"Vyko abipusiai mainai – aš dalijausi turimais archyvais, o komanda – savo žiniomis, – sako į filmo "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" premjerą Lietuvoje atvykęs JAV gyvenantis J.Tūbelienės anūkas, finansininkas Peteris Kuhlmannas. – Manau, kad filmu puikiai pavyko atskleisti sudėtingus mano močiutės ir tetos gyvenimus ir jų atsidavimą Lietuvai."
Pirmųjų Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinėms skirta režisierės Ramunės Kudzmanaitės juosta atskleidė šių moterų erudiciją ir nuopelnus šaliai.
– Ar vaikystėje jums būdavo pasakojama apie jūsų senelių – Juozo Tūbelio ir Jadvygos Tūbelienės – gyvenimą Lietuvoje? Ką žinojote apie šį laikotarpį?
– Vaikystėje nugirsdavau tam tikrų pašnekesių nuotrupų, tačiau niekas man per daug šios istorijos neaiškino. Žinote, buvau mažas berniukas, tad mano močiutė Jadvyga Tūbelienė man tebuvo močiutė, mano mamos mama. Būtent taip aš ją mačiau. Na, o mano senelis mirė dar 1939-aisiais, tad aš jo nepažinojau. Tik daug vėliau išsiaiškinau, kad močiutė buvo labai aktyvi tarpukario Lietuvos veikėja, o mano dėdė A.Smetona – šios šalies prezidentas. Tačiau visa tai susidėliojau tik įstojęs į universitetą. Labai domėjausi istorija, todėl pasirinkau ją studijuoti. Tuo metu, maždaug 1970-aisiais, anglų kalba beveik nebuvo jokių knygų, kurios analizuotų Centrinės ir Rytų Europos istoriją. Dabar gali lengvai pasiskaityti apie tai, kas įvyko tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kaip tai paveikė regioną, pradedant Suomija, baigiant Balkanų šalimis. Vis dėlto tuo metu tokios informacijos buvo labai mažai. Laimei, turėjau nuostabų profesorių Alfredą Erichą Seną. Šis lietuvių-šveicarų kilmės akademikas buvo vienas žymiausių XX a. lietuvių istorijos tyrinėtojų, tad padėjo man daug ką suprasti. Tuo metu buvau daugmaž 25-erių, močiutė jau gyveno Floridoje, kur persikraustė 1960-aisiais. Kartais ją aplankydavau, klausinėdavau apie jos gyvenimą ir ji man daug ką papasakojo, taigi susidėliojau dar aiškesnį vaizdą savo galvoje.
Ji buvo laiminga turėdama gražių ir prabangių daiktų, bet kai to gyvenime nebeliko, tai jos nesužlugdė.
Kai istorikė Ingrida Jakubavičienė prieš keletą metų pradėjo rašyti knygą apie mano močiutę ir tetą Sofiją Smetonienę, kreipėsi į mane, norėdama gauti autentiškų fotografijų. Būta nemažai diskusijų, kadangi aš kai kuriuos faktus iš savo močiutės buvau girdėjęs vienaip, o I.Jakubavičienė, remdamasi kitais šaltiniais, buvo susidariusi kitokią nuomonę. Tad daug aiškinomės, kalbėjomės ir mokėmės iš naujo. Lygiai toks pat procesas vyko ir režisierei Ramunei Kudzmanaitei pradėjus kurti filmą – virė karštos diskusijos.
– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje? Kokia ji jums pasirodė?
– Į Lietuvą pirmą kartą atvykau 1992 m. Tuo metu joje dar dvelkė sovietmečiu. Prisimenu, kaip vaikščiojau Gedimino prospektu Vilniuje ir stebėjausi, kad nėra jokių parduotuvių iškabų. Pamačiau ilgą žmonių eilę prie didžiulių durų, ant kurių nebuvo jokio ženklo, tik gatvės numeris. Paklausiau susirinkusiųjų, kas čia vyksta, paaiškėjo, kad čia visi perka duoną. Netoliese buvo kita panaši vieta, kur žmonės pirko mėsą – buvo parduodamas kumpis ir šiek tiek dešros. Už prekystalio stovėjo piktoka moteriškė su balta prijuoste ir kepure. Tada tikrai jaučiausi it Sovietų Sąjungoje, viskas atrodė lyg filme. Stebėtina, kiek daug Lietuva pasikeitė per 28 metus. Pirmosios kelionės metu taip pat aplankiau ir Kauną – buvau savo senelio viloje, kurioje įsikūrusi Kauno dailės gimnazija. Vilos būklė anuomet buvo labai prasta – ištrupėjęs gipsas, nusilupę dažai, skylės sienose. Džiaugiuosi, kad vėliau pastatas vis dėlto sulaukė renovacijos. Po pirmojo apsilankymo į Lietuvą grįžau 1995 m., vėliau – 2000 m. ir dar keletą kartų.
– Nemažai prisidėjote prie filmo kūrimo – pasidalijote autentiškomis fotografijomis, papasakojote mažai žinomų faktų. Galbūt pavyko ir pačiam sužinoti ką nors naujo apie savo močiutę ar tetą?
