Pokalbis su M.Buroku – apie trilogijos ciklą užbaigusią knygą, gebėjimą persikūnyti iš vertėjo į kūrėją ir atvirkščiai, užsienio autorių poezijos vertimų padėtį Lietuvoje ir ateities planus.
– Tapote šių metų "Poezijos pavasario" laureatu – už pernai išleistą poezijos knygą "Švaraus buvimo" jums skirta Maironio premija. Esate minėjęs, kad šio rinkinio eilėraščiai buvo parašyti prieš kelerius metus. Jie, sugulę rankraščiuose, tiesiog laukė savo valandos, o galbūt idėjiškai turėjo priklausyti ankstesniems rinkiniams?
– Rašau lėtai, tad rašymo procesas užsitęsia apie 6–7 metus. Didžioji dalis "Švaraus buvimo" eilėraščių buvo parašyti per tą ilgą laikotarpį nuo praėjusios, 2011 m. pasirodžiusios knygos "Išmokau nebūti" išleidimo. Tiesa, yra keletas kūrinių, kurie netilpo į ankstesnį rinkinį, todėl buvo išspausdinti dabar, tačiau dauguma jų yra nauji. Paprastai tik tada, kai susikaupia tiek eilėraščių, kad pametu jų skaičių, pradedu galvoti apie knygą. Atsiradus daugiau nei 30 kūrinių, užeina noras sudėlioti juos į rišlią visumą.
Esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu.
– Pastarąsias tris jūsų knygas "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011) ir "Švaraus buvimo" (2018) sieja panaši tematika, rašymo technika. Ar iš anksto buvote numatęs sukurti tokią vientisą seriją, o galbūt taip išėjo natūraliai? Gal jau kirba idėjos apie kitą, visiškai kitokią knygą?
– Iš anksto tikrai nebuvau numatęs, kad šios trys knygos taip susisies. Aišku, jų jungtys gana laisvos – nėra griežtų priežasčių, pasekmių ar santykių. Pirmoji ciklo knyga išleista dar 2005 m., o naujausia – pernai, – per šį laikotarpį būta asmeninio gyvenimo ir mąstymo pokyčių, tad jose susidėliojo mano jausmai ir patyrimai. Sakyčiau, kad rinkinius labiausiai sieja žodis "būti" ir tai, kas slypi po juo. O apie kitą knygą dar tikrai negalvoju, tačiau turiu idėjų pabandyti rašyti ne tik poeziją, bet ir prozą, šiek tiek pakeisti savo rašymo stilių, žiūros tašką. Tačiau apie visa tai kalbėti dar per anksti – "Švaraus buvimo" išleista tik prieš metus, o aš, kaip minėjau, esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu (juokiasi). Vis dėlto rašymas yra neprognozuojamas dalykas – gal rudenį mane užlies įkvėpimas ir parašysiu 30 eilėraščių vienu prisėdimu. Niekada nežinai.
– Kuris eilėraštis iš "Švaraus buvimo" geriausiai atspindi dabartinę jūsų būseną?
– Iš tikrųjų visos knygos moto yra atspindėtas jos viršelyje. Vienas mano eilėraštis prasideda žodžiais "knygos yra mano takeliai ir sodas" – viršelyje aliuziją į tai ir regime. Kalbant apie dabartinę būseną, net nežinau, kurį eilėraštį įvardijus – vis keičiasi mano paties supratimas, požiūris į juos. Šiuo metu man artimesni pavasario ir vasaros eilėraščiai, pacituosiu vieną iš 62 puslapio. Jis man atrodo labai tinkantis gegužės mėnesiui, nors gal kiek ir niūrokas:
tik dabar suprantu
kaip nekenčiu
tos pilkumos
koks lipnus ir viliojantis
paprastas gyvenimas
kaip norėsiu tvarkos
ir baisėsiuosi ja
kaip apsėda ramybė
ir veja iš namų vienatvė
kokie įšilę pušų kamienai
už namo, koks rupus
smėlis, koks žalias
pakalnučių gedulas
tik dabar suprantu
– Ne tik rašote, bet ir verčiate poeziją. Tai nelengva užduotis – juk reikia ne tik išversti tekstą, bet ir sugebėti perteikti emociją, žinutę. Kuo dar įdomus šis darbas? Galbūt verčiami autoriai vėliau padaro ir šiokios tokios įtakos jūsų kūrybai?
