Apie šventes ir tai, kas jas sukuria. Apie fotografiją ir jos svarbą istorijos kontekste, mūsų kiekvieno gyvenime. Šias ir kitas temas gvildena menininkai. Juos MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ atidarymo festivalio – MOratono – metu kalbino parodos kuratorius Tomas Pabedinskas.

– Romualdai, dar 1976 m. Kūčių naktį savo dienoraštyje apie fotoseriją „Atlaidai“ rašėte taip: „Atlaidų ciklas – mano galingiausias darbas, tai mano atradimas, jis mane išgelbės nuo užmaršties. Žmonės po daugelio metų žiūrės į kaimiečius, kuriais aš džiaugiausi, mylėjau, į kuriuos aš perkėliau dalį savęs. Taip aš sujungiau savo sielą su žmonėmis, su duona, su Dievu, su žeme kvepiančiais žemaičiais.“ Pratęskit savo pasakojimą apie atlaidus. Koks įspūdis lydėjo?

R. Požerskis: Kūčių naktį visada įvyksta stebuklas ir pradedi galvoti apie gražius, kilnius, dvasingus savo gyvenimo tarpus. Turbūt ne vienas žino apie mano keliones su motociklu 1973 m. po Žemaitiją, po Kalantos įvykių. Ilgi plaukai, plačios kelnės. Mes įvažiavome keliais motociklais į mažą Žemaitijos bažnytkaimį, tuomet vyko atlaidai, skambėjo varpai varpinėse, ėjo procesijos, cypiančiais balsais giedojo choras, mergaitės mėtė gėles. Šventoriuje vyko kažkoks keistas sumišimas. Man tai buvo netikėtas teatras, netikėtas įvykis. Aš nebuvau matęs tokių dalykų. Labai įstrigo, todėl pradėjau fotografuoti. Porą metų važinėjau, intensyviai dirbau. Pradžioje nelabai supratau, kas vyksta. Tik 1976 m. padariau jau tikrai gerus kadrus.

R. Požerskio nuotr.

– Romualdai, atlaidus fotografavote turbūt daugiau nei dvidešimt metų. Kada tapo aišku, kad serija baigta?

R. Požerskis: Serijos turi savo pradžią ir savo pabaigą. Paprastai pabaiga būna, kai jau nebegali nieko naujo padaryti. Jauti, kad už tai, ką jau esi nufotografavęs, neatrandi įdomiau. Neatrandi įdomesnių žmonių, situacijų. Taip pat pasidaro aišku ir tada, kai supranti, kad viskas stipriai keičiasi. Kalbant apie atlaidus, tai jie pasikeitė. Žmonės nustojo važiuoti su arkliais, nebeliko pietų, kur jie pasitiesia savo audeklus ir taurelę išgeria su lašiniais, juoda duona, baltu sūriu. Aplinkui vaikai, klyksmas, džiaugsmas – viso to nebeliko. Jie po atlaidų sėdasi sau į mašinėles ir visi išvažiuoja. Taip automatiškai ir man pasibaigė atlaidai.

– Monika, pakalbėkime apie tavo kurtą cirko fotografijų seriją „Post Circle“. Kūrei ją ne vienerius metus. Mes kiekvienas turim savo nuomonę apie cirką. O ar keitėsi pačios požiūris fotografuojant? Ką atradai?

M. Požerskytė: Atradau žmones. Vieną dieną nuvažiavau su dukra Saule į Trakus ir ten buvo nedidelis cirko pasirodymas. Supratau, kad tame cirke dirba visa šeima. Šeimos vaikai sujunginėja laidus, dukra prižiūri gyvūnus. Pajutau didelę atskirtį tarp to, kaip gyvename mes, ir kaip gyvena jie. Turėjau vidinį norą pamatyti juos iš arčiau. Penkis ar šešis kartus buvau atvykusi ir tiesiog stovėdavau. Iš pradžių jie manęs neįsileido. Tada nufotografavau visus jų pasirodymus, padovanojau nuotraukų. Po truputį su jais susipažinau, jie atsipalaidavo, pradėjo būti šalia ir pasirodė labai šilti.

