Paliesti meną

Prieš kelerius metus muziejaus lankytojai jau galėjo apsilankyti sensorinėse „Pojūčių teatro“ kelionėse-edukacijose „Pojūčių paveikslai“. Jų metu M. K. Čiurlionio paveikslus buvo galima patirti per lytėjimą, garsus ir kvapus. Ekskursijose apsilankė ir neregiai, kuriems pavyko gana tiksliai apibūdinti niekada gyvenime nematytus garsiojo dailininko kūrinius.

2022-aisiais Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus edukatorių komandai kilo idėja sukurti nuolatinę edukacinę programą, skirtą žmonėms, turintiems regėjimo negalią, – neregiams ir silpnaregiams. Kultūros tarybai iš dalies finansavus, radosi projektas „Taktilinių objektų ir edukacinė programa „Matyti širdimi“.

Jie bus apžiūrimi liečiant – tyrinėjant objektų svorį, temperatūrą, tekstūrą, įsiklausant į jų skleidžiamus garsus.

Projekto kūrybinio etapo metu penki menininkai kūrė liečiamus objektus, kurie bus naudojami jau šį mėnesį startuosiančiose edukacijose.

„Projekte dalyvaujančius menininkus vasarą pakvietėme į kūrybinę stovyklą, kurioje praleidome keturias dienas. Mizarų kaime, netoli Druskininkų esančioje Vilniaus dailės akademijos praktikos ir poilsio bazėje, buvo išbandyti įvairūs sensorinio meno principai, ieškoma būdų sukurti kuo vertingesnius liečiamus objektus. Menininkus konsultavo neregės merginos Irma Jokštytė ir Sandra Bielajavaitė, kūrybinę stovyklą organizavo ir vedė „Pojūčių teatro“ komanda: režisierė Karolina Žernytė, menininkės Aistė Jančiūtė ir Šarūnė Pečiukonytė“, – atskleidė muziejaus kultūrinių ir socialinių projektų koordinatorė Rūta Klevaitė.

Maris Grosbahs / organizatorių nuotr.

Kūrybinės stovyklos metu menininkai geriau susipažino su regėjimo negalią turinčių žmonių poreikiais, jiems kylančiais iššūkiais, būdais, kaip jie pažįsta pasaulį, patiria meno kūrinius.

Maris Grosbahs / organizatorių nuotr.

Pašnekovės teigimu, stovyklos metu „Pojūčių teatro“ komanda taikė įvairias strategijas, metodus ir būdus. Pavyzdžiui, menininkai porą valandų praleido užrištomis akimis, tuo metu atlikdami kasdienius buitinius veiksmus.

„Dar giliau panirti į kūrybos procesą ir neregio pasaulį padėjo somatikos, judesio pratimai, kūrybiški pojūčių tyrinėjimai, ieškojimai, kaip kuo universaliau perteikti pojūčius, kad paveikslai atgytų liečiančiųjų vaizduotėje, – pasakoja R. Klevaitė. – Grįžus iš kūrybinės stovyklos, įvyko dar trys menininkų susitikimai su konsultantais neregiais, kurie įvertino kūrinių prototipus, išsakė savo pastabas, pageidavimus. Taip buvo sukurta šešiolika liečiamų objektų, kurie jau šį mėnesį bus naudojami edukacinėje programoje.“

Objektuose – paveikslų atmosfera

Edukacinę programą sudarys trys dalys: teorinė, ekskursinė ir praktinė.

„Iš pradžių edukatoriai lankytojus supažindins su svarbiausiais M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos etapais. Vėliau bus vedama trumpa kūrybos apžvalga-ekskursija. Praktinėje dalyje lankytojų lauks liečiami objektai, įkvėpti M. K. Čiurlionio kūrybos ir jo asmenybės bruožų. Jie bus apžiūrimi liečiant – tyrinėjant objektų svorį, temperatūrą, tekstūrą, įsiklausant į jų skleidžiamus garsus. Edukacinė programa galiausiai bus baigiama bendra diskusija ir refleksija. Planuojame, kad edukacijų grupes sudarys trys–šeši lankytojai, tačiau tikslesnis skaičius paaiškės tik išbandžius edukacines programas“, – paaiškino R. Klevaitė.

