"Platonių puotoje" pagrindinis patiekalas yra filosofės Faidros galva (mecosopranas Marianne Seleskovitch). Patarnaujančios platonės, kaip septyni į "Platono puotą" pakviesti svečiai, apsisiautusios milžiniška balta tunika – staltiese, atlieka keistus ritualus. Tarsi nepaklusnios klausytojos, bet kartu ir Faidros sąmokslininkės, jos tai džiaugsmingai, tai su panieka rezga sąmokslą prieš vyriškąją meilės koncepciją ir aptarinėja įvairius visuomenėje vyraujančius stereotipus. Pats spektaklis taip pat vyko labai nestandartiškai, žiūrovai kaip įprastai ne sėdėjo salėje, o užėmė vietas scenoje, greta menininkių.

Dramą, burleską ir poeziją jungianti "Platonių puota" primena gyvuosius ir įgarsintus paveikslus. Jų kūrėjos – įvairiapusės asmenybės. Nicole Miquel – fotografė, kurios kūrybos temos siejasi su atmintimi, žyme, antspaudu. Jos dėka gimė daugelis feministinių meno projektų Prancūzijoje. Kristina Mitalaitė – vienintelė aktorė lietuvė. Šiame spektaklyje ji yra vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių filosofijos bei teologijos istorikė, atvaizdo sampratos specialistė. K.Mitalaitė nuo 2009 m. dalyvauja performansuose ir kuriant jų koncepcijas.

Narine Karslyan – Rytų krikščionių religijų istorikė ir apokrifinių šaltinių, parašytų pirmaisiais krikščionybės amžiais, specialistė. Tyrinėja ritualą kaip pirmąją performanso formą. Nuo 2009 m. dalyvauja feministinėje veikloje ir įvairiuose performansuose.

Marianne Seleskovitch – mecosopranas, kurios repertuaras aprėpia klasikinę ir avangardinę muziką. Dar viena dainininkė – soprano balso savininkė Maud Thomazeau, kurios kūrybos laukas apima ir objektų kūrimą.

Aude Arago – šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota Nicos Nacionalinės konservatorijos pirmuoju prizu. Yra įvaldžiusi cirko techniką, flamenco, kathakali ir bharatanatyam šokių stilius. Valérie Thomas – įvairialypė menininkė, kurios kūryba vystosi tarp teatro, performanso ir įvairių įvykių. Marion Abeille – tarpdisciplininė menininkė, kurianti originalias scenografijas Paryžiaus teatrų spektakliams ir parodoms.

Visos šios menininkės kartu stengėsi perteikti meilės ir pačios moters koncepciją tiek senovės antikos laikais, tiek šiandienėje visuomenėje: "Meilė yra didi dievybė, žavi savo kilme." Dievybė, bet kieno? Sumaišties dievybė – tvirtino platonių puotos dalyvės. Viso spektaklio metu vyravo ne tik nuolatinė sumaištis, bet ir lyčių lygybės svarstymai bei pačių netikėčiausių atsakymų ieškojimas.

Projektas turėtų sudominti filosofus, frankofilus, lyčių studijų tyrėjus.

„Platonių puotoje” pagrindinis patiekalas yra filosofės Faidros galva (mecosopranas Marianne Seleskovitch). Patarnaujančios platonės, kaip septyni į Platono puotą pakviesti svečiai, apsisiautusios milžiniška tunika-staltiese, atlieka keistus ritualus. Tarsi nepaklusnios klausytojos, bet kartu ir Faidros suokalbininkės, jos tai džiaugsmingai, tai su panieka rezga sąmokslą prieš vyriškąją meilės koncepciją.

Daugelis performansus kuriančių feminisčių scenoje eksponuoja savo kūnus, taip leisdamos juos iš naujo užvaldyti. Priešingai joms, Platonių Faidra lyg senovės žynė imituoja patriarchalinius stereotipus, juos užkeikdama ir taip atimdama visą jų galią. Balta staltiesė, simbolizuojanti politinius ryšius, ir ant stalo sukrautas skurdus maistas apibendrina Platono originaliąją patriarchalinę puotą, kenksmingą virškinimui.

“…beprasmių diskusijų įkaitintame lietuviškame ore šios meno vaišės būtų tikra puota tiems, kurie sugeba atpažinti stereotipinius vaidmenis ir pripažinti, kad moteris, anot platonių, „jau nebėra tyla". Neringa Mikalauskienė. „La Banquet(te) des Platonnes“: perrašymai“. „Literatūra ir menas“, 2013 m.

Dramą, burleską ir poeziją apjungianti „Platonių puota“ primena gyvuosius ir garsinius paveikslus. Jų kūrėjos – įvairiapusės asmenybės.

Nicole Miquel – fotografė, kurios kūrybos temos siejasi su atmintimi, žyme, antspaudu. Nicole dėka gimė daugelis feministinių meno projektų Prancūzijoje.

Kristina Mitalaitė – vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių filosofijos ir teologijos istorikė bei atvaizdo sampratos specialistė. Nuo 2009 dalyvauja performansuose bei jų koncepcijų kūrime.

Narine Karslyan – Rytų krikščionių religijų istorikė bei apokrifinių šaltinių, parašytų pirmaisiais krikščionybės amžiais, specialistė. Tyrinėja ritualą kaip pirmąją performanso formą. Nuo 2009 dalyvauja feministinėje veikloje ir įvairiuose performansuose.

Marianne Seleskovitch – mecosopranas, kurios repertuaras aprėpia klasikinę ir avangardinę muziką.

Maud Thomazeau – dainininkė (sopranas), stilistė modeliuotoja, keistų ir neįprastų objektų kūrėja, performansų dalyvė.

Aude Arago – šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota Nicos nacionalinės konservatorijos pirmuoju prizu. Yra įvaldžiusi cirko techniką, flamenco, kathakali bei bharata natyam šokių stilius.

Valérie Thomas – įvairialypė menininkė, kurios kūryba vystosi tarp teatro, performanso ir happeningų.

Marion Abeille – tarpdisciplininė menininkė. Kuria originalias scenografijas Paryžiaus teatrų spektakliams ir parodoms.

„Platonių puota“ – „Le(a) Banquet(te) des Platonnes“:

spalio 21 d. 19 val. Vytauto Didžiojo universiteto Teatro salė, S. Daukanto g. 27, Kaunas;

spalio 23 d. 18 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salė „Titanikas“, Maironio g. 3, Vilnius.

Performansas vyksta prancūzų kalba su lietuviškais titrais.

Bilietus platina „Tiketa“.