Tai – viendienės, kurių daugiau kaip 350 veislių šiuo metu sužydo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune.

Vasaros gėlynų šeimininkės viendienės žavi savo įvairove ir unikaliais, paprastai tik vieną dieną žydinčiais žiedais, kuriuos jau kitą rytą pakeičia kitas išsiskleidęs žiedas. Ir taip – iki pat rudens.

Nors viendienės nėra savaiminis Lietuvos augalas, tačiau nuo seno auginamos kaip dekoratyvi, atspari Lietuvos klimatinėms sąlygoms gėlė. Rašytiniuose kinų šaltiniuose minimos keli tūkstančiai metų prieš Kristų, tik XV a. viendienės atkeliavo į Europą iš Rytų Azijos: tai buvo dvi laukinės rūšys – rusvoji viendienė (H. fulva ) ir geltonoji viendienė (H. lilio-asphodelus). Netrukus, apie XVI a., jos pasiekė ir Lietuvą; gan seniai mūsų krašte auginama ir rusvosios viendienės veislė 'Kwanso' (išvesta 1860 m.) bei forma variegata.

Įdomus faktas: pastebėjęs, kad augalo žiedynas kasdien išskleidžia po vieną ar du žiedus, kurie vakare nuvysta, o rytą juos pakeičia kiti, botaninį pavadinimą davė legendinis mokslininkas Karlas Linėjus: Hemerocallis – nuo graikų k. „hemera“ – diena, „kallos“ – grožis. O štai lietuvišką vardą „viendienė“ sukūrė ir pasiūlė Lietuvos botanikos tėvu vadinamas Jurgis Pabrėža.

„Kad tai yra kantrus, atsparus ir ištvermingas augalas, liudija ir tai, kad nemažą dalį Botanikos sode augančių viendienių radau atėjusi čia dirbti prieš kelias dešimtis metų. Tinkamai prižiūrimi, persodinami ir padauginami šie augalai sėkmingai auga ir veši iki dabar. Tiesa, naujos, įvairiausiais raštais ir formomis žavinčios viendienių veislės toli gražu ne visos tokios atsparios. Ypač viendienės nemėgsta ilgos sausros ir užmirkimo,“ – pasakoja viendienių kolekciją prižiūrinti VDU Botanikos sodo vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Rita Maršelienė.

Botanikos sodo nuotr.

Sodo centre, priešais pergolę, susodintoje viendienių kolekcijoje galima pamatyti tiek senųjų, tiek modernių viendienių veislių, sukurtų pasaulio ir Lietuvos selekcininkų (J. A. Liutkevičiaus, E. Misiukevičiaus, K. Vyšniausko) – iš viso jų sode auginama per 350.

Viendienių skirstymas be galo įvairus, kaip ir skiriasi paties augalo rūšys bei veislės. Tad pasirinkti augintojams tikrai yra iš ko: tiek pagal kero formą (ji gali būti kompaktiška arba išsidraikiusi), tiek pagal aukštį (nuo 40 cm siekiančių žemiausių iki daugiau kaip metrą išstypstančių aukščiausių), pagal lapalakščio plotį (siauri lapeliai būna iki 1,5 cm pločio, plačiausi – daugiau kaip 3 cm). Skirtingos viendienės kasdien gali pražydinti ir skirtingą žiedų skaičių ant vieno žiedkočio: kai kurios – po vieną, o kitos – po 3 ir daugiau. Esama tokių veislių, kurios ant vieno žiedkočio gali išauginti net iki 100 žiedų!

Kai kurių viendienių žiedai saulės šviesoje spindi: jų spindesys dar kartais skirstomas į deimantišką, sidabrinį ir auksinį.

Viendienes galima pasirinkti ir pagal žydėjimo laiką: ankstyviausios pražysta iki birželio 20 d., vėlyviausios – rugpjūčio pradžioje, dar kitos žydi pakartotinai (tiesa, ne taip gausiai), tad spalvomis džiugina visą vasarą ir šiltą rudenį.

