Iškreiptas portretas

Kokį mes žinome T.Ivanauską? Dažnai pristatomas Lietuvos gamtos tėvu, rašytoju, biologijos daktaru, profesoriumi, akademiku, Lietuvos šaulių sąjungos nariu, ornitologijos žinovu, Zoologijos muziejaus įkūrėju, dėstytoju. Taip pat žinomas kaip aistringas medžiotojas, bet kartu ir "Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos" įkūrėjas, Obelynės puoselėtojas.

Šių metų vasario pabaigoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dr. Laimos Petrauskienės knygos "Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882–1968" sutiktuvės. Biofizikė, gamtos mokslų daktarė, dirbanti ir mokslo istorijos srityje, P.B.Šivickį įvardija garsiausiu to meto biologijos mokslininku, nepelnytai likusiu T.Ivanausko šešėlyje. Rašydama knygą apie P.B.Šivickį mokslininkė neišvengiamai analizavo ir jo amžininko T.Ivanausko veiklą, juolab kad abiejų vyrų keliai kirtosi.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus Vyresnioji specialistė Daiva Vilkelytė šių metų birželį į 22 puslapius suguldė preliminarias tyrimo išvadas apie T.Ivanauską, kuriose pabrėžė, kad tam tikri jo gyvenimo ir veiklos etapai mokslo istorikų buvę tiesiog nenagrinėti. Regis visiems pakako šio biologo populiarumo ir nuopelnų, kad nesugriautume Lietuvos mokslo žvaigždės įvaizdžio?

D.Vilkelytė į garsiojo Lietuvos biologo veiklą pažvelgė plačiau, pradėdama nuo jo šeimos, žmonų, vaikų, nuoširdžiai stebėdamasi, kad Lietuvos istoriografijoje T.Ivanausko asmenybė konstruojama remiantis daugiausia atsiminimais, o ne istorinėmis analitinėmis knygomis, monografijomis ir dokumentais.

Remdamasi tyrimo metu surinkta medžiaga, įvertinusi išlikusius arba akivaizdžiai sunaikintus dokumentus, D.Vilkelytė neabejoja, kad T.Ivanausko portretas neišvengiamai iškreiptas ir mitologizuotas, o per ilgus metus kartotas sovietinis naratyvas yra tapęs dabartinės visuomeninės sąmonės neatskiriama dalimi, kuri suvokiama kaip tiesa.

Laipsniai už lojalumą?

T.Ivanauskas tituluojamas biologijos daktaru, profesoriumi, akademiku. Tačiau duomenų apie jo apsigintas disertacijas nerado nei L.Petrauskienė, nei D.Vilkelytė.

Tyrimo išvadose D.Vilkelytė rašo, kad T.Ivanauskas biologijos mokslų daktaro disertacijos nebuvo apsigynęs. Jos pasigedo ir L.Petrauskienė.

"Aš taip pat rašiau, kad T.Ivanauskas nebuvo parašęs disertacijos moksliniam laipsniui gauti, tačiau buvo stengiamasi tai gražiai nutylėti. Jam laipsnį pripažino jau sovietiniais metais už parašytus straipsnius. Labai greitai buvo suteiktas ir akademiko vardas. T.Ivanauskas nesivargino, nedžiūvo prie disertacijų", – šyptelėjo mokslininkė.

Tiek L.Petrauskienė, tiek D.Vilkelytė pastebi, kad 1922 m. Padujos universiteto 700 metų jubiliejaus iškilmėse pelnytas garbės daktaro laipsnis buvo labiau prestižo, o ne akademinių nuopelnų įvertinimas. Tokius garbės daktaro laipsnius Padujos universitetas suteikė visiems į iškilmes susirinkusiems užsienio delegacijų atstovams. Peterburge 1910 m. gautas pirmojo laipsnio diplomas labiau atitinka šiandienos bakalauro laipsnį.

T.Ivanauskas buvo lojalus tuometei sovietų valdžiai, parašė keletą Staliną garbinančių straipsnių, gyrė Ivano Mičiurino darbus, tad buvo patogus valdžiai ir garsinamas, kalbinamas žurnalistų, kviečiamas į radijo, vėliau ir į televizijos laidas.

Saugomoje asmens byloje pats T.Ivanauskas rašo 1908 m. gavęs Sorbonos universiteto studijų sertifikatą. Tačiau tuo laikotarpiu tokie pažymėjimai buvo išduodami baigus ne studijų programą, už kurią būdavo suteikiams diplomas, o parengiamuosius kursus.