– Kai tik pradėjau dirbti šį darbą, verčiami autoriai man darydavo daugiau įtakos. O štai jaunystėje jausdavau skaitomų autorių poveikį. Vėliau išmokau atsiriboti nuo kitų rašytojų tiek versdamas, tiek skaitydamas, tiek kurdamas. Vis dėlto dažniausiai verčiu tuo poetus, kurie man iš tikrųjų patinka, todėl jaučiu su jais ryšį arba bent jau žinau, kad sugebėsiu tinkamai perteikti jų balsą ir tekstus. Vertėjo darbo pradžioje įtaką man padarė Charlesas Bukowskis, o vėliau amerikiečių poetas Williamas Carlosas Williamsas ir kiti XX a. pradžios ir vidurio JAV poetai klasikai. Šiuo metu verčiu Walto Whitmano poezijos knygą, tad nežinau – gal mano paties rašymui įtakos ir turės tos ilgos W.Whitmano eilutės bei kosminis jo mąstymas.
Apskritai poezijos vertimas gali būti iššūkis, nors labai sunku apibūdinti šį procesą. Taip pat sudėtinga, kaip ir nupasakoti eilėraščio kūrimą. Kai esi vertėjas, tu moki verčiamą kalbą, žinai, kaip dera sudėlioti sakinį, išmanai rimo ir metro subtilybes, tačiau yra dar kažkoks nepaaiškinamas dalykas. Jeigu pavyksta jį perteikti, tada vertimas geras. Svarbu ir tai, kad versdamas vertėjas turi nuslopinti savo paties balsą ir rašymo stilių, stengdamasis perteikti verčiamo autoriaus rašymo ypatumus. Save patį privalai paversti skaidriu, permatomu arba net nematomu, nes tuo metu esi tiesiog stiklas, kuris per save perleidžia kito rašytojo tekstą. Vis dėlto, ar geras vertėjas yra nematomas, irgi diskutuotinas klausimas. Net ir beprotiškai besistengdamas to išvengti, tu vis tiek į tekstą įneši savo balsą ir stilių. Kiek skirtingų vertėjų, tiek visada bus ir skirtingų to paties teksto vertimų. Šio aspekto neišvengsi, tačiau pageidautina kiek įmanoma labiau save pašalinti iš verčiamo teksto. Iš tikrųjų verčiu ne tik dėl noro pasidalyti patinkančiais tekstais, bet ir dėl kitos priežasties. Kadangi pats eiles rašau ne taip dažnai, versdamas tarsi treniruojuosi – toks darbas padeda nepamiršti rašymo įgūdžių, juos atnaujinti.
Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų.
– O kokią matytumėte užsienio poezijos vertimo padėtį mūsų šalyje? Galbūt šiai sričiai reikėtų skirti daugiau dėmesio?
– Tikrai derėtų. Išverstų poezijos knygų per metus pasirodo gal trys ar keturios, tad jų tikrai nėra daug. Daugiau vertimų spausdinama kultūrinėje spaudoje, tačiau jie greitai pasimiršta. Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų. Taip pat norėtųsi, kad ir nedidelių knygelių serijos, kur būtų skelbiamos užsienio poetų eilės. Viso to kol kas nėra, tad užsienio poezijos situacija Lietuvoje yra gana padrika. Dažniausiai vertėjai siūlo savo iniciatyvas versti tam tikrus autorius, o leidyklos nelabai nori prie to dirbti, nes komerciškai poezija nėra sėkminga. Tad per metus pasirodo tik keli išversti rinkiniai – dažniausiai Nobelio literatūros premijos laureatų ar kitų žinomų poetų. Greitai pasirodys ir mano kartu su kolegomis, verčiama W.Whitmano rinktinė. Tad nors situacija nėra labai gera, ji pakenčiama. Vis dėlto norėtųsi sistemingo poezijos leidybos plano, knygų serijos – kad kasmet sistemingai būtų išleidžiama bent kelių pasaulio ar Europos autorių kūryba.