Botanikos sodo nuotr.

Ne visos viendienės yra dienos augalas: esama tokių, kurios išsiskleidžia ir žydi tik nakties metu – rytą žiedai susiskleidžia ir nuvysta. Dar kitos žydi ilgiau nei parą – pirmąją dieną žiedai būna pusiau praviri, antrąją dieną pilnai išsiskleidžia ir baigia žydėti vakare.

Na ir, žinoma, pačių žiedų įvairovė gniaužia kvapą: jie gali gerokai skirtis ne tik savo dydžiu (smulkiausieji bus iki 7,5 cm, pavyzdžiui, veislė 'Mini Stella',  stambiausieji – daugiau nei 20 cm, pavyzdžiui, 'Enigma' ), bet ir formomis: nors rūšinių viendienių žiedų vyraujanti forma primena varpelį, tačiau selekcininkų sukurtos veislės stebina įmantriais siluetais ir faktūromis. Vien pagal žiedo formą viendienės skirstomos į 20 grupių: nuo pilnavidurių ar voriškų iki garbanotų ar netipinių.

Ne mažiau skirstymo ir į spalvų grupes, kuriose spalvų skalė itin plati. Tiesa, kol kas nėra sukurta vienadienių veislių su švariai baltos ir švariai mėlynos spalvos žiedais – tad tokių jų net ir norėdami nerasite. Užtai šiuo metu madingos viendienės žalsvais žiedais, pavyzdžiui, 'Green Python'.

Pagaliau, net ir savo kvapu viendienės gali būti labai skirtingos: nuo nekvepiančių ar kvepiančių silpnai, iki kvepiančių stipriai ir maloniai ar stipriai ir nemaloniai.

Botanikos sodo nuotr.

„Iš tiesų norint auginti viendienes specialių žinių nereikia. Tai vieni nereikliausių augalų. Tačiau sunkiau augs ar net sunyks pasodintos užmirkstančioje, šlapioje dirvoje. Tinkamai parinkus vietą, sudarius optimalias augimo sąlygas, jos augintoją džiugins ne vienus metus. Manoma, kad vienoje vietoje viendienės gali augti iki 15 metų. Dauguma veislių mėgsta saulėtas arba su minimaliu pavėsiu vietas. Svarbu, kad saulės spinduliai jas apšviestų ne mažiau kaip 6 valandas per parą,“ – pasakoja R. Maršelienė.

Ji taip pat priduria, kad viendienės turi galingą šaknų sistemą, tad Lietuvos klimato sąlygomis pavasarį drėgmės joms užtenka, o vasarą – neretai užklumpa sausra. Tuomet viendienes reikia laistyti nedažnai, bet gausiai, geriausia vakare, stengiantis, kad kuo mažiau vandens pakliūtų ant kero. Tai ypač aktualu žydėjimo metu, nes jeigu ant žiedpumpurių lieka lašai, tai kitą dieną skleidžiasi dėmėti žiedai.

Dar puikiau tai, kad šiemet bijūnai išaugo tiek skaičiumi, tiek vešlumu: kolekciją papildė net 150 naujų kolekcinių numerių (rūšių ir veislių), o dėl vėlyvo, bet palankaus pavasario ir tinkamos agrotechnikos bijūnai labai suvešėjo.

Šiemet Botanikos sodo bijūnų kolekcija buvo papildyta 150 naujų kolekcinių numerių.

„Iš šių naujokų įrengėme naują įvairiaspalvių bijūnų ekspoziciją, kuri žydės geltonais, koraliniais žiedais. Tiesa, jų dar teks palaukti, nes augalai šiemet šviežiai pasodinti. Dar viena nauja ekspozicija sukurta sukomponavus bijūnus su rožėmis – tokiu būdu siekiame ekspozicijose pademonstruoti augalų pritaikymo želdynuose idėjas“, – pasakoja VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Vestuvėse, krikštynose, įvairiuose renginiuose didingi bijūnų žiedai jau kuris laikas yra tapę madinga puošmena.