Remigijus Sederevičius / organizatorių nuotr.

Pašnekovės teigimu, šiemet edukacinė programa bus siūloma tik regėjimo negalią turintiems lankytojams. Muziejaus edukatorių komanda planuoja išbandyti kelis skirtingus edukacijų variantus, įvertinti labiausiai pasiteisinusius metodus. Edukatoriams norėtųsi edukacijų vesti pakviesti ir pačius neregius, kurie regėjimo negalią turintiems lankytojams galėtų dar geriau padėti susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba. Na, o ateityje patirti žymiojo dailininko paveikslus jau bus kviečiami visi norintys.

Tomas Zlotnikovas, Allegro. / organizatorių nuotr.

„Tikimės, kad edukacinė programa sudarys galimybę žmonėms, turintiems regos negalią, giliau pažinti M. K. Čiurlionio kūrybą ir paskatins toliau tyrinėti kultūrą ir meną. Be abejonės, liečiami objektai gali praplėsti ir kitų lankytojų suvokimą apie dailininko kūrinius, todėl kitais metais norėtume edukacijas atverti visiems – tiek suaugusiesiems, tiek vaikams“, – žada ji.

Rinkinio detalės yra porcelianinės, jas dėliojant atsiranda tam tikrų garsų ir sąskambių, leidžiančių pajusti M. K. Čiurlionio kūrybos muzikinę ritmiką.

Kūrybinio projekto etapo metu buvo sukurta šešiolika objektų, leidžiančių ne akimis, bet kitomis juslėmis susipažinti su M. K. Čiurlionio dailės darbais. Pasak R. Klevaitės, dalis sukurtų liečiamų kūrinių skirti  konkretiems dailininko paveikslams pažinti. Kita dalis jų yra abstraktesni, padedantys giliau suvokti ne tam tikrus paveikslus, bet dailininko kūrybos aspektus ir simbolines prasmes.

„Pirminė mūsų idėja buvo sukurti liečiamų objektų, kurie tiksliai neatkartotų paveikslų, bet daugiau pasakotų apie pojūčius, jausmus ir emocijas, kurias sukelia konkretūs dailininko kūriniai. Tačiau kūrybiniame procese menininkams suteikėme didelę laisvę, leidome jiems ieškoti sau patiems artimų sprendimų, – sako pašnekovė. – Tad kai kurie kūriniai paveikslų siužetą iš dalies atkartoja, menininkams juos savaip interpretuojant. Tokiam sprendimui įtakos padarė kūrybinis procesas ir konsultacijos su neregėmis merginomis.“

Tomas Zlotnikovas, Andantė. / organizatorių nuotr.

Kaip skamba dailė?

Vieni iš paveikslo siužetą atkartojančių kūrinių – keramiko Roko Dovydėno sukurtos „Jūros sonatų“ (Andante / Allegro / Finale) (1908) plokštuminės interpretacijos. Menininkas šių M. K. Čiurlionio paveikslų siužetus perkėlė į molio plokšteles, vėliau – į 3D maketus, juos iš dalies savaip interpretuodamas. Kitas R. Dovydėno kūrinys interpretuoja ir iš dalies atkartoja garsiojo M. K. Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ (1909) siužetą.

Menininkas Maris Grosbahas paveikslo „Mintys“ (1907) siužetą atskleidė keramkos skulptūroje. Paveikslui „Ramybė“ (1904) skirtas liečiamas M. Grosbaho kurtas objektas labiau atkartoja ne siužetą, o paveikslo keliamus pojūčius.

Rokas Dovydėnas / organizatorių nuotr.

