė per paskutinius penkerius–dešimt metų?

– Prieš trejus metus pasaulis susidūrė su milžinišku iššūkiu – pandemija, kurios didžiąją dalį naštos teko pakelti medikų bendruomenei. Be nežinios, nerimo dėl ateities, mirties baimės, daliai medikų teko susidurti su ekstremaliais krūviais, atskirtimi nuo šeimų, kasdien mirštančiais ligoniais, pasirinkimo, kam pirmam teikti pagalbą, dilema, su vadybiniu chaosu ir nekompetencija, lėmusia paprastų asmens apsaugos priemonių trūkumą, nesibaigiančiu srautu kartais net kelis kartus per dieną keičiamų teisės aktų.

Be viso to, nekontroliuojami siautėjo antivakseriai, skleidžiantys melagienas ir kiršinantys visuomenę su medikais. Nė vienai kitai visuomenės daliai neteko to patirti. Ar tai turėjo padarinių medikų būklei? Neabejotinai turėjo. Noriu atkreipti dėmesį, kad kai kurie dalykai, pavyzdžiui, maksimalus darbo krūvis, išliko iki šiol ir nemažėja.

– Kaip manote, kas labiausiai žaloja, alina medikų psichikos sveikatą?

– Prieš pandemiją (2018 m.) LMS valdybos nariai J. Dūdienė ir L. Aranauskas parengė pranešimą, kuriame nagrinėjo perdegimo priežastis. Tyrime nurodyti pacientų skaičiai, sukeliantys sunkų perdegimo lygį, yra net tris kartus mažesni už šiuo metu šeimos gydytojų aptarnaujamų pacientų maksimalų kiekį.

Perdegimo sindromas apibrėžiamas kaip fizinis ir emocinis išsekimas, depersonalizacija, lydima sumažėjusio pasitenkinimo darbu. Jam būdinga tai, kad sumažėja savivertė, apima neefektyvumo ir beprasmybės jausmas, cinizmas ir atsiribojimas. Perdegimas sukelia dirglumą, nerimą, nemigą, atminties sutrikimus, galvos skausmą, įkyrias mintis, sumažėjusį libido, vystosi asmenybės disociacija su kūnu, asmenys tampa apatiški, pyksta, jiems sunku atlikti savo kasdienį darbą. Perdegimo sindromas ir jo simptomai yra glaudžiai susiję su depresija. Ilgai nesikeičiant situacijai darbe, perdegimo sindromas progresuoja ir turi vis didesnį neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai, gyvenimo kokybei, asmeniniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.

Patys nepripažįsta

– Esate minėjusi, kad medicinos specialistai retai pripažįsta, kad kenčia nuo perdegimo.

– Atrodo, įgytas medicininis išsilavinimas pateisina medikų bandymus užsiimti savidiagnostika, kuri ne visuomet būna teisinga. Nerimas, depresija ir PTSD (potrauminio streso sutrikimas) arba neatpažįstami, arba susiejami su sveikatos problemomis. Gydytojo darbo specifika – didelis pacientų skaičius, sudėtingos procedūros, intensyvus darbas, didelė administracinė našta, gresianti teisinė atsakomybė įvykus klaidai, naktinės pamainos, kolegų pavadavimai – medikus daro pažeidžiamus ir fiziškai, ir emociškai.

Spąstai: A. Gerliakienė teigė, kad mediko profesija yra tarp tų, kurių atstovai linkę į savižudybę, ir tai neabejotinai susiję su darbo specifika. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Pervargę specialistai dažniau klysta, praranda emocijų kontrolę, priima neracionalius sprendimus – tai įtraukia juos į užburtą ratą. Perdegimas sukelia blogą bendrą žmogaus savijautą, nuolatinę frustraciją, raumenų įtampą ir lėtinius skausmus, nemigą, galvos skausmą, priklausomybes ir psichosomatines ligas. Be fizinių simptomų, atsiranda ir psichikos sveikatos problemų. Nuolatinis irzlumas, per didelis emocionalumas, neracionalus situacijų vertinimas tampa rimtomis kliūtimis bendraujant su kolegomis ir pacientais. Pernelyg stiprios neigiamos emocijos kuria ir palaiko įtampą tarp kolegų, skatina atviros ar pasyvios agresijos, mobingo, bulingo pasireiškimą. Šie reiškiniai trukdo bendradarbiauti, siekiant pagrindinio tikslo – sveikatos paslaugų teikimo ligoniams.

Gydymo procese pasitaikančios klaidos analizuojamos ne siekiant rasti būdų, kaip jų išvengti ateityje, o naudojamos darbuotojams bausti ir įbauginti. Nelinkusioje bendradarbiauti aplinkoje, esant lėtinei frustracijai, specialistams sunku išlaikyti empatišką požiūrį į save ir pacientą, priimti racionalius sprendimus. Tačiau problemos nepasilieka darbe, medikai atitinkamai bendrauja ir namuose su artimaisiais. Nejučiomis sukuriamas tokio gyvenimo būdo burbulas, iš kurio neįmanoma ištrūkti be specialistų pagalbos. Medikai pasijunta atsidūrę beviltiškoje situacijoje, todėl kai kuriems mirtis tampa vieninteliu išsigelbėjimu.