Ir Sorbonos, ir Sankt Peterburgo išduoti dokumentai reiškė tik tarpinius, o ne aukštojo mokslo baigimo pažymėjimus.

"Iš rastų dokumentų išplaukia, kad mokslinį laipsnį T.Ivanauskui pelnė SSRS okupacija ir universiteto autonomijos panaikinimas", – rašo D.Vilkelytė.

"T.Ivanauskas buvo lojalus tuometei sovietų valdžiai, parašė keletą Staliną garbinančių straipsnių, gyrė Ivano Mičiurino darbus, tad buvo patogus valdžiai ir garsinamas, kalbinamas žurnalistų, kviečiamas į radijo, vėliau ir į televizijos laidas", – pastebėjimais apie T.Ivanausko karjerą dalijasi L.Petrauskienė.

D.Vilkelytė dėsto ir tokią chronologiją: 1945 m. T.Ivanauskui suteiktas nusipelniusio mokslo darbuotojo vardas. Dar po metų jis apdovanotas medaliu "Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 m.", nors per vokiečių okupaciją dirbo Vilniaus universitete. Ką, be zoologijos mokslų ir medžioklių, T.Ivanauskas veikė Antrojo pasaulinio karo metais? Dokumentų, bylojančių apie žygius, už kuriuos buvo pelnytas medalis, bent jau iki šiol rasti nepavyko.

Skirtingos pozicijos

T.Ivanausko veikla tampa gana dviprasmiška, gretinant su tais pačiais metais gimusio ir tuo pačiu laikotarpiu veikusio P.B.Šivickio gyvenimo detalėmis. Pasak L.Petrauskienės, daug faktorių lėmė, kad P.B.Šivickis liko užmarštyje, o T.Ivanauskas buvo garbinamas ir tarpukariu, ir sovietmečiu. Pagrindine priežastimi tokiam tuomečiam šių dviejų vyrų žinomumui mokslininkė nurodo santvarkų kaitą.

Trumpai apie P.B.Šivickį. 1928 m. jis grįžo į Lietuvą, Amerikoje baigęs kelis universitetus ir prestižiškiausiame JAV – Čikagos universitete apsigynęs mokslinę disertaciją. Be to, po šešerių metų profesoriavimo Filipinų universitete tapęs ir tarptautiniu mastu žinomu mokslininku. Tuo metu T.Ivanauskas jau buvo Lietuvos universiteto žvaigždė.

Tačiau P.B.Šivickis labai greitai tapo žinomas tarpukario universitete, rašė daug populiarių ir įvairių diskusinių straipsnių. Laikotarpiu nuo 1929 iki 1935 m. P.B.Šivickis parašė daugiau populiarių straipsnių nei T.Ivanauskas. Beje, P.B.Šivickis dar skaitė paskaitas per Radiofoną, tad jo balsas pasiekdavo ir atokiausius Lietuvos pakraščius. Tad tarpukariu P.B.Šivickis greitai tapo gerai žinomas visai Lietuvai.

P.B.Šivickio grįžimo į tėvynę peripetijos rodo, kad kai kas nebuvo suinteresuotas tokios aukštos kvalifikacijos zoologo buvimu universitete. P.B.Šivickiui atvykus dirbti į Kauną, T.Ivanausko labai gero draugo – Matematikos-gamtos fakulteto dekano pastangomis siekta, kad P.B.Šivickis per daug nesireikštų, stengtasi nesudaryti galimybių jam važiuoti į konferencijas ar į mokslines ekspedicijas, neskiriant tiems dalykams pinigų. "Vis dėlto P.B.Šivickio darbštumas ir atkaklumas neleido jo nepastebėti, mokslininko veikla buvo matoma", – žiniomis dalijosi L.Petrauskienė.

Jos teigimu, buvę visiškai aišku, kad sovietmečiu P.B.Šivickis nebus populiarus, nes jis buvo uolus katalikas, o T.Ivanauskas – ateizmo propaguotojas.

Mokslų akademijos pradžia

Tiek L.Petrauskienė, tiek D.Vilkelytė mini įdomią Lietuvos mokslų akademijos (LMA) susikūrimo pradžią. Nariai į LMA nebuvo renkami, o paskiriami, suderinus dėl kiekvieno kandidato asmeniškai su Antanu Sniečkumi. L.Petrauskienė stebisi, kad tarptautiniu mastu žinomas ir prestižiškiausiuose moksliniuose žurnaluose skelbęs savo straipsnius zoologas P.B.Šivickis net nebuvo pasiūlytas į LMA akademikus, o zoologu-akademiku buvo paskirtas T.Ivanauskas, neturėjęs tokio lygio mokslinių publikacijų.

