Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“, supažindinančią lankytojus su šios žymios klasicizmo laikotarpio asmenybės gyvenimu Italijoje ir Lietuvoje bei plačiu kūrybos spektru.

„Paroda yra muziejaus duoklė didžiajam profesionaliosios dailės pradininkui Lietuvoje P. Smuglevičiui, kurio 275-ųjų metinių šventimo iškilmes pernai rudenį sutrikdė COVID-19 pandemija, todėl parodos atidarymas buvo perkeltas į gegužę. Taip pat tai pirmas žingsnis atsinaujinančios Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijos link, – sako LNDM direktorius Arūnas Gelūnas. – Tikimės, kad lankytojai bus maloniai nustebinti originalia ir šiuolaikiška architektūra, kurią šiai parodai kūrė talentingi architektai Arūnas Biekša ir Eglė Matulaitytė.“

P. Smuglevičius užima ypatingą vietą Lietuvos dailės istorijoje, pažymi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje jis buvo vienas populiariausių ir labiausiai vertinamų vietinės kilmės dailininkų, savo išsilavinimu ir profesiniu pasirengimu lenkęs daugelį amžininkų.

P. Smuglevičius buvo švietėjiško klasicizmo atstovas, aktyvus ir pažangus savo krašto pilietis. Įsitikinimus dailininkas drąsiai reiškė per savo kūrinius, jais siekė formuoti tautiečių savimonę, politines nuostatas, kelti tautos kultūrą, estetiškai ją auklėti. Vadovaudamas Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedrai, P. Smuglevičius ne tik parengė pirmą vietinių dailininkų kartą, bet ir reikšmingai prisidėjo prie profesionaliosios dailės sampratos ugdymo, sudarė prielaidas tolesnei dailės žanrų plėtotei – P. Smuglevičius ir jo mokiniai kūrė jau ne tik portretus ir altorių paveikslus, vyravusius Lietuvos baroko dailėje, bet ir antikines, istorines, buitines kompozicijas, peizažus.

Kaip kūrėjas, P. Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas, sakoma LNDM pranešime. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, jie rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta.

„Šios parodos tikslas – lankytojus supažindinti su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba iš arčiau, – pasakoja parodos kuratorė Dalia Tarandaitė. – Parodos ekspozicija pradedama dailininko šeimai skirta sale, pristatančia meninę aplinką, kurioje P. Smuglevičius augo ir brendo. Toliau rodomos Romos laikotarpiu sukurtos antikinių paminklų kopijos ir savarankiškos kompozicijos. Didžiąją parodos dalį sudaro P. Smuglevičiaus kūriniai, sukurti dailininkui grįžus į tėvynę. Jie suskirstyti temomis ir žanrais, leidžiančiais atskleisti P. Smuglevičiaus kūrybinių interesų platumą ir jo įtaką tolesnei Lietuvos dailės raidai. Viena iš baigiamųjų parodos salių skirta pedagoginiam darbui ir dailininko mokiniams.“

Pasak parodos kuratorės, tolimą epochą priartinti ir P. Smuglevičiaus kūrybą suprasti padės prie daugelio kūrinių teikiami trumpi aprašymai ir ekspoziciją papildanti vaizdo medžiaga.

Paroda veiks iki šių metų spalio 6 d.

Kitas, iki šiol buvęs brangiausiai įkainotas lietuviško meno kūrinys, - Antano Samuolio (1899-1942) „Liga“ aukcione vėl ieškos pirkėjo ir tikrins meno rinkos galimybes.

„Šis aukcionas skyrėsi nuo ankstesnių savo struktūra - praėjusią savaitę sėkmingai baigėsi pirmoji jo dalis, skirta lietuviško dizaino objektams, o kitą savaitę pasitinkame antrąją dalį, skirtą lituanistinei vaizduojamajai dailei. Šios dalies aukciono kolekcija suskirstyta į devynias temas, o iš viso ją sudaro 150 lotų. Iš pirmo žvilgsnio tai - įprasti kūriniai: tapyba ir grafika, skulptūros, kartografija ir kitos kolekcinės lituanistinės vertybės, tačiau tarp jų yra tokių retenybių, kad vien dėl to LVII Vilniaus aukcioną galima pavadinti tiesiog istoriniu“, - sako Vilniaus aukciono vadovė Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Pati didžiausia šio aukciono pažiba - P. Smuglevičiaus akvarelė „Romos visuomenė lanko Tito griuvėsius“, tapusi titulinio Romos antikvaro ir leidėjo L. Mirri išleisto Nerono Aukso rūmų (klaidingai vadintų Tito termomis) freskų albumo „Vestigia delle Terme di Tito“ titulinio lapo pirmavaizdžiu. 1775 m. tapytoje akvarelėje įamžintas istorinis momentas - Romos visuomenės apsilankymas tuomet Eskvilino kalvose atrastų rūmų kasinėjimų teritorijoje.