– Kas daugiausia lemia tai, kad kai kurie renkasi savižudybę?

– Išskirsiu kelias priežastis. Sveikatos sistema labai kenčia nuo nestatutinių santykių, kuomet viršenybės teisumo principu nuo pat pirmo kurso diegiamas nuolankumas ir besąlygiškas paklusnumas virsta sisteminiu aklumu ir negebėjimu įvertinti savo būklės – nes visi dirba labai panašiomis sąlygomis, iš baimės vengdami prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, kartu ją deleguodami administracijai ar kam nors iš šono. Tačiau administracija retai perdegimą vertina kaip grėsmę, nes trūksta darbuotojų. Siekiant užtikrinti paslaugų tiekimą, didinami krūviai darbuotojams, be kasdienių psichologinės prievartos apraiškų, pasitelkiamos pasenę bauginimo ir spaudimo priemonės, kolektyvo kiršinimas. Gydymo įstaigų vadovai neieško sprendimų, kurie padėtų didinti paslaugų finansavimą, darbo sąlygų gerinimą, priemonių įsigijimą – susikaupusios problemos „pašluojamos po kilimu“. Visiems įprasta korporatyvinė kultūra gydymo įstaigose – negirdėtas dalykas. Net įvykus savižudybės atvejams skirtingose gydymo įstaigose skirtingu laiku, darbuotojai pasigedo iš administratorių paprasto žmogiškumo, atjautos ir dėmesio, emocinės ir psichologinės pagalbos. Gydymo įstaigose tvyro nejautrumas, nenoras girdėti problemų, kurios rūpi darbuotojams. Trūksta aiškios ir laiku pateiktos informacijos, komunikacija nepasiekia eilinio darbuotojo, nes jis tik vykdytojas, į kurio nuomonę atsižvelgti nebūtina. Toks administratorių elgesys kartu su deklaruojamomis vertybėmis rėkte rėkia apie giliai įsišaknijusią veidmainystę.

Sprendimą nesikreipti profesionalios pagalbos gali lemti ir stigmos. Vos prieš porą metų buvo panaikintas įsakymas, draudžiantis dirbti medicinos darbuotoju, jei turi psichikos problemų. Stigmos laužymo pradžia – gilesnis savęs kaip netobulos asmenybės pažinimas ir priėmimas, atsakomybės už kylančias emocijas ir jų išraišką suvokimas. Vėliau – leidimas klysti sau ir aplinkiniams, kartu su mentoriumi ar tiesioginiu vadovu analizuojant padarytą klaidą ir ieškant būdų, kaip jos išvengti, bet nesiekiant apkaltinti ir bausti. Klaidų klasifikavimas pagal sunkumą taip pat sumažintų kaltės ir baimės jausmą bendruomenėje. Tiek universitete, tiek ir vėliau gydymo įstaigose nepuoselėjama klaidos kultūra, todėl vietoje konstruktyvių sprendimų tvyro baimė ir kaltų paieškos. Medikams turi būti sudarytos sąlygos išnagrinėti klaidą sukėlusias priežastis ir galimybę jų išvengti, mokytis pasitikėjimo ir komandinio darbo įgūdžių.

Išorinis veiksnys yra ilgalaikis išteklių – žmogiškųjų, laiko, finansų ir kompetencijų – deficitas. Padariniai – ribiniai sveikatos darbuotojų krūviai, medikų perdegimas, maži atlyginimai, klaidos dėl skubėjimo, pervargimo ar kompetencijos trūkumo.

– Kaip manote, kodėl kitose užsienio šalyje ši padėtis yra kitokia, jei yra kitokia?

– Yra duomenų, kad užsienyje dirbantys medikai taip pat susiduria su perdegimu ir savižudybėmis. Tačiau lyginant, kiek vidutiniškai finansų nuo BVP kitos Europos valstybės skiria sveikatos apsaugai, – esame ketvirti nuo galo. Taip pat tebeturime valstybės įsiskolinimą už valstybės draudžiamus asmenis, kurių šiuo metu yra 53 proc., ir skaičius tik didės dėl demografinės padėties.

Ilgalaikis finansavimo trūkumas labai glaudžiai susijęs ir su kitų jau minėtų resursų lėtiniu deficitu. Labai apmaudu, kad politikai, vietoje būtinų sprendimų subalansuoti sistemą, visuomenei ir toliau žarsto nepagrįstus pažadus gerinti paslaugų prieinamumą ir kokybę. Neatsakingas politikų elgesys sukelia nepamatuotus visuomenės lūkesčius, didina atskirtį tarp realybės ir žadamo idealo, kartu keldamas visuomenės pasipiktinimą, nes nei kokybės, nei prieinamumo realybėje nėra. Dažnai pacientų pyktis liejamas gydymo įstaigose – apšaukiamos administratorės, šeimos gydytojai, nevengiama net mojuoti kumščiais. Toks visuomenės ir medikų priešinimas dar labiau verčia medikus jaustis pažeidžiamais ir nusivylusiais.