Didžiausias P.B.Šivickio nusikaltimas buvo jo elgesys 1948 m. – nepaklusimas mokslo ideologizavimui, diegiamam iš Maskvos. Jis užkliuvo prieš tais metais bendrą LMA ir SSRS švietimo ir mokslo ministerijos sesiją, vykusią Vilniuje.

"Ta sesija buvo skirta Trofimo Lysenkos pseudomokslo iškėlimui. Jos išvakarėse reikėjo, kad žymūs mokslininkai pasmerktų genetikus – Gregorą Mendelį, Thomą Morganą, A.Weismanną. P.B.Šivickis dėstė genetiką, buvo parašęs populiarių straipsnių apie G.Mendelį ir T.Morganą. Priešsesijinėje savo kalboje, sakytoje universitete, jis aptakiai išdėstė tariamą pasmerkimą, tačiau suinteresuotieji genetikos mokslo pasmerkimu suprato mokslininko nepritarimą. Tad atvykę iš Maskvos emisarai nusprendė asmeniškai su juo pasikalbėti. P.B.Šivickis jiems išdrįso pasakyti, kad T.Morganas ir G.Mendelis padarė labai daug, ir dar neaišku, ką padarys T.Lysenka ir I.Mičiurinas. Jis buvo atleistas iš darbo universitete, ilgą laiką spauda nepriėmė net jo straipsnių", – "Kauno dienai" sakė L.Petrauskienė.

Pagrindinis minėtos sesijos pranešėjas buvo T.Ivanauskas. Jo lūpomis skambėjo kritika genetikų pusėje esantiems arba per mažai tą nelemtąją genetiką pasmerkusiems kolegoms ir SSRS propaguojamos mokslo mados – lysenkizmo – šlovinimas.

Pagarba I.Mičiurinui

Peršokime vėl prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro preliminarių išvadų: "Publikacijos spaudoje yra dar vienas netiesioginis informacijos šaltinis, stengiantis atkurti asmenybės raidą. Iš kelių ketvirtojo dešimtmečio publikacijų spaudoje matyti, kad T.Ivanauskas viešai reiškia savo ateistines nuostatas ir simpatijas SSRS".

1940 m. T.Ivanausko straipsnis dienraštyje "Darbo Lietuva", giria gamtos apsaugą Sovietų Sąjungoje ir peikia ją tarpukario Lietuvoje, taip pat Žuvinto rezervatą, kurį prieš trejus metus buvo pats įkūręs.

1951 m. "Tiesoje" išspausdintas didžiulis T.Ivanausko straipsnis, šlovinantis I.Mičiuriną. "Ir štai 1917 m. Ugningu viesulu praūžė spalio mėnesio įvykiai Rusijos žemėje. Į negrįžtamą praeitį pasinėrė geležiniai pančiai, uždėti ant žmogaus darbo ir proto. Išvaduotas iš pančių, Mičiurinas pajuto antrą jaunystę, nes Didžioji Spalio revoliucija iš pagrindų pakeitė jo gyvenimą", – naujai išleistus I.Mičiurino raštus pristatė T.Ivanauskas.

Sovietų valdžia anuomet diktavo savo mokslo madas: "SSRS komunistų partijos požiūriu, biologijos mokslas yra pasaulėžiūrinis, todėl jam turi būti skiriamas didelis dėmesys. Tikroji biologija yra tik mičiurininė biologija, neigianti genetikos mokslo pasiekimus, nes juk anksčiau minėti "didieji" rusų mokslininkai išaiškino, kad visos gyvųjų organizmų įgytos savybės yra paveldimos, todėl reikia pasmerkti genetikos pradininkų A.Weismanno, G.Mendelio, T.Morgano darbus, nes jie yra reakcionieriai, idealistai, nesilaikantys materialistinės filosofijos principų. Biologijos istorikai vėliau įvertins šį laikotarpį taip: mičiurininė biologija arba kitaip lysenkizmas buvo mėginimas biologiją grąžinti į XIX a. pradžią", – L.Petrauskienė rašo knygoje apie P.B.Šivickį.