M. Požerskytės nuotr.

– Dar viena Romualdo fotografijų serija yra iš Sąjūdžio laikų – nuosekliai dokumentuoti Sąjūdžio įvykiai. Akivaizdu, kad tai yra vertinga dokumentika, ji pasakoja mūsų istoriją. O ko reikia fotografijai, kad ji taptų ne tik vertingu dokumentu, bet ir emociškai paveiki žmonėms? Kad ją prisimintų ir kad ji taptų ikona?

R. Požerskis: Labai paprastai – reikia būti laiku ir vietoje. Jeigu pavėluosi – nebus geros fotografijos, jeigu neatvažiuosi – irgi nebus. 1918 m. vasario 16 d. nusifotografavo mūsų signatarai. Pasirašę Nepriklausomybės Aktą, nuėjo Vilniuje į studiją ir nusifotografavo. Ši nuotrauka mums yra Vasario 16 d. simbolis. Mano suvokimu, aš padariau tokią fotografiją sausio 13-osios naktį, kai Vytautas Landsbergis ir trys jo apsauginiai stovėjo su neperšaunamomis liemenėmis Aukščiausiojoje Taryboje. Tą naktį sprendėsi Baltijos šalių likimas. Jei lietuviai nebūtų tą naktį atlaikę, būtų okupuota Aukščiausioji Taryba. Galbūt mokyklose dabar kabėtų Putino portretai. Čia yra pergalės ženklas.

– MO muziejaus parodoje bandoma pažiūrėti, kaip fotografija dalyvauja šventėje, koks jos vaidmuo. Monika, esi ne tik fotografė, ne tik kūrėja, bet ir dirbi komercinės, užsakomosios fotografijos srityje. Ar šiandien žmonėms ėjimas į fotostudiją vis dar yra ypatinga proga? Ar tai yra šventė?

M. Požerskytė: Jaučiu didžiulį antplūdį žmonių, kurie nori nusifotografuoti studijoje. Kai atsirado mobilieji telefonai, dingo nuotraukų albumai. Visi dažnai ir daug fotografuoja, bet tai nereiškia, kad jie turi jiems svarbių nuotraukų. Taigi žmonės ateina į studiją nusifotografuoti, įsiamžinti. Jie dažnai pasirenka klasikinį vientisą šviesų foną ir klasikinį portretą. Noras turėti savo arba savo artimo portretą nedingo. Kai dauguma naudojosi juostiniais fotoaparatais, dar prisiversdavo atsistoti nuo stalo, pajudinti močiutę ir nufotografuoti ją per jubiliejų. O dabar visi fotografuoja telefonais ir mes nieko neturim. Turėti popierinę nuotrauką – labai svarbu. Tai mūsų atsiminimai.

M. Požerskytės nuotr.

– Jūs abu esate vykę į „Burning man“ festivalį. Atrodo, kad tai yra milžiniška šventė – festivalis. Kokie jūsų įspūdžiai? Ir koks skirtumas, kai fotografuojate savo kultūros šventes ir tokį egzotišką renginį?

M. Požerskytė: „Burning man“ buvo tėčio svajonė. Pirmąją kelionę pavyko suorganizuoti per tris metus. Kai aš jo klausiau, „kas čia bus?“, jis atsakė paprastai: „geriau nepasakosiu, kai nuvažiuosi, pamatysi“. Įspūdžiai nepakartojami.

R. Požerskis: Monika tris dienas negalėjo fotografuoti. Buvo šoke.

M. Požerskytė: Reikėjo man susikaupti. Fotografuodama supratau, kad „Burning man“ yra kaip religija. Žmonės religines bendruomenes pasirenka, nes jiems tinka tam tikri ritualai, maistas, meditacija. Per kūniškus ritualus ateina religija. Festivalyje taip pat visos patirtys ateina per kūną. Per kūno laisvę parodomos vidinės laisvės.

– Kaip jums, Romualdai, šie alternatyvūs atlaidai pasirodė?

R. Požerskis: Kai su Monika išleidome albumą „Degantis žmogus“, poetas Kęstutis Navakas rašė: „Tai yra amerikietiški atlaidai“. Ir tai tiesa. Aš pastaruosius kelerius metus ten fotografavau vestuves. Labai gražios poros. Fotografavau ir tokias vestuves, kur keturios jaunos merginos sukūrė šeimą. Dar fotografavau vieną vyruką, kuris pats su savimi tuokėsi. Ten gausi ne tai, ko nori, o ko tau reikia. Mano žmona Virginija sakė: „Čia kartu yra ir pragaras, ir dangus“. Išties ten nėra festivalis, greičiau – teatras. Stiprus bendruomenės ir idėjų kūrimas, daug egzotikos. Taip pat labai sudėtinga, labai karšta, daug dulkių. Kai dulkėse gyveni, tai ir pats pajunti, kad esi dulkė.