Šiuo metu sode masiškai skleidžiasi žoliniai ir tarpsekcijiniai (žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai) bijūnai. Vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Žibutė Baškienė pastebi, kad dėl vėsaus ir lietingo pavasario bijūnai pradėjo žydėti vėliau: „2019 metais į naujas ekspozicijas perkelti bijūnai šiemet gerokai nustebino ypatingu vešlumu ir aukščiu. Matyt, jiems patiko puikiai pritaikyta agrotechnika ir lietingas pavasaris bei po jo plūstelėjusi šiluma. Ir nors veislės, kurios paprastai žydėdavo jau gegužės pirmoje pusėje, šiemet žiedus skleidžia tik birželio pradžioje, bet tokio gausaus žydėjimo iš tiesų buvo verta laukti“.

Sode tęsiama selekcinio darbo tradicija

Iš viso sode eksponuojama apie pusė tūkstančio bijūnų rūšių ir veislių. Galima išvysti ne tik naujausias modernias, neįprastomis spalvomis bei formomis akį traukiančias veisles, bet ir itin senus bijūnus – pavyzdžiui, Prancūzijoje sukurtus Laura Dessert (1913 m.), Albâtre (1885 m.), Duchesse de Nemours (1840 m.).

VDU Botanikos sodo nuotr.

Kadangi vienas iš VDU Botanikos sodo tikslų – lietuviškų augalų veislių išsaugojimas, net pusė reprezentatyvios salos ploto skirta Lietuvos selekcininkų išvestoms veislėms, kurių dalis yra saugomos, priskirtos Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI). Lankytojai gali pasigrožėti net dvidešimt penkiomis Jono Tarvydo ir Emilijos Tarvydienės, šešiomis – kolekcininko, selekcininko Kęstučio Vyšniausko bei devyniolika – Onos Skeivienės išvestų veislių.

Mokslininkė daktarė Ona Skeivienė, pati dirbusi Botanikos sode Kaune, visą gyvenimą paskyrė bijūnų kolekcionavimui ir selekcijai. Vėliausiai žydi jos sukurta veislė „Profesorius Grybauskas“, kurios žiedai vertinami floristų, nes puikiai tinka tiek puokštėms, tiek džiovinimui. Ankstyviausiai žydintis – „Maironis“: ši veislė kiek lepesnė, mažiau atspari grybinėms ligoms.

„Mano galva, dr. Ona Skeivienė laikytina viena garsiausių gėlininkių Lietuvoje, palikusi gilų įspaudą mūsų gėlininkystės selekcijos istorijoje, pradėjusi dirbti Botanikos sode dar A. Regelio laikais ir išlaikiusi aukštą profesinę kartelę visą gyvenimą“, – pastebi dr. Arūnas Balsevičius.

Selekcinis darbas VDU Botanikos sode tęsiamas ir toliau: saloje galima pamatyti augančius atrinktus perspektyviausius sėjinukus, kol kas pažymėtus tik numeriais. Pavadinimai jiems bus suteikti veislių registracijos metu. Iš viso šiuo metu jų yra atrinktos kelios dešimtys.

VDU Botanikos sodo nuotr.

„Nereikėtų pamiršti, kad apskritai bijūnas yra brangi gėlė – juk jį užauginti iš sėjinuko gali užtrukti ir dešimtmetį, o dauginti kerus taip pat galima tik kas ketvertą penketą metų. Todėl nenuostabu, kad retas, ypatingas naujos veislės bijūnas gali kainuoti ir kelis šimtus eurų. O susirinkti privačią, vertingą bijūnų kolekciją būtų išties brangus malonumas. Tarpsekcijiniais hibridais praturtinta VDU Botanikos sodo bijūnų kolekcija jau gali būti vadinama nacionaline – tiek pagal jos turimų kolekcinių numerių dydį, tiek pagal įvairovę ir apimtį“, – tvirtina dr. A. Balsevičius.