– Gyvenate literatūra – esate knygų apžvalgininkas, poezijos kūrinių vertėjas, poetas. Kai įsitaisote su kavos puodeliu ir nauja knyga rankose, ar pavyksta ją skaityti ne per apžvalgininko prizmę?
– Geras klausimas... Šiaip stengiuosi skaitomas knygas padalyti į dvi kategorijas – apžvalgai ir malonumui. Apžvalgai skirtas knygas, deja, skaitau kaip apžvalgininkas, nors kartais to gailiuosi. Norisi recenzuojamą knygą perskaityti ir savo malonumui, bet tai ne visada pavyksta. Skaitomas knygas išskirstau ir laike – apžvalgoms ir recenzijoms skirtus kūrinius paprastai skaitau ryte ar dieną, o laisvalaikio knygas – vakare. Stengiuosi šios tvarkos nesupainioti, nes jei visas knygas skaitai kaip apžvalgininkas, nebelieka jokio skaitymo malonumo.
– Ar apžvalgai skaitytas knygas vėliau stengiatės perskaityti kaip paprastas skaitytojas?
– Norėčiau, bet ne visada pasitaiko galimybė. Atsipūtus nuo skaitymo su pieštuku rankoje ir pastabomis paraštėse, po kurio laiko galima vėl iš naujo paimti knygą į rankas ir dar kartą ramiai sugrįžti prie įdomesnių vietų, pasimėgaujant ją perskaityti. Skaitydami apžvalgininkai tai daro labai greitai – neretai susigriebi, kad jau reikia rašyti apžvalgą, o knyga dar neskaityta, tad menkas čia malonumas. Dar pasitaiko variantų, kai kūrinį perskaitai laisvalaikiu, o tada pagalvoji, kad galima ir apžvalgą apie ją parašyti. Vis dėlto šie du skaitymo būdai yra tikrai skirtingi.
– Kaip įvertintumėte dabartinę Lietuvos poezijos padėtį? Ar mūsų poetai geba save tinkamai pristatyti ne tik gimtinės, bet ir užsienio skaitytojams? Galbūt matote ateinančią drąsią naująją kartą?
– Manau, kad mūsų poezijos padėtis yra tikrai gera – turime daugybę talentingų poetų, net ir lyginant su kitomis Europos ar pasaulio šalimis. Tiesa, kalbant apie gebėjimą save pristatyti, poetai iš tiesų ne visada būna kalbūs ekstravertai. Tačiau jaunieji autoriai kuo puikiausiai save geba reprezentuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, – jie išradingi, iškalbingi, mokantys kelias užsienio kalbas, gebantys laisvai bendrauti ir sudominti savo asmenybe. Tad nauja karta jau yra atėjusi – nors nepažįstu pačių jauniausių jos atstovų, už mane 10–15 metų jaunesni poetai jau yra išleidę po porą knygų, žinomi ir tikrai įdomūs rašytojai.
Ketvirtosios knygos sėkmė
Tarptautinio poezijos festivalio "Poezijos pavasaris" metu įteikiamą Maironio premiją yra įsteigusi Kauno miesto savivaldybė. Šiųmetį laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių pastarųjųų "Poezijos pavasario" laureatų. Šiemet tai buvo poetai Vladas Braziūnas, Almis Grybauskas, Kęstutis Navakas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova.
Premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Rašytojų sąjunga šiam apdovanojimui šiemet pasiūlė penkis autorius: Marių Buroką (už knygą "Švaraus buvimo"), Vytautą Kazielą ("Alyvmedžiai"), Giedrę Kazlauskaitę ("Gintaro kambarys"), Mindaugą Nastaravičių ("Bendratis"), Dovilę Zelčiūtę ("Prieglaudos miestai"). M.Buroko rinkinys, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, komisijai pasirodė verčiausias "Poezijos pavasario" laurų.
M.Burokas – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas, "Vilnius Review" vyriausiasis redaktorius. Jis yra išleidęs tris poezijos knygas – "Ideogramos" (1999), "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011). "Švaraus buvimo" – ketvirtoji poeto knyga, 2018 m. ji buvo nominuota Metų knygos rinkimuose.