"Propaguodamas T.Lysenką, I.Mičiuriną, jis padarė žalos mokslui. Daug kas sako, kad jei ne jis, tai kažkas kitas būtų padaręs. Tačiau kai tai daro žinomas žmogus, veikia stipriau, nei tai darytų nežinomas", – pastebi L.Petrauskienė.

Turėjo daug žmonų

Panašu, kad yra baltų dėmių ir asmeniniame T.Ivanausko gyvenime. Jis buvo vedęs tris kartus, bet daugiau žinomos tik dvi jo žmonos. Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė ir Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, su kuria T.Ivanauskas susilaukė sūnaus Algio.

Pirmoji garsiojo gamtininko žmona Marija Wolska-Iwanowska, lenkų didikų herbo Lis, kuris šią šeimą sieja su Sapiegomis, palikuonė. Pasak Lenkijos heraldikos tinklaraščių, T.Ivanauskas Lenkijos dvarininkų Rogala titulo paveldėtojas. M.Wolską vedė apie 1900 m. Sūnaus Jerzio su ja susilaukė 1907 m., taigi studijuodamas parengiamuosiuose Sorbonos universiteto kursuose, į kuriuos stojamųjų egzaminų laikyti nereikėjo.

Tačiau daugiau žinių apie pirmąją žmoną ir iširusią santuoką kol kas nepavyko rasti. T.Ivanausko sūnus Jerzis savo atsiminimuose rašo, kad mama po Antrojo pasaulinio karo mirė Gdanske, kur ir yra palaidota.

"Trečiosios T.Ivanausko žmonos M.Natkevičaitės-Ivanauskienės memuarų knygoje jis veikia kaip profesorius, bet ne kaip vyras ar tėvas. Šioje knygoje neegzistuoja ir antroji T.Ivanausko žmona, nors profesoriaus vieša dvipatystė tęsėsi keliolika metų", – samprotauja tyrėja.

Anot D.Vilkelytės, apie T.Ivanauską ir antrąją žmoną Honoratą rašoma Danutės Vailionytės knygoje, mat Honorata buvusi autorės krikšto mama. Knygoje profesorius minimas kaip "galantiškas kavalierius, Obelynėje palikęs gyventi žmoną name be elektros ir ūkio darbininkus prižiūrėti neramiu pokario metu".

Pasak tyrėjos, iš knygos aiškėja, kad daugelis Honoratos darbų – medelių sodinimo Obelynėje akcijos, įsitraukimas į Šaulių veiklą – dabartiniuose naratyvuose priskiriami T.Ivanauskui.

Obelynės akcentai

Oficialioji versija, kad "prof. Tado Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių. Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų".

Tyrime D.Vilkelytė užkabina ir kelias Obelynės istorijos detales, nesusijusias su botanika. Analizuodama T.Ivanausko veiklą, tyrėja pastebi, kad garsiam biologui, tuometei LSSR mokslų akademijai priklausiusios "Zoofermos" direktoriui, NKVD nemalonės pavyko išvengti net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis.

1945 m. NKVD suėmė "Zoofermoje" svetima pavarde dirbusį diplomatą ir Nepriklausomybės Akto signatarą Petrą Klimą, kurį vėliau nuteisė dešimt metų kalėjimo. "P.Klimo suėmimo aplinkybių paaiškinti kol kas negalime. NKVD arešto orderyje nurodytas gyvenamosios vietos adresas yra nemaža teritorija – "Kauno priemiestis, o darbo vieta – "Kauno gyvūnų veisykla" – netiksli. Kiek netipiška, kad pagal to meto procedūras NKVD darbuotojai P.Klimo gyvenamosios vietos neapžiūrėjo, o apžiūrėjo tik asmenį", – rašoma tyrimo medžiagoje.

Kitą tiesioginį T.Ivanausko pavaldinį Kauno zoologijos muziejaus direktorių ir Vilniaus universiteto laborantą Feliksą Jomantą NKVD suėmė 1948 m. ir nubaudė dešimčia metų tremties už buvimą aktyvaus "kontrrevoliucinės partijos dalyvio šeimos nariu", t.y. dėl brolio veiklos.

Vis dėlto mokslininkė L.Petrauskienė mano, kad šie suėmimai nieko nereiškia T.Ivanausko įvaizdžiui. Kas gyveno tais laikais, puikiai atmena, kad suimdavo, ką tik norėdavo, specialiai įgąsdinti, kad visi vienas kito bijotų. O labiausiai bijotų valdžios. Pvz., juk rašytojas A.Vienuolis-Žukauskas buvo valdžioje, o jo sūnus – tremtyje. Ar A.Vienuolis dėl to kaltas? Tokių pavyzdžių tūkstančiai, tai nėra dėmė žmogui, o dėmė santvarkai.