Menininkas Tomas Zlotnikovas, įkvėptas „Saulės sonatų“ (Andante / Allegro) (1907), sukūrė keturis kūrinius, atkartojančius minėtuose paveiksluose matomas istorijas, erdves ir tūrinius objektus. Dailininkas keramikas Remigijus Sederavičius paveikslui „Jūros sonata / Finale“ sukūrė objektą, kuris, skirtingai nei R. Dovydėno molio dirbinys, neatkartoja paveikslo turinio, bet labiau abstrakčia forma pasakoja apie jo sukeliamą jausmą.

Atkartoti ne paveikslų siužetus, bet jų keliamus pojūčius nusprendė ir menininkė keramikė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha. Ji sukūrė objektą, kurį liečiant gali apimti jausmai, panašūs į tuos, kuriuos žmogus patiria žiūrėdamas į paveikslą „Ramybė“. Be to, šis objektas gali būti naudojamas ir apskritai kalbant apie M. K. Čiurlionio kūrybą.

Giliau suvokti žymiojo dailininko kūrybą skirtas ir kitas I. Bertašiūtės-Grosbahos kūrinys – menininkės sukurtas mažų objektų rinkinys. Tai tam tikra dėlionė, skirta meditacijai ir dailininko kūrybos simboliams, formoms ir pojūčiams suprasti. Rinkinio detalės yra porcelianinės, todėl, jas dėliojant, atsiranda tam tikrų garsų ir sąskambių, leidžiančių pajusti M. K. Čiurlionio kūrybos muzikinę ritmiką.

Netradiciniai sprendimai

R. Klevaitė pasakoja, kad kūrybinio proceso metu muziejaus edukatoriai domėjosi ir kitų šalių patirtimi. Daugelyje Europos muziejų taip pat vykdomi projektai, siekiant neregiams padėti lytėjimo būdu pamatyti įvairių dailininkų paveikslus. Jų metu kuriami taktiliniai objektai, atkartojantys paveikslų siužetus. Vis dėlto ne paveikslo pasakojamą istoriją, o jo keliamą emociją atkartojančių objektų R. Klevaitė su kolegomis kituose muziejuose kol kas nerado. Tad Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vykdomas projektas yra išties originalus.

„Puikių pavyzdžių mačiau Talino muziejuose, kuriuose naudojami objektai, leidžiantys lankytojams pirštais pajausti meno kūrinių siužetus. Tačiau kol kas sprendimų, analogiškų mūsų parengtai edukacinei programai, neteko regėti. Tad džiaugiamėsgalėdami muziejaus lankytojams pasiūlyti išties įdomią ir netradicinę edukaciją, – šypsosi pašnekovė. – Iš kūrybiniame procese dalyvavusių regėjimo negalią turinčių žmonių sulaukėme pozityvių atsiliepimų. Tikimės, kad visiems, norintiems patirti M. K. Čiurlionio kūrybą kitokiais, nei įprasta, būdais, mūsų edukacinės ekskursijos bus įdomios.“

Į sensorinę ekskursiją "Pojūčių paveikslai" po M. K. Čiurlionio galerijos sales lankytojus pakvietė unikalus „Pojūčių teatras“. Per valandą kai kurie entuziastai turėjo galimybę pabandyti pažinti šio lietuvių genijaus kūrinius nenaudodami regos.

Šioje ekskursijoje lankytojus iš karto lydėjo net penki gidai-aktoriai.

Būtent jie pasitelkdami įvairius garsus, kvapus, lytėjimą atkurti tam tikrų paveikslų įspūdį.

Dalis ekskursijos dalyvių joje dalyvavo ir veiksmą stebėjo neužrištomis akimis, tad galėjo čia pat palyginti meno kūrinį ir kaip jį interpretuoja „Pojūčių teatro“ aktoriai.

Tarp tokių žiūrovų buvo ir skulptorius Robertas Antinis. "Man čia labai patinka santykis tarp kultūros ir natūros. Esu sužavėtas tuo, kad nebelieka ribos tarp žiūrovų ir aktorių", - įspūdžiais dalijosi skulptorius.