– Tikrai taip. Aš dalijausi savo žiniomis, o filmo kūrėjai jomis dalijnosi su manimi. Juk jie tyrinėjo mano močiutės ir tetos gyvenimus, analizavo istorinius dokumentus. Savo tetos S.Smetonienės artimai nepažinojau. Mačiau ją keletą kartų, tačiau ji gyveno Klivlande, o mūsų šeima – Niujorke. Kai man buvo penkeri, ji išsikraustė į Vakarinį JAV krantą, t y. už 5 000 km. Kai augau, S.Smetonienė man tebuvo vyresnė giminaitė, negalvojau apie ją kaip apie kokį nors ypatingą asmenį. Tačiau taip jau būna, kai esi vaikas. Iš tikrųjų tik palyginti neseniai pastebėjau, kad lietuviai labai domisi tarpukario periodu ir su juo susijusiomis asmenybėmis – jie nori žinoti, koks buvo mano močiutės ir tetos gyvenimas, kaip jos elgėsi, kaip gyveno palikusios Lietuvą. Galiu šį tą papasakoti, tačiau aš ne istorikas ir daug ko nežinau. Tik iš kitų žmonių sužinojau, kaip A.Smetona paliko šalį, kodėl jis taip pasielgė, kaip atvyko į Jungtines Valstijas – niekas šeimoje man to nepasakojo. Neseniai sužinojau ir tai, kad mano močiutė susisiekė su S.Smetoniene 1940-aisiais būdama Vokietijoje, tada su mano mama vyko į Portugaliją ir laivu išplaukė į JAV. Visa tai man nauja.
Peteris Kuhlmannas/ Vilmanto Raupelio nuotr.
Pats su kūrybine komanda pasidalijau nuotraukomis. Jų turiu daug, kadangi žmonės mano močiutei jas siuntė beveik 50 metų. Žinote, kai ji išvyko iš Lietuvos, tai tikrai nebuvo tokia situacija, kad galėtum pasiimti pilną lagaminą fotografijų. Tad ji išsivežė tik dvi ar tris. Tačiau vėliau didelę dalį jų ji gavo paštu. Kai 1988 m. močiutė mirė, šio nuotraukos atiteko mano mamai, o vėliau – man, tad turiu tikrai didelį archyvą unikalių kadrų. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra taip pat turi puikų archyvą, man apie jį papasakojo I.Jakubavičienė. Daugelio mano turimų fotografijų jie nebuvo matę, tad džiaugiuosi, kad vėliau jos atiteks šiam muziejui. Aš neturiu vaikų, o svetimi žmonės JAV šiomis fotografijomis tikrai nesirūpintų ir greičiausiai išmestų, tad puiku, kad jos turės kur nukeliauti. Taip pat esu išsaugojęs tam tikrų dokumentų ir pasų. Pavyzdžiui, mano mamos diplomatinį pasą – tai didžiulis popieriaus gabalas, gal 30 x 45 cm dydžio. Labai senamadiško stiliaus, pasirašytas Stasio Lozoraičio.
Mama man visada sakydavo, kad močiutė su mielu noru būtų pati atlikusi ministro pirmininko pareigą.
Įdomu ir tai, kad vis randu įvairių relikvijų savo tėvų namuose. Nors mano tėvai jau mirę, vis dar turiu jų namą. Galvojau, kad viską, ką tik galėjome, jame jau buvome radę. Tačiau anądien aptikau visą pluoštą atvirukų, kuriuos mano močiutė Jadvyga užrašė mano mamai ir kitiems asmenims. Taip pat radau kelis A.Smetonos laiškus, siųstus mano močiutei. Tad vis randu ką nors naujo.
– Buvusiame Smetonų name Klivlande dabar gyvena eilinių amerikiečių šeimos. Ar dabartiniai namo gyventojai žino šį faktą?
– Taip, palikęs Lietuvą A.Smetona gyveno labai paprastai ir tikrai neturėjo daug pinigų. Todėl ir rajonas, kuriame jis gyveno, buvo skurdus. Tačiau niekada neaplankiau to namo, tik galiu įsivaizduoti, kad tai nebuvo itin maloni vieta gyventi. Filmavimo grupė buvo atvykusi pas mane į Niujorką ir tada visi šeši išvažiavo į Klivlandą nufilmuoti šio namo. Dabartiniai namo gyventojai nieko nežino apie šią istoriją, kaimynystės nuolat keičiasi, tad ir istorijos lieka užmirštos.
– Anksčiau buvusi aukštuomenės dama, J.Tūbelienė kartu su jūsų mama 1940 m. atvyko į JAV kaip pabėgėlė. Koks buvo jos gyvenimas pirmaisiais metais?
