Dar vienas „Kauno dienos“ pokalbis su priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių tyrinėtoja dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

– Šeimų sąjūdis suskilo, tačiau agresyviausi jo atstovai jau kalba apie naujų politinių partijų steigimą. Pasigirsta ir tvirtinimų, kad „Rusija nėra joks priešas, ji yra draugas“. Kaip vertintumėte šiuos procesus?

– Iki to incidento, kai baltarusiai atidengė ugnį į Lenkijos karius, – kaip virtimą galimais naudingais idiotais ir eilinį politinį populizmą. Nes vykstantys procesai buvo vis dar hibridinė agresija. Po to incidento – kaip išankstinį sąlygų, skirtų konkrečiai hibridinio karo fazei įgyvendinti, sudarymą, nes tai jau – hibridinis karas.

Ši fazė vadinama įsiveržimo legitimavimo, arba referendumų faze. Jos metu valstybės agresorės tikslas yra, cituoju: „tarptautinė visos šalies arba jos dalies okupacijos legitimacija imituojant „žmonių valios pareiškimą“, „referendumus“, „rinkimus“ ir t. t.

Anot E.Vaitkevičiūtės-Peet, pastangos inspiruoti ir eskaluoti nepasitikėjimą valdžia bei žiniasklaida yra vienas tradicinių priešininko žaidimo elementų. (Zenono Baltrušio nuotr.)

– Ar galima Šeimų sąjūdžio maršo palaikytojus vadinti suklaidintomis avelėmis, ar jų užmojai slepia kokius nors tikslingus veiksmus?

– Suklaidintų avelių, manau, tarp jų esama. Kaip ir – vilkų avies kailyje. Klausimas, kurių daugiau?

Keblumas yra ne tų avelių užmojai, o, metaforiškai kalbant, – jų aštriadančių aviganių. Neabejotina, kad jų, kad ir kas jie būtų, užmojai slepia tikslingus veiksmus. Suprantu, kad daliai jūsų minėtų asmenų gal ir atrodo, jog jie nuoširdžiai kovoja už demokratiją ir gal nė pats kipšas nebesugebėtų jų įtikinti kitaip – tačiau kaip tik dėl to aviganių darbas tampa dar lengvesnis.

Įdomumo dėlei: XX a. antrojoje pusėje buvo sukurti keli modeliai, skirti poveikiui daryti, pasitelkus asmenines žmonių paskatas. Šiandien šių modelių pagrindu yra kuriama didelė dalis mums tiekiamos priešiškos propagandos.

Pradedant tokiais ypatumais, kaip atsako, reakcijos į ką nors tipas, ir baigiant asmenų tikslais, susietais su jų tapatybėmis, net ir šios maždaug 36 elementų sistemos aštriadančiams aviganiams, deja, pakaktų manipuliuoti gana didelėmis tų avelių masėmis. Jos to net nepastebės. Tačiau, jei bandysite atverti joms akis, greičiausiai įsižeis. Kaip kažkada sarkastiškai pastebėjo Rimvydas Valatka: „Žmones kvailinti nesunku, daug sunkiau yra įtikinti kvailinamus žmones, kad jie yra kvailinami.“

– Aliaksandro Lukašenkos režimo organizuojamos hibridinės atakos pasienyje šiuo metu nukrypo į Lenkiją, sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Ministro vertinimu, Lietuvos pasienyje situacija stabilizuota, tačiau visiškai suvaldyta bus tik tuomet, kai neliks spaudimo ir naujų bandymų neteisėtai kirsti Lietuvos sieną iš Baltarusijos pusės. Kodėl vis dėl to nelegalių migrantų srautai vertinami kaip hibridinė ataka?

– Anot Sun Dzi, „kai viskas tvarkoje, laukite netvarkos; būdami ramūs, laukite neramumų. Tai ir yra gebėjimas valdyti protą. Būdami arti, laukite tolimųjų; būdami kupini jėgų, laukite nuvargusių; būdami sotūs, laukite badaujančių. (...) Jeigu priešas apgaulingai traukiasi, nesivyk jo (...); jeigu priešas siūlo tau jauką, nepraryk jo. (...) Jei priešas tai puola, tai atsitraukia, vadinasi, jis tave vilioja“.

Mano nuomone, labai gerai, kad nei mūsų krašto apsaugos ministras, nei Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas neskubėjo patikėti trumpu atokvėpiu, sumažėjus nelegalių migrantų srautui. Tai apsaugojo nuo papildomos įtampos, tam srautui vėl staiga padidėjus. Juk sakoma: „Kare kaip kare.“ Hibridiniame – taip pat.