Kaip portalui kaunodiena.lt pasakojo šio teatro režisierė ir aktorė Karolina Žernytė, tokia ekskursija M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune – jau trečiasis „Pojūčių paveikslų“ serijos edukacinis kūrinys. Pirmoji pristatyta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos salėse, šis sumanymas taip pat buvo išbandytas ir puikiai sutiktas Vokietijos Duisburgo miesto Lehmbruck’o muziejaus laikinoje parodoje „Black box“.

"Edukacijos M. K. Čiurlionio muziejuje nuo kitų muziejų skiriasi tuo, kad pati kūrėjo figūra yra ypatinga, lietuviams jis yra labai svarbus, tad jaučiame itin didelę atsakomybę. Esame ne tradicinis teatras, o šiek tiek chuliganai, turėjome labai galvoti apie pagarbos momentą", - teigė K. Žernytė.

Ji kalbėjo, kad teko laviruoti tarp nusistovėjusio visuomenės įsivaizdavimo apie M. K. Čiurlionio kūrybą ir siekio ją pateikti naujai, suprantamai šiuolaikiniam moderniam žmogui. 

Teatro atstovai pasakojo, kad projekto idėja kilo beieškant būdų, kaip vizualųjį meną perteikti parodoje apsilankiusiam neregiui, juolab, kad daugeliu atvejų darbų negalima liesti.

„Pradėta kurti priemonių sistema, padedanti perteikti pirmą sukeltą įspūdį ir gilintis į atmosferą. Prisilietimai ir liečiamų objektų tekstūros perteikia tapybos manierą, garsai – dydį, vibraciją, griežtumą arba fragmentiškumą, kvapai – atmosferą, judesys – abstraktumą arba konkretų siužetą, nuotaiką“, - pristato sumanymą teatro atstovai.

„Pojūčių teatras“ visus norinčius kviečia į dar kelis savaitgalius vyksiančias tokias sensorines ekskursijas po M. K. Čiurlionio kūrybą spalio 15 d., lapkričio 4, 5, 18, 19 d. 11.30, 13.30 val.

Į ekskursijas pageidautina registruotis darbo dienomis 9.00 – 16.30 val. tel. (8 37) 221418

Šis fenomenas vadinamas sinestezija. Tai – neurologinis sutrikimas, kuomet vieno pojūčio stimuliavimas sukelia jausmus kitų pojūčių neurologiniuose centruose. Tai yra, žmonės matydami objektus jaučia tam tikrą skonį arba girdėdami muziką mato įvairiaspalves bangas. Kartais šis fenomenas supainiojamas su aiškiaregyste ar panašiomis fantastinėmis galiomis, nes sinestetai gali matyti kitų žmonių „auras“. Draugų asmenybės jų smegenyse yra susiejamos su tam tikromis spalvomis, kurias vėliau sinestetai mato kaskart juos sutikę.

Įdomu ir tai, kad šį sutrikimą turintys žmonės gali pasakyti, kokį garsą skleidžia pyragas ar kokios tekstūros yra nakties dangus. Kartais nemalonūs kvapai jiems gali sukelti skausmą arba kutenti odą. Egzistuoja daugybė sinestezijos tipų ir kai kurie jų yra ne tokie jau reti.

Šį sutrikimą turintys žmonės gali pasakyti, kokį garsą skleidžia pyragas ar kokios tekstūros yra nakties dangus.

Sinestetai gali gyventi visavertį gyvenimą ir dažnai ilgą laiką nežino, kad jų pojūčiai skiriasi nuo tų, kuriuos jaučia sveiki žmonės. Tačiau kai kuriems šį sutrikimą turintiems žmonėms papildomi pojūčiai yra labai nepatogūs. Viena moteris, žiniasklaidoje pristatoma kaip AB, nuo gimimo galėjo girdėti spalvas. Ji pasakojo, kad pastelinės spalvos jos galvoje skleidė aukštesnio dažnio garsą, o ir aplink draugus, priklausomai nuo jų asmenybės bruožų, moteris nuolat regėjo spalvotas aureoles. Visgi, vieną kartą į merginą trenkė žaibas ir jos sinestezijos simptomai pradingo.

