„Svarbiausiosios, pakankamai išmintingos ir darbingos posąjūdinės partijos ritualinis susideginimas rinkos aikštėje, tikintis tuo atpirkti visuotinę nuodėmę, nepadės Lietuvai staigiuoju būdu, tik pablogins padėtį. Džiugins mūsų nedraugus“, – penktadienį feisbuke kreipdamasis į partiečius rašė jis.

„Gavusieji piliečių mandatą dirbti bendram tautos reikalui turi dirbti“, – pridūrė profesorius.

Jis sakė besitikintis, kad savivaldos įstatymų bei reguliavimų pertvarka padės visiems žengti teisingesniu keliu, tačiau pridūrė, kad „reikia pertvarkyti ir savo vidinį įstatymą, elgesio normas.“

„Politechnologiniai argumentai – darom, kaip dabartinėje padėtyje atrodo mums naudingiau – netikęs kampas. Ne mūsų“, – rašė V. Landsbergis.

Seimui ketvirtadienį pateiktos pataisos, numatančios, kad savivaldos politikams vietoje skandalą sukėlusių vadinamųjų kanceliarinių išmokų būtų mokamas atlyginimas. Atlygis savivaldybių tarybų nariams siektų penktadalį mero algos.

„Ir dabar svarbiausias elgesio motyvas – atidedant skubių pasileidimo bei rinkimų siūlymą mėnesiams arba metams – turėtų būti: kaip mūsų šaliai jos pačios viduje ir audringoje tarptautinėje padėtyje geriau, saugiau“, – pridūrė profesorius.

Ketvirtadienį atšaukti sprendimą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų partijos vadovybę paragino TS-LKD Palangos skyriaus pirmininkas, kurorto meras Šarūnas Vaitkus. Tuo metu partijos Vilniaus Naujamiesčio skyrius inicijuotą prašymą dėl skubaus partijos tarybos sušaukimo šiuo klausimu.

Valdantieji konservatoriai praėjusią savaitę registravo nutarimo projektą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų rugsėjo 10 dieną, argumentuodami būtinybe perkrauti politinę sistemą.

Tokį sprendimą TS-LKD prezidiumas priėmė reaguodamas į žiniasklaidos tyrimus dėl savivaldos politikų galimo piktnaudžiavimo jiems skiriamomis išmokomis.

Premjerė Ingrida Šimonytė yra paskelbusi, kad tuo atveju, jei nebus pritarta pirmalaikiams rinkimams, ji atsistatydins. Tai reikštų ir visos Vyriausybės atsistatydinimą.

Egzistuoja skirtingi aiškinimai, kaip veikia po SSRS griūties susiformavusi Rusijos politinė sistema. Dominuojantys požiūriai teigia, kad šalyje veikia griežtai centralizuota valdžios vertikalė, autoritarinis ar net diktatūrinis valdžios modelis, svarstoma apie klanų tinklus arba žiniasklaidos kontrole grįstą režimą (mediakratiją). Tačiau skirtingi požiūriai vadovaujasi bendra prielaida, kad nagrinėjant galios koncentraciją Rusijoje būtina analizuoti įtakos grupes – jų susiformavimą, santykį tarp politinių, ekonominių ir karinių veikėjų, formalių ir neformalių saitų reikšmę, skirtingų įtakos grupių sąveiką.

Galios koncentracija tarp elito apmąstoma dar nuo Aristotelio laikų, tačiau didžiausias dėmesys elito grupėms ir jų įtakai pasiektas XX a. besiplėtojant sociologijos mokslams. Buvo pradėtos nagrinėti prielaidos, kaip maža politinė klasė gali būti gerokai įtakingesnė nei likusi visuomenės dalis, kokiomis sąlygomis tampama elito atstovu, arba kodėl elito grupės ilgainiui tampa vis uždaresnės ir neįsileidžia naujų žaidėjų. Būtent nuo šių svarstymų atsispiria ir mokslininkai, nagrinėjantys elito grupes pokomunistinėje Rusijoje. Dauguma jau ankstyvąjį Rusijos Federacijos veikimo laikotarpį analizavusių mokslininkų sutinka, kad nuo pat 1991-ųjų susikūrusioje sistemoje didžiausią galią turėjo ne institucionalizuoti, formalūs veikėjai, o elito klanai bei jų sąveika.

Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu susiformavusi sistema buvo grįsta oligarchija, o didžiausią įtaką paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje turėjo vadinamoji „septynių bankininkų“ grupė, kuri kontroliavo maždaug 50 proc. visos Rusijos ekonomikos. Ekonominis elitas, privatizavęs svarbiausias ūkio šakas, galėjo atlikti savarankišką vaidmenį ir turėjo įtaką politikai, kas paskutiniais B. Jelcino valdymo metais pasižymėjo itin ryškia jo sprendimams daroma įtaka. Tuometinis oligarchas, naftos kompanijos „Yukos“, su kuria vėliau susidorojo Vladimiras Putinas, vadovas Michailas Chodorkovskis 1997 m. interviu apibūdino tuometinę politinę sistemą kaip geriausią verslo šaką:  „Politika yra pelningiausia verslo sritis Rusijoje. Ir taip bus amžinai.“ Šie žodžiai puikiai atspindi tuometinio ekonominio elito turėtą įtaką valdžios atstovams bei veikusios sistemos bruožus.

Vladimiro Putino valdymo modelis transformavo sistemą ir ekonominio elito – oligarchų – dominavimą neutralizavo teisinėmis ir prievartinėmis priemonėmis priversdamas daugelį oligarchų parduoti savo verslus ir pasitraukti į užsienį, nuteisiant ir įkalinant juos, daliai suteikiant galimybę likti versle išreiškiant absoliutų lojalumą V. Putinui. Taip jau 2005 m. penkioms stambiausioms esminių Rusijos ekonomikos šakų įmonėms, bendrai kuriančioms trečdalį šalies vidaus produkto, vadovavo V. Putino statytiniai iš politinės aplinkos. Nors Rusijos politinė sistema – lyg uždara dėžė, apie kurios turinį galima daug spekuliuoti, tačiau ne žinoti iki galo, daugelis mokslininkų aiškina, kad būtent įsigalėjusi buvusių jėgos struktūrų – silovikų – grupė turėjo didelę ar net didžiausią, įtaką Rusijos politikai visą pokomunistinį laikotarpį.

Rusijos elitą tyrinėjanti Olga Krištanovskaja pademonstruoja, kad silovikų skaičius tarp politinio elito tik augo: jei 1993 m. jie sudarė vos 11 proc. vadinamojo elito, tai 2008 m. valdant V. Putinui – jau 31 proc.  Jėgos struktūrų atstovų tarp elito sumažėjo Dmitrijaus Medvedevo valdymo metu, kadangi jis siekė į valstybės aparatą įtraukti daugiau jaunų žmonių, tačiau prasidėjus trečiajam V. Putino prezidentavimo laikotarpiui, silovikų skaičius vėl smarkiai išaugo iki net 47 proc. 2014-aisiais.

2016 m. liepos pabaigoje įvykę pareigybiniai perstumdymai parodo KGB/FSB sistemos atstovų stiprėjimo tąsą, pavyzdžiui, Kaliningrado srities gubernatoriumi tapo buvęs V. Putino apsauginis Jevgenijus Ziničevas, o Federalinei muitinės tarnybai vadovauti paskirtas dabartinio Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus, buvusio FSB vadovo Nikolajaus Patruševo bendražygis Vladimiras Bulavinas.

Nepaisant augančios asmenų, kylančių iš įvairių galios ir saugumo struktūrų, įtakos išaugimo, V. Putino sistemoje visuomet milžinišką įtaką turėjo artimiausias jo bendražygių ratas: dar iki SSRS griūties kartu su KGB dirbę bičiuliai (ypač kartu tarnavę Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) ar ankstyvuoju pokomunistinės Rusijos laikotarpiu dirbę Sankt Peterburge (vadinamoji „Sankt Peterburgo mafija“).

Todėl iki pastarųjų metų Vladimiras Putinas buvo laikomas moderatoriumi tarp įvairių skirtingų intereso grupių, kuris nors ir turi sprendimo galią, ja dalinasi su artimiausiais savo bendražygiais: premjeru D. Medvedevu, „Rosneft“ vadovu Igoriu Sečinu, verslininkais broliais Rotenbergergais ar Genadijumi Timčenko bei kitais. Tačiau per pastaruosius metus net trys vidinio rato nariai buvo eliminuoti: tai buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas, prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Ivanovas. Visi trys buvo laikomi artimiausiais V. Putino bendražygiais, kurie turėjo savo atskirą vaidmenį Rusijos valdžios vertikalėje.

