Istorinis sukrėtimas
Tuoj po to, kai praėjo naktis ir nuožmiais žaibais paskelbė prasidėjus dieną, ėmė drebėti ir purtytis žemė. Jūra atsitraukė, tačiau bangos ryžtingai grįžo, todėl visa pradingo chaose ir jūros gelmėse. Daugybė jūros padarų buvo išmesti į sausumą, viską užklodami gleivėmis, šiukšlės užklojo slėnius ir kalnus. Viskas, kas buvo sukurta, visos vertybės tapo stichijos grobiu. Visa tai įvyko per vieną akimirką. Žvelgiant į pirmuosius naujos dienos saulės spindulius, visu tuo buvo neįmanoma patikėti. Daugelis laivų buvo nuplauti gana giliai į sausumą, o pakrante klaidžiojantys žmonės buvo tokie menki – daugelis rinko žuvis ir daiktus, išmestus į sausumą. Siautėjusi jūra, regis, įsižeidė ir vėl grįžo. Ji ritosi per salas plačia srove, griaudama begalę pastatų. Taip kilo stichijų konfliktas, parodantis, kad žemė gali pasikeisti ir duoti stebuklingų ženklų. Grįžusi vandens masė nužudė daugybę tūkstančių žmonių – jie nuskendo; tie, kurie skubiai griebėsi už kažko sunkaus, buvo nusviesti atgal. Kai kurie laivai virto lentų krūva ir nuskendo, o žuvusiųjų laivo avarijoje kūnai gulėjo kniūbsti arba veidais į viršų. Kiti dideli laivai, atrodo, buvo siaubingų sprogimų užmesti ant namų stogų, kaip nutiko Aleksandrijoje. Kitur jie buvo rasti už dviejų mylių nuo pakrantės, pavyzdžiui, Lakonijos laivas – šalia Metonijos, kurį mačiau praeidamas pro šalį, žiovaudamas nuo nesibaigiančio dykynės vaizdo.
Šis per ilgus šimtmečius ir skirtingų vertėjų interpretacijas išlikęs liudijimas – romėnų istoriko Amiano Marcelino pasakojimas apie 365 m. liepos 21-ąją Viduržemio jūros regione įvykusią katastrofą – žemės drebėjimą ir jo sukeltą cunamį.
Katastrofa taip nusiaubė Aleksandrijos miestą Egipte, Graikijos, Kipro, Sicilijos, Ispanijos ir Šiaurės Afrikos miestus, kad liepos 21-oji ilgus šimtmečius buvo laikoma siaubo diena. Ši tragedija paliko gilių žymių jos sukrėstų tautų atmintyje, įkvėpė menininkus ir mąstytojus. Nežinodami tikrųjų žemės drebėjimo ir cunamio priežasčių, senovės mąstytojai ir politikai skelbė tai dievų siunčiamais ženklais.
8,5 balo stiprumo žemės drebėjimo epicentras buvo netoli Kretos. Tarptautinė ekspertų komanda, ištyrusi salos pakrantes, rekonstravo katastrofos eigą ir mano radusi ženklų, įspėjančių apie šiame regione galinčias įvykti naujas katastrofas.
Daugelis žmonių, gyvenančių ir atostogaujančių netoli Viduržemio jūros pakrantės, nenutuokia apie regiono seismologinius pavojus.
Pavojinga nežinomybė
Richardo Otto vadovaujami Vokietijos geomokslų tyrimų centro mokslininkai, taikydami radioaktyviosios anglies metodą, ištyrė fosilijų nuklotą Kretos vakarinę pakrantę. Anksčiau buvo manyta, kad šioje vietoje būta vieno didelio žemės drebėjimo, kurio metu jūros lygis buvo pakilęs 9 m. Atslūgus vandeniui, jūros gyviai liko sausumoje, žuvo, o jų liekanos ilgainiui suakmenėjo.
Mokslininkai, savo tyrimo rezultatus neseniai paskelbę žurnale "AGU Advances", teigia, kad Kretą požeminiai smūgiai supurtė ne vien 365-aisiais, bet ir anksčiau, pirmąjį šimtmetį po Kr. Ši išvada sutampa ir su archeologų atradimais, pvz., hipoteze, kad klestėjusį Falsarnos uostą Kretoje senovės graikai apleido po 66-aisiais čia vykusio žemės drebėjimo.
R.Otto komanda ištyrė šių istorinių žemės drebėjimų kilmę ir priėjo prie išvados, kad jie galėjo įvykti dėl litosferos plokštės tempimosi ar plyšimo.
Tyrėjų publikacijoje pabrėžiama, kad daugelis žmonių, gyvenančių ir atostogaujančių netoli Viduržemio jūros pakrantės, nenutuokia apie regiono seismologinį pavojų. Tačiau naujausia studija byloja, kad šis regionas neturi būti ignoruojamas kalbant apie seismologiškai jautrias zonas ir būtina tęsti tyrimus, jog būtų galima nuodugniau išsiaiškinti situaciją ir naujų žemės drebėjimų grėsmę.
Sugriauta didybė
Tyrėjų grupė taip pat sumodeliavo pragaištingojo 365-ųjų žemės drebėjimo sukeltą cunamį. Pragaištingos bangos pasiekė Šiaurės Afriką ir, įsiveržusios net 3 km į sausumą, ypač smarkiai nuniokojo Aleksandriją, Nilo deltą ir toliau į vakarus esančius miestus, pvz., dabartinio Tuniso teritorijoje esantį Neapolį. Jo liekanos jūroje prie Tuniso krantų buvo aptiktos tik prieš keletą metų.
Senovėje egzistavo dešimtys miestų, pavadintų Neapoliu. Garsiausias jų – Vezuvijaus papėdėje romėnų įkurta Kampanijos regiono sostinė. Tačiau kitą savo laiku garsų Neapolį gerokai anksčiau buvo įkūrę graikai, išsilaipinę Šiaurės Afrikos pakrantėje.
Manoma, kad afrikietiškasis Neapolis buvo įkurtas V a. pr. Kr. Kurį laiką valdytas kartaginiečių, apie 150 m. pr. Kr. jis atsidūrė romėnų rankose, kol apie 500-uosius metus pr. Kr. buvo sunaikintas stipraus žemės drebėjimo ir cunamio.
Prie Tuniso miesto Nabeulio krantų po vandeniu septynerius metus dirbę archeologai 2017-aisiais aptiko anuomečio, prieš 1 700 metų klestėjusio Neapolio liekanas.
20 ha plote rasta akmenimis grįstų gatvių, skulptūrų liekanų, didelių pastatų ir industrinių objektų griuvėsių bei daugiau nei 100 milžiniškų talpyklų. Mokslininkų manymu, juose gamintas garumas – fermentuotas žuvies padažas, kuris buvo itin populiarus romėnų virtuvėje. Iki buvo palaidotas po vandeniu, tunisietiškasis Neapolis galėjo būti didžiausias visoje Romos imperijoje šio gurmaniško patiekalo gamybos centras.