Ne pabaiga

Būtina paminėti, kad nei D.Vilkelytės, nei L.Petrauskienės kalbėjimo tonas nėra griežtas ar smerkiantis T.Ivanauską. Naujiems duomenims apie T.Ivanauską paminėti labiau tiktų L.Petrauskienės vieno straipsnio pavadinimas "Taisytini akcentai XX a. Lietuvos biologijoje" (paskelbtas 2006 m.)".

Nubraukti T.Ivanausko nuopelnų nesiekia nei L.Petrauskienė, nei D.Vilkelytė. Tačiau mokslininkė L.Petrauskienė mano, kad T.Ivanausko nuopelnai didesni kaip gamtininko, o mokslinis indėlis gerokai hiperbolizuotas.

"Kaip jau minėta dėl konjunktūrinių iškraipymų prisiminimais galima remtis tik iš dalies, tačiau net ir išlikę T.Ivanausko dokumentai yra prieštaringi. Išlikę dokumentai rodo, kad nustatyti T.Ivanausko veiklą iki jo atvykimo į Kauną buvę nemenkas iššūkis ir anuomet.

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma ir buvusio nomenklatūrinio darbuotojo byla Nr. 3391. Jokių asmeninių dokumentų, liudijančių T.Ivanausko veiklą iki 1946 m. minėtoje byloje nėra.

Žmonės mėgsta turėti kokią nors ikoną ir jeigu ją kritikuoji, tai kritikuotojas sulaukia didelio pasipriešinimo.

Iš išlikusių asmeninių dokumentų matyti, kad T.Ivanausko biografija buvo perrašoma kelis kartus", – rašoma D.Vilkelytės tyrimo medžiagoje. Joje pateikiama net Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo apkarpyto dokumento nuotrauka.

"Bene tiksliausiai T.Ivanauską bus apibūdinusi pati komunistų partija – nomenklatūrinis darbuotojas. Jo darbo baras – ne jėgos struktūrose, bent jau tyrimo metu to nepavyko nustatyti, dalis dokumentų akivaizdžiai sunaikinta, tačiau jo žala studentų ir jaunimo sąmonei įtvirtinant Lietuvoje T.Lysenkos pseudomokslą, kitaip tariant, iš akademiko tribūnos paskelbiant, kad žemė yra plokščia, svari", – peržiūrėjusi aibę dokumentų, gavusi patvirtinimus iš užsienio universitetų, remdamasi paties T.Ivanausko išsaugotų kalbų straipsniais tuometėje spaudoje, teigia D.Vilkelytė.

Neatsitiktinai medžiaga pristatoma kaip preliminari išvada. D.Vilkelytė iki rudens tikisi dar išplėsti T.Ivanausko gyvenimo ir veiklos analizę, jeigu tokių dokumentų pavyktų surasti.

Perrašyti mokslo istoriją

"Žmonės mėgsta turėti kokią nors ikoną ir jeigu ją kritikuoji, tai kritikuotojas sulaukia didelio pasipriešinimo. Žmonės bijo į garbinamą asmenį pažiūrėti kritiškai. Daugelis mano, kad Lietuvos istoriją, rašytą sovietmečiu, reikia perrašyti. O mokslo istorijos nereikia perrašyti, ji turi būti tokia, kokia buvo sovietmečiu?" – šypteli L.Petrauskienė.

Anot L.Petrauskienės, idealizuojama ir tarpukario mokslo istorija: "Čia vėl puolame į kraštutinumus. Sovietmečiu tarpukaris buvo piešiamas itin tamsiomis spalvomis. Po to norėjome jį pavaizduoti kaip prarastą rojų. Tačiau jis buvo visoks, toli gražu – ne vien rojus."

L.Petrauskienė pastebi, kad tarpukariu kai kurie žmonės, kurių išsilavinimas nebuvo labai didelis, pradėjo kurti universitetą. Paskui kai kas sparčiai tobulėjo, kai kas linko daugiau prie populiarių dalykų. Ji cituoja Bernardo Gailiaus ironišką posakį apie tarpukarį: "Žmonėms patiko išsilavinimas, jie mėgo vadintis daktarais ir profesoriais, kalbėti prancūziškai ir skaityti knygas." Kai kurie profesoriai, tokie kaip P.B.Šivickis, dirbo nuo ryto iki vakaro, o kiti profesoriai labiau užsiėmė visuomenine veikla, kuri yra daugiau matoma, suteikianti daugiau populiarumo, sunkiai dirbti jie nelabai norėjo. Kartais darbštumas būdavo kliūtis dirbti universitete.

