Atrodo, sunkiai įveikiamos užduoties – išversti Šiaulių šnekta parašytą romaną ėmėsi vertėja Beatričė Beliavciv, o išleido viena geriausių Ukrainos leidyklų – "Видавництво Старого Лева". Įgyvendinti šią idėją padėjo Lietuvos kultūros institutas, skyręs Vertimų skatinimo programos lėšų, finansavęs Ukrainos leidėjų vizitus Vilniaus knygų mugėje, romano pristatymą Lvovo literatūros festivalyje.

Kaip įmanoma šį, atrodo, sunkiai išverčiamą romaną, išversti į kitą kalbą, perteikti ne tik kalbinius, bet ir kultūrinius, socialinius niuansus? Kokį kalbinį raktą pavyko atrasti, kalbamės su "Pietinia kronikas" vertėja į ukrainiečių kalbą B.Beliavciv.

– Romanas "Pietinia kronikas" parašytas Šiaulių šnekta. Didžiulė užduotis išversti tokį romaną į kitą kalbą. Į kokią šnektą, tarmę vertėte kūrinį?

– Apsispręsti nebuvo lengva, nes nė vienas man žinomas ukrainiečių kalbos dialektas netiko vertimui. Labiausiai romano sumanymą, mano galva, atitiktų vadinamasis ukrainietiškas suržykas. Tai dar XIX a. pabaigoje atsiradusi buitinė kalba, kurioje maišosi ukrainiečių ir rusų kalbos leksika bei gramatika, tačiau nesilaikoma nė vienos kalbos normų. Ja daugiausia kalbama pramoniniuose regionuose Ukrainos rytuose. Tiesa, ukrainiečių kalbininkai suržyką laiko kalbine infekcija, su kuria nepailstamai kovojama. Dėl to nusprendėme romaną versti tiesiog į ukrainiečių kalbą ir supinti su Donbaso (šachtininkų) regiono tarme, kurioje daug suržyko elementų. Būtent šio regiono pramoninių miestų atmosfera labiausiai priminė Šiaulių Pietinį.

– Kaip jūs atradote "Pietinia kronikas"? Kaip nusprendėte imtis vertimo?

– Jauna žurnalistė ir rašytoja Veronika Mironova prieš kelerius metus lankėsi Vilniaus knygų mugėje. Sugrįžusi į Ukrainą, ji aplankė mane ir su didžiuliu užsidegimu papasakojo apie naują, neįprastą romaną "Pietinia kronikas". Veroniką be galo įkvėpė tai, kad jos tėvų jaunystės laikas gali būti įdomus, svarbus istorijos tarpsnis ir to laiko patyrimus galima aprašyti literatūroje, tos patirtys įdomios menininkams. Mane imtis šio vertimo labiausiai ir motyvavo mintis, kad tas laikotarpis gali sudominti jame negyvenusią kartą, gimusią jau po 1990-ųjų. Beje, Veronika kilusi iš Donbaso, tad ji buvo romano dialekto redaktorė.

Ukrainiečių tautai teko daug grėsmingų nepriklausomybės išbandymų, tad 1990-ieji nėra vertinami kaip visavertis tautos atgimimas ir tikrosios nepriklausomybės pradžia.

– Liūc, begemoc i kašaloc. Atrodo, kad kai kurie dalykai R.Kmitos romane sunkiai išverčiami. Turiu omeny ne tik šnektą, bet ir kultūrinius, socialinius niuansus. Kas jums buvo didžiausi iššūkiai ir kaip su jais sekėsi dorotis?

– Teko nemažai paplušėti, susidūriau su begale iššūkių. Tiesa, sąmojis apie tris gyvūnus, kurių pavadinimai baigiasi raide "c", nebuvo pats kebliausias. Daug sunkumų kilo dėl regbio. Teko daug gilintis į regbio taisykles, ieškoti terminų atitikmenų ukrainiečių kalba, bet šie dažnai neturėjo nieko bendro su pažodiniu vertimu.

Didelis iššūkis buvo poezijos klasikų kūriniai, pavyzdžiui, Antano Baranausko, Salomėjos Nėries, Henriko Radausko tekstai. Į pagalbą pasikviečiau ukrainiečių poetus, vertėjus, tikėjausi rasti reikiamų eilėraščių vertimus. Perskambinau daugelį Ukrainos bibliotekų ieškodama kažin kada išleistų poezijos almanachų, prašiau draugų gauti juos Kijevo bibliotekose, nes Lvove nebuvo. Ilgas kelias...