V. Jakunino eliminavimas buvo siejamas su kitų grupių įtakos išaugimu, o pasiūlytą Kaliningrado gubernatoriaus vietą traktavęs kaip įžeidimą, dabar jis yra savotiškame „egzilyje“ – Berlyne kuria analitinį centrą. Tačiau po to, kai įtakingas pareigas prarado ir Viktoras Ivanovas, ir net anksčiau būsimu Putino įpėdiniu laikytas Sergejus Ivanovas, pradėta kalbėti apie naują Rusijos politikos etapą.

Šie galios perstumdymai artimiausioje V. Putino aplinkoje signalizuoja, kad prezidento iniciatyva į valdančiojo elito tarpą įtraukiama vis daugiau jo valdymo metais sistemoje užaugusių jaunų veikėjų, pakeičiant jais senuosius bendražygius.

Daugiausia dėmesio sulaukęs naujasis V. Putino paskyrimas – S. Ivanovą Prezidento administracijos vadovo poste pakeitęs Antonas Vaino, iki tol buvęs protokolo pareigūnu. Netrukus po paskyrimo A. Vaino pradėtas laikyti realiu kandidatu į Rusijos ministro pirmininko pareigas po 2018 m. prezidento rinkimų, per tą laiką jis gali būti atsakingas už naujos kartos technokratų, dirbančių sistemai ir visiškai lojalių V. Putinui, parengimą. Panašiu keliu į elito viršūnę pateko ir D. Medvedevas, kuris prieš tai dirbo centrinėje vyriausybėje, prezidento administracijoje ir buvo „ruošiamas“ svarbioms pareigoms valdžios vertikalėje.

Kol kas šiuos paskirtus pareigūnus sunku priskirti kuriai nors Rusijoje veikiančių elito grupių, tačiau jie leidžia brėžti pokyčių tendencijas V. Putino galios vertikalėje. Šiuo metu jie labiau laikytini sistemos produktu, nei joje realią turinčiais subjektais. Darant prielaidą, kad šie pareigūnai ruošiami tapti naujuoju V. Putino sistemos politiniu elitu, per artimiausius metus pamatysime, ar jie iš savo funkcijas atliekančių pareigūnų virs į savotišką „politbiurą“ pretenduojančiais asmenimis.

Vis daugiau svarbių pareigų užima vidutinės kartos technokratai, karjerą padarę V. Putino valdymo laikotarpiu. Jie – ne politikos formuotojai, o vykdytojai. Ypač lojalūs vykdytojai. Ir nors elito grupės išlieka pagrindiniu Rusijos politinės sistemos veikėju, vis daugiau ženklų rodo apie Rusijos prezidento ambicijas sukurti kuo didesnį vien tik jam pavaldžių ir lojalių žmonių tinklą ir taip galbūt judėti vienasmenio valdymo modelio link.

Žala valstybei

„Galima tvirtai teigti, kad tokia nusikalstama Darbo partijos veikla pavojinga ne tik dėl to, kad padarė turtinę žalą valstybei, bet visų pirma tokia partijos veikla kėlė grėsmes valstybei ir visuomenei, sunkias pasekmes kėlė visai politinei sistemai“, – pirmadienį per Aukščiausiojo Teismo posėdį sakė prokuroras.

Aukščiausiasis Teismas tęsė proceso dalyvių kasacinius skundus Darbo partijos byloje, baigta klausyti prokuroro kalba.

Pasak S.Versecko, akivaizdu, kad Darbo partija, gaudama nelegalių lėšų iš neteisėtų šaltinių, nesąžiningai elgėsi prieš kitas partijas, tai galėjo turėti įtakos 2004 metais vykusių Seimo rinkimų rezultatams.

Per šiuos rinkimus Darbo partija gavo 39 mandatus – daugiausiai iš visų partijų.

Bylą pirmąja instancija išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2013 metų liepą nuosprendžiu yra konstatavęs, kad Darbo partija nuolat gaudavo pajamas, kurias slėpė, pajamų šaltinius įvardijo kodais, o neteisėtos pajamos nebuvo deklaruojamos valstybės institucijoms. Tokiais veiksmais buvo slepiami partijos rėmėjai, išvengta finansuotojų kontrolės. Taip pat nustatyta, kad iš neoficialių lėšų 2004 metais finansuota dalis rinkimų kampanijos.