– Hibridinėms atakoms naudojami nelegalūs migrantai, dėl to kylanti įtampa visuomenėje yra didelis iššūkis. Neseniai paaiškėjo dar daugiau – penki nelegalūs migrantai afganistaniečiai, kurie sugebėjo kreiptis net į Europos Žmogaus Teisių Teismą, galimai susiję su Rusija. Kaip kokius signalus turėtume priimti šias daug diskusijų keliančias aplinkybes?

– Kaip patvirtinimą, kad sukelti tarptautinį aliarmą dėl hibridinių atakų, kaip ir sugebėti įžvelgti Maskvos, Minsko šešėlį už vykstančio proceso, nebuvo ir nėra tik tuščias politikų išsigalvojimas. Teko girdėti, kad tokia nuomonė Lietuvoje, deja, jau irgi diegiama.

– Esate minėjusi, kad hibridinė agresija yra sudaryta iš daug atskirų, tarpusavyje sąveikaujančių komponentų, ir psichologinis propagandinis karas yra vienas iš tų komponentų. Kaip tai vyksta? Kokie tos agresijos ypatumai, tikslai? Galimos grėsmės?

– Bendriausia prasme yra trys psichologinio propagandinio karo atmainos: kai jis vykdomas prieš konkretų asmenį; prieš asmenų grupę; prieš kokią nors valstybę. Vykdymo metodai šiek tiek panašūs, tačiau skaitytojams bus aiškiau, jei kiekvieną atmainą aptarsime atskirai. Šįkart gal susikoncentruokime į atvejį, kai ši bjaurastis vykdoma prieš konkrečią valstybę.

Procesą sudaro keli etapai. Remiantis E.Dykij įžanginis paprastai būna „karo dėl sąmoningumo“ (angl. „War on Consciousness“) fazė. Jos koncepcija sukurta Rusijoje pirmajame XX a. dešimtmetyje. Pasak vieno iš šios koncepcijos autorių Michailo Kalašnikovo, karo „dėl sąmoningumo“ tikslas – „sunaikinti tam tikrus žmogiškojo sąmoningumo tipus ir formas“ valstybėje, kurią agresyvi valstybė pasirenka kaip savo taikinį. Šiuo atveju prioritetu laikomas, pvz., Rusijai ar Baltarusijai nenaudingo sąmoningumo tipo socialinis ir pan. išeliminavimas. Ar, išskirtiniais atvejais, – tiesioginis sunaikinimas.

Tarkime, karinės agresijos atveju, kai valstybės – agresijos aukos teritorija užimama jėga. Asmenys, kurie žodžiu, raštu ar veiksmu priešinasi agresyvios valstybėms užmačioms, jos automatiškai vertinami kaip sąmoningumo skleidėjai. Taigi automatiškai atsiduria valstybės agresorės ir jos šalininkų taikiklyje. Pasak E.Dykij, remiantis ukrainiečių patirtimis, „perėjimas nuo karo „dėl sąmoningumo“, kai plėtojamas ginkluotas hibridinis karas, vyksta labai greitai“.

Antrasis etapas: valstybės agresorės visuomenės parengimas įskiepijant psichologinę nuostatą, kad  „ginkluotas įsiveržimas į valstybę X – agresijos auką yra būtinas“. Pavyzdys: daug metų Rusijos žiniasklaida trimituoja savo visuomenei melus, kokie mes čia, Baltijos valstybėse, esame „fašistai“, kaip mes, baltai, „visai net esą nenorėję išeiti iš Sovietų Sąjungos“ ir kad esą tai tik kažkokių paslaptingų „klikų, užgrobusių valdžią Baltijos valstybėse 1990-aisiais, kaltė“. Atrodytų, kas tokiais blėniais galėtų patikėti? O štai tiek Rusijos visuomenė, tiek kai kurie Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojai, kuriems įtaką daro jos propagandos kanalai, tiki.

Trečiasis: specifinių įtakos grupių valstybėje, tapusioje agresijos taikiniu, parengimas ir išvystymas. Tikslas – vėliau panaudoti jas tiesiogiai.

Ketvirtasis: manipuliatyvus tokios demokratinės tarptautinės bendruomenės nuomonės ir pozicijos formavimas, kuris vėliau padėtų valstybei agresorei legitimuoti veiksmus prieš pasirinktą agresijos auką ir neutralizuoti tarptautinius kolektyvinio saugumo mechanizmus.