Taigi tam tikra prasme romanas "Pietinia kronikas" ukrainiečių kalba – nuoširdžių kolektyvinių pastangų rezultatas. Gal būtent todėl jis ir pavyko. Net neabejoju, kad šis romanas atras nemažą Ukrainos skaitytojų auditoriją. Ir dėl jaunimui artimo šmaikštaus pasakojimo stiliaus, ir dėl vaizdingo ekskurso į netolimą praeitį, kurią vyresnioji karta jau primiršo.

– Pasirodžius "Pietinia kronikas" Lietuvoje ėmė rastis ir daugiau literatūros, kitų meno kūrinių, kalbančių apie nepriklausomybės pradžią, laiką po 1990-ųjų. O kaip yra Ukrainoje, ar šis laikas jau sulaukia menininkų dėmesio? O gal tai gana nauja tema?

– Ukraina pastaraisiais metais išgyvena įtemptą laikotarpį. Penkerius metus vykstantis karas, okupuotos teritorijos, priverstinių persikėlėlių iš šių teritorijų likimai – būtent tokios temos šiandien daugiausia sulaukia Ukrainos menininkų refleksijų. Dėl to laikotarpis po 1990-ųjų nelabai populiarus. Galima paminėti vos keletą žymesnių autorių, pavyzdžiui, Serhijus Žadanas, Artiomas Čiapajus, kurie šiek tiek kalba apie laiką po Sovietų Sąjungos griūties. Nuo 2005 m. Oranžinės revoliucijos iki dabar ukrainiečių tautai teko daug grėsmingų nepriklausomybės išbandymų, tad 1990-ieji nėra vertinami kaip visavertis tautos atgimimas ir tikrosios nepriklausomybės pradžia.

Kita vertus, neabejoju, kad "Pietinia kronikas" suras savo skaitytoją, nes to laiko ekonominė ir socialinė padėtis Ukrainoje buvo labai panaši į situaciją Lietuvoje. Juk pradėjome kurti savo valstybes ant sovietmečio palikimo, todėl to meto žmonių gyvenimo aktualijos ir problemos buvo beveik identiškos. Mes visi, atėję iš 1990-ųjų, puikiai prisimename "kas dieną pingančio pinigo ir turkiškų megztinių košmarą" (Gucė), spirito "Royal" etiketę ir languotas terbas, prigrūstas ukrainietiškų dešrų traukinyje Lvovas / Kijevas– Ryga. Tik, deja, ukrainiečių menininkai tame laike dar neatrado įkvėpimo kūrybai. Nors tarp jaunų, po 1990-ųjų gimusių kūrėjų jau pastebiu susidomėjimą tėvų jaunystės laikais. Ką gali žinoti, gal "Pietinia kronikas" Ukrainos menininkus paskatins atsigręžti į netolimą praeitį.

Sužavėjo linksmu pasakojimu

R. Kmitos romanas žvaliu, energingu, linksmu pasakojimu išarė naują vagą lietuvių literatūroje – čia kalbama šiaulietiška tarme, kupina žargono, būdingo tam laukiniam laikotarpiui, kai atsivėrusi laisvė ir užgriuvęs kapitalizmas daugelį vertybių chaotiškai vertė aukštyn kojom. Jaunuolio brandos kelias šiomis aplinkybėmis kupinas komplikacijų, kuriozų, keistų nuotykių, ieškojimų, klaidų ir atradimų. Čia matome ne tik tų laikų materialinę aplinką ir prisitaikymo būdus, bet ir naujus kultūros daigus – tai pagavi Šiaulių Pietinio rajono, o kartu ir to meto Lietuvos, kronika.

Žaismingi ir žaižaruojantys A. Žagrakalytės tekstai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįpareigojantys buities atspindžiai ar saviironiškas žvilgsnis į kasdienybę, tačiau pasaulis už jų ‒ neabejotinai didesnis, sukimbantis su būties refleksijomis ir nuolatinėmis savo vietos pasaulyje paieškomis, kur, jei ko nors ir bijoma, ‒ tai tik greičio (vėlgi galima paklausti ‒ kokio, jei skaitant eilėraščius atrodo, kad pati jų subjektė lekia kūlversčiais ir negali nustygti vietoje). Stabtelėti ties eilute ar taikliai parinktu žodžiu turės pats skaitytojas: tam, kad pajustų turtingos mūsų kalbos skonį, o per jį ‒ ir juslėmis apčiuopiamą, erotinių potyrių kupiną pasaulį.