Situacija: pervargę specialistai dažniau klysta, praranda emocijų kontrolę, priima neracionalius sprendimus – tai įtraukia juos į užburtą ratą. (Asociatyvi freepik.com nuotr.)

Ko griebtis?

– Kaip manote, kokios priemonės, prisidedančios prie psichikos sveikatos gerinimo, o kartu ir savižudybių mažinimo, yra ar būtų efektyviausios?

– Padėtis pradėtų keistis išsiaiškinus, kiek medikų turime, kiek, kur ir kokių paslaugų reikės artimiausią dešimtmetį. Aiškumas leistų strategiškai planuoti. Šiuo metu juntamas gydytojų trūkumas, ypač regionuose. Kiek iš tiesų trūksta slaugytojų šiandien, ir kiek jų trūks įsibėgėjus sveikatos sistemos reformai – bijoma net įvardyti, pateikiami skaičiai neatitinka realybės.

Nors iki šiol nėra aiškaus plano, kokiu būdu bus pritraukiama sveikatos specialistų, neabejotinai laikas didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių tiek gydytojams, tiek slaugytojams.

Sveikintinas sprendimas – perkelti medikų rezidentūros bazes į regionus. Tai gali būti pirmas žingsnis link tolygaus medikų pasiskirstymo regionuose. Taip pat labai svarbu reglamentuoti gydytojų krūvius, nes iki šiol neturime teisės akto, pagal kurį galima būtų apskaičiuoti, kokį pacientų skaičių gydytojas gali aptarnauti dirbdamas vienu etatu. Slaugytojų darbo krūviai surašyti 2012 m. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) įsakyme, tačiau jo nesilaikoma dėl slaugytojų trūkumo.

Perdegimo sindromas progresuoja ir turi vis didesnį neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai, gyvenimo kokybei, asmeniniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.

Skandinavijos ir kitos Europos valstybės kaip papildomą saugiklį nuo medikų perdegimo įvedė draudimą jiems dirbti daugiau nei etatą. Žinoma, gydytojų ir slaugytojų atlyginimas turi atitikti jų atsakomybes ir kompetencijas. Tam politikai turi keisti sveikatos apsaugos finansavimo sistemą, naikinant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) monopoliją, nes dabartinis finansavimo modelis yra neskaidrus, neaišku kuo pagrįsta kainodara už sveikatos paslaugas iš esmės nesikeitė tris dešimtmečius. Tokia tvarka generuoja sveikatos sistemos problemas, kurių šiuo metu įvardyta daugiau kaip 200.

Po liūdnai pagarsėjusių savižudybės atvejų respublikinėse ligoninėse, prieš trejus metus SAM parengė įsakymą dėl medicinos darbuotojų psichikos sveikatos stiprinimo, vėliau parengė jo redakciją. Kiek žinau, šiam planui buvo skirta lėšų. Lieka neatsakytas klausimas – kur ir kaip jos buvo panaudotos. Atskiri medicinos darbuotojų psichikos sveikatos ugdymo renginiai, mano žiniomis, vyko tik vienoje ligoninėje ir nebuvo populiarūs.

Paskaitos ir seminarai, plečiantys medicinos personalo psichologines ir teisines žinias, aktyviai rengiami Santaros klinikų gydytojų sąjungos ir Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos, tačiau vis dar trūksta sisteminio požiūrio iš SAM ir gydymo staigų administracijų.

Pandemijos laikotarpiu atsiradęs portalas MEDo.lt, teikiantis savanorišką pagalbą gydytojams, veikia ir šiuo metu – teikia profesionalią psichologinę pagalbą.

Taip pat buvo organizuojamos psichoterapijos grupės dėl pandemijos patiriamo PTSD, perdegimo ir daugybinių pacientų mirčių. Net ir šių renginių organizatoriai sunkiai rinko auditoriją.

– Ko dar būtų galima imtis?

– Mano nuomone, svarbu skatinti psichikos higieną ir sudaryti sąlygas gauti psichologinę pagalbą. Neformalaus psichologinio ir darbo teisės išsilavinimo žinios turėtų būti įtrauktos į universitetų programas nuo pirmo kurso. Be to, prie privalomų mokymo programų valandų turėtų būti įtraukta moderni sveikatos vadybos psichologija ir privalomos supervizijos, be kurių medicinos darbuotojų licencija nebūtų tęsiama. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi būti mokomi rūpintis savimi, nustatyti ribas ir mokytis atsparumo stresui.

Kiek žinau, jauni gydytojai drąsiau renkasi asmeninę ar grupinę psichoterapiją – tai sektinas pavyzdys. Taip pat jaunieji medicinos darbuotojai aiškiau perteikia savo poreikius, atidžiau renkasi darbo vietą, o prireikus nebijo ieškoti kitos. Tačiau būtina reguliuoti medicinos darbuotojų darbo krūvį, kaip tai daroma Skandinavijos ir kitose Europos šalyse, kur medicinos darbuotojams draudžiama dirbti daugiau nei vieną etatą. Gydytojams ir slaugytojams reikia mokėti solidžius atlyginimus.

