Režisierius pasiūlo aplankyti vietas, kurios tiesiogiai susiję su Lietuvos teatro tėvu Juozu Vaičkumi (1885 04 16 – 1935 04 07), juolab kad jau senokai saugo vieną labai intriguojančią naujieną, o maršrutas kviečia išsukti iš kelio.
Išskirtinis gatvių trikampis
G.Padegimas į pasimatymą pakviečia Kęstučio gatvėje, prie 130 metų mininčio dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro, tiksliau, jo atpakalyje, kaip buvo sakoma XX a. pradžioje. Dabar pastato fasadas renovuojamas.
Režisierius primena istoriją: tuometis Miesto teatras atidarytas 1892 m., rusų trupei suvaidinus Gogolio "Revizorių". Iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. čia vaidindavo gastroliuojančios rusų trupės, o vėliau vietą rado scenos mylėtojų draugija "Daina". Kaip žinome, šiame pastate 1920 m. gruodžio 19-ąją premjera "Joninės" buvo atidarytas profesionalus Lietuvos teatras. Su ja prasideda ir J.Vaičkaus istorija Kaune.
Iš Zastaučių kaimo Mažeikių rajone kilęs, brolio kunigo Felikso globojamas Juozas jau nuo mažumės kūrė vaidinimus. Baigdamas gimnaziją Mintaujoje ar Liepojoje surengė vaidinimą ir gavo 100 rublių prizą. Juos išleido teatro studijoms Petrograde (dabartiniame Sankt Peterburge). 1916 m. iš bendrabučiuose gyvenančių lietuvių gimnazistų sukūrė pirmą lietuvišką studiją, o 1919 m. jie visi prekiniu traukiniu repetuodami atvyko į Lietuvą ir su Skrajojamuoju teatru važinėjo po Lietuvos apylinkes.
Ženklai: memorialinės lentelės žymi vietas, kur gyveno garsūs Kauno scenos meistrai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Įdomu, kad J.Vaičkus gavo Miesto teatro Kaune panaudą 1919–1920 m., sudarė repertuarą ir uoliai kūrė, bet trūko žiūrovų, slėgė finansinė našta. 1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugija ir penki režisieriai: Antanas Sutkus, Juozas Vaičkus, Unė Babickaitė, Aleksandras Vitkauskas ir Andrius Oleka-Žilinskas – bandė kurti profesionalųjį teatrą kartu, bet nepavyko. Šiai misijai paskirtas trupę turėjęs J.Vaičkus.
G.Padegimas primena, kad 1919 m., lenkams užėmus Vilnių, visos valstybinės tarnybos ir įstaigos kėlėsi į Kauną, mieste buvo ankšta ir trūko butų. Žvalgomės stovėdami ant šaligatvio šalia Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos. Režisierius mėgina nustatyti, kuriame pastate 1919 m. įsikūrė režisierius J.Vaičkus. Jis galėjo būti šalia dabartinės gimnazijos arba toje pačioje Muzikinio teatro pusėje, mat namo numeris buvo lyginis. Tačiau per tiek metų numeracija galėjo ir pakisti, o namas būti nugriautas.
Teatralai gyveno komunoje: virė vienas katilas, moterys mainėsi ir dalijosi drabužiais. Virtuvėje vyko repeticijos. Visi jų džiaugsmai ir nusivylimai atskleidžiami spektaklyje „Pirmeiviai“.
G.Padegimas primena, kad J.Vaičkus gavo net penkių kambarių butą, kuriame įsikūrė su visa menininkų kompanija. Kaip rašo buto gyventoja, vėliau garsi aktorė Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė, viename kambaryje stovėjo didžiulis medinis suolas, atvežtas iš geležinkelio stoties su raidėmis RŽD (Rosisskaja Železnaja doroga" – Rusijos geležinkelis). Šiame bute gyveno J.Vaičkus su sutuoktine Morta Grikšaite-Vaičkiene, aktorė Ona Kurmytė su kūdikiu ir jį auginti padedančia giminaite, aktorė Polė Tendžiulytė ir jaunas poetas, kurio vardas ir pavardė nežinomi.