Švitrinis popierius jai kelia kaltės jausmą, o žvakių šviesa verčia susigėsti.

Žaibas tuomet dar paauglės merginos nepražudė, tačiau vėliau jai prasidėjo migrena. AB pradėjo vartoti vaistus ir pastebėjo, kad sinestezijos simptomai pradingo. Mokslininkams tai yra labai svarbi informacija, nes tai reiškia, kad sinestezija įsišaknija daug giliau smegenyse nei buvo manoma prieš tai. Galbūt tai padės surasti naują gydymą šiam sutrikimui. Tiesa, kai kurie AB sinestezijos simptomai vėliau sugrįžo.

Girdėti spalvas ar matyti draugų auras gali skambėti kaip juokinga būsena, tačiau ji žmones labai vargina. Mokslininkai labai mažai žino apie šį sutrikimą ir jokio gydymo nėra. Sinesteziją sunku tyrinėti todėl, kad skirtingi žmonės pasižymi skirtingais simptomais. Pavyzdžiui, viena sinestetė nemato garsų ir neužuodžia spalvų, tačiau jaučia keistas emocijas, kuomet liečia tam tikrus paviršius. Švitrinis popierius jai kelia kaltės jausmą, o žvakių šviesa verčia susigėsti.

Vaizdas duoda daug įspūdžio, bet daug meluoja, tvirtina režisierius Oskaras Koršunovas, į kurio „Katedrą“ antradienį susirinko būrys neregių – akis jiems atstojo aktorės Adrijos Čepaitės balsas ausinėse. „Galbūt todėl tikrumą jūs galite pajusti labiau“, – neregintiems žiūrovams kalbėjo O. Koršunovas.

„Katedra“ – nebe pirmas spektaklis, pritaikytas akliesiems ir silpnai matantiems žiūrovams, kai jiems išdalijami bevieliai ausinukai ir aktorė Adrija Čepaitė, įsiterpdama pauzėse tarp dialogų, pasakoja apie apšvietimą, aktorių kūno kalbą, gestus, scenografijos pakeitimus, veido išraiškas, kostiumus, vaizdo projekcijas, masines scenas ir kitus vizualinius aspektus.

Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytojos Linos Puodžiūnienės, pirmą kartą toks projektas išbandytas 2012 metais – tuomet neregiams buvo pritaikytas spektaklis „Dėdė Vania“. Centro darbuotojai, kartu su neregiais, lanko spektaklius ir atrenka tinkamus komentuoti ir pritaikyti aklųjų suvokimui. Spektakliai pritaikomi bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, komentarus ruošia A. Čepaitė.

Gyvu spektaklio komentavimu siekiama leisti neregiams visavertiškiau suvokti spektaklį. „Išties taip sužinoma daugiau, spektaklis daug geriau suvokiamas negu jį žiūrint be komentaro. Tas pasaulyje plačiai daroma, čia nėra naujiena“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vyresnioji specialistė Danutė Cidzikienė.

Prieš prasidedant „Katedrai“, neregiai buvo supažindinti su katedros bei scenos maketu – galėjo jį apžiūrėti taktiliškai, t.y., rankomis. Vėliau jie buvo pakviesti užlipti į sceną, kad rankomis pajustų dekoracijas, suvoktų scenos erdvę. Taip siekiama sudaryti sąlygas neregiams arba blogai regintiems žmonėms susipažinti su vizualiniais spektaklio aspektais, kurių kitu būdu jiems perteikti neįmanoma.