Romualdas Požerskis. / Muziejaus nuotr.

– O kur fotografui yra lengviau – pažįstamoje bendruomenėje ar vis tik ten, kur viskas nauja?

R. Požerskis: Prieiti prie žmogaus ir jį fotografuoti yra aukštasis pilotažas, baletas ant ledo. Psichologiškai turi tą žmogų nugalėti, suvaldyti. Tam, kad jis jaustųsi, jog nesi jam pavojingas. Mes turime vieną fotografą Lietuvoje, kuris tikrai yra „pavojingas“. Jis buvo paskųstas saugumui, jį bandė paguldyti į psichiatrinę ligoninę, bet nieko iš to neišėjo. Saugumo iškviestas, jis nuėjo, tačiau tas saugumietis tapo jo draugu. Tai yra Antanas Sutkus. Jis užsiima hipnoze. Pažiūrėkite į jo fotografijas. Visi žmonės jose yra jo užhipnotizuoti. Jam tie žmonės tampa aktoriais, su kuriais ką nori, tą ir daro. Čia yra aukščiausia fotografija. Tu turi intensyviai dirbti, bet tuo pačiu būti nematomas. Pažiūrėkite į mano fotoseriją „Atlaidai“. Pilna žmonių, tačiau jie visi žiūri pro šoną, ne į fotografą, jie manęs nemato. Tapti nematomu labai sudėtinga.

M. Požerskytė: Kaip fotografė prisidedu prie iniciatyvos „How I lay you down to sleep“. Fotografuoju vaikus, kurie neišgyvena iki dviejų metų. Lietuvoje tokių vaikų gimsta iki šimto. Vienas iš būdų palengvinti šitą netektį ir gedulą, yra tai sudokumentuoti. Taigi aš atvažiuoju į namus ir fotografuoju. Labai sunku, nes kiekvienas atvažiavimas yra nežinia. Jie nežino, kas bus, ir aš nežinau, kas bus. Tiesiog sufotografuoju, atiduodu voke popierines nuotraukas ir išvykstu. Po metų, po kelių esu gavusi žinučių, kad tos dienos yra užmirštos, labai juodos, bet žiūrėjimas į nuotraukas padėjo išgyventi gedulą. Čia mano, kaip fotografės, labdara, kai per savo profesiją aš galiu padėti kitiems. Kai sulaukiau asmeniškų pasisakymų, kad padėjo, tada suvokiau, koks stiprus ir galingas dalykas yra vaizdas ir mūsų atsiminimai.

Monika Požerskytė. / Muziejaus nuotr.

– Dviejų kartų menininkų (ypač – tėvų ir vaikų) įprasta klausti, ar tėvai turėjo įtakos vaikų pasirinkimams ir kūrybai. Bet aš norėčiau klausimą apversti. Romualdai, ar šiandien jūsų požiūrį į fotografiją ir kūrybą kaip nors keičia tai, ką daro Monika?

R. Požerskis: Monikos kūryba man turi didelę įtaką. Beje, pasirodo, mes turime daug mums abiem bendrų temų. Suradome jų net keturiolika ir galime išduoti paslaptį – šiuo metu bandome jas komplektuoti knygai.

R. Požerskio ir M. Požerskytės fotografijas bei skirtingus jų ciklus MO muziejus kviečia pamatyti fotografijos parodoje „Permainų šventė“. Muziejus dirbs ir sausio 1 d. 13–20 val.

Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.

Apie grupines nuotraukas ir savotiškus jų ritualus pasakoja vienas iš MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ knygos autorių, tyrėjas ir fotografas Paulius Petraitis. Taigi ką mums gali pasakyti grupinė nuotrauka?

Šventės portretas – grupinė nuotrauka

Fotografija – įprastas būdas įamžinti šventę ar svarbų įvykį. Kaip tai darome? Arba užfiksuojame gyvą šventės akimirką, arba surežisuojame kadrą. Grupinės nuotraukos dažniausiai yra režisuojamos.