Nuo perdegimo gelbėtų ir medicinos darbuotojų savarankiškumo ir saviraiškos skatinimas mažinant administracinę naštą ir perteklinę medikų kontrolę.

Tebepirmaujame ES

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neslepia: pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius nuosekliai mažėja, tačiau Lietuva pagal šį rodiklį vis dar išlieka pirmoji Europos Sąjungoje.

Aukštas savižudybių skaičius Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, anot ministerijos, gali būti susijęs su įvairiais socialiniais (nedarbas, skurdas, socialinė izoliacija, šeimos problemos ir kt.), ekonominiais (nedarbas, skurdas, finansinė gerovė), kultūriniais (šeimos vaidmuo, požiūris į psichikos sveikatą ir savižudybes, gebėjimas kreiptis pagalbos) ir psichologiniais (psichologinis atsparumas, įtampa, psichikos ligos ir kt.) veiksniais.

„Svarbu neužmiršti, jog savižudybė yra kompleksiškas ir daugialypis reiškinys, ir vienos priežasties nėra“, – teigė SAM atstovai.

Jie atkreipė dėmesį, kad 2022 m. atliktas mokslinis tyrimas „Stigmatizuojančios Lietuvos gyventojų nuostatos psichikos sveikatos srityje“ nustatė, jog vienas iš keturių gyventojų pasižymi stigmatizuojančiu požiūriu į kreipimąsi pagalbos, nors tik mažiau nei vienas iš dešimties visuomenės narių visai nebūtų linkę kreiptis pagalbos, net jei patirtų tam tikrų psichikos sveikatos sunkumų.

„Psichikos sveikatos stigmos ir baimės kreiptis pagalbos problema aktuali ir savižudybių prevencijos srityje, nes mažina tikimybę, kad laiku bus kreiptasi pagalbos dėl veiksnių, didinančių savižudybės grėsmės riziką, arba dėl pačios savižudybės grėsmės. Kenksmingas alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas didina savižudybės riziką. Žalingas alkoholio vartojimas, kaip svarbus komponentas, dalyvauja 22 proc. savižudybės procesų. Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog vyrai maždaug 1,5 karto intensyviau vartoja alkoholį nei moterys. Tyrimo metu nustatyta, kad alkoholio vartojimo dažnumas ir alkoholio vartojimas kaip sunkumų įveikimo būdas yra susiję su minčių apie savižudybę intensyvumu ir savižudiško elgesio rizika. Tai reiškia, kad vartojant alkoholį didėja savižudiško elgesio rizika“, – komentavo SAM atstovai.

Anot jų, moksliniai tyrimai rodo, kad visose šalyse medicinos darbuotojai išsiskiria aukštesne savižudybės rizika nei bendra populiacija.

„Tačiau medicinos darbuotojams, kaip bet kuriems kitiems žmonėms, gali kilti įvairių sunkumų – ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje veikloje, dėl kurių auga savižudybės ar mėginimo nusižudyti rizika. Pažymėtina, kad savižudybė neturi vienos priežasties ir tai turi būti įvertinta, sprendžiant, kiek medicinos darbuotojo savižudybė gali būti susijusi su jo profesine veikla“, – teigė ministerija.

– Yra posakis – ramus kaip belgas. Kaip čia taip yra, jog anot statistikos, pusė belgų jaučiasi perdegę? Tai ką jau kalbėti apie lietuvius? Daugelis gal net nesupranta, kad yra išsekę. Kaip tą perdegimą atpažinti?

– Gal lietuviai yra atsparesni už belgus. Ir ne taip greitai perdega – ištreniruoti. Na, o jei rimčiau kalbant, palyginkime sportininką, kuris skuba į treniruotę degančiomis akimis, energingas, nors jam kasdien tenka patirti didelį fizinį krūvį. Ir pažiūrėkime į žmogų, kuris visą dieną dirba prie kompiuterio, geria kavutę, o kitą rytą sliūkina į darbą vos vilkdamas kojas. Kuris bus perdegęs?

– Sakyčiau, kad antrasis, kuris sliūkina į darbą nelaimingas.

– Tikrai taip. Mes labai dažnai galvojame, kad perdegimas darbe yra susijęs su dideliu krūviu, su kažkokiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Tačiau perdegimas yra gerokai sudėtingesnis fenomenas. Tai rodo, kad žmogus nesusitvarko su tam tikrais jį užklupusiais iššūkiais. Tai gali būti ir padidėjęs darbo krūvis, tempas, ir „bjaurus“ vadovas, nepalankūs kolegos. Dažnai mes sakome, kad jie yra didžiausias streso šaltinis. Perdegimas atsiranda, kai žmogus nesusitvarko su tuo stresu. Perdegusių ar perdegančių žmonių yra labai daug.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie perdegimo simptomai?