– Ar tai reiškia, kad išnaudojant migrantų krizę, Lietuva rodoma kaip nepatikima valstybė?

Šios ir panašios bjaurastys greitai nepasibaigs. Geriausia – tiesiog išmokti su tuo gyventi. Atsakingiau, tvirčiau, daug išmintingiau nei kada nors.

– Taip, Lietuvai jau klijuojama „klaidingos, nepakankamai demokratinės, nevykusios“ valstybės etiketė, o pagrindiniu smuiku tame chore griežia Baltarusijos ir Rusijos režimų žiniasklaida. Mes, ačiū Dievui, jau esame ES ir NATO, mūsų kariai pelnė Lietuvai puikią reputaciją ir t.t. O kai tokia „nepavykusios valstybės“ etiketė iš naujo klijuojama dar nė nespėjusiam įstoti į NATO Sakartvelui?

Negana to, neseniai patekusiam į nemenką skandalą paaiškėjus, kad lyg ir be jokių priežasčių jų tarnybos klausėsi visų Estijos ambasados pokalbių? Tada tai tikra bėda. Jei ne skubi Estijos ekspertų ir IT specialistų pagalba Sakartvelui 2008 m., kažin kaip pastariesiems būtų baigęsi. Dabar situacija kaip toje lietuvių pasakoje apie vilką ir Mikę melagėlį – jei Sakartvelą vėl ištiks bėda, kas pirmi bėgs pagalbon? Vėl estai? Po tokio akibrokšto – abejočiau.

Psichologinio propagandinio karo vykdymo trukmė gali būti labai skirtinga. Faktiškai jis vykdomas tol, kol agresoriui tampa paranku pereiti į kitą fazę. Svarbu žinoti, kad jis gali būti vykdomas keliose valstybėse iškart. Pvz., Lietuva pirmoji tapo hibridinių atakų, pasitelkus nelegalius migrantus, taikiniu. Paskui – Lenkija, Latvija, spalio pradžioje pirmuosius nelegalus su suklastotais asmens dokumentais sučiupo Estijos policijos pareigūnai, dabar vėl Lenkija. Kaip kartą taikliai apibūdino Eitvydas Bajarūnas: „Hibridinė agresija pavojingiausia savo nenuspėjamumu.“ Hibridinis karas irgi.

– Ko tikėtis toliau?

– Tolesnio supriešinimo ir tarpusavio neapykantos kurstymų  nesvarbu, dėl ko ir nesvarbu, su kuo, kad tik rietumės tarpusavyje kuo aršiau. Pilietinio pasipriešinimo imitavimų, panikos, įtampos kėlimų ir eskalavimų, negatyvaus valstybės agresorės įsiveržimo priešininkų įvaizdžio formavimo. Taip pat – aktyvios ir absoliučios valstybės agresorės šalininkų viktimizacijos – aukos įvaizdžio sukūrimo. Iki tiek, kad, pvz., imtų rastis, nesvarbu, kokiu pagrindu, „spontaniškų gyventojų savigynos grupių“, kurias vėlesnėse hibridinio karo fazėse perima „savo globon“ valstybės agresorės jėgos struktūros ir t.t.

Tarp kitko, net ir šio etapo užuomazgų jau yra: pamenate, prieš keletą savaičių Vilniaus regiono policija sunerimo dėl neteisėtų „gyventojų savigynos grupių“ kūrimosi? Taigi.

Galiu užtikrinti – šios ir panašios bjaurastys greitai nepasibaigs. Geriausia – tiesiog išmokti su tuo gyventi. Atsakingiau, tvirčiau, daug išmintingiau nei kada nors. Ir palinkėti, kad ES pakeistų migracijos politiką.

– Ar propaganda ir psichologinio, moralinio poveikio darymo priemonės šiuo metu yra taikomos prieš Lietuvą ir Lenkiją, ar yra daugiau panašių pavyzdžių?

– Yra – Latvija, Estija. Tačiau dėl kažkokių dar nežinomų priežasčių Rusija, dabar jau ir Baltarusija, taiko vienokias poveikio priemones Lietuvai ir Estijai, o Latvijai – kitokias.

Esu minėjusi, kad rugpjūčio riaušės Vilniuje įtartinai priminė „Bronzinio kario“ riaušes Estijoje 2007 m. Tik tiek, kad Estijoje riaušininkai ne tik kad atakavo policijos pareigūnus, bet ir niokojo parduotuves, automobilius, vienas žmogus žuvo nuo riaušininkų rankos – o riaušininkai dėl to įžūliai apkaltino policininkus. Panašus bandymas po rugpjūčio riaušių buvo ir Lietuvoje: paskleisti dezinformaciją, kad jų metu „dėl pareigūnų kaltės“ esą „žuvusi viena protestuoja“.