Bendroje nuotraukoje mes sukonstruojame šventės portretą, rodantį gerai laiką leidžiančius žmones. Tai dažniausiai išreiškiama daugumai atpažįstamomis pozomis, gestais ir šypsenomis. Negana to, grupinis portretas įvardija svarbų faktą: „mes ne tik švenčiame“, bet ir dar svarbiau – „mes švenčiame kartu“.

Bendra nuotrauka – buvimo drauge įrodymas

Išties, grupiniai portretai skirti vizualiai pademonstruoti grupės bendrumą. Kieno nors nenoras fotografuotis ar atsidurti nuotraukoje dažnai nepaisomas, negirdimas. Tikriausiai visi esame sakę: „ne, nenoriu fotografuotis / ar tikrai to reikia?“ ir tuo pačiu metu jau stojęsi į režisuojamą kadrą.

Taigi pasirinkimo galimybė yra ribota: arba tu esi nuotraukoje (vadinasi, esi „su mumis“), arba nesi. O jei nuotraukoje šypsaisi, vadinasi, tai buvo džiugi ir laiminga šventė. Juk besišypsantys nuotraukoje veidai tarsi „sako“: mes buvome ten ir ten, atrodėme laimingai, buvome kartu.

Žinoma, kartais sukirba mintis, jog džiaugsminga nuotrauka nėra visada tikrasis įvykio atspindys, tačiau laimingi veidai nuotraukoje leidžia tai ignoruoti ir bent akimirkai patikėti laimingos grupės fantazija.

Muziejaus nuotr.

Pozavimas – kūnų choreografija

O ar pamenate jausmą, kai jums pasako, kad fotografuosimės? Tuo metu pradedame galvoti ir apie bendrą nuotraukos vaizdą, ir apie unikalų save joje. Kažkas lyg kaladėles rikiuoja mūsų kūnus – visi turime tilpti kadre. Sakyčiau, vyksta savotiška kūnų choreografija. Bet tuo pačiu metu ir kiekvienas iš mūsų, stovintis ar sėdintis bendrame kadre, išgyvename įvairius jausmus – pradedame ruoštis nuotraukai ir ne visada elgiamės organiškai. Mes pozuojame.

Pozavimas yra performatyvus veiksmas, atliekamas prieš kamerą. Kūną mes „paruošiame kameriškam“ vartojimui. Žinome, kad į nuotrauką bus žvelgiama joje ieškant šventei būdingų savybių – šypsenų, atmerktų akių, pasitikinčios stovėsenos. Ir ką mes darome? Ogi, pasiduodame šiam kameros ir pozavimo lūkesčių diktatui.

(Ne)unikalūs portretai nuotraukose

Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet nuotrauka dažniausiai nėra skirta tik mums, pozuojantiems joje. Ji yra kuriama „vartoti“ – portretas tampa savotišku produktu, kuris yra lengvai atpažįstamas. Nuotraukose kūnas, veidas, išraiška, burna, drabužiai, plaukai kamerai yra išstatoma tarsi vitrinoje. Tai tampa dar akivaizdžiau, kai nuotraukos yra publikuojamos socialiniuose tinkluose. Jei siekiame būti pastebėti ir pamėgti, nuotraukos pateikimas, t.y. kaip mes atrodysime joje, tampa esminiu tikslu.

Todėl daugybė bendrų nuotraukų atrodo panašiai. Grupiniame portrete paprastai neieškoma naujovių ar neformato. Dažniausiai pasitenkinama jau veikiančiomis, daugelį kartų matytomis pozų schemomis. Čia vyrauja klišės. O net ir, regis, iš pirmo žvilgsnio unikalios fotografijos dažnai yra jau matytų socialinėse medijose kitų portretų pozų (sąmoningas ar nesąmoningas) kartojimas. Kiek unikali yra jūsų grupinė nuotrauka – lieka spręsti jums patiems, joje pozuojantiems.

Nuotraukose kūnas, veidas, išraiška, burna, drabužiai, plaukai kamerai yra išstatoma tarsi vitrinoje.

Daugiau fotografijų ir istorijų – MO muziejaus parodoje

Daugiau fotografijų, kuriose įamžinamos įvairios šventės, o veikėjai perteikia švenčių akimirkas arba galbūt pozuoja – galima pamatyti MO muziejaus fotografijos parodoje „Permainų šventė“. Parodoje taip pat galima susipažinti ir su visu P. Petraičio straipsniu – jis prieinamas parodos knygoje, pratęsiančioje „Permainų šventės“ temą gilesniais straipsniais ir skaitiniais.

Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.

Parodoje eksponuojami lietuvių fotografų darbai pristato vieną būdingiausių Lietuvos fotografijos bruožų – švenčių vaizdavimą. Jis Lietuvos fotografijoje buvo svarbus ne vieną dešimtmetį.

„Esame sukaupę vieną didžiausių fotografijos kolekcijų Lietuvoje. Taigi siūlymas pažvelgti į ją per šventės prizmę mums pasirodė įdomus. Šventės, kuri nebūtinai asocijuojasi tik su šventimu ir šventumu. Kuratorių pasiūlyta plati šventės interpretacija dabar tampa tik dar aktualesnė. Jau antrus metus gyvename pereinamoje, virsmo būsenoje. Būtent kaip virsmas šioje parodoje suvokiama ir šventė. Akcentuojamos ne linksmybės, o pokyčiai, kuriuos išgyvename šventės metu ir kuriuos sukelia šventės“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė.

Šventė: asmeninė, politinė, religinė

Parodoje į šventę žvelgiama netradiciškai. Šventė yra ir vestuvės, krikštynos, laidotuvės, ir valstybinės šventės, politiniai susibūrimai, protestai, ir koncertas ar vakarėlis. Kodėl šiuos įvykius galime vadinti šventėmis ir kas juos vienija?

„Nesusijusius ar net prieštaringus reiškinius leidžia susieti jų išskirtinumas iš kasdienybės ir tam tikri ritualai. Pirmiausia, šventė kuria priešpriešą kasdienybei – nusiteikiame artėjančiam įvykiui, puošiamės, tam tikru laiku vykstame į šventės vietą. Taip pat įprastai švente pradedami ar užbaigiami svarbūs gyvenimo etapai, galbūt įtvirtinamas pasikeitęs statusas visuomenėje ar tapatybė. Pavyzdžiui, šventės metu galima tapti jaunikiu ar nuotaka, jubiliatu ar absolventu. Šventėje kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus arba galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų“, – sako parodos kuratorius Tomas Pabedinskas.

Pamažu erdvė pradeda keistis, nejučia kyla įtampa. Lankytojai patenka į griežtos struktūros zoną su itin ryškiu apšvietimu.

Jis taip pat priduria, kad švenčių ritualai arba padeda pereiti asmeninių ir visuomenės pokyčių laikotarpius, arba patys sukuria permainas. Taigi parodoje kviečiama pažinti šventėse įvykusius pokyčius ir pačių švenčių kaitą, priklausomą nuo politinių, socialinių, kultūrinių kontekstų.

Fotografija ir fotografavimas(is)

O kaip šventėse ir vykstančiuose socialiniuose procesuose dalyvauja fotografija? Ji įamžina šventę, bet taip pat tampa ir jos dalimi. Fotografavimo(si) ritualas įtvirtina šventės dalyvių tarpusavio ryšius, o nuotrauka tarsi garantuoja jų ilgaamžiškumą. Neretai fotografavimas(is) lemia ir pačios šventės formą, jos dalyvių išvaizdą ir elgesį, o šventė paverčiama fotogenišku spektakliu.

Muziejaus nuotr.

„Fotografijos paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje. Į šventę žvelgiame kaip į skirtingas lietuviškos fotografijos kryptis ir raidos etapus siejančią temą. Tuo pačiu siekiame praplėsti šventės sampratą. Šiuo atžvilgiu paroda yra išskirtinė Lietuvos kontekste“, – priduria parodos kuratorė Ugnė Paberžytė.

Švenčių etapus atskleidžia ir parodos architektūra

Parodos architektūra taip pat padeda kurti šventės atmosferą, tiksliau – perteikia skirtingus šventės etapus. Paroda pradedama nuo įvairių asmeninių švenčių, vaizduojant jas ramioje aplinkoje, kuriant artimą lankytojo santykį su fotografijomis ir jose įamžintomis šventėmis.

Pamažu erdvė pradeda keistis, nejučia kyla įtampa. Lankytojai patenka į griežtos struktūros zoną su itin ryškiu apšvietimu. Šioje dalyje galima susipažinti su valstybinėmis ir ideologinėmis šventėmis: kaip šios įtvirtina esamą tvarką ir kokias formas įgauna jai pasipriešinti skirti protestai.