M.Burokas apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius (2011), Antano Miškinio literatūrine premija (2012), "Poezijos pavasario" premija už užsienio poezijos vertimą į lietuvių kalbą ir Vilniaus knygų festivalio premija "Naujasis knygnešys" (2013), Vilniaus mero premija už poeziją apie Vilnių (2016), Vytauto Kubiliaus premija (2018).
Kas: Maironio premijos įteikimas – "Poezijos pavasario" laureato vainikavimas.
Kur: Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje (Rotušės a. 13).
Kada: gegužės 24 d. 18 val.
U ir J
išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių
kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį
guli abipus
nemiega
šnopuoja
pasakok
šnibžda
apie pasaulį
medūzas
kas yra elektra
kaip medžiai auga
ir kodėl
popierius baltas
guliu
nemiegu
šnopuoju
žinių
patikimiausias šaltinis
filosofinis akmuo
pasenus
enciklopedija
tėvas
prigadinęs tiek popieriaus
praeities kaulavaisis
apgaubtas
ateities minkštimo
kalbu
į švarias galveles
tikiuosi, kad
tiesą
*****************
Visby
kraujas čia seniai užsnigtas
pabarstytas druska smėliu
vėl užsnigtas
prieš šimtus metų
tik bažnyčių ašakos barkšo
į pilkšvą dangų
kirviai nebeskaldo kaukolių
visi turi po dešimt pirštų
visų dantys sveiki
užuolaidos klostėtos
ir stalinės lempos jaukiai
sklaido tamsą:
– šalį užėmus
gerovė
– salą užplūdus
ramybė
– miestą užklojus
gausa
********************
dukroms
sėdžiu
tarp dviejų miegančių
kūnelių
tai davė
ir tai davė
ugnies ir vandens
šarkelė mergelė
po jos mūro arka
ryt
pražingsniuosim
į dieną
atsisuksiu
per petį –
aukso šarvai
aukso
rankelės kojelės
aliejaus smilkalų
esatis
ir dvi šviesios
galvos
– – – – – –
jau tolsta
*******************
Tomui Arūnui
mano dukra
vedė tave
apšepusį karaliūną
tiltu
taip lėtai ir iškilmingai
lyg kitapus
tarp niūrių penkiaaukščių
pagaliau lauktų
ir ramybė
ir maišto išsipildymas
ir net
tas saldus trekštelėjimas
atsukant
butelio kamštelį
******************
Vilnius. Liepa
erdvus sekmadienis prieš lietų. tik liepos tyliai barsto žiedus, o parko ūksmėje raudonai šviečia ledų prekeivio vežimėlis. ir pirmos katės tyliai žengia iš senamiesčio laiptinių. kieme prie smėlio žiovaudamas stovi anksti pakirdęs vaikas. ramybė trauksis tuoj. skambės varpai, kavinėse cinksės šaukšteliai ir pro Aušros vartus įžengs dairydamasis smalsiai svetimšalis.
**************
šalto rasoto puodelio
mėnuo
vaikystė
troškulys
dar jaunas
it kumeliukas
už lango – žalumos
sūkurys
it sapne
lėtas
ir begalinis
šviesuliai
amžiams sustingę
zenite
ir vanduo
keliantis
geliąs
********
mano bobutė
tarp tirštų agrastų
žiedadulkių
žolės sultinys
trykšta tarpupirščiuos
visi artimųjų vardai
klampioj juodoj beprotybėj
po užmerktais vokais
prabėga
raina vos atpažįstama
katytė
visi žinomi daiktai
skausmo migloj
votyse įklimpę
aštriais kampais
duria paširdžius
visa jos esybė
tos tirštos žiedadulkės
mirties vasaros blyksnis
lyg kas
saulei spiginant
būtų langą pravėręs
blykst
ir krenta tamsa
prišąla tarpupirščiuos
žolės syvai
sukreša
žiedadulkių luobas
blykst
ir tik
šilumos pasigedus
tyliai iš patalų
išsliuogia
raina katytė
******************
2015, lapkričio 13, Paryžius
mūsų šunys
išmoko neloti
loja sirenos
rytuos ir vakaruos
dūžta stiklas
kraują kitądien
užkloja gėlės
vėl ramu
tik naktį
gulim
atmerktom akim
prie artimo savo
klausomės
aštraus
nesiliaujančio
stygos zvimbimo
******************