1920 m. spalį Vilnių užėmus lenkams, čia prisiglaudė poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas su sužadėtine Teofilija Dragūnaite. Nors įsikūrė paskutiniai, Vaičiūnai čia gyveno dešimt metų.
Teatralai gyveno komunoje: virė vienas katilas, moterys mainėsi ir dalijosi drabužiais. Virtuvėje vyko repeticijos. Visi jų džiaugsmai ir nusivylimai atskleidžiami spektaklyje "Pirmeiviai".
Scenos grandų pėdsakais
Režisierius paveda į šalį ir primena, kad Kęstučio g. 87 name gyveno garsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, – šį faktą mena memorialinė lenta, o dar tolėliau – teatro režisierius Mamertas Karklelis.
Ženklai: memorialinės lentelės žymi vietas, kur gyveno garsūs Kauno scenos meistrai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Pasukame į I.Kanto gatvę. Čia pasitinka dar vienas užrašas, nurodantis, kad 21-uoju numeriu pažymėtame name gyveno aktoriai Petras Kubertavičius ir Antanina Vainiūnaitė, Juozo Vaičkaus artistai ir pirmojo spektaklio "Joninės" dalyviai. Ne veltui tarpukario teatro profesoriumi tituluojamas G.Padegimas primena, kad praleistas dar vienas faktas – Kubertavičių bute, mirus Antaninai Vainiūnaitei-Kubertavičienei, gyveno tarpukario Šiaulių dramos teatro aktorė Potencija Pinkauskaitė, kuri, beje, taip pat vaidino Valstybės teatre. Taigi, šis Kęstučio ir I.Kanto gatvės kampas pažymėtas garsių teatralų vardais ir dvasia.
Įveikę šią atkarpą, grįždami ta pačia Kęstučio gatve užsukame į Nacionalinio Kauno dramos teatro vidinį kiemą, kuriame nuo gruodžio veikia lauko galerija "Lietuvos teatrui 100: asmenybės kuria istoriją". Viename iš parodos kūrinių – Tado Vincaičio-Plūgo ir Karolio Grubio sienos meno piešinys "Teatro pirmeiviai". Trijulėje, šalia dramaturgės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ir aktoriaus Petro Kubertavičiaus, – J.Vaičkus.
Čia įamžiname režisierių ir jau ratuoti pasukame į Žaliakalnį ieškoti 15-ojo Aukštaičių gatvės namo.
Memorialinė lenta klaidina?
Adresą randame nesunkiai. Į namo kiemą įsileidžia svetinga namo gyventoja Ingrida Bertašavičienė ir patikina, kad memorialinė lenta buvo nuimta tik renovuojant namą, vėliau vėl užkabinta.
Režisierius tęsia pasakojimą apie tarpukario režisieriaus gyvenimo ir likimo vingius. Nors ir pastatė pirmąjį profesionalųjį teatrą pradėjusį vaidinimą "Joninės" pagal Hermano Zudermano pjesę, J.Vaičkus nebuvo mėgstamas ir suprastas; gal dėl karšto žemaitiško būdo ir užsispyrimo, o gal dėl tuomet utopiškų, laikmetį pranokusių sumanymų.
Neradęs vietos Valstybės teatre, išsiskyręs su M.Grikšaite, režisierius įsidarbino Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio pašto pasiuntiniu, o 1923 m. kartu su savo mokine aktore Pole Tendžiulyte išvyko į JAV – Čikagoje subūrė lietuvių aktorių trupę ir su vietos lietuvių bendruomenės parama spektaklius rodė visą sezoną.
Čia J.Vaičkus susidomėjo kinu, mokėsi šio amato Holivude ir 1931 m. grįžo į Lietuvą turėdamas viziją kiną kurti gimtinėje. Prašėsi ir į teatrą, bet režisierius ir teatro vadovas A.Oleka-Žilinskas paprotino aktorius neiti į repeticijas. J.Vaičkui beliko mintis apie kiną – surinko 100 studijokų ir įkūrė pirmąją kino studiją "Lietfilmas". Buvęs teatralas atkakliai šturmavo kino meno viršūnes: rašė scenarijus, važinėjo po miestelius rinkti lėšų kinui. Žinoma, kad jis buvo puikus organizatorius; netgi po Mišių sakydavo agitacines kalbas, rašė raštus instancijoms, prašydamas paramos. Bandymai neliko vien teorija: J.Vaičkui pavyko nufilmuoti dokumentinį filmą apie Maironio laidotuves, Palangos kurortą.
Tačiau įgyvendinti tolesnes kūrybines mintis sutrukdė nepalankios aplinkybės. J.Vaičkaus sveikata ėmė prastėti, todėl menininkas rašė švietimo ministrui, kad skirtų pensiją, nes neturėjo pinigų vaistams ir "nekokia būtų žinia, jog jis, nors kažkiek nusipelnęs žmogus, mirtų badu".
Netikslu: buvo manoma, kad šiame Aukštaičių gatvėje esančiame name J.Vaičkaus taip pat gyventa. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Mirtis J.Vaičkų ištiko staiga, likus vos daugiau nei savaitei iki 50-mečio. Šiai progai su savo aktoriais neprofesionalais statė pjesę – K.Hamsuno "Prie karalystės vartų". Pasak G.Padegimo, artistai, susirinkę į repeticiją, sužinojo, kad dramos tėvas jau pašarvotas. Pasirodo, jis ruošėsi eiti į pamaldas bažnyčioje, rišosi batų raištelį ir susmuko. Laidotuvės buvo organizuotos be galo iškilmingos – karstas nešamas pro teatrą, buvo sakomos kalbos.
J.Vaičkus buvo iškilmingai palaidotas kapinėse Vytauto prospekte, o naikinant šias kapines, jo palaikai perkelti į Eigulių kapines.
O kaipgi namo, kuriame iš tiesų gyveno J.Vaičkus, istorija? Žinoma tiek, kad jis nuomojo butą Žaliakalnyje ar kambarį iš miesto karo komendanto. Memorialinė lenta ant Aukštaičių g. 15 namo bylotų, kad (1931–1935) jo gyventa čia, bet G.Padegimas pasidalija intriguojančia žinia: jam neseniai skambinęs J.Vaičkaus giminaitis ir pranešęs, kad tai ne tas namas, – tikrasis turėtų stovėti kažkur giliau. G.Padegimas puikiai mena, kad jam pačiam, 1993-iaisiais, vadovaujant Kauno dramos teatrui, teko dalyvauti memorialinės lentos pakabinimo ceremonijoje, – namą nurodė teatro veteranai. Negi taip ir liks neįminta mįslė? Tačiau atsitinka neįtikėtinas dalykas – kitą dieną po ekspedicijos prie namo režisieriui paskambina J.Vaičkaus giminaitė.
Tikrieji namai
Skubame dar sykį į Aukštaičių gatvę susitikti su J.Vaičkaus giminaite Jurgita Jėrinaite, kuri papasakoja labai įdomią šeimos istoriją. Moteris patvirtina G.Padegimui žinomą faktą, kad J.Vaičkus į Kauną iš Žemaitijos atsikvietė seserį Pauliną Ievą Vaičkutę-Jurkūnienę su dviem jos vaikais: Kaziu ir Aleksandra (J.Jėrinaitės močiute).
Daugiau detalių mena Kazio Jurkūno našlė, garbaus amžiaus Elena Jurkūnienė, gyvenanti Vilniuje. Pasak jos, J.Vaičkus gyveno ne Aukštaičių g. 15-ajame name, o dabartiniame Aukštaičių g. 19B numeriu pažymėto namo antrame aukšte. Giminaičiai – sesuo su vaikais – įsikūrė gretimame name.
Vėliau, po J.Vaičkaus mirties, į jo butą persikraustė Aleksandra (vadinama Ole) Jurkūnaitė-Jėrinienė (1919–1977) su šeima, o Kazys – į jos butą. Tiesa, Kaziui vėliau teko Sibiro tremtinio dalia.
Apie vaikystės dienas šalia žymiojo dėdės režisieriaus buto mena ir Kaune gyvenantis P.I.Vaičkutės-Jurkūnienės anūkas Vidimantas Jurkūnas. Yra likę prisiminimų, kad, būdami maži, vaikai žaisdavo su perukais ir palėpėje rastais rekvizito daiktais. Taigi, netikėta ekskursijos atomazga – memorialinę lentą dera perkelti ant Aukštaičių 19B numeriu pažymėto pastato.