Iš aiškios struktūros pabėgti padės parodoje atsirandanti „spraga”. Lankytojai įžengs į triukšmingą projekciją, kuri išves į savotišką maištą – tiek šventėje, tiek ir parodoje. Darbai eksponuojami tarsi pabirę po erdvę – taip perteikiant švenčių įvairovę. Lankytojų laukia ir staigmena – jie bus kviečiami nusifotografuoti fotoateljė primenančioje instaliacijoje. Juk kokia šventė ar paroda be nuotraukos!

Parodos pabaiga tiek tematiškai, tiek ir architektūros prasme yra ramesnė, po švenčių patyrimo grįžtama į kasdienę būseną.

Parodą papildo dokumentinė medžiaga

Parodai autentiškumo suteikia dokumentinė vaizdo ir garso medžiaga, švenčių dalyvių interviu ištraukos. Dokumentika leidžia be meninio „filtro“ pažvelgti į alternatyvias subkultūrų šventes, patirti, ką reiškia dalyvauti politiniuose protestuose ar pagoniškose apeigose.

Muziejaus nuotr.

Didelę dalį dokumentinės medžiagos suteikė kultūros antropologė Egidija Ramanauskaitė, atskleisdama įvairių subkultūrų šventes ir ritualus. Taip pat parodoje bus galima atrasti ir baltarusių fotografų pasakojimus apie pastarųjų metų įvykius kaimyninėje šalyje.

Sukūrė tradicinį ir fikcinį parodos e. gidus

Kiekvienai parodai MO muziejaus komanda kuria e. gidus. Šįkart parodai „Permainų šventė“ sukurti net du e. gidai: tradicinis e. gidas ir fikcinis audiopasakojimas. Tradiciniame e. gide lankytojai pažins fotografijų autorius, daugiau sužinos apie parodoje eksponuojamas fotografijas.

Norintys asmeniškiau patirti fotografijų istorijas, kviečiami išbandyti fikcinį audiopasakojimą. Tai sukurtų veikėjų istorijomis paremtas pasakojimas, kurio autoriai yra režisierius Jonas Tertelis ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Klausantis jo, bus galima sekti gyvenimišką sukurtų herojų parodos liniją, ieškoti sąsajų skirtingose nuotraukose ir taip nuotaikingai pažinti parodą.

Parodos knygoje – platus požiūris į šventę

Parodos temą pratęsia MO muziejaus išleista parodos knyga. Joje skirtingų sričių tyrėjai dar giliau neria į šventės tematiką ir fotografiją.

Švenčių ritualai, jų metu vykstančios permainos, įvairių subkultūrų pasakojimai, šventės sovietmečiu, šiuolaikinio miesto karnavališkumas, netgi – fotografavimosi grupinėms nuotraukoms paradoksai. Skirtingi autoriai išplečia parodos temą, taigi skaitytojas atras vis naujų šventės asociacijų ir pasakojimo linijų.

Parodos „Permainų šventė“ kuratoriai yra Tomas Pabedinskas ir Ugnė Paberžytė, konsultuojantis kuratorius – Arvydas Grišinas, konsultantė – Egidija Ramanauskaitė, dizaineris – Gytis Skudžinskas, architektai – ŠA Atelier (Gabrielė ir Antanas Šarkauskai).

Muziejaus nuotr.

Savaitgalį MO muziejuje – parodos atidarymo MOratonas

Savaitgalį MO muziejuje vyks parodos atidarymo festivalis – MOratonas. Jau tampa tradicija, kad kalbantis su skirtingais visuomenės veikėjais, profesionalais, menininkais nagrinėjama parodos tema, o įvairios medijos – šokis, muzika, performansas – atskleidžia naujų parodos tematinių pjūvių.

Sandra Straukaitė, Eugenijus Laurinaitis, Jogaila Morkūnas, Manfredas Bajelis, fotografai Romualdas Požerskis, Monika Požerskytė, Vilma Samulionytė, Visvaldas Morkevičius – dalis MOratono svečių, kurie iš savo perspektyvos analizuos, kaip šventes organizuojame, jas įamžiname, kaip joms puošiamės, ką jos mums reiškia ir kaip jų metu mes keičiamės.