Prokuroro vertinimu, kadangi pajamų šaltiniai buvo sąmoningai slepiami, tai leidžia daryti išvadą, kad lėšos gautos iš neteisėtų šaltinių. S.Verseckas taip pat pažymėjo, kad partijos neteisėtai gautų lėšų dalis buvo gerokai didesnė už teisėtai gautų lėšų dalį.

Kaip pavyzdį prokuroras nurodė, kad 2006 metais Darbo partija deklaravo 1 mln. litų išlaidų, tačiau nuslėpė apie 5 mln. litų pajamų ir beveik tiek pat pajamų bei išlaidų.

Prokuroras tvirtino, kad švelnesnes bausmes Darbo partijos byloje skyręs ir atmetęs kaltinimus dėl sukčiavimo Apeliacinis teismas nesivadovavo susiformavusia teismine praktika. S.Versecko manymu, teismas, palikdamas nenagrinėtus „Sodros“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinius, padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus.

S.Verseckas sako, kad padarytus pažeidimus ištaisyti galima tik bylą grąžinus iš naujo nagrinėti Apeliaciniam teismui.

Apeliacinis teismas vasario mėnesį Darbo partijos įkūrėją Viktorą Uspaskichą, tuometinį parlamentarą Vytautą Gapšį ir buvusią finansininkę Mariną Liutkevičienę pripažino kaltais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo.

V.Uspaskichui skirta 6,8 tūkst. eurų bauda, V.Gapšys nubaustas 3,6 tūkst. eurų, M.Liutkevičienė – 5,7 tūkst. eurų baudomis. V.Uspaskichas ir V.Gapšys baudas jau sumokėjo, M.Liutkevičienei teismas leido baudą sumokėti per dvejus metus.

Aukščiausiajam Teismui taip pat pateikti juridinio asmens Darbo partijos atstovo buvusio pirmininko Valentino Mazuronio, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento direktoriaus Mariaus Žemgulio, nuteistųjų V.Uspaskicho, V.Gapšio ir M.Liutkevičienės kasaciniai skundai.

Neigia sąsajas

Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byloje nuteistas buvęs Seimo narys V. Gapšys sako, kad jis neturėjo jokio ryšio su partijos buhalterine apskaita ir nebuvo už ją atsakingas.

V.Gapšys pirmadienį kalbėjo Aukščiausiojo Teismo posėdyje, nagrinėjant šio nuteistojo, taip pat kitų proceso dalyvių skundus partijos baudžiamojoje byloje.

„Tiek Nijolė Steponavičiūtė, tiek Virginija Jagminaitė savo parodymuose nurodo, jog ataskaitos apie buhalterinę apskaitą buvo teikiamos Viktorui Uspaskichui ir Vitalijai Vonžutaitei, bet ne man. Tai rodo, kad aš neturėjau ryšio su partijos buhalterine apskaita, už ją niekada nebuvau atsakingas“, – sakė V.Gapšys.

Jis vienintelis iš nuteistųjų pirmadienį atvyko į teismo posėdį.

Šiemet vasarį V.Gapšys su Darbo partijos įkūrėju V.Uspaskichu ir buvusia finansininke Marina Liutkevičiene buvo pripažinti kaltais dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. V.Gapšiui inkriminuotas padėjėjo vaidmuo, jam skirta 3,6 tūkst. eurų bauda, ją politikas jau sumokėjo.

V.Gapšys teigė, kad turi būti panaikinti jam paskelbti tiek Vilniaus apygardos, tiek Apeliacinio teismo nuosprendžiai.

„Aš suprantu, kad byla sudėtinga ne vien dėl savo apimties, bet ir dėl didelio žiniasklaidos dėmesio, tačiau nemanau, kad dėl to turėtų kitaip taikomos teisės normos“, – sakė V.Gapšys.

Jis Aukščiausiajam Teismui taip pat skundžiasi dėl esą pažeistos jo teisės į gynybą perkvalifikuojant veiksmus.

Galutinė nutartis

Bylą nagrinėja mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko, Birutės Janavičiūtės ir Sigitos Rudėnaitės.