– Tai galime įtarti dėl kelių pasikartojančių simptomų. Tai trys tokie pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Pirma – akys nebežiba, dingsta ūpas ką nors daryti. Galima palyginti su eglutės girlianda, kurios lemputės iš pradžių mirksi, gražiai šviečia, paskui jau nebemirksi, kai kurios lemputės nebešviečia, o galiausiai visa girlianda nebešviečia. Antras požymis, kuris lengviau pastebimas, tai – jėgų trūkumas. Jeigu nei miego, nei poilsio neužtenka, atsikėlęs rytą žmogus nesijaučia galintis vėl kibti į darbus, vadinasi, kažko per daug. Reikia spręsti problemą. Jeigu nieko nedaroma, tos jėgos toliau senka, atsiranda fizinių simptomų. Gali prasidėti nemiga, nusilpti imuninė sistema. Puola visokios infekcijos, peršalimo ir odos ligos, pavyzdžiui, psoriazė ir kt. Trečias aspektas labiau susijęs su filosofine žmogaus plotme. Perdegęs žmogus praranda prasmę. Sako, kodėl aš dirbu, kam to reikia, kokia prasmė. Gal aš ne savo vietoje, gal kiti ne tokie. Jis pradeda nusišalinti, personalizuojasi, Štai tokie trys pagrindiniai blogieji perdegimo pranašai.

Jeigu nei miego, nei poilsio neužtenka, atsikėlęs rytą žmogus nesijaučia galintis vėl kibti į darbus, vadinasi, kažko per daug.

 

– Kokios gali būti ignoruojamo perdegimo pasekmės? Ar tiesiog žmogus ir lieka toks apatiškas, ar gali būti dar blogiau?

– Na, kalbame apie perdegimą darbe, kas dabar labai būdinga. Įsivaizduokite, jei žmogus nemato prasmės, visą laiką jaučiasi pavargęs, būna blogos nuotaikos, jis grimzta į depresiją. Ir ta depresija persikelia iš darbo į buitį. Ir tai jau yra klinikinė būsena su visomis savo pasekmėmis. Antra vertus, nepamirškime, kad žmogaus organizmas veikia vientisa sistema. Jei jis patiria per daug streso, nesugeba jo įveikti, ta sistema išeina iš rikiuotės. Grubiai tariant, ima pati save „virškinti“. To pasekmė – visokie insultai, infarktai. Galima tai sieti su perdegimu darbe, kuris vėliau išplinta į platesnę teritoriją.

– Patarkite, kokios priemonės padeda įveikti tą perdegimą? Ką daryti?

– Pirmiausiai norėčiau patarti, ko reikėtų nedaryti. Vertėtų prisiminti, kad visų darbų nenudirbsi, tobulas nebūsi ir visų pinigų neuždirbsi. Svarbu atrasti pusiausvyrą. Geriausias receptas – subalansuotas gyvenimas.

Gydosi paviršutiniškai

Šakių rajone gyvenanti Danutė visas ekstremalias ir stresines situacijas gyvenime sprendžia raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais. Į psichologą moteris niekada nesikreipė ir vien išgirdusi tokią alternatyvą moja ranka: „Nežinau ir nesidomiu. Kad visas kaimas paskui apie mano problemas kalbėtų? Turiu vaistus, kurie padeda, to ir gana“, – net į kalbas nesileido šakiškė. O jos kaimynė Jurgita džiaugiasi atradusi jogą ir tvirtina, kad tai – geriausias būdas nusiraminti. „Iš treniruotės grįžtu kaip naujai gimusi, nereikia jokių raminamųjų“, – sakė ji, bet Danutės tai neįtikina. „Kai nėra rimtų problemų, galima užsiimti visokiomis jogomis. Jei man joga sunkiais atvejais padėtų, vaistų ir negerčiau“, – paaiškino Danutė.

Psichotropinių vaistų vartojimo trukmė ir dozės mūsų šalyje didesnės, nei rekomenduojama, o ilgainiui šie medikamentai sukelia sunkią priklausomybę.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Visuomenės sveikatos departamento Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas teigia, kad nors Lietuvoje psichotropinių vaistų vartojimo rodikliai per pastaruosius metus kiek sumažėjo, jie išlieka vieni didžiausių išsivysčiusiose šalyse.

„Mūsų šalyje palyginti mažas antidepresantų vartojimas, kas rodo, kad depresija gydoma ne pasitelkiant antidepresantus, o renkantis psichotropinius vaistus. Tai yra gydoma simptomiškai ir paviršutiniškai. Psichotropinių vaistų vartojimo trukmė ir dozės mūsų šalyje didesnės, nei rekomenduojama, o ilgainiui šie medikamentai sukelia sunkią priklausomybę“, – atkreipė dėmesį I. Rubikas.

Šakietė Danutė prisipažino, kad per pandemiją netekusi darbo raminamųjų tablečių turėjo griebtis kur kas dažniau ir net pasidalino jomis su panašias problemas išgyvenančia drauge. „Ji bandė ramintis arbatėlėmis, tačiau pasakiau, kad nereikia savęs apgaudinėti. Reikia bijoti ne tablečių, o blogai jaustis“, – nuomonę dėstė pašnekovė.

