Užimti visi kampai
„Kauno diena“ apsilankė „Penktos kojos“ gyvūnų prieglaudos patalpose. Vos atvykus mus pasitiko garsus šunų lojimas, skindantis iš lauko voljerų. Čia gyvūnai laikinai perkelti tol, kol valomi jų vidaus patalpose esantys narvai.
Darbuotojai vos spėja suktis: tai vilkšunį į lauką išveda, tai du kelių nesiekiančius broliukus. Vidinėse patalpose netikėtus svečius aploja dar didesnis šunų choras. Augintiniai įsitaisė kur tik papuola. Vieni uodegas vizgina stacionariuose voljeruose, pro kurių tarpus bando kiekvieną praeivį lyžtelėti ir taip atkreipti dėmesį, kad galbūt jį paimtų į namus.
Kiti dienas leidžia administracijos kabinete pastatytuose narvuose. Atėjus į šią patalpą, senučiukas taksiukas nenuleido akių ir viltingai žvalgėsi, galbūt atėjo naujieji šeimininkai. Didesni šunys „Kauno dienos“ žurnalistus pasitiko ramiai gulėdami ir laukdami, kada gerieji globėjai jiems įbers maisto. Dar vienas šuo laikinai glaudžiasi ir prieglaudos tualete, tad norint juo pasinaudoti, tenka įsisprausti tarp klozeto ir namų neturinčio nulėpausio.
Prieglaudoje šunų tiek daug, kad narvus tenka statyti net ir administracijos patalpose. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Šiuo metu darbo prieglaudoje gerokai padaugėjo, mat „Penktoje kojoje“ glaudžiasi vos ne tris kartus daugiau gyvūnų, nei prieglauda yra pajėgi priimti. Prieglaudos vadovai pripažįsta, kad šiuo metu benamių šunų pasipylė iš įvairių šalies kampelių. Šaltis spaudžia, gyvūnai lauke neišgyventų, tad net ir neturint laisvų vietų, nepriimti šunų negali, nes širdis plyšta, jei keturkojai paliekami numirti.
„Tiek, kiek turime šunų dabar, niekada neturėjome. Su 80 šunų būtų dar visai komfortiška gyventi, bet šiuo metu prieglaudoje turime daugiau nei 200 ir dar apie 60 yra pas laikinus globėjus. Dabar prasidėjo šuniukų vados ir jie yra niekam nereikalingi. Žmonės augintinių nesterilizuoja, o atžalų niekam nereikia ir juos atiduoda į prieglaudą arba išmeta“, – kalbėjo „Penktos kojos“ vadovė Agnė Volockytė.
Mums bekalbant vienas juodas šuo įsigudrino dantimis atverti narvo vartelius. Prasispraudęs pro atsivėrusį plyšį, išėjo pasivaikščioti po prieglaudos patalpas, tad darbuotojams teko jį gaudyti ir grąžinti į jam skirtą laikiną kampelį.
„Anksčiau sulaukdavome vieno ar dviejų gyvūnų, o dabar gauname dešimtimis. Štai iš Joniškio metų pabaigoje gavome 30 šunų. Juos kur nors patalpinti yra reikalų. Dar iš Raseinių visai neseniai gavome devyniolika. Regionai esmės nesudaro, šunys keliauja iš visos Lietuvos. Buvome gavę pranešimą iš Čekiškės, kad yra penki šuniukai, bet mus pasiekė tik trys, nes kiti neišgyveno per šalčius. Niekas neįpareigoja mūsų paimti tuos šunis, bet mes puikiai suprantame, kad jei nepaimsime, jų gyvenimas baigsis, todėl esame priversti gyventi taip nepatogiai“, – toliau mintį tęsė prieglaudos vadovė.
Ji pridūrė, kad dėl išaugusio gyvūnų skaičiaus prieglaudai nuolat reikia ieškoti, iš kur gauti maisto, švaros priemonių ir kitų būtinų daiktų, kad patalpose būtų tvarkinga, o gyvūnai – sotūs.
Keturkojus tenka apgyvendinti net tualeto patalpose. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Kitur – ne ką geriau
Dienraštis susisiekė ir su kitomis Kaune ar netoli jo veikiančiomis gyvūnų prieglaudomis. Deja, ir jos patvirtino, kad yra perpildytos, o gyvūnus tenka priglausti įvairiose vietose, kad tik pastogę turėtų ir žiemą mirtinai nesušaltų.
„Mes esame specializuota prieglauda. Pas mus patenka daugiausia seni gyvūnai, bet iš tiesų ir pas mus perpildyta. Išmetamų, tiesiog gatvėje randamų gyvūnų tikrai netrūksta ir jie dažnai atkeliauja pas mus. Turime panašiai kačių ir šunų“, – gerų žinių neturėjo „Lesės“ Kauno padalinio vadovė Eglė Baležentienė.