„Šioje byloje keliamas teisės taikymo klausimas dėl reorganizuoto juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, civilinio ieškinio, dotacijos sprendimo gali būti reikšmingas teismų praktikai tiek baudžiamosiose, tiek ir civilinėse bylose“, – teigiama teismo nutartyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis bus galutinė ir neskundžiama.

Bylos duomenimis, 2004-2006 metais į oficialią Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta 24 mln. 297 tūkst. 626,06 lito (7 mln. 37 078,91 euro) pajamų ir 14 mln. 727 tūkst. 63,21 lito (4 mln. 265 tūkst. 252,32 euro) išlaidų, susijusių su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pakeitimu.

Generalinė prokuratūra siekia, kad „darbiečiai“ būtų nuteisti ne tik dėl „juodosios buhalterijos“, bet ir dėl sukčiavimo, kad baudžiamoji atsakomybė būtų pritaikyta ne tik minėtiems asmenims, bet ir juridiniam asmeniui – Darbo partijai, nepaisant to, kad ji buvo reorganizuota.

Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu susiformavusi elitų sistema buvo grįsta oligarchija, o didžiausią įtaką paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje turėjo vadinamoji „septynių bankininkų“ grupė, kuri kontroliavo maždaug 50 proc. visos Rusijos ekonomikos. Ekonominis elitas, privatizavęs svarbiausias ūkio šakas, galėjo atlikti savarankišką vaidmenį ir turėjo įtaką politikai, kas paskutiniais B. Jelcino valdymo metais pasižymėjo itin ryškia jo sprendimams daroma įtaka.

Tuometinis oligarchas, naftos kompanijos „Yukos“, su kuria vėliau susidorojo Vladimiras Putinas, vadovas Michailas Chodorkovskis 1997 m. interviu apibūdino tuometinę politinę sistemą kaip geriausią verslo šaką: „Politika yra pelningiausia verslo sritis Rusijoje. Ir taip bus amžinai.“ Šie žodžiai puikiai atspindi tuometinio ekonominio elito turėtą įtaką valdžios atstovams bei veikusios sistemos bruožus.

Vladimiro Putino valdymo modelis transformavo sistemą ir ekonominio elito – oligarchų – dominavimą neutralizavo teisinėmis ir prievartinėmis priemonėmis priversdamas daugelį oligarchų parduoti savo verslus ir pasitraukti į užsienį, nuteisiant ir įkalinant juos, daliai suteikiant galimybę likti versle išreiškiant absoliutų lojalumą V. Putinui.

Taip jau 2005 m. penkioms stambiausioms esminių Rusijos ekonomikos šakų įmonėms, bendrai kuriančioms trečdalį šalies vidaus produkto, vadovavo V. Putino statytiniai iš politinės aplinkos. Nors Rusijos politinė sistema – lyg uždara dėžė, apie kurios turinį galima daug spekuliuoti, tačiau ne žinoti iki galo, daugelis mokslininkų aiškina, kad būtent įsigalėjusi buvusių jėgos struktūrų – silovikų – grupė turėjo didelę ar net didžiausią įtaką Rusijos politikai visą pokomunistinį laikotarpį.

Rusijos elitą tyrinėjanti Olga Krištanovskaja pademonstruoja, kad silovikų skaičius politinio elito sluoksniuose tik augo: jei 1993 m. jie sudarė vos 11 proc. vadinamojo elito, tai 2008 m. valdant V. Putinui – jau 31 proc. Jėgos struktūrų atstovų elito tarpe sumažėjo D. Medvedevo valdymo metu, kadangi jis siekė į valstybės aparatą įtraukti daugiau jaunų žmonių, tačiau prasidėjus trečiajam V. Putino prezidentavimo laikotarpiui silovikų skaičius vėl smarkiai išaugo iki net 47 proc. 2014-aisiais.

2016 m. liepos pabaigoje įvykę pareigybiniai perstumdymai parodo KGB/FSB sistemos atstovų stiprėjimo tąsą, pavyzdžiui, Kaliningrado srities gubernatoriumi tapo buvęs V. Putino apsauginis Jevgenijus Ziničevas, o Federalinei muitinės tarnybai vadovauti paskirtas dabartinio Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus, buvusio FSB vadovo Nikolajaus Patruševo bendražygis Vladimiras Bulavinas.