Depresija ir fiziniai simptomai

Psichologiniai sunkumai per pandemiją – ne naujiena. COVID-19 jau kuris laikas įgavo ir „koronoviruso depresijos pandemijos“ vardą, mat pagausino tiek nerimo sutrikimų, tiek klinikinės depresijos, kuri neretai užklumpa virusu persirgusius asmenis.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad iki 50 proc. depresijos ar kitų nerimo būsenų apskritai lieka negydyti, nuo jų kenčia kas ketvirtas Europos Sąjungos gyventojas. Depresijos metu kamuoja liūdesys, susiaurėjęs interesų ratas, trūksta energijos.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė Sigita Lesinskienė teigia, kad depresijai būdingi ir fiziologiniai simptomai: sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, svorio pokyčiai. Gali atsirasti įvairūs kūno skausmų simptomai, sutrikti vidaus organų veikla.

„Nuo depresijos kenčiantys asmenys jaučia nuovargį net ir po nedidelių pastangų ką nors veikti“, – pastebėjo S. Lesinskienė. Nagrinėjant klinikinių tyrimų duomenis, nustatytas somatinių nusiskundimų ir psichikos sutrikimų ryšys. Kadangi depresija itin dažnai būna susijusi su kitais sutrikimais, tampa nebeaišku, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Todėl iki šiol tęsiasi mokslinės ir klinikinės diskusijos nuotaikos sutrikimų diagnostikos klausimais.

S. Lesinskienė įspėja, kad į emocinius, kūno savijautos pasikeitimus reikėtų reaguoti atidžiai: jei liguista būsena per kelias savaites nepagerėja, kreiptis į specialistus. Svarbu suklusti, jei savijauta trukdo adaptuotis sociokultūrinėje aplinkoje pagal savo amžių.

„Šiuo metu manoma, kad depresija nėra viena aiškiai apibrėžiama liga, o greičiau nevienalytis depresinių būsenų ir sutrikimų spektras, – žiniomis dalijosi S. Lesinskienė ir pridūrė, kad vien iš užpildytos depresijos skalės rezultatų negalima teigti, kad žmogus serga depresija. – Aukšti depresijos klausimyno įverčiai rodytų, kad emocinė savijauta, nuotaika yra sutrikusi ir reikėtų būtinai kreiptis į psichikos sveikatos specialistus išsamesnių tyrimų ir konsultacijų patikslinti priežastis bei rasti sprendimų būdus.“

Ėmėsi plano

I. Rubikas teigia, kad depresijos gydymas psichotropiniais vaistais – nėra geras sprendimas. Todėl norėdama sumažinti psichotropinių vaistų vartojimą SAM ėmėsi veiksmų plano pasitelkdama tiek šviečiamąsias, tiek reguliacines priemones.

Jau nuo užpraėjusių metų lapkričio šeimos gydytojai buvo supažindinti su antidepresantų ir psichotropinių vaistų skyrimo rekomendacijomis, pateiktas nuoseklus nutraukimo planas prie šių vaistų įpratusiems asmenims. „Tiesa, metodika leidžia daryti išimtis vyresnio amžiaus, lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims ir kai minėtų preparatų atsisakymas galėtų būti žalingesnis, nei jų vartojimas. Tai yra kompromisas“, – sakė I. Rubikas.

Teisingo psichotropinių vaistų skyrimo šiemet bus apmokyta jau 600 šeimos gydytojų ir kitų gydytojų specialistų dažnai išrašančių benzodiazepinus, per 2020–2021 m. jau apmokyta pusantro tūkstančio. Antra kovos forma su besaikiu psichotropinių vaistų vartojimu yra popierinių, arba vadinamųjų „rožinių“ receptų draudimas. Asmenys, nenorintys, kad jautrūs duomenys atsirastų e. sveikatoje gali šiuos vaistus gauti per specialius receptų blankus, kuriuos turi kiekviena gydymo įstaiga.

„Tenka konstatuoti faktą, kad rinkoje cirkuliavo nemažai padirbtų receptų: 2020 m. 36 tokie atvejai registruoti policijoje, dar dėl 300 kreipėsi vaistininkai. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes daug atvejų neregistruota. Įsigaliojus naujai tvarkai, e. receptų skaičius padidėjo nežymiai, o popierinių receptų sumažėjo“, – pasakojo I. Rubikas.

SAM numatė ir nemedikamentinio gydymo plėtrą kovai su lengvu nerimu, nesunkiomis depresijos, nemigos formomis. „Tokiais atvejais veiksminga psichoterapija, psichologo konsultacijos. Šiuo metu planuojamas ambulatorinio psichoterapijos įkainio didinimas apie 33 proc.“, – informavo skyriaus vedėjas.

Kaip prisitaikyti?

Sugebėjimas prisitaikyti padeda išvengti perdegimo, bet prisitaikymo reikia išmokti.

Psichoterapeutas doc. dr. Eugenijus Laurinaitis atkreipė dėmesį, kad psichotropikų vartojimas per dažnas tarp medikų. Tai lemia šių vaistų prieinamumo minėtos specialybės žmonėms. Dažnai psichotropikais medikai bando gesinti perdegimą, kurio atvejų dar prieš pandemiją tarp gydytojų fiksuota 52 proc.