– Jis tikrai buvo sunkus, teko atsisakyti daugybės dalykų, prie kurių ji buvo įpratusi. Močiutė nenorėjo palikti Lietuvos, mano mama ją įtikino tai padaryti. J.Tūbelienė studijavo Sankt Peterburge, gerai mokėjo rusų kalbą, turėjo puikių diplomatinių gabumų. Ji manė, kad sovietų okupacija yra laikinas dalykas ir porą metų galima palaukti, šiek tiek prisitaikyti. Tačiau mano mama pasakė: jeigu neišvyksime, mus nužudys. Ji tikriausiai buvo teisi. Tad jos išvyko neturėdamos beveik nieko, močiutė susikrovė bagažą tarsi važiuodama savaitgaliui prie jūros, nepasiėmė beveik jokių vertingų daiktų. Senasis senelio sekretorius vis lakstė po namus, rinko vertingus daiktus ir dėjo jai į krepšį. Vis dėlto atvykusios į JAV močiutė ir mama neturėjo pinigų, tad A.Smetona joms davė gal 200 JAV dolerių, kad užtektų pradžiai. Atvykusi močiutė mokė rusų kalbos Niujorke įsikūrusioje "Berlitz" kalbų mokykloje. Tuo metu JAV buvo pilna neturtingų rusų pabėgėlių, tad nemanau, kad ji galėjo daug uždirbti. Jos gyveno paprastuose namuose. Aišku, nebadavo, tačiau negalėjo sau leisti dalykų, prie kurių buvo įpratusios. Vis dėlto Jadvyga nebuvo materialistiškas žmogus, jai nerūpėjo prabanga. Mano močiutė visada rengėsi gražiai, stilingai, tačiau tai jai nebuvo svarbiausias dalykas. Ji buvo laiminga turėdama gražių ir prabangių daiktų, bet kai to gyvenime nebeliko, tai jos nesužlugdė. Močiutė visada buvo atsidavusi politiniam, visuomeniniam gyvenimui bei šeimai ir tai jai buvo svarbiausia.
Manau, kad mano mamai buvo daug sunkiau, nes karo pradžioje jai buvo penkiolika ar šešiolika metų. Ji kaip tik buvo pradėjusi lankytis prašmatniuose vakarėliuose ir gyventi gražų gyvenimą. Turiu seną fotografiją, kurioje vaizduojamas vienas iš tokių vakarėlių. Mano mama pozuoja su labai gražiu ir šauniu vaikinu, visi aplinkui labai prašmatniai apsirengę ir atrodo laimingi. O staiga viskas pasikeitė, ji privalėjo gyventi pabėgėlės gyvenimą. Kai kurias jų gyventas vietas aplankiau su filmavimo komanda – dabar ten viskas pasikeitę, daug namų perstatyta. Lankiausi Kvinso rajone Niujorke, kaimynystėje, kurioje gyvendavo daug pabėgėlių iš Lietuvos ir Lenkijos. Ten esantis parkas dalijo dvi puses – šiaurinėje gyveno lenkai, o pietinėje lietuviai. Dabar ten viskas perstatyta ir apgyvendinta beveik vien ispanakalbių.
– Filme rodomi istoriniai kadrai, pateikiama archyvinė medžiaga, pasitelkiama atkuriamoji dokumentika – dėl filmuotos medžiagos trūkumo kai kurios scenos suvaidintos aktorių. Kaip jūs pats manote, ar filmui pavyko atskleisti S.Smetonienės ir J.Tūbelienės portretus?
– Tikrai buvau sužavėtas kūrybinės komandos darbo. Žinote, dokumentiniams filmams neretai būna sunkoka surinkti pinigų, o ir jų pateikimas ne visada būna patrauklus. Tačiau šis filmas pasižymi nuostabia kinematografija. Man patiko, kad dokumentinius kadrus keitė vaidybiniai, buvo išvengta situacijos, kai viso filmo metu kalba vienas ar du istorikai, o žiūrovams rodomi kokie nors dokumentai. Manau, kad mano močiutę J.Tūbelienę suvaidinusi Gabija Jaraminaitė tikrai nuostabiai į ją persikūnijo, žiūrėdamas filmą pajutau jos dvasią. O mano teta S.Smetonienė buvo tikrai kieta moteris – geriau nepasimaišyti jos kelyje, manau, tai puikiai atskleidžiama filme.
Mama man visada sakydavo, kad močiutė su mielu noru būtų pati atlikusi ministro pirmininko pareigas. Tačiau, žinote, 1930-aisias tai buvo neįmanoma. Dabar Lietuva turi moterį prezidentę, bet prieš 100 metų daugumoje valstybių moterys net negalėjo balsuoti. Vis dėlto šios dvi moterys buvo labai ambicingos, drąsios, nuoširdžiai norėjo gero savo tėvynei ir daug dėl jos padarė. Gali būti, kad būtent buvimas moterimis joms leido padaryti daugiau. Japonai turi tokį posakį – išsikišusi vinis susilauks plaktuko. Tad būdamos kažkur užnugaryje ir tyliai veikdamos jos valdė labai daug svirtelių. Džiaugiuosi, kad žmonės pradėjo aktyviau domėtis šiomis dviem damomis ir įvertinti jų atliktą darbą.