Susipažinti ir pristatyti savo balsus neregiams prieš pasirodymą sutiko ir spektaklio aktoriai: Monika Vaičiulytė, Marius Repšys, Saulius Bareikis, Martynas Nedzinskas ir Vytautas Anužis. Tai ypač svarbu tam, kad regėti ir atskirti personažų pagal išvaizdą negalintys neregiai įsidėmėtų balsus ir taip skirtų personažus, pasirodžiusius scenoje.

Po spektaklio teatro fojė surengtas susitikimas su „Katedros“ aktoriais bei režisieriumi. „Šiandien aktoriams buvo labai atsakingas spektaklis, nes buvo žiūrovų, kuriems vaidindami aktoriai negalėjo prisidengti vaizdu“, – per susitikimą kalbėjo O. Koršunovas.

Anot režisieriaus, vaizdas teatre meluoja. Taip, jo teigimu, yra ir gyvenime, tačiau teatre tai ypač ryšku. „Galbūt todėl tą tikrumą jūs galite pajusti labiau“, – neregintiems žiūrovams sakė O. Koršunovas.

Režisierius atskleidė, kad norėdamas suprasti, ar spektaklis iš tikrųjų eina tinkama linkme, ar tikrai aktoriai teisingai mąsto ir teisingai intonuoja, jis klausosi tik garso. „Klausau tik garso, nematau vaizdo, todėl galiu aiškiau pajusti, nes vaizdas duoda daug įspūdžio, bet daug meluoja“, – tvirtino O. Koršunovas.

Aktorė A. Čepaitė po spektaklio sakė, kad tai buvo lengviausiai komentuotas spektaklis iki šiol, nes, anot jos, veiksmas scenoje visiškai derėjo su garsu.

„Šitą spektaklį komentuoti buvo lengviausia, nors buvau pasiruošusi priešingam variantui. Daug projekcijų, skirtingų apšvietimų – buvau nusiteikusi stipriai padirbėti. Tai yra pirmas spektaklis, kurį komentuoju, kai neišsiskiria vaizdas su garsu“, – kalbėjo spektaklio komentatorė.

Aktorės teigimu, spektakliuose dažnai naudojamas vizualus groteskas ir sarkazmas yra sunkiai paaiškinamas nereginčiam žiūrovui.

„Spektakliuose labai dažnai vyksta vienoks veiksmas, tačiau siunčiama kitokia verbalinė informacija. Kai žmogus klauso ir tu jam sakai, kas vyksta, tas žmogus pasimeta, nes žiūrovų salė staiga prapliumpa juoktis, o tekstas yra labai skausmingas“, – teigė aktorė.

Vieną iš neregių žiūrovių, susitikime pasidalijusi įspūdžiais, sakė, kad komentarai, girdimi ausinėse silpnai matantiems arba visai neregintiems yra nepaprastai naudingi: „Nematantis žmogus detales ir vaizdą gali tik įsivaizduoti, todėl komentavimas labai praverčia“.

Pasak L. Puodžiūnienės, aklieji lanko ir specialiai jiems nepritaikytus spektaklius, nes trokšta meno ir pramogų, tačiau tai ne visada patenkina jų poreikius. Neretai jiems komentuoja šalia sėdintys draugai, bet tai trukdo kitiems spektaklių žiūrovams.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos duomenimis, neregiams ir silpnaregiams pritaikyti dar 3 spektakliai: A. Čechovo „Dėdė Vania“ (rež. Ericas Lacascade), H. Ibseno „Visuomenės priešas“ (rež. Jonas Vaitkus), F. Molnaro „Lilijomas“ (rež. Laszlo Bagossy). Spektakliuose apsilankė 95 aklieji ir silpnaregiai.

Jeigu krūptelėjote, kai kiti tik susiraukė, galbūt jums reikėtų pažvelgti į savo gyvenimo būdą. Taip galėjo atsitikti todėl, kad aplinkos veiksniai turi įtakos genams, kurie atsakingi už jautrumą skausmui.

Kaip teigia Londono Karališkojo koledžo profesorius Tim Spector, buvo žinoma, kad stresiniai gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, mityba, rūkymas, alkoholio vartojimas
ar sąlytis su tarša veikia genus, bet nebuvo aišku, kad jie turi įtakos būtent skausmo jutimą reguliuojantiems genams.