MOratono renginiai yra nemokami, į juos patenkama su tos dienos muziejaus bilietu. Lankantis parodoje, Galimybių pasas nėra būtinas, tačiau MOratono renginiuose jis yra privalomas. Taip pat MO atstovai informuoja, kad dalyvių skaičius renginiuose yra ribotas, todėl pirmenybė bus teikiama pirmiesiems atėjusiems.

Sandra Straukaitė, Eugenijus Laurinaitis, Jogaila Morkūnas, Manfredas Bajelis, fotografai Romualdas Požerskis, Monika Požerskytė, Vilma Samulionytė, Visvaldas Morkevičius – dalis MOratono svečių, kurie iš savo perspektyvos analizuos, kaip šventes organizuojame, jas įamžiname, kaip joms puošiamės, ką jos mums reiškia ir kaip jų metu mes keičiamės.

Nuo švenčių ritualų iki šventinės aprangos

Ritualai ir įvairios ceremonijos formuoja šventes. Tačiau bėgant laikui ar keičiantis mūsų pasaulėžiūrai, jie kinta. O kaip? Kokie yra švenčių kūrimo užkulisiai, kas verda asmeninių, valstybinių, korporatyvinių švenčių virtuvėje? Apie visa tai bus galima išgirsti „iš pirmų lūpų“ – švenčių kūrimo istorijų papasakos daugiau nei 20 metų tuo užsiimantis ir tikriausiai pačias įvairiausias šventes organizavęs Jogaila Morkūnas.

Pasipuošimas, persirengimas yra kitas būtinasis šventės elementas. Drauge su dizainere Sandra Straukaite kviesime pasikalbėti apie aprangą ir kaip jos kodai formuoja šventę. Ar puošiamės dėl savęs, ar dėl kitų, koks ryšys tarp individualaus stiliaus ir griežtų proginės aprangos reikalavimų – dalis klausimų, į kuriuos atsakys dizainerė.

O kas lieka po šventės?

MOratone darnaus vystymosi ekspertė Audronė Alijošiūtė-Paulauskienė kels klausimą – ar šventė gali būti tvari ir tausojanti gamtą? Juk šventė visada yra pėdsakas, kurį paliekame planetoje. Taigi kaip atrodo sąmoningai apie galimą poveikį aplinkai apmąstyta ir suorganizuota šventė?

Atsakymus į šiuos klausimus bus galima išgirsti jau šį šeštadienį.

Silent disco, šokis ir muzika

MOratono siurprizas – grupės „The Roop“ dainos „Discoteque“ instaliacija. O kad šokių nebūtų mažai, šeštadienį MO vyks „Silent disco“. Trys skirtingi muzikiniai kanalai nukels vis į kitą vakarėlį. Nuo metalo koncerto iki diskotekos.

Šeštadienį taip pat vyks Miss Plastika (Povilo Basčio) judesio spektaklis „Iš namų“. „Drag Queen“, šokį, makiažą ir kostiumų dizainą integruojantis pasirodymas padės ieškoti atsakymų, kiek laisvai galima jaustis nesaugioje erdvėje, ar įmanoma švęsti savo autentiškumą ir saviraišką viešose vietose.

Tą patį šeštadienį vienas žinomiausių elektroninės muzikos kūrėjų Lietuvoje Manfredas Bajelis sukurs muzikinę šventę muziejuje. Kaip sako pats Manfredas, tai bus 25 metų grojimo retrospektyva – nuo festivalių, naktinių klubų muzikos iki dainų gimtadieniuose, privačiose šventėse ar „pagal užsakymą“.

Kaip šventės mus paveikia?

Švente pažymime tam tikrą pokytį, ar tiksliau – šventė reikalinga tam, kad šį virsmą išgyventume, per jį pereitume. Tačiau kodėl mums reikia švenčių? Kaip šventės keičia mūsų emocijas, kaip švenčių metu ar joms ruošdamiesi keičiamės mes patys? Kiek masinės, valstybinės šventės veikia mus kaip bendruomenę? Kuo mūsų būsenos skiriasi privačiose šventėse artimų draugų rate?

Muziejaus nuotr.

Gilesnes įžvalgas šiais klausimais pateiks VU docentas, psichoterapeutas ir gydytojas psichiatras Eugenijus Laurinaitis. Jo paskaita muziejuje vyks sekmadienį.

