Pastarojo meto kasinėjimai praskleidė ir daugiau žinių apie pajūryje prieš 2,5 tūkst. metų gyvenusius žmones.

Gyvenvietės ant piliakalnio klestėjimo laikas mokslininkų vadinamas vėlyvuoju bronzos amžiumi. Jau nustatyta, kad Kukulišlių bendruomenė pajūryje gyveno 887–406 metais prieš mūsų erą.

Kasinėjimų duomenys leidžia teigti, kad vienu metu ją sudarė iki 30 žmonių, o jų gyvenama teritorija apėmė maždaug hektaro plotą.

M.Urbonaitė-Ubė spėja, kad būtent šioje vietoje žmonės įsikūrė todėl, kad ji buvo apsaugota iš vienos pusės gilios griovos, o iš kitos ją skalavo Baltijos jūra. Dabar kadaise buvusios griovos beveik nebepastebime, ji užnešta smėliu.

Ar šiuos žmones galima vadinti baltų protėviais, neaišku, mat gentinė bendruomenė mūsų regione susiformavo tik maždaug po tūkstančio metų.

Mokslininkė įsitikinusi, kad bendruomenė buvo sėsli, čia augino avis, ožkas, kiaules, augino miežius, kviečius, soras.

Radiniai liudija, kad žmonės čia bene pirmieji Rytų Baltijos regione pradėjo auginti ankštines kultūras. Kadangi šiems augalams reikia ypatingo tręšimo, sėjos ir laukų pastovumo, jų auginimas byloja apie bendruomenės progresyvumą.

Kukulišikių gyventojai prieš daugiau nei du tūkstantmečius savo maisto racioną įvairindavo avietėmis, laukiniais obuoliais, lazdyno riešutais, sumedžiotų briedžių bei elnių mėsa.

Šių žmonių būsto konstrukcija buvo paprasta, namuose kūrenta atvira ugnis, teikusi šilumą ir galimybę pasigaminti šilto maisto.

Dalį gyvenvietės juosė medinė tvora.

Vertingiausi tuo metu buvo bronzos gaminiai, šio metalo žmonės atsigabendavo iš iš centrinės arba net pietų Europos.

Nors bronzos dirbinių Kukuliškių piliakalnio apylinkėse neaptikta, mokslininkė teigia, kad bendruomenės gyventojai mokėjo lydyti bronzą, apie tai byloja 2017 m. aptiktas tiglio fragmentas. Bronzą žmonės labai vertino ir brangino, todėl jos bet kur nemėtė.

Kasinėjimų metu rasta per 60 neapdirbtų gintaro gabalų, galbūt gintarai buvo mainų objektas įsigyjant bronzą.

Ne pirmus metus Kukuliškių piliakalnį kasinėjanti M.Urbonaitė-Ubė tikisi, kad kiekvieni tyrinėjimų metai suteiks besidomintiems šios vietos praeitimi vis daugiau žinių.

Pajūryje – du piliakalniai

Atsakymo į šį klausimą ieško Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos tyrimų instituto mokslininkai – dr. Miglė Urbonaitė-Ubė ir dr. Edvinas Ubis.

Visame Lietuvos pajūrio ruože randami tik du piliakalniai. Vienas jų yra Palangoje, vadinamas Birutės kalnu, kitas – Kukuliškių kaimo ribose, Klaipėdos rajono Kretingalės seniūnijoje.

"Tai tęstiniai tyrimai. Tai yra trečias tyrimų sezonas, darbus pradėjome 2017 metais. Šiuo metu tyrimai dar tik pradėti, juos tęsime iki rugsėjo", – situaciją nusakė tyrimui vadovaujanti M.Urbonaitė-Ubė.

Už Birutės kalną šis piliakalnis yra senesnis 1,5 tūkst. metų. Čia žmonės gyveno maždaug 500 metų prieš Kristų, bronzos amžiuje.

Mokslininkams pavyko atidengti akmenines struktūras ant piliakalnio, kurios byloja, jog čia buvo gyventa, buvo įrengti statiniai.

Kol kas šių struktūrų paskirties mokslininkai įvardyti dar negali. Tačiau labiau jų dėmesį traukia didelės juodos dėmės, aptiktos dirvožemyje.

"Tai gali būti atliekų duobės, į kurias žmonės metė įvairias šiukšles. Jas dar tirsime. Bet dažniausiai jose randami įdomūs artefaktai. Ką aptiksime, paaiškės kitą savaitę", – tikino M.Urbonaitė-Ubė.

Gyveno bronzos amžiuje

Šis piliakalnis mokslininkams kelia didelį susidomėjimą.

"Už Birutės kalną šitas piliakalnis yra senesnis 1,5 tūkst. metų. Čia žmonės gyveno maždaug 500 metų prieš Kristų, bronzos amžiuje. Tikėtina, jog čia gyveno nedidelė bendruomenė, iki 30 žmonių. Panašu, jog gyventojai jau vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste", – pastebėjo M.Urbonaitė-Ubė.

Tačiau tai, jog gyventojai įsikūrė ant jūros kranto, rodo, jog jiems rūpėjo ir jūros duodama nauda.

"Galbūt jie žvejojo, gal juos domino ruoniai ar prekyba gintaru? Nes daugiau įtvirtintų gyvenviečių palei pajūrio juostą Lietuvoje nėra. Dažniausiai žmonės nesirinkdavo tokių vietų, gyvenvietės buvo kuriamos šalia gėlo vandens šaltinių. Pajūryje gyventi buvo nepatogu dėl vėjo, audrų, buvo drėgna ir šalta. Šiuo metu piliakalnis stovi 300 metrų nuo jūros, o anuomet gyvenvietė turėjo būti ant jūros kranto, nes jūros lygis buvo aukštesnis. Tyrimų metu norime išsiaiškinti, kodėl ši bendruomenė kūrėsi itin nepalankiose sąlygose", – pasakojo M.Urbonaitė-Ubė.

Grūdus trynė akmens trintuve

Tyrimai šiame piliakalnyje buvo atlikti ir anksčiau. Rasta keraminių puodų fragmentų, neapdirbto gintaro gabaliukų, galvijų dantų.

"Šio kasinėjimo metu aptikta taip pat daug radinių – keramikos, maisto indų, radome akmeninę trintuvę, kuria trindavo grūdus", – patikino M.Urbonaitė-Ubė.

Išlikusios kuolų vietos, ugniavietė, bet daugelis dalykų stipriai sunykę. Nustatyta piliakalnio struktūra, aptiktas gyvenvietės kraštinis įtvirtinimas.

Pagal indų apdirbimą, ugniakuro liekanas archeologai spėja, kad čia buvusi kuršių gyvenvietė.