Iki pastarųjų metų Vladimiras Putinas buvo laikomas moderatoriumi tarp įvairių skirtingų intereso grupių, kuris nors ir turi sprendimo galią, ja dalinasi su artimiausiais savo bendražygiais – vadinamuoju vidiniu ratu. Tačiau per pastaruosius metus net trys vidinio rato nariai buvo eliminuoti: tai buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas, prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Ivanovas. Visi trys buvo laikomi artimiausiais Putino bendražygiais, kurie turėjo savo atskirą vaidmenį Rusijos valdžios vertikalėje.

Jakunino eliminavimas buvo siejamas su kitų grupių įtakos išaugimu, o pasiūlytą Kaliningrado gubernatoriaus vietą traktavęs kaip įžeidimą, dabar jis yra savotiškame „egzilyje“ – Berlyne kuria analitinį centrą. Tačiau po to, kai įtakingas pareigas prarado ir Viktoras Ivanovas, ir net anksčiau būsimu Putino įpėdiniu laikytas Sergejus Ivanovas, pradėta kalbėti apie naują Rusijos politikos etapą.

Vis daugiau svarbių pareigų užima vidutinės kartos technokratai, karjerą padarę Putino valdymo laikotarpiu. Jie – ne politikos formuotojai, o vykdytojai. Ypač lojalūs vykdytojai. Ir nors elito grupės išlieka pagrindiniu Rusijos politinės sistemos veikėju, vis daugiau ženklų rodo apie Rusijos prezidento ambicijas sukurti kuo didesnį vien tik jam pavaldžių ir lojalių žmonių tinklą.

Partijos nario mokestis sudaro tik nedidelę partijų pajamų dalį, o siekiant užtikrinti skaidresnę jų veiklą, partijas būtina finansuoti ir valstybės lėšomis. Taip sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Mažvydas Jastramskis.

LRT Radijo klausytoja Onutė iš Klaipėdos domisi, ar pajamų, surenkamų iš partijos nario mokesčio, neužtenka partijai išlaikyti.
„Norėčiau sužinoti, ar partijų nariai moka partinį mokestį? Jeigu moka, tai kodėl partijoms skiriama lėšų iš valstybės biudžeto, juk dauguma žmonių nenorėtų, kad iš jų pinigų būtų remiamos partijos“, – svarsto Onutė.
TSPMI dėstytojas sako, kad narystės mokestis partijose mokamas ir tradiciškai Vakarų Europoje tai yra vienas iš pagrindinių partijų pajamų šaltinių.

„Ten tokia tradicija atsirado nuo XIX a. pab. – XX a. pr., kai masiškai buvo steigiamos partijos. Tačiau nario mokestis nėra toks, kad partija galėtų išsilaikyti ar daug lėšų iš to skirti savo gyvavimui, tai daugiau socialdemokratinių partijų dalykas“, – aiškina politologas.
Jo teigimu, jeigu žiūrėtume į dabartinių Lietuvos partijų finansines ataskaitas, pateiktas Vyriausiajai rinkimų komisijai, tai maždaug 10 proc. Lietuvos socialdemokratų partijos pajamų sudaro būtent minėtas nario mokestis.

„Kitos partijos taip pat turi narystės mokestį, bet jis sudaro kuklesnę partijų pajamų dalį: Tėvynės sąjungos – tik apie 2 proc.,  Liberalų sąjūdžio – per 4 proc. ir t. t.“, – tikina M. Jastramskis.

Politologo žodžiais, dalis partijos narių turi partijos bilietą, bet neįsitraukia į jos gyvenimą, todėl nebūtų teisinga prašyti didelio nario mokesčio.

M. Jastramskis pažymi, kad narystė partijose tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje yra sumažėjusi. „Vidutiniškai partijų nariais Europoje yra 4–5 proc. gyventojų, pas mus tas skaičius – arti 3 proc. Jis nėra blogas, bet vis tiek mažas rodiklis“, – mano politologas.

Todėl, TSPMI dėstytojo manymu, jeigu norima partijas, kaip demokratines institucijas, apsaugoti nuo didelės verslo įtakos ir nešvarių pinigų, reikia jas finansuoti ir iš valstybės biudžeto. „Finansų reguliavimas per valstybę yra įsitvirtinęs demokratiniame pasaulyje kaip būdas, kad partijų veikla būtų skaidresnė“, – tvirtina M. Jastramskis.