Tai įrodo identiškų dvynių tyrimas. Jo metu buvo nustatyta, kad epigenetiniai pokyčiai – aplinkos nulemti cheminiai svyravimai, kurie daro įtaką genų aktyvumui, – gali reguliuoti skausmo slenkstį. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio genetiniai pakitimai (vienos ar kelių metilo grupių), gali lemti kai kuriuos mūsų pojūčių valdymo skirtumus.

Į tyrimą Tim Spector su kolegomis įtraukė šimtus dvynių, kuriems buvo atliktas standartinis skausmo testas – patikrinimas kokio lygio lazerio karštį ant odos jie geba atlaikyti. Mokslininkai atrinko 25 poras, kurių aukščiausios temperatūros atlaikymas tarpusavyje skyrėsi labiausiai. Kadangi identiški dvyniai turi tuos pačius genus, bet kokias skausmo jautrumo variacijas galima priskirti epigenetinių veiksnių padariniams.
Skausmo termostatas

Mokslininkai ištyrė dvynių visų genomo sričių (10 mln) DNR metilinimo lygio variacijas. Devyniuose genuose jie nustatė reikšmingus skirtumus, kurių dauguma, kaip paaiškėjo bandymų su gyvūnais metu, buvo susijęs su jautrumu skausmui.

Didžiausias skirtumas buvo pastebėtas TRPA1 geno „aktyvatoriuje“. Jį sudaro nervinių ląstelių paviršiuje esantis jonų kanalas, kuris identifikuoja skausmą. „TRPA1 – tai lyg termostatas, diktuojantis, kaip mes suvokiame šilumą ir paverčiame ją į skausmą“, teigia Spector. Metilinimo padidėjimas maždaug 10%, TRPA1 prilygsta skausmo pajautimui maždaug 2 °C mažesnėje temperatūroje.

Komanda eksperimentą pakartojo su 50 nesusijusių asmenų. To tikrai pakanka dvynių jautrumo skausmui skirtumų, susijusių su devynių genų metilinimo lygių skirtumais, nustatymui.

Pasak Spector, epigenetiškai pakitusių skausmo genų identifikavimas atveria kelius į išsamesnius žmogaus reagavimo į nuskausminamuosius tyrimus, o galbūt ir į naujų vaistų sukūrimą.

„Jautrumo skausmui variacijos tarp individų yra seniai diskutuojamas klausimas, todėl genų veiklos reguliavimas DNR metilinimu yra viena iš galimybių tai paaiškinti“, – priduria Jenos universitetinės ligoninės Vokietijoje skausmo mechanizmų tyrėja Inga Kurth. Šis klausimas anksčiau buvo siejamas tik su paveldimomis mutacijomis genuose, tačiau nuo šiol realiausias kandidatas į „skausmo termostato“ vaidmenį yra TRPA1.

Sinestezija – pažintinių procesų sutrikimas, kai žmonės nevalingai painioja pojūčius. Pavyzdžiui, užuodžia garsus, jaučia spalvas, mato muziką ir pan. Vokiečių neurobiologai panūdo sužinoti, kokie pojūčiai kyla sekso metu, kai tau – sinestezija.

Sinestetai pasaulį junta ir suvokia gerokai kitaip nei daugelis mūsų. Jų neurologinės jungtys persipynę taip neįprastai, kad pojūčiai iššaukia stiprias kitų jutimų asociacijas ar kitus pojūčius, kurie, regis, neturėtų būti susiję.

Dažniausiai pasitaikanti sinestezijos forma – grafemų-spalvų sinestezija: asmeniui abėcėlės raidės ar skaičiai sukelia tam tikros spalvos regimąjį pojūtį. Kitos, ne tokios dažnos sinestezijos formos – leksinė-skonio sinestezija (žodžiai kelia stiprias skonio asociacijas), chromastezija (garsų-spalvų sinestezija), audio-taktilinė (garsas sukelia lietimo pojūtį) sinestezija.