Ar galima sakyti, kad pradedamas mokslo istorijos perrašymas? "Tačiau pažiūrėkite po kiek metų. Ir reakcijos tokios, kad kartais atrodo, jog gyveni sovietmečiu, – L.Petrauskienė neslepia gavusi kritikos dėl pastebėjimų apie T.Ivanauską. – Tačiau man atrodo, kad tai yra mąstymo inercija. Kai žmonės yra įpratę prie įvaizdžio, jog tas ar kitas žmogus labai geras, ir kai pasakai, kad nelabai geras, tai sunku priimti."

Jis teigia nenorintis daug galvoti apie pokario laikus, nes tai jam sukelia skaudžius prisiminimus – daugelio karą išgyvenusių žmonių psichika buvo sužalota ir, eidami gatvėmis, jie kalbėdavo patys su savimi.

Pokario metus primena yrančių lavonų kvapas

Kiekviena senojo Vilniaus gatvė turėjo savo kvapą. Aplink bažnyčias ir jose kvepėdavo tikro vaško žvakės, mira ir smilkalai. Odminių, Mėsinių, Raugyklos, Arklių gatvės skleidė išdirbamos odos, skerdienos, arklių mėšlo kvapą. Kvapai iš karto nupasakodavo praeiviui, kas vyko aplink, ką veikė čia gyvenę ar dirbę žmonės.

Šiandien tokių kvapų nebėra. Tačiau kai kurie kvapai gyvi juos atsimenančių žmonių atmintyje. Kaune gimęs 80-metis L. Masiliūnas yra paskutinio nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministro Jono Masiliūno sūnus, nuo ištrėmimo į Sibirą nematęs savo tėvo. Tėvas Krasnojarsko krašte buvo sušaudytas, o Liutavaras su mama į Vilnių atvyko iškart po karo.

„Vilniuje atsidūrėme grįžę iš Sibiro 1945 m. rudenį. Pirmą kartą matėme griuvėsius, sudegusius tankus. [...] Man buvo kokie šešeri septyneri metai, atsimenu, kaip belaisvius varydavo atstatyti miesto – iš lėto eidavo didžiulės jų kolonos“, – pasakoja L. Masiliūnas.

Prieš nedidukę Šv. Paraskevės cerkvę yra skveras. Dėl netoliese esančios Prancūzijos ambasados jis dažniau vadinamas „prancūzparkiu“ nei tikruoju vardu – Konstantino Sirvydo skveru. Tik labai akylas žmogus gali pastebėti, kad šaligatvio plytelės yra dviejų spalvų – raudonos žymi čia stovėjusių pastatų ribas, įvažiavimus į kiemą. Šio kvartalo pasididžiavimas buvo puošnūs Kardinalijos rūmai, kuriuos 1944 m. sudegino sovietų liepsnosvaidininkai. Dabar jų vietoje stovi pilkas sovietinis pastatas, o jo apačioje nuolat vyksta prekyba gintariniais karoliais, pirštinėmis ir groja jaunimas.

„Kaip ir kitur, šioje vietoje dar porą metų vasarą jautėsi saldokas, nemalonus yrančių lavonų kvapas. Tai išlikę mano prisiminimuose – tą kvapą aš ir dabar jaučiu“, – sako L. Masiliūnas.

Vaikai rasdavo keistų užsiėmimų

Anot L. Masiliūno, namai buvo sudegę, visi jų aukštai – įgriuvę, ir ilgus metus niekas nežiūrėjo, kas ten palaidota. Kartu su kitais moksleiviais jis po pamokų turėdavo eiti valyti plytų, kuriomis buvo užversta Vokiečių gatvė.

„Visi miesto gyventojai privalėjo tai daryti – kad ir kokioje įstaigoje dirbi, kažkiek valandų turi atidirbti švarindamas Vilnių. Mes, mokiniai, eidavome dirbti ir išsirikiavę tas plytas perdavinėdavome vienas kitam, kol jos patekdavo į sunkvežimį, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. – Ten stovėjo sudegę namai, ir priėjęs prie jų jausdavau lavonų kvapą. Šie pastatai užgriuvo slėptuves, o žuvusiųjų niekas neieškojo.“

Kelerius metus neremontuojami pastatai trūnijo, ir Senamiesčio vaikai turėjo neribotas galimybes juose žaisti. L. Masiliūnui pats linksmiausias vaikystės žaidimas buvo „griauk kaminus“.