Paaukoti savo partijos narių įdirbį ir užleisti vietą sąraše ateinančiam garsiam vardui yra trumparegiška, mano politikos apžvalgininkė Jurga Tvaskienė. Politologas Vytautas Dumbliauskas teigia, kad politikas, norėdamas išlikti, turi ieškoti komandos: „Politikoje po vieną nepažaisi. Tik tokie politikai kaip Julius Veselka galėdavo išsikelti patys ir laimėti be konkurencijos.“

Parlamentaras Andrius Mazuronis šių metų sausį paliko partiją „Tvarka ir teisingumas“ (TT) bei TT frakciją Seime. Tuomet teigęs, kad neatmeta galimybės apskritai trauktis iš politikos, balandį jis prisijungė prie Liberalų sąjūdžio (LS). Kaip vertinti ateivius iš kitų partijų, ir kokią vietą A. Mazuronis galėtų ir turėtų užimti LS?

Turi pagrindo piktintis

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Dumbliauskas teigia, kad dėl to spręs liberalai, tačiau vietos pirmame sąrašo dešimtuke A. Mazuronis esą neturėtų tikėtis. „LS turi savų žmonių, kurie dirba partijoje, tai už ką jam vieta dešimtuke? Manau, partijoje dėl to kiltų pasipiktinimas. Žinoma, A. Mazuronis gali pasireikšti dabar būdamas Seime, frakcijoje. Visiškai įmanoma, kad patys partijos nariai netgi norės, kad jis būtų pirmame dešimtuke, bet tikrai ne už kažkokius nuopelnus, kuriuos jis turėjo R. Pakso partijoje“, – mano V. Dumbliauskas.

Savo ruožtu ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius primena, kad LS nemažai savo lyderių yra išsiuntęs į aukštus postus savivaldybėse bei Europos Parlamente (EP): „Eiliniams partijos nariams netgi reikia, kad partiją į rinkimus vestų ryškūs lyderiai – taip sukuriamos vietos parlamente mažiau ryškioms asmenybėms. Jie, racionaliai siekdami savo interesų, galėtų sutikti užleisti poziciją pirmosiose gretose ką tik atėjusiam blizgiam lyderiui.“

Pasak V. Dumbliausko, A. Mazuronio atėjimas į LS pastariesiems tikrai nepakenks, nes „šis politikas turi duomenų“. „A. Mazuronis turi galimybių patekti į partijos elitą, nors ten tokių kaip jis jaunų, protingų, gabių vaikinų ir merginų yra sočiai“, – tęsia MRU docentas.

Politikos apžvalgininkė J. Tvaskienė svarsto, kad senbuviai partijoje turi pagrindo piktintis, jei nauja asmenybė staiga gauna išskirtines sąlygas. „Nebent būtų taip, kad partija pati nėra užsiauginusi lyderių, ką savo elgesiu bandė demonstruoti konservatoriai – pažiūrėkite, kiek jie ieškojo kandidato  tiesioginiuose mero rinkimuose sostinėje. Taip pat galime prisiminti istoriją su Remigijumi Aču, kuris išdidžiai trenkė partijos „Tvarka ir teisingumas“ durimis, bet paaiškėjo, kad didele asmenybe jis greičiausiai laikė tik pats save, nes kitos organizacijos jo nepanoro“, – LRT.lt kalbėjo J. Tvaskienė.

Pavyzdžių, kai parlamentarai vieną partiją keičia kita, Lietuvos politinėje padangėje netrūksta. Štai 2002-aisais, iki tol buvęs socialdemokratu, Rimantas Jonas Dagys prisijungė prie Tėvynės sąjungos. „R. J. Dagys atėjo iš visiškai kitos politinės stovyklos. Žmogus, matyt, neatrado savęs socialdemokratų srovėje, ir dabar geriau jaučiasi su konservatoriais“, – teigia V. Dumbliauskas.

Tuo metu 2011-aisiais Artūras Paulauskas kartu su visa Naująją sąjunga prisijungė prie Darbo partijos (DP) ir tapo vienu iš 14-os Darbo partijos pirmininko pavaduotojų. „A. Paulauskas neturėjo kur dingti. Turėdamas įspūdingą biografiją, galėjo dirbti teisininku, bet labai norėjo būti politiku. Kai kurie Naujosios sąjungos nariai labai pyko dėl šio prisijungimo, buvo nenorinčių prisijungti ar einančių į Darbo partiją sukąstais dantimis, nes jiems DP nebuvo prie širdies“, – LRT.lt pasakoja V. Dumbliauskas.