Sekso metu žmonės patiria visą aibę jutimų: liečia, ragauja, girdi, mato ir netgi skaičiuoja. Ar bereikia sakyti, kad tai – ištisa jutimų ir emocinių stimuliacijų begalybė. Nenuostabu, kad neurobiologams tokia būsena yra unikalus ir nepakartojamas tyrimų objektas. Ir vis dėlto, kaip seksą patiria sinestetai?

Šiuo klausimu tyrimų atlikta mažai. Žinios šiuo klausimu mokslo pasaulyje yra labai skurdžios. Retų ankstesnių tyrimų autoriai formuluoja prielaidą, kad orgazmas spalvinių asociacijų ir vaizdinių gali sukelti kiek mažiau nei 2 proc. sinestetų.

"Bučiniai ir seksualinė sueitis yra galingas pojūčių jungiklis, - savo knygoje "Sinestezija: jutimų samplaika" (Synesthesia: A Union of the Senses) rašo Ričardas Saitovičius (Richard Cytowic). – Spalvoti fotizmai (fotizmai – spalvos pojūčiai, kuriuos sukelia garsai, kvapas ar kiti pojūčiai), taktilinės formos, tekstūriniai skoniai."

Liečiant, glostant ir glamonėjant (visa tai – taktiliniai [lietimo] pojūčiai) sinestetams sukelia spalvų, skonių, kvapų vaizdinius, garsus, net temperatūrinius pojūčius. O kaipgi tos intymesnės ir konkretesnės detalės? Pvz., kaip skamba ar kvepia susijaudinimas? Arba kokia yra orgazmo spalva?

Paskatinti sinestezijos tyrimų deficito, Hanoverio medicinos mokyklos (Vokietija) tyrėjai, vadovaujami Markuso Zedlerio (Markus Zedler) nusprendė ištirti, "ar tokie suvokiniai turi įtakos seksualinei patirčiai ir seksualinio transo, kurį patiria asinestetai, turiniui?"

"Iš viso tyrime dalyvavo 19 sinestetų (17 moterų, 2 vyrai) ir 36 asinestetai (iš viso – 55 tiriamieji), - žurnale "Frontiers of Psychology" rašo M. Zedleris. – Jiems buvo pateikti du klausimynai – vienas atskleidžia aktualius seksualinės funkcijos bei disfunkcijos aspektus (vokiškai adaptuota "Brief Index of Sexual Functioning" [KFSP] klausimyno versija), o kitas apibūdina seksualinio transo pobūdį bei turinį (vokiškai adaptuota "Altered States of Consciousness Questionnaire" [OAVAV] klausimyno versija). Papildomai buvo atlikti interviu (pokalbiai)."

Kiek netikėta, tačiau paaiškėjo, kad seksualiniai sinestetai meilės akto metu "patiria gilesnį seksualinį transą, tačiau, kaip bebūtų keista, nepatiria stipresnio pasitenkinimo jausmo." Kitaip tariant, į emocinius jutimus sueities metu panyrama giliai, tačiau didesnio seksualinio pasitenkinimo nepatiriama.

Iki šiol sinestezijos tyrimuose nebuvo nieko konkretaus – vien galimos tendencijos: "sinesteziją tam tikru intensyvumu patiria dauguma žmonių" arba "sinestetai sudaro nepaprastai menką populiacijos dalį" (t.y., tai – labai retas sutrikimas). Ko gero, ir tai tiesa. Juk ar dažnai teko girdėti, kai partnerė ar partneris po meilės žaidimų dalijasi tokiais įspūdžiais:

- Na, ir kokie pojūčiai?

- Oooo, ta siena sprogo ir tą akimirką aš viską regėjau purpurine spalva. O tu?

- Aš irgi. Tiesa, brangioji, kodėl tu atrodai visa geltona?