Atgimimą patirianti gėlė

Pastaraisiais metais bijūnai patiria tikrą renesansą ir vis labiau populiarėja tiek kaip šventes papuošianti skinta gėlė, tiek kaip išraiškingas gėlynų augalas.

„Ar bijūnas yra senovinė gėlė? Sakyčiau, kad tai Lietuvoje mėgstama, nuo seno auginama, o pastaruoju metu patirianti tikrą atgimimą gėlė. Juolab kad auginti šį augalą išties lengva – jis nei labai lepus, nei itin reiklus, vienoje vietoje gali augti 15–20 metų. Vestuvėse, krikštynose, įvairiuose renginiuose didingi bijūnų žiedai jau kuris laikas yra tapę madinga puošmena“, – sako Ž. Baškienė.

Įprastai bijūnai žydi nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos. Vienos veislės žydėjimas dažniausiai trunka 5–7 dienas. Viena populiariausių veislių, skirtų skynimui, yra „Sarah Bernhardt“. Žiedus skinančius bijūnų augintojus Ž. Baškienė perspėja pernelyg augalo neapskabyti: skindami daug žiedų ilgais žiedstiebiais, sumažinsite lapų masę, augalas nusilps ir kitąmet gali prasčiau augti ir menkai žydėti.

Prioritetas – daugiamečiams augalams

Klaipėdos rajono savivaldybės siekiamybė – ekologiškai tvari ir patogi aplinka gyventojams, todėl jau prieš kelerius metus tikslingai pasirinkta kryptis kuo daugiau rajono viešųjų erdvių apželdinti daugiamečiais augalais.

Pirmosios iniciatyvos viešosiose erdvėse plačiai naudoti daugiamečius augalus ėmėsi Gargždų ir Priekulės miestų seniūnijos. Gargžduose daugiamečiais augalais apželdintos Turizmo informacijos centro prieigos, skveras prie knygyno, nauja medžių juosta Žemaitės gatvėje, automobilių sankryža prie autobusų stoties. Šiemet gargždiškių ir miesto svečių akis jau džiugina sužydėjęs daugiamečių augalų gėlynas Klaipėdos gatvėje.

Priekulėje daugiamečių augalų kompozicijos pasitinka miesto centrinėje dalyje prie I. Simonaitytės skulptūros, taip pat prie žirgo skulptūros.

Ilgametes daugiamečių augalų panaudojimo tradicijas miestelio viešosiose erdvėse turi ir Vėžaičiai. Miestelio centrinėje gatvėje yra net keletas gėlynų, kurių pagrindinis karkasas formuojamas iš krūmų ir daugiamečių gėlių kompozicijų. Ir kitos seniūnijos sparčiai jungiasi prie šios iniciatyvos.

Gali tapti išskirtiniais akcentais

Pasak mero pavaduotojos Audronės Balnionienės, laikais, kada visi ieško būdų išsiskirti, kuriami gėlynai galėtų tapti išskirtiniais seniūnijų akcentais ir traukos objektais.

„Gargždų vardas miesto bendruomenės iniciatyva asocijuojasi su narcizų pieva parke. Traukos centrais galėtų tapti ir kuriamos, skanius kvapus skleidžiančių gėlių, pavyzdžiui, hiacintų arba čiobrelių, alėjos. Aš asmeniškai tikrai važiuočiau į kitą seniūniją ne tik spalvomis pasigėrėti, bet ir skaniais kvapais pasimėgauti. Juk puoselėjant gėlynus kūrybiškumui ribų nėra“, – sako vicemerė.

Prisideda ir bendruomenės, ir verslas

Seniūnai džiaugiasi, kad prie kuriamo grožio dažnai prisideda ir vietos bendruomenės bei verslininkai. Pastarieji, atsiliepdami į rajono mero pavaduotojos Audronės Balnionienės kvietimą, gėlių vazonais jau ne vienus metus iš eilės puošia prieigas prie savo parduotuvių, biurų.