„Gyvenamieji namai sudegdavo, bet jų kaminai išlikdavo. Tada paimdavome plaktukėlius arba kirvukus (jų rasdavome griuvėsiuose), kaldavome ir žiūrėdavome į viršų, kad kaminas nenugriūtų, – pasakoja aštuoniasdešimtmetis. – Kaminui pradėjus svyruoti, mes gerai apskaičiuodavome, kur jis kris. O kai jau pradėdavo kristi, bėgdavome nuo jo toliau.“

Tačiau, kaminui užgriuvus draugą, vaikai taip išsigando, kad savo noru nusprendė baigti griauti kaminus. Kaip sako pats L. Masiliūnas, visų kaminų iki skaudžios nelaimės nugriauti jis nespėjo – net ir laiko tam nebūtų užtekę, nes apdegusių kaminų, styrančių iš sudegusių, sugriuvusių pastatų, buvo daugiau nei vaikiškų jėgų. Tačiau pokario vaikai ilgai dyki nevaikščiojo – atrado kitą žaidimą.

„Nueidavome į Šv. Kazimiero bažnyčią, laipteliais užlipdavome iki vargonų ir mėtydavome vamzdelius. Jeigu triūbelė būdavo plona, nukritusi ji išduodavo ploną garsą, jei storesnė – bosą. Mums būdavo labai gražu“, – prisiminimais dalijasi L. Masiliūnas.

Stotis kvepėjo mėšlu

1853–1862 m., plečiant geležinkelio atšaką Sankt Peterburgas–Varšuva, buvo pastatyta Vilniaus traukinių stotis. Dabar transporto žiedu netvarkingai zuja mašinos, keli taksi automobiliai lūkuriuoja keleivių, kelios moterys – neaišku ko. Dabar čia tvyro priplėkusių alkoholiu sulaistytų drabužių kvapas, taip pat vėjas atneša greitojo maisto restorano mėsainių ir padegusio aliejaus kvapus. Tačiau L. Masiliūnas prisimena visai kitokius čia tvyrojusius kvapus.

„Prie stoties buvo labai įdomus, tipiškas Vilniui kvapas. Ten su arkliais stovėdavo vežikai, arkliai kakodavo, būdavo karšta, ir tvyrodavo man malonus mėšlo kvapas. [...] Juk kito transporto praktiškai nebuvo“, – pasakoja L. Masiliūnas.

1941 m. vasarą, prasidėjus mūšiams tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, sovietai pasitraukė Vilniaus miesto autobusais. Vilniečiams liko tik vokiečių administracijos kontroliuojamos vežikų paslaugos. Autobusų maršrutai atidaryti tik po penkerių metų, 1946 m. Pirmoji linija buvo Žvėrynas–Geležinkelio stotis.

Tačiau vežikų virtinės vis dar rikiuodavosi toje vietoje, kurioje vėliau pastatytas paminklas Stalinui, o dabar ten yra erdvė tarp dviejų perėjų prieš stoties fasadą. Stoties fasadas – pokarinis, nes per karą senoji stotis buvo sugriauta. Galima įsivaizduoti, kaip lenkiškai kalbantys važnyčiotojai sėdėjo ant aukštų pasosčių savo odiniuose fajetonuose ir snaudė, laukdami keleivių.

Kodėl lenkiškai? Nes rusų tada dar nebuvo daug, lietuvių – taip pat. Neturtingi keleiviai (tokie neturtingi, kad net negalėdavo pasisamdyti vežiko, o šie į derybas nesileisdavo) patraukdavo smulkesnių verslininkų akis. Prie jų greitai prisistatydavo piliečiai su karučiais, į kuriuos būdavo sukraunami rakandai, ir nelygiu keliu vieno žmogaus galios varomais ratais keliaujama į kelionės tikslą Vilniuje. Neturtingų, vargingai gyvenančių ir skurstančių žmonių karo bei pokario metais Vilniuje buvo tikrai daug.