E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės knyga „Laimė yra lapė“ – tai paveikslėlių knyga apie mielą, bet keistą šeimą, gyvenančią medyje, apie berniuko Povilo ir lapės draugystę, kuri skatina filosofuoti, kas yra laimė ir kiti geri dalykai.

D. Opolskaitės romane „Ir vienąkart, Riči“ vaizduojamas šiuolaikinių paauglių, daugiausia vaikinų, gyvenimas šeimoje, bendravimas mokykloje. Autorė parodo skirtingas socialines ir dvasines jų būsenas. Nuo detektyvinės situacijos pereinama prie svarbių moralinių klausimų, apysakoje svarstomos draugystės, atsakomybės, vyriško jautrumo temos.

Rinko tryliktą kartą

Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005-ųjų. Šiemet skaitytojai labiausiai patikusias knygas rinko tryliktą kartą. Šį sykį skaitytojai balsavo už keturių kategorijų – suaugusiųjų, poezijos, paauglių ir vaikų – pernai metų knygas.

Ekspertai atrinko 20 kūrinių – kiekvienoje kategorijoje po penkias knygas. Akcijoje dalyvaujančios knygos parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių, išleistos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 dienos.

Balsuoti buvo galima „Metų knygos rinkimų“ interneto svetainėje, taip pat siųsti laiškus elektroniniu ir paprastu paštu. Šiemet už metų knygas balsavo 23 300 skaitytojų.

Akcija „Metų knygos rinkimai 2017“ baigiama laureatų apdovanojimais, jie vyks vasario 25 d. 14 valandą Vilniaus knygų mugėje, LRT studijoje-forume. Renginį tiesiogiai transliuos LRT TELEVIZIJA.

„Metų knygos rinkimams“ nominuotas knygas bus galima pažymėti „Ekslibris.lt“ sukurtu metų knygos antspaudu („Ekslibris.lt“ stende Nr. 5.D03 visos mugės metu, o sekmadienį, per apdovanojimų ceremoniją, ir 3 salėje, prie LRT studijos-forumo). Antspaudo autorės – grafikė Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė ir kultūros istorikė Neringa Jarmalienė.

„Metų knygos rinkimus“ laimėjusius autorius „Ekslibris.lt“ apdovanos specialiai jiems sukurtais vardiniais antspaudais, jie bus įteikti apdovanojimų ceremonijoje.

Akcijos „Metų knygos rinkimai“ tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti mūsų visuomenėje skaitymo prestižą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinius.

Akciją rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

Akcija „Metų knygos rinkimai 2018“ bus skelbiama šių metų rudenį.

J.Ivanauskaitės premija kasmet skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, išleistą per dvejus praėjusius metus.

45-erių riba pasirinkta norint susieti ją su rašytojos J.Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybos trukme, nurodoma Rašytojų sąjungos pranešime. Premija bus įteikta vasario 26-ąją per Vilniaus knygų mugę, premijos mecenatė – leidykla „Tyto alba“.

1977 metais Šiauliuose gimęs R.Kmita – literatūros kritikas, poetas, eseistas. 2008-aisiais apgynė daktaro disertaciją „Poezijos modernėjimas totalitarinės tvarkos rėmuose, XX a. 7–9 dešimtmečiai“. Yra išleidęs tris poezijos knygas – „Nekalto prasidėjimo“ (1999 metais), „Upės matavimas“ (2002 metais) ir „Švelniai tariant“ (2009 metais).

Šiemet J.Ivanauskaitės premijai taip pat pasiūlyti Rasa Aškinytė (romanas „Glesum“), Benediktas Januševičius (eilėraščių knyga „Žodžiai“), Kazimiera Kazijevaitė (apysaka „Septynios kartos“) ir Tomas Vaiseta (romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“).

Vertinimo komisijoje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos deleguoti atstovai Jūratė Rubavičienė ir Danielius Mušinskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nariai Aušra Jurgutienė ir Algis Kalėda bei J.Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė.

Šią premiją anksčiau yra gavę poetai Giedrė Kazlauskaitė, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė, rašytojos Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Kristina Sabaliauskaitė, Agnė Žagrakalytė.