Apie užimtus prieglaudos voljerus patvirtino ir „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė. „Šiuo metu turime daug kačių, nes, atšalus orams, žmonės jas pradėjo nešti. Jie sako, kad vasarą prižiūrėjo, maitino, namų ieškojo, bet dabar gyvūnams per šalta lauke“, – vieną priežasčių, kodėl šiuo metu padaugėjo prieglaudose gyvūnų, įvardijo pašnekovė ir pridūrė, kad prieglaudoje šiuo metu yra apie 240 šunų ir kačių.
Ji atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno mieste jau maždaug metus nėra kas teiktų bešeimininkių gyvūnų gaudymo, sterilizavimo paslaugas, todėl gyvūnai sparčiai dauginasi, o kartu ir patenka į prieglaudas. Seniau „Nuaras“ buvo sudaręs sutartį su miesto savivaldybe, vėliau rinkti iš gatvių beglobius gyvūnus buvo patikėta kitai prieglaudai, bet ir ji atsisakė. Todėl, kai nėra centralizuotai teikiamos gyvūnų surinkimo, priežiūros paslaugos, žmonės bešeimininkius gyvūnus tempia į visas kitas prieglaudas.
Kaltas karantinas?
Pasidomėjome, galbūt įtakos pergrūstoms prieglaudoms turėjo karantinas? Juk dar pirmojo karantino metu žmonės buvo uždaryti namuose, jiems darėsi liūdna, todėl iš prieglaudų pradėjo imti gyvūnus draugijai palaikyti, o dabar, sugrįžtant į įprastą darbo ritmą, pūkuoti naminiai gyvūnėliai tapo nereikalingi?
„Karantino metu mes nedovanojome gyvūnų, nes žmonės neadekvačiai vertino savo emocijas, bet juk gyvūnas nėra deficitinė prekė. Jei atsidarysite socialinius tinklus, pamatysite, kad daug kas gyvūnus dovanoja, kai kurie – net ir parduoda, tad žmonės gali iš bet kur pasiimti, bet, jei neįvertina visko, tada, deja, šunys perduodami mums. Yra atvejų, kai žmonės pasiėmė iš vienos prieglaudos, tačiau po karantino atidavė mums, nes buvo gėda grąžinti į tą pačią prieglaudą“, – kalbėjo „Penktos kojos“ vadovė A.Volockytė.
„Tikrai per karantiną kitose prieglaudose buvo nemažai dovanojamų gyvūnų, tačiau nemažai jų grįžo, nes žmonės nebuvo nusprendę laikyti gyvūnų“, – pripažino ir „Lesės“ Kauno padalinio vadovė E.Baležentienė.
Šis juočkis sugebėjo dantimis atsidaryti narvo dureles ir ištrūkti pasivaikščioti po prieglaudos patalpas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Kalėdinis laikotarpis
Dabar parduotuvėse siaučia dovanų vajus, kai kurie žmonės galvoja, kad vaikams augintinis bus gera dovana. Tačiau gyvūnų mylėtojai įspėja, kad šventiniu laikotarpiu taip pat reikia įvertinti visas aplinkybes, ar šeima bus pajėgi rūpintis pūkuotu padarėliu, ar praėjus kalėdinei euforijai gyvūnas netaps našta. Dėl to kai kurios prieglaudos šiuo laikotarpiu, kaip ir karantino metu, gyvūnų nedovanoja ir kviečia augintinius aplankyti, išsirinkti po švenčių.
„Mes nedovanojame gyvūnų šventiniu laikotarpiu, kad jie nebūtų dovana. Dabar suaktyvėja žmonių emocijos, ne visada jie racionaliai gali įvertinti būsimą atsakomybę. Pasitaiko, kad prieš šventes vaikai grįžta pas tėvus ir nusprendžia jiems paimti jauną gyvūną, kad nebūtų tėvams liūdna, tačiau net nebando įvertinti, kad šuo gyvens dar kokius penkiolika metų, dabar jis judrus, reikės aktyvumo. Todėl mes ne tik šventiniu laikotarpiu, bet ir įprastai turime nusistatę dovanojimo taisykles. Kviečiame pavedžioti šunis, atvykti kelis kartus, susipažinti. Taip stengiamės suvaldyti tą spontanišką emociją“, – teigė A.Volockytė.
„Ir socialiniuose tinkluose skelbiame, kad šventiniu periodu gyvūnų nedovanojame, nes žmogus turi apsispręsti, o ne imti kaip dovanėlę. Mes dirbame visus metus, tad jei žmogus tikrai nori gyvūno, jis gali atvykti ne tik prieš šventes“, – apie taikomą praktiką prieš šventes nedovanoti gyvūnų antrino ir E.Baležentienė.