Gelbėdamiesi nuo bado, rusai traukė į Vilnių

„Vaizdas būdavo toks: iš Rusijos atvykdavo traukiniai, pilni žmonių. [...] jie alkani eidavo iš stoties ir stengdavosi rasti, kur pavalgyti. Vilnius buvo kolonizuojamas, – teigia pašnekovas. – Rusai iš Smolensko ir kitur vyko į Vilnių gelbėdamiesi nuo bado. Lenkai, kurių čia buvo dauguma, per prievartą važiavo į vokiškas žemes. Jiems pasakydavo „arba Sibiras, arba vokiškos žemės“, ir jie važiuodavo.“

Triukšminga V. Šopeno gatvė taip pavadinta ne muziko, o vilniečio alaus pramonininko vardu. Joje kartu su mama gyveno L. Masiliūnas.

„Nuo karo praėjus pusmečiui, geležinkelio stotyje įvyko baisus sprogimas. Sprogo sąstatas su reaktyviniu kuru. Sprogimas buvo toks, kad girdėjosi net Jonavoje, – pasakoja pašnekovas. – Daugelio namų sienos skilo. Aš gyvenau Naugarduko gatvės pradžioje, ir pas mus suskilinėjo lubos.“

Kaip prisimena L. Masiliūnas, net suremontavus butus vėliau juose vėl skildavo lubos, o namai, kurie buvo įskilę karo metais, griūdavo nuo didesnės vibracijos. „Kai eidavau į mokyklą, man, vaikui būdavo įdomu matyti, kad per naktį nugriuvo namo siena, kad matosi butas, lova, paveikslas ir kiti daiktai. Tas namas stovi Rotušės aikštėje“, – sako L. Masiliūnas.

Po karo daugelis žmonių kalbėjo patys su savimi

Aštuoniasdešimtmetis L. Masiliūnas prisimena malonų medienos, kuria būdavo kūrenama krosnis, kvapą.

„Lavonų smarvę pakeitė malonus degančios medienos kvapas. Žmonės kaip kurą naudojo kuoliukus, medieną, o namuose buvo geležinė krosnelė. [...] Ji įkaisdavo ir mus apšildydavo. Kvapas būdavo labai malonus“, – pasakoja pašnekovas.

Malkų turgus buvo Pylimo gatvėje, netoli buvusio kino teatro „Lietuva“, kur dabar yra kiek apleistas, girtuoklių pamėgtas skveras, apaugęs akacijomis ir kitais nekilmingais krūmais. Šioje vietoje nuo XVIII a. apie šimtą metų prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. Iki XX a. pradžios turguje būdavo prekiaujama ir arkliais, bet dėl prekiautojų susigrūdimo ir padažnėjusių arklių vagysčių miesto dūma nusprendė prekybą arkliais perkelti į Šnipiškių aikštę prie Kalvarijų gatvės, kur dabar veikia Kalvarijų turgus.

Vėlesniais sovietiniais metais skvero viduryje buvo pastatyta stiklinė rotonda, joje prekiauta gėlėmis. Dabar čia įsikūręs baras, o lauke daug pramogaujančių girtuoklių. Tačiau tai – jau vėlesnių laikų atsiminimai. Kalbant apie malkas, jų kvapas jautėsi netgi kino teatruose. Pavyzdžiui, „Spalyje“, kuris buvo Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampe, kino salė buvo šildoma būtent taip. Kino teatras netgi turėjo kūriko etatą. Jame girgždėjo senos medinės grindys, kampe dūmais kvepėdavo krosnis. Tačiau gana greitai šis kvapas Vilniuje nusilpo.

„Kai pradėjo kūrenti anglimi, iš kiekvieno kamino rūkdavo juodi, paišini dūmai. Kai aš eidavau į šokius, apsivilkdavau šviesius marškinius, bet vakare jie būdavo jau juodi, – pasakoja L. Masiliūnas. – Kad nebūtų slidu, žiemą šaligatviai būdavo barstomi anglies pelenais. Tad įsivaizduokite, kaip atrodė batai. Apie švarą tais laikais nebuvo ką ir kalbėti.“

Priėjęs Rotušę, L. Masiliūnas rodo į jau minėtą, po avarijos apgriuvusį pastatą, kurio kambariai ir juose esantys baldai bei daiktai buvo matomi einant gatve. Jis teigia nenorintis daug galvoti apie pokario laikus, nes tai sukelia ir skaudžius prisiminimus. Pasak aštuoniasdešimtmečio, karas paveikė daugelio žmonių psichiką.

„Po karo daug žmonių kalbėjo patys su savimi. Eidamas žmogus verkia arba juokiasi – tai karo pasekmės. Daugelis žmonių išliko gyvi, bet traumuoti, ypač tie, kurių silpnesni nervai“, – teigia L. Masiliūnas.