Paminklas nepapasakos
Dar gerokai prieš tapdamas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytojas Icchokas Meras, gyvendamas Izraelyje, 2004 m. kreipėsi į Lietuvos valdžios atstovus, šviesuomenę, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos žydų bendruomenės vadovus, prašydamas pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.
„Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai, rašto nepažinę, nešę tikrą artimo meilę. Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė“, – sakė jis.
Saugus: Kęstutis dar nenujautė, kokie išbandymai jo laukia gyvenime. Apie 1938 m. (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvų nuotr.)
Priminsime, kad patį I. Merą, kai jo tėvus sušaudė naciai, išgelbėjo ir užaugino lietuviai.
Bėgant laikui Vilniuje, ties Maironio g. 27-uoju namu, buvo atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams nacių okupuotoje Lietuvoje pagerbti. Paminklinis akmuo iki šiol žymi vietą, kurioje turėtų iškilti paminklas žydų gelbėtojams. Tačiau juk pats paminklas nepapasakos kilnių istorijų apie žydus gelbėjusių Lietuvos piliečių atjautą, žūvančiųjų gelbėjimą, nepaisant grėsmės pačių gelbėtojų gyvybei. Išgelbėtųjų istorijų pasakojimu ir jų gelbėtojų paieška nuo 1992 m. užsiėmė Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje įsteigto Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus darbuotojai.
1 625 žydų gelbėtojai
Kaip sakė muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovė Danutė Selčinskaja, šiandien jau sukaupta daugiau kaip 2 tūkst. vardinių Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, kuriose – išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų liudijimai, prisiminimai, fotografijos, laiškai. Žinoma, žydų gelbėtojams buvo sunku tikėtis pagalbos iš kaimynų ar pažįstamų, jie turėjo saugotis įskundimo ar prasitarimo, kurių galėjo atsirasti ir ne iš blogos valios. Nelengvą sprendimą padėti gelbėtojų šeimos dažniausiai priimdavo tik kartu gerai apsvarsčiusios, kadangi savo ir savo vaikų gyvybėmis rizikavo ne vienas žmogus, o visi gelbėtojų šeimos nariai.
Jau tris dešimtmečius Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pristato žydų gelbėtojų kandidatūras Lietuvos valstybės apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Ceremonija vyksta kiekvieną rugsėjį, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Šiais laikais žydų gelbėtojų apdovanojimus iš prezidento rankų jau priima jų, gelbėtojų, vaikai, anūkai, proanūkiai. Per 30 muziejaus veiklos metų jo siūlymu 1 625 Lietuvos žydų gelbėtojai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„Labai norėtume pristatyti minėtam Lietuvos apdovanojimui Kondratavičių ir Vilčinskų šeimas, tačiau privalome patikslinti jau mums žinomų Kęstučio Deltuvo gelbėtojų biografinius duomenis. Deja, neturime jų artimųjų kontaktų, kurie galėtų mums padėti ir priimti apdovanojimus už savo tėvus ar senelius“, – sakė D. Selčinskaja ir prašo padėti surasti minėtų gelbėtojų artimuosius.
Laimingi: J. Deltuvas su žmona Rebeka ir sūneliu Kęstučiu Kaune apie 1934 m. (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvų nuotr.)
Mėnuo kalėjime
Priminsime, kad Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, pristatydamas apdovanoti gelbėtojus, naudojasi ir archyviniais dokumentais, ir rašytiniais prisiminimais, liudijimais – tiek išgelbėtų žmonių, tiek jų gelbėtojų. Šį kartą muziejus ieško žydės Rebekos Kamelskytės-Deltuvienės ir jos vyro lietuvio Juozo Deltuvo sūnaus Kęstučio gelbėtojų – Kondratavičių ir Vilčinskų šeimų palikuonių.
Anot D. Selčinskajos, iš Virbalio kilusi minėta trijų asmenų Deltuvų šeima tarpukariu gyveno Kaune, A. Mickevičiaus g. 1931 m. šeimoje gimė sūnus Kęstutis. 1941 m. birželį vokiečiams okupavus Kauną, baltaraiščiai Deltuvų šeimą tuojau pat suėmė, nuvarė į vieną kiemą Laisvės alėjoje, prie Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, kur jau buvo daug žydų. Vakare moteris paleido namo, o visus vyrus nuvarė į Sunkiųjų darbų kalėjimą. Nors tuomet Kęstučiui buvo tik dešimt metų, tačiau ir jis kartu su savo tėvu pateko į kalėjimą, kur perpildytoje kameroje praleido mėnesį. Dėl Kęstučio tėvo J. Deltuvo senos pažinties su tardytoju šie suimtieji buvo paleisti. Išėjęs iš kalėjimo, Kęstučio tėvas slapstėsi pas ūkininką Širvintų rajone, o Kęstutis pasiliko su mama Kaune. Tačiau po kurio laiko Kęstutis su mama Rebeka, mamos broliu Mendeliu, motinos seserimis Ita Lėja (Itte Lea) ir Cirile (Tsiril) ir močiute Civija (Tzivia) buvo įkalinti Kauno gete.
Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai.
Gelbėjo tėvo seserys
Anuomet Kaune gyvenusios J. Deltuvo seserys Konstancija Kondratavičienė ir Marija Vilčinskienė su šeimomis nusprendė gelbėti Kęstutį ir jo mamą Rebeką. Tačiau Rebeka nesiryžo palikti artimųjų gete. Ji prašė išgelbėti tik savo sūnų Kęstutį. Vieną ankstų rytą Kęstučiui pavyko pabėgti per geto tvorą, už kurios jo laukė K. Kondratavičienė.
K. Kondratavičienė slėpė Kęstutį savo šeimoje, kurioje buvo du mažamečiai vaikai – Ričardas ir Aldona. Prieš 1943-iųjų Kalėdas iš Virbalio kilusi Litulienė perspėjo kaimynus Kondratavičius, kad jais domisi policija. Tą pačią dieną Pranas Kondratavičius nuvedė Kęstutį pas kitą J. Deltuvo tėvo seserį – M. Vilčinskienę, kuri su savo vyru Vincu ir sūnumi Vladu gyveno Panemunėje, Vaidilos g. Šioje šeimoje K. Deltuva ir sulaukė vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos. Po karo Kęstutį susirado jo tėvas ir jie apsigyveno kartu. Kęstučio mama Rebeka ir visi jos artimieji buvo nužudyti per nepaliaujamas žydų naikinimo akcijas Kauno gete.
Jau seniai iškeliavo Anapilin K. Deltuvo gelbėtojai Konstancija ir Pranas Kondratavičiai, Marija ir Vincas Vilčinskai, tačiau muziejus būtų labai dėkingas, jei atsilieptų šių šeimų artimieji, vaikai, anūkai ar proanūkiai, draugai ar pažįstami, galintys suteikti daugiau informacijos apie šiuos kilnius žmones, išgelbėjusius Kęstutį Deltuvą nuo pražūties. Tokiu atveju prašome susisiekti su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadove Danute Selčinskaja tel. 8 604 76 288, 8 614 55 207 arba e. p. danute.selcinskaja@jmuseum.lt.
