Jei visų valdžios atstovų uždarbį susiejus su emigravusių ar grįžusių Tėvynėn gyventojų skaičiumi? Koks nors Seimo narys X vargsta sau Vilniuje, o kelią į savo rinkimų miestą prisimena tik prieš artėjančius rinkimus. Ir vėl jį pažada išasfaltuoti. O asfalto kaip nėr, taip nėr.

Bet. Parlamentarai turi lygias teises. Turi "lygius" atlyginimus. Turi "lygias" išlaidas parlamentinei veiklai. O štai rinkėjai kiekvienam pasitaiko "nelygūs". Vilnius toli nuo Kauno. Nuo tokių Zarasų – net per toli. Jei ne žemėlapis, ko gero, Seimo nariai nė neįtartų, kad šis pasaulio kraštelis priklauso mums.

Jei darbininkas vaikšto kiauromis kelnėmis, ir mero švarkas lopytomis alkūnėmis turbūt neatrodytų provokuojamai.

Bet. Ir ten žmonės bando gyventi, bando neemigruoti, bando gauti vidutinį atlyginimą, kuris yra maždaug trečdaliu mažesnis nei Lietuvos sostinėje.

Bet. Europarlamentarai turi lygesnių teisių. Visiems priklauso beveik 9 tūkst. eurų atlyginimas. Per mėnesį. Lygiai tiek, kiek per visus metus uždirba statistinis Šiaulių rajono gyventojas. Sudievinto krašto su sostine Naisiais. O manėme, kad bent ten mokesčių mokėtojai vartosi it inkstai taukuose. Manėme, kad yra Lietuvoje gerasis pavyzdys. Na, bet jei jau ten nėra teisybės, kur jos apskritai ieškoti? Strasbūre? Briuselyje? Aišku, ten.

Bet. Eurokomisarai taip pat turi lygias teises. Gal net pačias lygiausias. 20 tūkst. eurų. Ne per visą gyvenimą, ne per metus. Per mėnesį. Žmogus iš lietuviškos savivaldybės net netiki, kad tokie pinigai išvis gali būti. Juk Briuselis – ne Norvegija, kur už vienos silkės galvos supakavimą sumokamos dvi silkės.

Bet. Nereikėtų maišyti politikų ir mokesčių mokėtojų kišenių. Jos skirtingose pusėse.