Dr. E. Laurinaitis teigia, kad tarp perdegimo sindromo veiksnių yra ir organizacijos kultūra. „Tai rodo, kad daugiau kaip pusė medikų buvo perdegę, kai nebuvo jokios pandemijos ir karo. Labai daug perdegimo atvejų tarp teisininkų, kurie apie darbo laiką ironizuoja: „dirbame nuo aštuonių iki... galo“. Tos profesijos, kur dirbama su žmonėmis, neretai irgi yra perdegimo veiksnys. Tai – mokytojai, gydytojai, pardavėjai... Trečia – asmeniniai bruožai. Sugebėjimas prisitaikyti padeda išvengti perdegimo, bet prisitaikymo reikia išmokti“, – pabrėžė E. Laurinaitis.

Anot jo, daugiau tokio pasaulio, koks buvo iki 2020 nebus, ir tai reikia išgedėti. „Pirmiausiai prasidėjo pandemija, o po to – karas Ukrainoje, Europos viduryje. Turime priprasti gyventi kitokiame pasaulyje“, – tvirtino jis ir pridūrė, kad psichologiškai padeda ne emocijų slopinimas, o gebėjimas rasti išeitį. „Štai žmogus, supratęs, kad nebus, kas pasirūpina naminiais gyvūnais karo metu, nuvarė į Kijevą vilkiką jiems maisto. Tokios išeitys padeda jaustis geriau“, – sakė E. Laurinaitis ir tvirtino, kad kiekvienas esamoje situacijoje gali rasti jam prieinamus būdus reaguoti pozityviai bei prisidėti prie jos sprendimo.

E. Laurinaitis teigė, kad kaip neturėjome patirties tvarkytis su pandemija, taip neturime patirties tvarkytis ir su jos pasekmėmis: „Tai bus iššūkis kūrybingumui – reikės stebėti, kas vyksta, ir priimti sprendimus.“

Jau šį sekmadienį TV8 televizijos žiūrovų laukia medicinos laida „Sveikatos medis“. Ilgametė laidos vedėja, gydytoja Irena Pivoriūnienė pasidalins naudingais patarimais, kaip užkirsti kelią klastingoms onkologinėms ligoms, atsakys į rūpimus klausimus apie streso valdymą bei jo sukeliamas ligas, sudalyvaus sporto aistruolius subūrusiame velomaratone, o skyrelyje „Ačiū, daktare“ lauks nuoširdi padėka gydytojams tiesiai iš jų išgelbėto paciento lūpų.

Emocinė sveikata yra žmogaus būsena, kuri apima emocijas, nuotaiką ir socialinį gyvenimą. Ji turi didelės ir tiesioginės įtakos mūsų mintims, veiksmams ir net fiziniam aktyvumui. Vis greitėjantis gyvenimo ritmas, nuolat patiriamas stresas atsiliepia ir mūsų sveikatai. Psichoterapeutas E. Laurinaitis siužete apie emocinę sveikatą teigs, jog kontroliuoti emocijas yra neįmanoma, mat jos žmogų paveikia anksčiau, nei patys tą imame suvokti.

„Emocinė sveikata yra tai, jog mes, reaguodami į gyvenimą, turime emocijas, pripažįstame jas, mokame jas išreikšti ir tuo pačiu metu jos neišmeta mūsų iš pusiausvyros. Emocinis reagavimas yra pirminis, žymiai ankstesnis už protą: emocinė reakcija atsiranda per 0,2 sekundės mūsų smegenyse, mintis atsiranda po dirgiklio 0,7 s , todėl įsivaizdavimas, jog mes galime reguliuoti emocijas yra iliuzija. Emocijos reguliuoja mus, galime tik valdyti jų išraišką“, – laidoje pasakos E. Laurinaitis.

Profesoriaus teigimu, emocinė sveikata turi tiesioginės įtakos mūsų fizinei savijautai. Įtampa darbe, nuolatinis stresas ir nerimas gali iššaukti net rimtų fizinių negalavimų.

„Yra grupė ligų, kurios vadinamos streso ligomis, pavyzdžiui insultas, hipertonija, širdies infarktas. Tokių ligų pradžia yra psichologiniai mechanizmai, išvedantys mūsų kūną iš pusiausvyros. Mūsų šiuolaikinio pasaulio darbinė aplinka yra labai nesveika. Kiekvienas rungtyniauja, stengiasi būti geresnis, dažnas vertinamas pagal tai, kiek daug jis dirba. Iš tiesų, žmonių, kurie perdega darbovietėje, yra itin daug“, – atviraus E. Laurinaitis.

Ilgametis verslo vadybos konsultantas Aurimas Vietrinas įsitikinęs, jog darbo aplinka ypač priklauso nuo vadovo – jis pirmasis turėtų pastebėti problemas kolektyve ir jas nedelsiant spręsti.