„Piešinio pobūdis, atlikimo profesionalumas, kruopštumas ir detalumas rodo, kad tai tikrai Smuglevičiaus rankos piešinys. Tą liudija ir signatūra lapo apačioje centre“, - teigia darbo ekspertizę atlikusi Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Janonienė.

Yra žinoma, kad L. Mirri vadovaujami Romos Eskvilino kalvos archeologiniai tyrimai vyko nuo 1774 m. gruodžio iki 1776 m. kovo mėn. 1775 m. balandį pasirodžiusiame leidinyje „Antologia Romana“ buvo aprašyti keturi iš visų šešiolikos čia rastų kambarių, kurių sienas ir skliautus dengė tapyba bei stiuko ornamentai. Atkasti interjerai dviem dienoms buvo atverti Romos publikai, o kol žmonės grožėjosi atkastomis freskomis, P. Smuglevičiui ir architektui Vincenzo Brenna (1745-1820) buvo pavesta atlikti meninę dokumentaciją ir užfiksuoti vaizdus. Vėliau grafikas Marco Carloni (1742-1796) juos išraišė oforto technika ir paruošė minėtam albumui. Šalia vario graviūrų leidinio L. Mirri išleido de luxe „Vestigia delle Terme di Tito“ leidimą su originaliomis P. Smuglevičiaus akvarelėmis, kurios yra itin retos. Kelios jų iš šio leidimo yra saugomos tokiuose muziejuose kaip Paryžiaus Luvras ar Sankt Peterburgo Ermitažas.

Šį retą P. Smuglevičiaus kūrinį LVII Vilniaus aukcione lydi ir dvi pagal jo piešinius sukurtos M. Carloni graviūros, 1912 m. Juozapo Zavadskio 500 egzempliorių numeruotu tiražu išleistas leidinys „Vilnius prieš 100 metų Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse“ bei lenkakalbių Lietuvos menininkų palikimo puokštė, kurioje galima rinktis ir įstabų Mikalojaus Konstantino Čiurliono mokytojo Kazimiero Stabrausko (1869-1929) kūrinį „Vandens lelijos (Jono Okunios parko tvenkinyje)“, ir grafų Tiškevičių dvaro tapybos meistro Kazimiero Mordasevičiaus (1859-1923) „Merginos portretą“, ir Stanislovo Bohušo-Siestšencevičiaus (1869-1927) Vilniaus turgų scenas, ir daugybę kitų.

Aukciono intrigą kurstys ir lietuviškų aukcionų istorijoje brangiausiai įkainotas meno kūrinys - vieno reikšmingiausių XX a. I p. tapytojų, arsininko Antano Samuolio (1899-1942) alegorinė kompozicija „Liga“, grįžusi iš naujo pasitikrinti savo vertės ir galimybių meno kūrinių rinkoje. Ji kartu su dar šešiais dailininko atrinktais darbais buvo eksponuojama 1932 m. surengtoje pirmojoje ARS parodoje. Artimą ryšį su kūrėjo rodo ir faktas, kad būtent šį paveikslą dailininkas yra atvaizdavęs ir kitame savo darbe „Mano kambarys“.

Be minėtų, LVII Vilniaus aukciono antrosios dalies rinkinį puošia ir visų laikų perkamiausių autorių vardai, tai - Kazys Šimonis, Vytautas Kasiulis, Jonas Čeponis, Adomas Galdikas, Zigmas Petravičius ir kiti.

1784 m. dailininkas grįžo į Varšuvą, įsteigė privačią dailės dirbtuvę. 1785 m. dailininkas lankėsi Vilniuje, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio užsakymu nutapė paveikslus rekonstruojamai Vilniaus katedrai. 1797 m. tapo Vilniaus universiteto steigiamos Piešimo ir tapybos katedros profesoriumi ir visam laikui persikėlė į Vilnių.

Galerijoje „Kunstkamera“ rengiamoje parodoje „Domus Aurea” nusikeliama į P. Smuglevičiaus kūrybos laikotarpį Romoje. Šio etapo sukurti kūriniai nėra plačiai tyrinėti ir eksponuoti.