„Nuaras“ laikėsi kitos pozicijos ir nurodė, kad visgi prieš Kalėdas naujų namų ieškojimo procesas nesustojo ir jie toliau dovanoja augintinius. Tačiau kiekvienu atveju siekiama kaip įmanoma labiau susipažinti su būsimais gyvūnų šeimininkais ir įvertinti jų motyvaciją rūpintis iš prieglaudos į namus paimamu šeimos nariu.
„Mes gyvūnus dovanojame visus metus, tačiau su žmonėmis nuolat kalbamės. Žinoma, gyvūnas neturi būti Kalėdų dovana. Tai turi būti atsakingas pasirinkimas“, – kalbėjo J.Gustaitienė.
Renkasi pagal grožį
Prieglaudose pilna įvairaus plauko, ūgio, akių spalvos augintinių. Kai kurie pasižymi meiliu charakteriu, kitiems reikia laiko priprasti prie žmonių, tačiau ne visi beglobiai sulaukia vienodo dėmesio. Pastebima, kad naujus namus greičiau randa maži, žaismingi, veislinius gyvūnus primenantys benamiukai, o kai kurie prieglaudose priversti leisti metų metus.
Prieglaudose šunys nepraranda vilties, kad pagaliau sulauks mylinčių šeimininkų ir išvyks į namus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
„Gyvūno grožis yra svarbiausias. Tačiau mes visada stengiamės komunikuoti su žmonėmis, žiūrėti, ar jie nedvejoja, ar yra pasiruošę, turės noro vedžioti. Jei matome, kad žmogus nesusitvarkys, bandome atkalbėti. Kai kurie net pyksta, kad mes darome atranką, bet mes taip galime įvertinti, ar iš tiesų jis pasiruošęs prisiimti atsakomybę“, – kalbėjo A.Volockytė.
Jai antrino ir „Nuaro“ vadovė, sakydama, kad namus greičiausiai randa mažiausi gyvūnėliai. Dažnai žmones pakeri ir išskirtinės gyvūno išvaizdos savybės. „Iš tiesų, jei būna retesnės spalvos ar į kokią nors veislę panašus gyvūnas, juo labai daug kas susidomi. Būna, sulaukiame ir tūkstančio norinčių, bet jei siūlome kitą, taip pat gražų katinėlį ar šuniuką, tai jo niekas nenori. Tai puikiai iliustruoja, kad kartais žmonėms rūpi ne gyvūną išgelbėti, o tik pasiimti tą, kuris į kažką panašus. Juk kiti gyvūnėliai taip pat turi mylinčias širdis, bet jo priglausti jau nenori“, – apie tai, kokie augintiniai sulaukia daugiausia dėmesio ir greičiausiai randa naujus namus, teigė J.Gustaitienė.
Širdį veriančios istorijos
Jei jau gyvūnas pateko į prieglaudą, tai rodo, kad neturėjo mylinčios šeimos, kuri juo rūpintųsi kaip savo nariu. Dažnai į prieglaudas patenka ne tik naujai atsivestos vados, bet ir seni, pasiligoję augintiniai arba dėl to, kad, mirus šeimininkams, artimieji neturi noro jais rūpintis.
Kiekvienas gyvūnas turi savo istoriją, savo išgyvenimus ir prireikia laiko, kol jis vėl gali patikėti žmogumi ir jam atverti savo širdį.
„Ten yra mūsų Panda, rasta pas žmones su savaitę laiko iškritusia gimda – kiek ji turėjo iškęsti. Ta ruda mažiukė yra labai aktyvi, daug loja, todėl netiko šeimininkams. Viršuje šuo atiduotas dėl senatvės, dar kitas rastas pririštas stotelėje“, – be namų likusių vargšiukų istorijas pasakojo A.Volockytė.
Dėmesį patraukia dar vienas mažulis, kuris net su padaryta uodegos ir snukučio šukuosena šypsosi iš savo narvo. Prieglaudos darbuotojai pasakojo, kad tai jaunas šuo. Jo šeimininkai po šuns patirtos traumos laiku nepastebėjo sveikatos problemų, tad dabar keturkojis sunkiai vaikšto, jo laukia operacija ir galinėms kojoms pritaikyti ratukai. Tačiau neabejojama, kad jis vis tiek pasitikės žmogumi ir toliau bėgs paskui jį, nors ankstesni šeimininkai ir atsuko jam nugarą.