„Patarimas kiekvienam vadovui būtų gan paprastas – kuo dažniau bendraukime, mokėkime sujungti žmones, kad jie išsikalbėtų. Geras vadovas visuomet pastebi kolektyvo pulsą, kokiomis aktualijomis jis gyvena ir iš to padaro laiku išvadas“, – patarimais dalinsis A. Vietrinas.

Kiekvienas pirmiausia turėtume užduoti klausimą sau – ar tai, kiek aš moku už savo darbo vietą yra verta to, kad aš iš tikrųjų aukočiau savo sveikatą, savo laisvalaikį, savo santykius su artimaisiais. Siūlyčiau sustoti ir pagalvoti.

Nors vis dažniau viešai kalbama apie emocinės sveikatos svarbą, laidoje kalbinti praeiviai neslėps, jog didesnį dėmesį vis tik skiria fizinei būsenai. Visgi, daugelis po sunkių darbo dienų stengiasi rinktis ramų laisvalaikį gamtoje, keliauti, tačiau nuo greito gyvenimo ritmo ir nuolat spaudžiančių darbų pabėgti nėra lengva.

„Kiekvienas pirmiausia turėtume užduoti klausimą sau – ar tai, kiek aš moku už savo darbo vietą yra verta to, kad aš iš tikrųjų aukočiau savo sveikatą, savo laisvalaikį, savo santykius su artimaisiais. Siūlyčiau sustoti ir pagalvoti. Dažnai žmonės labai nenori šito daryti, nes atsakymai neretai yra gana vienareikšmiški ir pakankamai aiškūs, ir todėl žmonės geriau toliau sukasi šiame voverių rate“, – laidoje atviraus psichoterapeutas E. Laurinaitis.

Labdaros koncertas, skirtas onkologiniams ligoniams

Rugsėjo pradžioje du profesionalūs operos solistai Gražina Skinderytė-Kurnickienė ir Vytautas Kurnickas surengė itin altruistišką labdaros renginį „Išsipildžiusios svajonės“, skirtą paremti vėžio gydymo paramos fondą. Visos lėšos, surinktos už bilietus, buvo paaukotos Nacionaliniam vėžio institutui, jog būtų nupirktas ypač reikalingas, specialus keltuvas.

„Toks renginys reiškia labai daug, nes atėjo žmonės, kurie yra susidūrę su ta liga, ir atėjo ne pasiskųsti, bet atėjo paklausti, kuo jie gali padėti, kaip atkreipti visuomenės dėmesį į šią ligą, į jos klastingumą ir būtinumą kovoti“, – gražiais žodžiais dalinsis NVI laikinoji direktorė, prof. hab. med. m. dr. Sonata Jarmalaitė.

Idėja rengti tokią akciją operos solistei Gražinai kilo dėl pačios šeimoje patirtų nelaimių – jos abu tėvelius pasiglemžė vėžys, todėl skausmas, patiriamas tiek sergančiųjų, tiek jų artimųjų, jai ypač pažįstamas.

„Yra baisi netektis, kuomet būdamas vaikas turi laidoti tėvus. Aš buvau 25-erių metų, tačiau aš su savo tėvais dar labai daug ko nespėjau. Itin svarbu kiekvienam suprasti, jog sveikata yra ne tik mūsų pačių turtas, tai yra ir mūsų artimųjų turtas“, – laidoje jautriais prisiminimais dalinsis Gražina.

Būrį sporto aistruolių sutraukęs velomaratonas

Laidos komanda apsilankė ir vasaros pabaigoje Lietuvoje praūžusiame dviračių renginyje „IKI Velomaratonas“. Jubiliejinis dešimtasis renginys pritraukė būrį dviračių, paspirtukų, riedlenčių bei kitų panašių transporto priemonių mylėtojus. Renginio organizatorius, žinomas lenktynininkas Benediktas Vanagas laidoje tikins, jog dideles pastangas organizuojant šį renginį su kaupu atpirko puiki dalyvių nuotaika

„Tai viena gražiausių dienų metuose, pritraukianti 10 tūkstančių žmonių. Velomaratonas – yra reiškinys, vykstantis kiekvieną mielą dieną, tik tai prieš paskutinį rugpjūčio sekmadienį  jisai įvyksta oficialiai“, – laidoje pasakos B. Vanagas. Vasariški įspūdžiai iš renginio – nuotaikingame reportaže.

„Ačiū, daktare“ taria žinomas režisierius

Šį sekmadienį, 15 val., „Sveikatos medžio“ žiūrovų pamėgtame skyrelyje „Ačiū, daktare“ taip pat laukia atvira dokumentinių filmų režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus istorija apie apgaulingą miokardo infarktą.

„Nejaučiau visiškai jokių išskirtinių simptomų. Atrodė, tarsi tiesiog būčiau apsinuodijęs maistu. Visgi, bičiulio paskatintas, apsilankiau ligoninėje ir baigėsi viskas tuo, kad man pastatė širdies stimuliatorių. <...> Gydytojams reikia pagiriamojo žodžio, nes tie žmonės tikrai pasiaukojančiai dirba“, – pasakos Virgilijus.