P. Smuglevičius tapo vienu garsiausių lietuvių dailininkų, gavusių ATR karaliaus S. A. Poniatovskio protekciją ir remiamų LDK iždo, – jis nuo 1975 m. mokėsi Šv. Luko akademijoje Romoje, kur nuo pat pradžių pasižymėjo kaip ypatingai gabus studentas ir, popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse, pelnė I premiją. Šv. Luko akademijoje P. Smuglevičius kūrė tuo metu nauju ir dominuojančiu neoklasicizmo stiliumi. Tai tapo paskata ir P. Smuglevičiaus išgarsėjimui. Tuo metu, esant dideliam susidomėjimui senovės Antikos istorija, Romoje buvo griežtai saugomas bet koks senovės artefaktų išvežimas, todėl daug keliautojų ir mokslininkų plūdę į Romą siekė įsigyti bent neseniai sukurtą meno kūrinį. Be to, Romoje buvo leidžiama laisvai prieiti prie archeologinių kasinėjimų ir dailininkai galėdavo kurti iš natūros. Tai lėmė ir Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybos stilių. Vertinamas kaip piešėjas ir tapytojas, P. Smuglevičius suartėjo ir bendradarbiavo su archeologais, antikvarais ir kolekcionieriais (Winckelmannu, Jamesu Byresu), patraukė iliustruotų knygų ir grafikos atspaudų leidėjų dėmesį.

Vienas reikšmingiausių Romos laikotarpiu sukurtas P. Smuglevičiaus ciklų – tai Tito termų sienų tapybos piešiniai. 1974 metais to meto garsus Romos antikvaras pradėjo vadinamųjų Tito termų atkasimo darbus. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea). Kasinėjimų metu pavyko atidengti sienas ir lubas. Atidengtos freskos susilaukė didelio dėmesio, o jas perpiešti Mirri pakvietė P. Smuglevičių. Iš viso buvo nupiešti 59 sieninės tapybos piešiniai, iš kurių 34 nupaišė Smuglevičius, 20 Smuglevičius kartu su Brenna ir 5 Brenna. P. Smuglevičiui teko ne tik kopijuoti, bet ir papildyti trūkstamas sunaikintų freskų vietas. Piešinius vario plokštelėse išraižė Romos graveris Marco Gregorio Carloni, piešiniai buvo atspausti ir įrišti į albumą Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture (Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba). Tito termų vaizdai greitai nurungė antikinės produkcijos rinką ir tapo bibliografine retenybe Europoje. Kartu albumas atliko didelį vaidmenį propaguojant Antikos motyvus ir kompozicijas visoje Europoje. Albumas išleistas du kartus, planuotas ir trečias albumo išleidimas, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas. Albumo tiražas ir pradinė kaina nėra žinomi, tačiau užfiksuotas faktas, kad 1785 m. pirmasis Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto patarėjas meno klausimais, supažindino monarchą su pastangomis nupirkti Tito termų albumą ir pervežti į Lenkiją, tačiau dėl lėšų stygiaus karalius šio pirkinio atsisakė, tai leidžia daryti prielaidą, kad albumo kaina buvo didelė.

Mirri leidybos darbai išgarsino P. Smuglevičių kaip dailininką, vėliau tai lėmė bendrus darbus su Vatikano muziejumi. Buvo išleistas septynių tomų Popiežiaus Klemenso muziejaus albumas, kur pirmame tome išspausdinti ir P. Smuglevičiaus piešinių raižiniai: Jupiterio žmona Junona, meilės deivė Venera, muzikos mūza Euterpė, elegijos mūza Erata, lyrinės poezijos, šventų himnų ir iškalbos mūza Polyhimnija, Gajaus ir Urano dukra, mūza Mnemosinė, derlingumo deivė Cerera.

Parodoje „Domus Aurea“ eksponuojama 19 atskirų P. Smuglevičiaus raižinių iš Nerono aukso rūmų (Domus Aurea), klaidingai vadintų Tito termomis, albumo, be to, galerijoje bus vienintelė, unikali proga Lietuvoje pamatyti ir visą pilną, originalų Domus Aurea albumo rinkinį. Taip pat parodoje eksponuojamos ir keturios mūzos: Euterpė, Erata, Polyhimnija ir Mnemosinė iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo. Galiausiai parodoje pristatomi ir kitų autorių darbai, inspiruoti antikinio palikimo, artimi P. Smuglevičiaus kūrybos dvasiai.

Paroda „Domus Aurea“ veiks nuo 2016 m. spalio 18 d. iki gruodžio 2 d. galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius).

Galerijos „Kunstkamera“ darbo laikas: I–V 10:00–18:30, VI 12:00–16:00, VII nedirbame.