„Tai maždaug metų laiko Tobis. Jis atkeliavo iš komunalinio ūkio. Tai yra tokia vieta, kur šunys turi ribotą laiką susirasti namus, o paskui jie migdomi, jei nerandami šeimininkai. Šį šunį ir dar kelis jo likimo draugus darbuotojai sugavo apleistame name. Tobis nežinojo, kas yra antkaklis, bijo kiekvieno naujo žmogaus. Prie manęs jau priprato, džiaugsmingai pasitinka, bet kitų prisibijo. Tokiam šuniui sunku rasti naujus namus, nes jis baikštus, o žmonės dažniausiai nori to pirmo akių kontakto, kad jiems į glėbį šoktų ir pan.“, – dar apie vieną nelaimėlį kalbėjo prieglaudos darbuotoja Olivija.
Į lauką išvestas keturkojis tik iš toliau leido fotografei jį įamžinti, bet pasitaikius progai, slėpėsi už prižiūrėtojos, kurią ne kartą lyžtelėjo liežuviu. Kitas šunelis kelis kartus sulojo prikimusiu balsu, dar kitas stiebėsi ant dviejų kojų, kad tik būtų pastebėtas.
„Jie išmoksta prašyti dėmesio, draugiškai žnybtelėti dantimis, bet tam reikia laiko. Man labiausiai įsimena tie šunys, kuriuos pati priimu į prieglaudą. Tada matau, kaip žmonės juos atvežė, kaip paliko, tada jie labiau man krinta į širdį ir norisi tokiems šunims padaryti viską kuo geriau, ko nesugebėjo duoti buvę šeimininkai“, – pridūrė „Penktos kojos“ darbuotoja.
Dar vienas šuo laikinai glaudžiasi prieglaudos tualete, tad norint juo pasinaudoti, tenka įsisprausti tarp klozeto ir namų neturinčio nulėpausio.
Gelbėja užsienis
„Penktos kojos“ vadovė teigė, kad mūsų šalyje yra sisteminių bėdų, nesukurti pakankamą gyvūnų apsaugą užtikrinantys įstatymai. Todėl džiugu, kai gyvūnai atranda naujus namus būtent užsienyje, kur yra daugiau šeimininkų atsakomybės. Lietuva, pasak jos, turėtų pasimokyti iš kitų šalių.
„Pas mus nėra įstatymų, ginančių gyvūnus, todėl žmonės gyvūnus augina taip, kaip išmano. Vieni laiko šunis voljeruose ar prie būdos, jų nesocializuoja, o kai miršta šeimininkas, jie tampa niekam nereikalingi, tačiau kitų žmonių neprisileidžia, yra reali grėsmė visuomenei. Būna, kad šuo negauna fizinio krūvio, tad tai pereina į agresiją. Daugelyje šalių yra apibrėžta, kaip laikyti gyvūnus, kad negali atsivesti palikuonių, jei jie mišrūnai. Numatyta, kad negalima palikti prie būdos, gyvūnas turi būti dresuojamas ir pan. Pas mus viso to nėra ir paliekama šeimininkui laisvė auginti gyvūną taip, kaip jis nori“, – sistemines problemas vardijo A.Volockytė.
Pasak jos, visai nesvarbu, ar šuo auginamas kaime, ar mieste. Visur pasitaiko atvejų, kai keturkojis laikomas netinkamomis sąlygomis, nesudaromos galimybės judėti, todėl gyvūnas nuolat kenčia.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
„Būna, žmonės nusiperka brangius veislinius gyvūnus, uždaro juos į ankštą voljerą ir visai nesirūpina tai veislei būdingais poreikiais. Tada jau skambina mums ir prašo padėti, nes šuo – nevaldomas“, – apie tai, kad ne visi šeimininkai turi atsakomybės, pridūrė „Penktos kojos“ vadovė.
Todėl ji džiaugėsi, kad kai kurie prieglaudos augintiniai išvažiuoja į užsienį. Pastaruoju metu gerieji pavyzdžiai skrieja iš Skandinavijos šalių, į kurias iškeliavo arba netrukus keliaus prieglaudoje ilgus metus buvę šunys.
„Palaikome ryšį su suomiais, švedais. Tikimės, kad kada nors ir pas mus bus bent pusė atsakomybės, kokia yra pas juos. Užsieniečiai pateikia norų sąrašą, mes pagal jį atrenkame gyvūnus, juos fotografuojame, filmuojame ir, jei tinka, tada siunčiame į naujus namus. Užsieniečiai gyvūnus renkasi ne pagal grožį, o charakterį, ar sutaria su vaikais ir pan. Jiems dažnai nesvarbu, kad šuo turi kokių nors ligų, štai sausį išsiųsime vienos akies neturintį haskio mišrūną“, – apie tai, kad prieglaudoje auginami šunys kartais namus suranda ir už Lietuvos ribų, pasakojo A.Volockytė.