Tuo pat metu prieš Estiją buvo surengtos masinės kibernetinės atakos: prieš valstybės institucijas, ligonines, žiniasklaidos puslapius, bandančius raminti visuomenę socialinius aktyvistus. Atakos, kaip vėliau nustatė estų kibernetinio saugumo specialistai, buvo vykdomos iš 50 pasaulio valstybių. Socialiniuose tinkluose ir kitur žmonės buvo kurstomi eiti į gatves, versti valdžią, priešintis.

– Lietuviškieji maršo dalyviai.

– Na, taip. Remiantis šiuo pavyzdžiu, verta prisiminti ir daugiau panašumų. Antai Šeimų sąjūdžio, maršų atitikmuo Estijoje irgi yra – iš dalies tai EKRE politinė partija. Remiantis estų, tarptautine spauda, tai gana spalvingas atvejis. Kiek teko domėtis – 2019 m. ši partija pateko į Estijos parlamentą su šūkiu „Estija – estams!“ ir programa, grįsta „krikščioniškomis, šeimos vertybėmis“. Į politinę daugumą – gąsdindami visuomenę riaušėmis, jei nebus į ją priimti.

Tačiau patekę vos per porą metų ne tik kad sugebėjo pašiurpinti visuomenę ir tarptautinę bendruomenę savo kraštutinių dešiniųjų pažiūromis, nuolatiniais skandalais, bet netgi įžeisti ir atbaidyti tokias artimas Estijos sąjungininkes, kaip Suomija, Lietuva, Latvija ar net JAV. O ne per seniausiai vienas iš pagrindinių jų partijos ideologų Varro Vooglaidas dargi padavė dabartinę Estijos vyriausybę į teismą dėl raginimų vakcinuotis ir galimybių paso. Ar reikėtų pridurti, kad būtent šio asmens sekėjai pagarsėjo tuo, kad prieš keletą metų, kovodami „už vertybes“, lazdomis išmaišė kelių Estijos parduotuvių langus?

Tarp kitko, remiantis estų spaudos duomenimis, rengiantis jų vietos savivaldos rinkimams, EKRE netikėtai pakeitė potencialaus elektorato paieškų kryptį. Šiuo metu jie orientuojasi iš dalies ne tik į natūralius estus, bet ir intensyviai – į Estijos Narvos regioną. Jame estų tautybės gyventojų yra apie 5 proc., rusų tautybės – apie 95 proc.

Vietoj išvadų: galima daryti prielaidą, kad tarp mūsų maršo dalyvių judėjimų ir atitinkamų judėjimų Estijoje yra gana daug keistokų panašumų. Galime tikėti, galime netikėti mūsų eksperto Mariaus Laurinavičiaus nuomone, kad tiek estų EKRE, tiek lietuvių Šeimų sąjūdis yra Kremliaus projektai, bet aš atsitiktinumais nelabai tikiu.

– Kai kas mėgina kaltinti Vyriausybę, kad ji neva slepia informaciją. Kai kas – esą, žiniasklaida viską meluoja. Aišku, valstybėms, kentusioms sovietų okupacijos jungą, būdingas nepasitikėjimas valdžia. Lietuvoje, ko gero, dar nebuvo nė vienos vyriausybės, kuria lietuviai būtų patenkinti, tačiau dabartinė, regis, atsiima su kaupu. Ką pasakytumėte jūs?

– Kai informacinių, psichologinių, įtakos operacijų taikiniu tampa demokratinė valstybė, pastangos inspiruoti ir eskaluoti nepasitikėjimą valdžia bei žiniasklaida yra vienas iš tradicinių priešininko žaidimo elementų.

– Pasigirsta kaltinimų, kad mūsų Vyriausybės vadovų nedraugiška politika Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu ir sukėlė tokių įtampų, kokių yra dabar. Kaip jūs vertintumėte tokią kritiką?

– Kaip mažo vaiko lemenimą „Geras šunelis, geras...“ susidūrus su įsiutusiu pitbuliu. Kai už mūsų pečių – Vakarų demokratija, o prieš akis – neprognozuojamų diktatorių režimai, vienokios ar kitokios formos įtampa tėra laiko klausimas. Kam atrodo, kad nusileisti diktatūroms yra geriausia išeitis – tepasiklausia čekų, ar daug jiems padėjo sprendimas, atiduoti Sudetus 1939 m.? Taigi.