Paminklas R. Paksui 

Vis dėlto perėjūnai iš partijos į partiją turi ir kelrodžių žvaigždžių Lietuvos politinėje padangėje. LRT.lt primena, kad vienu iš Tėvynės sąjungos lyderių (valdybos pirmininku) 1999 metų vasarą tapęs Rolandas Paksas per „Mažeikių naftos“ ir "Williams" istoriją su trenksmu paliko šios partijos gretas, o jau tų pačių metų gruodį buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. R. Pakso vadovaujama ši partija puikiai pasirodė 2000 m. Seimo rinkimuose.

„Iki prezidento rinkimų R. Paksas buvo vienas perspektyviausių, jei ne pats perspektyviausias jaunosios kartos politikas. Iki „Williams“ istorijos jį vertino Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, tokį politiką savo gretose norėjo turėti ir kitos partijos. Be to, R. Paksas pas liberalus atėjo ant didžiulio populiarumo bangos – tuo metu, kai jis atsisakė pasirašyti tą sutartį su „Williams“, jo reitingai buvo šokę iki debesų. Turbūt nė vienas kitas politikas tokio šuolio pakartoti negalėtų“, – svarsto politikos apžvalgininkė J. Tvaskienė.

Politologas V. Dumbliauskas juokauja, kad liberalai R. Paksui turėtų pastatyti paminklą, nes dėl jo esą Liberalų sąjunga tapo parlamentine partija: „R. Paksas tapo širdžių premjeru, kai nepasirašė tos sutarties. Lietuvos liberalų sąjunga buvo kaip diskusijų klubas, neturėjo šansų patekti į Seimą, o R. Paksas juos kaip balionas įnešė į parlamentą. Vėliau ši partija suskilo, bet turėjo parlamentine tribūną“, – primena MRU docentas.

Demoralizuoja kitus narius

Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologė Ainė Ramonaitė sako, kad tokia praktika, kai politikai keičia vieną partiją kita, kitose šalyse yra pasitaikanti, bet idėjiškai neteisinga.

„Kai kuriose šalyse, jei žmogus išrenkamas pagal vienos partijos sąrašą, instituciškai yra įtvirtintas draudimas pereiti iš vienos partijos į kitą. Yra įtvirtintos nuostatos, kad, jei išeini iš savo partijos, su kuria buvai išrinktas, prarandi mandatą“, – dėsto A. Ramonaitė.

Politologės teigimu, partinei sistemai tokie perėjimai trukdo ir tam tikra prasme net demoralizuoja kitus partijos narius. „Mūsų partijų kilmė yra kitokia nei Vakaruose.  Lietuvos partijos neturi ryškaus idėjinio identiteto, yra atsiradusios kaip žmonių komanda, todėl natūralu, kad, jei su komanda nesutari, ieškai kitos“, – aiškina A. Ramonaitė.

MRU docentas V. Dumbliauskas taip pat teigia, kad politikoje mažai ką gali pasiekti būdamas vienas – tai esą kolektyvinis žaidimas. „Jei vyrai renkasi į sporto salę, reikia, kad ateitų bent keturi vyrai ir galėtų žaisti du prieš du. Politikoje yra mažai išimčių, tik tokie politikai kaip J. Veselka galėdavo išsikelti patys ir laimėti be konkurencijos. J. Veselka buvo ryški asmenybė, sugebėjo liaudiškai kalbėti, buvo išsilavinęs, rasdavo bendrą kalbą ir su kaimo žmonėmis. Jei politikoje nori likti, turi ieškoti komandos“, – įsitikinęs politologas.

Kaip teigia politologas V. Vobolevičius, tai, kad Lietuvoje perėjimų yra gana daug, atspindi faktą, jog mūsų šalyje partinė disciplina yra gana silpna. „Politinės partijos Lietuvoje nėra tokios, kaip būdinga kitose parlamentinėse sistemose Europoje. Bet tokia situacija yra ne tik pas mus, o visoje Rytų Europoje“, – LRT.lt teigė ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas.