Žemės pluta nėra visiškai sandari. Žinoma, vanduo į mūsų planetos gelmes neteka kaip nesibaigianti upė ar koks nors krioklys. Jis lėtai sunkiasi per plyšius, o dar daugiau jo žemyn nuslenka su šlapia uoliena. Šis procesas žinomas jau pakankamai seniai, tačiau dabar mokslininkai nusprendė jį patyrinėti iš arčiau.

Šalia Marianų įdubos mokslininkai išdėstė seismografus ir tuomet visus metus jų klausėsi. Ten, kur viena tektoninė plokštė paslenka po kita, vandens pradingsta daugiausiai, tačiau Marianų įduba šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė – Žemėje yra daug vietų, kuriose vandens po pluta palenda daugiau. Procesas yra gana paprastas – vandens prisisunkusi porėta uoliena slenka po kita tektonine plokšte, su savimi pasiimdama labai daug vandens. Mokslininkai teigia, kad tas sunkiai apibrėžiamas vandens kiekis yra 4,3 kartus didesnis nei manyta iki šiol.

Tačiau kur dingsta visas šis vanduo? Tai – paslaptingo Žemės vandens ciklo dalis. Mokslininkai skaičiuoja, kad mantijoje tikriausiai yra tiek pat vandens, kiek mes turime visuose Žemės vandenynuose. Ir jis vis sunkiasi per plutą žemyn, tačiau dabartinis vandens lygis mūsų planetoje nėra žemesnis nei buvo prieš, tarkim, 550 milijonų metų.

Vanduo kažkokiu būdu sugrįžta į paviržių. Yra žinoma, kad dalis vandens išsiveržia garais per ugnikalnių išsiveržimus, kažkiek jo į paviršių iškyla ir kai kuriose vandenyno dugno vietose. Tačiau mokslininkų žinomi vandens keliai į paviršių nepaaiškina, kaip vandens lygis vandenynuose nemažėja. Tai reiškia, kad ciklas yra kur kas našesnis nei buvo manoma iki šiol – kažkur turi būti energingų vandens išsiveržimų, per kuriuos jis sugrįžtų į vandenynus.

Mokslininkai primena, kad apie vandenį Žemėje mes žinome stebėtinai mažai. Didžioji vandenyno dugno dalis yra visiškai neištyrinėta ir mes negalime įsivaizduoti, kas ten vyksta. Nežinome ir kas reguliuoja vandens ciklus, kaip jie kinta, kokią įtaką turi vandenynams ar net klimatui. Tačiau tyrimai po truputį stumiasi pirmyn.