Vasario 23-ioji yra vieno iškiliausių mūsų valstybės politikų ir diplomatų, Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo gimimo diena. Ir ne eilinė, o 125-oji.
Neabejotina, kad tokia sukaktis bus plačiau paminėta ir renginiuose, ir žiniasklaidoje, tačiau dabar nors trumpai išvardysiu jo gyvenimo ir veiklos pagrindinius bruožus, nes negalima atsistebėti tuometinių valstybės kūrėjų visišku ir besąlygišku atsidavimu Lietuvos idėjai, labai giliu savo gyvenimo misijos šioje žemėje suvokimu.
O štai pastaruoju metu, artėjant valstybės šimtmečio sukakčiai, pasirodo veikalų, netgi pretenduojančių į mokslinę analizę, kuriuose tariamai vis nuvainikuojami tautiniai mitai. Ar tai būtų didvyriškoji Pilėnų gynyba, ar Jono Basanavičiaus veikla.
Maža to, matome, kad užėmus tokią niekinimo poziciją, siekiama visuomenės pripažinimo ir valstybinių apdovanojimų. Tapo madinga būti juoduoju tautos metraštininku. Apgailėtini tie praeities vertinimo akibrokštai, prieinantys iki patyčių iš patriotiškumo. Psichologijoje tai vadinama Herostrato sindromu, primenant tą išprotėjusį graiką, kuris padegė garsiąją Artemidės šventyklą, siekdamas bet kokia kaina išgarsėti... O kalbant rimtai, ko verta būtų tauta, kurios istorijoje nerastume didingų įvykių, didvyriškų poelgių ir sektinų pavyzdžių?
Štai P. Klimas, kilimo iš Suvalkijos, jo gimtasis sodžius – Kušliškiai, Kalvarijos valsčiuje. Puikiai besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, kurį laiką buvo iš jos pašalintas už slapto lietuviško laikraštėlio leidybą. Vis tik gavo stipendiją teisės studijoms Maskvos universitete. Studentaudamas aktyviai reiškėsi jaunimo „Aušrinės“ laikraštyje, pasirašinėdamas straipsnius Vabalėlio slapyvardžiu.
Dar bestudijuodamas P. Klimas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, skaitė istorinio pobūdžio pranešimus jos suvažiavimuose. Vadovavo prie draugijos veikusiai lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai, 1915 m. parengė „Lietuvių kalbos sintaksę“, sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“.
Pirmojo pasaulinio karo metais, apsigyvenęs Vilniuje, tapo aktyviu Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariu. Kaip žinia, per šią draugiją oficialiai ir reiškėsi lietuviškoji veikla. Bet už valstiečių agitaciją gimtinėje – pirmas kalėjimo krikštas P. Klimui: vokiečių okupacinės valdžios buvo tris mėnesius kalintas Lukiškėse. Tačiau atėjo 1917-ųjų metų rugsėjis: Lietuvių konferencijoje jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos generaliniu sekretoriumi. Kartu buvo ir pirmuoju laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriumi.
Petro Klimo ranka suredaguotas ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Beje, remiantis jo tyrinėjimais apie lietuvių daugumos gyvenamą teritoriją, buvo nustatytos Lietuvos valstybės etnografinės sienos. Medžiaga paskelbta leidinyje „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“; lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Nepriklausoma Lietuva delegavo signatarą diplomatinei tarnybai. Jis buvo delegacijos sekretoriumi Paryžiaus taikos konferencijoje, tapo užsienio reikalų viceministru,1920 m. dalyvavo taikos derybose su Sovietų Sąjunga, tada paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Italijoje ir Prancūzijoje.
Artėjant dramatiškiems nepriklausomybės praradimo įvykiams, 1939 m. spalio mėnesį P. Klimas dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntinių posėdžiuose Paryžiuje, aptariant sovietų politikos tikslus Baltijos šalyse, o lapkričio mėnesį su diplomatais K. B. Balučiu ir S. Lozoraičiu parengė slaptą memorandumą užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, kuriame numatytos Lietuvos vyriausybės pasitraukimo į užsienį galimybes.
Vokiečių kariuomenei artėjant prie Paryžiaus, kartu su Prancūzijos vyriausybe P. Klimas pasitraukė į Vichy miestelį, su savimi pasiėmęs tik mažą lagaminėlį, kuriame tilpo dokumentai ir Vaižganto laiškai. Mat labai vertino artimą bičiulystę su garbiuoju kanauninku, kuri užsimezgė vedus jo sesers Severijos dukrą Bronę Mėginaitę.
Visa didžiulė diplomato biblioteka ir meno kūriniai, palikti Paryžiuje, buvo išgrobstyti. 1943 m. rugsėjį P.Klimas buvo gestapo suimtas ir kalintas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, marintas badu. Kaltė viena – meilė Lietuvai ir ištikima tarnystė jai.
Pokariu P.Klimas – jau sovietinių represinių organų naguose. Buvo apkaltinamas 1940 m. parašęs protestą dėl Lietuvos okupacijos, kurią kaip notą įteikė Prancūzijos vyriausybei. Kaltas dar ir tuo, kad dalyvavo Lietuvos pasiuntinių konferencijoje Romoje, taip pat kad jau pokariu rengė memorandumą prancūzų kalba, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis. P. Klimas nuteisiamas 10 metų lagerio Sibire. Į tėvynę jam leista grįžti 1954-iais.
Kamuojamas ligų, sunkių praeities išgyvenimų, ilgėdamasis šeimos, kuri liko Paryžiuje, jis dvasiškai nepalūžo. Vėl pradėjęs rašyti, paliko mūsų kartai labai vertingus prisiminimus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žingsnius ir valstybingumo stiprėjimą. P.Klimas mirė sulaukęs 77-erių, 1969 m. sausio 16 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Štai paminėję išskirtinės valstybinio mąstymo išminties ir patriotiškumo tautietį, sugrįžkime į nūdieną. Priminsiu, kad vasario 23 d. – pirmoji pavasario šventė tradiciniame kalendoriuje – Vieversio diena. Gal jau kam teko matyti šį pavasario pranašą? Kuo dar nusipelnė paukštelis, kad jam kalendoriuje išskirta atskira data? Ogi jis – ne tik artojo linksmintojas, bet ir patarėjas.
Vieversys gerai atspėja, kokie vasarą vyraus orai. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti, javams sėti ir neapsirikdavo. Vieversio dienos rytmetį vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Šast nuo pečiaus! Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys.“ Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti. Dar patariama tądien sniegu triskart gerai išsiprausti – taigi veido skaistumui per vasarą išsaugoti. O šventės rytmetį gražiai papuoš dangaus šviesuliai: mėnulio pilnatis labai priartės, per du kampinius laipsnius prie itin šviesaus Jupiterio.
