Nuostabus profesionalumas skambinant visus „Transcendentinius etiudus“ fortepijonui leido klausytojams pajausti paties kompozitoriaus ir pianisto virtuozo muzikos dvasią, kai itin virtuoziški kūriniai klausytojams kalba efektinga, bet kartu labai gilia ir nuoširdžia muzika.
P. Anderssonas sužavėjo savo meniniais atlikimo sprendimais, interpretacija, idėja, kuri siejo visus Transcendentinius etiudus į vieną pasakojimą, ir atlikimo meistriškumu, neleidžiant klausytojui suvokti, kaip sudėtinga atlikti tokius kūrinius.
Koncerto metu patirti įspūdžiai visuomet skatina ne tik pasveikinti atlikėją, bet jį ir pakalbinti, pažinti menininką giliau. Tad apie žmogaus, menininko kelionę pianisto profesionalo keliu, būdus to pasiekti ir asmenines bei pianisto, kaip profesijos, perspektyvas – pokalbis su P. Anderssonu.
– Jūs turėjote ypatingai dėkingas sąlygas augti ir tobulėti kaip menininkas, pianistas. Kelių kartų šeimos, artimųjų muzikantų sukaupta išmintis, patirtys ir įgimti gabumai leido jums nuo ankstyvos vaikystės būti muzikinio gyvenimo apsuptyje. Tai padėjo įveikti profesinio augimo iššūkius ir formavo platų, gilų muzikinės kultūros suvokimą. Jau kuris laikas ir pats esate fortepijono pedagogas, dirbęs asistentu Frosto muzikos mokykloje Majamio universitete (JAV), o dabar fortepijono mokytojo karjerą pradėjęs ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kokius svarbiausius dalykus norėtumėte išskirti jaunojo pianisto ugdyme ir kokias pedagogines patirtis, sukauptas užsienyje, norėtumėte atnešti į Lietuvos muzikos, meno mokyklas?
– Mano nuomone, pats svarbiausias muziko tobulėjimo etapas yra pati mokymosi pradžia. Itin svarbu, kad nuo pirmųjų grojimo dienų būtų vystomi teisingi įgūdžiai – tiek techniniai, tiek muzikiniai. Savo, kaip mokytojo, praktikoje visuomet stengiuosi mokiniams įskiepyti savarankiško darbo įrankius ir paruošti juos ateičiai – pratinti kuo efektyviau dirbti asmeniškai, suteikti pasitikėjimo ir žinių patiems priimti svarbius interpretacinius sprendimus.
Manau, kad pedagogo misija – ne „dresiruoti“ mokinius ir daryti stebuklus pamokos metu, o išlavinti jaunų atlikėjų įgūdžius savarankiškam darbui su savimi – tikslų savęs girdėjimą ir kritinį mąstymą. Be to, labai daug įtakos mokinio tobulėjimui turi repertuaras. Jeigu kūriniai mokymuisi parenkami teisingai, ne tik spartėja tobulėjimo procesas, bet ir mokiniui yra smagu juos groti. Be visų profesinių aspektų paminėčiau ir gero kontakto su mokiniu užmezgimą. Pasitikėjimo kupinas ryšys su pedagogu padeda palaikyti didesnę motyvaciją.
Pedagogo misija – ne „dresiruoti“ mokinius ir daryti stebuklus pamokos metu, o išlavinti jaunų atlikėjų įgūdžius savarankiškam darbui su savimi.
– Kodėl, jūsų nuomone, verta eiti muzikos profesionalo keliu? Ką Jums pačiam reiškia būti menininku, muzikos atlikėju?
– Tai – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, tad atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Aš šį kelią pasirinkau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tam didelės įtakos turėjo mano aplinka: visa mano šeima – muzikai, tai yra daugumos mūsų pokalbių tema (P. Anderssono mama ir močiutė – žinomos pianistės, profesorės Aleksandra Žvirblytė ir Veronika Vitaitė, red.past.)
Tuo pačiu, muzikanto kelias yra ne tik profesija – tai gyvenimo būdas. Džiaugiuosi, nes kiekvieną dieną galiu prisiliesti prie genijų kūrybos, įsigilinti į jų pasaulėžiūrą, susipažinti su skirtingų epochų menine kalba. Itin mėgstu koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – kelionių metu susipažįstu su tų šalių kultūra, neretai susirandu ir daug puikių draugų ir bendraminčių, su kuriais vėliau nuolat palaikome ryšį. Be muzikos iš tiesų nė neįsivaizduoju savo gyvenimo.
– Kokios, jūsų nuomone, muzikos atlikėjo profesijos perspektyvos? Dabar vis labiau populiaru muziką kurti ir ją atlikti skaitmeninių technologijų pagalba, formuojasi požiūris, kad norint būti muzikos kūrėju, nereikia mokytis muzikos atlikimo, nereikia mokytis muzikos profesionaliai – užtenka tiesiog valdyti kompiuterines programas ir daryti tai, kas patinka. Profesionalaus muziko ir technologijų meistro meninės saviraiškos keliai ateityje susikirs vis dažniau. Koks, jūsų manymu, galėtų būti balansas tarp šių saviraiškos krypčių?
– Pirmiausia, vertėtų pažymėti, kad šios muzikos sritys labai skirtingos. Elektroninė muzika atveria atlikėjams neribotas kompozicines ir atlikimo galimybes. Akustinis klasikinės muzikos atlikimas yra unikalus tuo, kad koncerto metu tarp atlikėjo ir klausytojų užsimezgantis ryšys, artumas, emocijos yra tiesiog nepakeičiami.
Vis ryškėjant technologijų vaidmeniui mūsų šiandienos gyvenimuose ir ateityje, manau, kad žmogaus subjektyvumo reikšmė bus vis didesnė. Palaikau šių dviejų sričių sinergijos eksperimentus – manau, kad tai itin įdomi sfera, kuri ateityje muzikos pasaulyje bus labai svarbi. O galiausiai – tikiu, kad nesvarbu kokiomis priemonėmis žmogus pasirenka kurti, svarbiausia, kad tik nesustotų ir dalintųsi su kitais žmonėmis savo idėjomis, kad ir kokiomis priemonėmis jos išreikštos.