Atnaujinta Šeimų sekmadienio programa

Sekmadieniai tradiciškai MO muziejuje skiriami šeimoms. Su nauja paroda atsinaujina ir Šeimų sekmadienių programa.

Šįkart žaidimo forma muziejus kvies sužinoti, kas yra šventė, kodėl mes švenčiame bei kaip šventės vyksta. O taip pat vienoje iš jų sudalyvauti ir patiems. Sukūrus ir nupiešus savo šventės piešinį, bus galima jame ir įsiamžinti. Taigi tradicinis šventės elementas – nuotrauka – garantuota.

Susitikimai su menininkais

MO muziejus taip pat kviečia į tris pasimatymus su parodoje eksponuojamų fotografijų autoriais. Pirmajame jų – unikalų fotografijų ciklą „60 monumentų“ sukūrusi menininkė Vilma Samulionytė. Ši kūrėja atsigręžia į svarbų žmogaus gyvenimo etapą žyminčią šventę – santuoką. Tiksliau – į santuokos įteisinimo vietą – civilinės metrikacijos biurus.

Drauge su fotografais Romualdu Požerskiu ir Monika Požerskyte bus galima aptarti garsius jų fotografijų ciklus, eksponuojamus parodoje. Maldininkų minios (R. Požerskis „Atlaidai“), nuotraukose fiksuojama valstybės transformacinė patirtis (R. Požerskis „Baltijos kelias“) bei už širmos liekančios situacijos arba cirko artistų gyvenimai po pasirodymo (M. Požerskytė „Post Circle“). Tai fotografijų ciklai, apie kuriuos sužinoti daugiau bus galima pokalbiuose su menininkais.

Fotografas Visvaldas Morkevičius atskleis dar vieną švenčių istorijų lapą – savaitgaliais vykstančias mažas šventes, naktinį gyvenimą ir šėlsmą vakarėliuose. Susitikimai su menininkais MO muziejuje vyks sekmadienį, rugsėjo 5 d.

Daina „Discoteque“, jos klipas ir dalyvavimas Eurovizijoje, kaip teigia grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius, yra šventė, kurios nepamirš ne tik jie, bet ir visa Lietuva. Taigi šios dainos vaizdo klipo instaliacija MO muziejuje tampa įžanga rugsėjo 4 dieną MO muziejuje atidaromai naujai fotografijos parodai „Permainų šventė“.

Šventė, kurios nepamirš

„Discoteque – daina, sukėlusi geltonąją bangą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Ji sujungė įvairaus amžiaus ir įsitikinimų žmones. Geltona spalva, simbolizuodama viltį ir šviesą, atkreipė dėmesį į mažą šalį – Lietuvą. Tai buvo permainų šventė, parodžiusi, kad galime būti vieningi“, – teigia Vaidotas Valiukevičius, „The Roop“ lyderis.

„Šventė, kurios nepamirši“ – MO muziejaus lankytojų, MO komandos siųstų nuotraukų ir pasakojimų ciklas, kuriuo MO dalijasi šią vasarą ruošdamasis naujai fotografijos parodai. „Discoteque“ daina, jos istorija, klipas ir Eurovizija – šventė, kurios nepamirš ir „The Roop“, ir dauguma lietuvių.

Pagrindinis klipo akcentas

„Discoteque“ ir geltona spalva šią vasarą tapo ne tik „The Roop“, bet ir visos Lietuvos įvaizdžiu. O kaip atrodė dainos klipui kurta scenografija, tapusi šokių aikštele, bus galima gyvai pamatyti ir išbandyti MO muziejuje.

Instaliacija yra galimybė dar kartą prisiminti bei pratęsti geltonosios bangos ir „The Roop“ šventę muziejuje, o taip pat nusifotografuoti arba netgi sušokti pagal šią dainą pačioje instaliacijoje. Ji MO muziejuje veiks nuo rugpjūčio 30 dienos.

Norintys pamatyti ir „Discoteque“ instaliaciją MO muziejuje, ir sužinoti daugiau apie šventes, jų metu vykstančias permainas ir tai įamžinusias fotografijas kviečiami į parodą „Permainų šventė“.

Šį savaitgalį parodą MO atidarys dviejų dienų kultūros festivaliu – MOratonu.

Paroda „Permainų šventė“ bus pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.