„Gera, kai žmonės suvienija jėgas ir puošia miestą įvairiausiais būdais – pastatomi lauko vazonai, kabinami loveliai, gėlės balkonuose ar darželiuose prie namų. Sužydėjęs miestas džiugina ne tik mus pačius, bet ir atvykusius svečius“, – sako vicemerė.

Itin sėkmingai su vietos bendruomene, kuriant ir puošiant aplinką, bendradarbiauja Priekulės seniūnija. Seniūnijos pagalba Venckuose įrengti gėlynai yra puoselėjami pačių gyventojų. Tai – gražus vietos bendruomenės ir seniūnijos bendradarbiavimo pavyzdys.

Sendvario seniūnijoje pačių įrengtus gėlynus puoselėja ir Jakų bei Gindulių bendruomenės. Alpinariumą su akmenimis, įvairiais augalais vietos bendruomenė prieš kelerius metus įrengė ir Judrėnuose – kaip dovaną miesteliui, o vietos gyventoja A. Kunelienė dar ir padeda seniūnijos darbuotojams su priežiūros darbais.

Dauparų-Kvietinių seniūnijoje bendruomenės visuomet padeda rinkti gėlių rūšis, spalvas, derinti kompozicijas.

Nors gėlės ir sodinukai dažniausiai perkami iš vietinių augintojų, gėlių ūkių, Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė kai kuriuos augalus augina namie, o vėliau juos perkelia į viešąsias miestelio erdves. Tvarkydami savo gėlynus daigus dovanoja ir gyventojai, o kai kada net ir nuperka juos kaip dovanas. Neretai gėlių daigus dovanoja ir gėlininkyste užsiimantys ūkiai.

Seniūnai gražių žodžių negaili ir lauko darbuotojams, nes būtent jie sodina ir prižiūri visus gėlynus.

Parengti orientaciniai dokumentai

Apželdinimo specialistus turi tik dvi seniūnijos, Priekulės ir Gargždų, tad siekiant plėsti visų seniūnijų darbuotojų žinias ir skatinti naudoti daugiamečius augalus kuriamose kompozicijose, Savivaldybė 3 metus darbuotojams organizavo mokymus, kuriuos vedė „Geltonojo karučio“ lektorės: kalbėta apie augalų komponavimo principus ir daugiamečių augalų panaudojimo galimybes viešosiose erdvėse.

„Daugiamečius gėlynus brangiau įrengti pirmaisiais metais, tačiau vėliau kaštus apima tik gėlyno priežiūra ir, jeigu reikalinga, pildymas augalais. Suaugęs daugiamečių augalų gėlynas po kelerių metų yra tvarkomas (skaidant peraugusius augalus), todėl turimi sodinukai gali būti panaudoti kitų rajono teritorijų apželdinimui. Daugiamečiai gėlynai savo grožį pasiekia praėjus keleriems metams, kada želdiniai suauga į visumą“, – primena mero pavaduotoja A. Balnionienė.

Savivaldybės iniciatyva parengtas ir Taryboje pritarimą yra gavęs Klaipėdos rajono savivaldybės želdynų sistemos konversijos investicinis projektas. Šiame dokumente pateikti galimi tipinių teritorijų apželdinimo pavyzdžiai: automobilių statymo aikštelių, vidaus kiemų, mokymo įstaigų, kapinių, daugiamečių gėlynų, perėjų, sankryžų, pramoninių ir komercinių teritorijų. Parengtame dokumente pateikti brėžiniai su galimais apželdinimo sprendiniais ir siūlomais augalais. Gražus pavyzdys – urbanizuotoje Sendvario seniūnijoje gėlynais puoštos Slengių ir Baukštininkų sankryžos.

Dokumentas viešinamas savivaldybės svetainėje, todėl juo gali naudotis ir rajono gyventojai savo gyvenamojoje aplinkoje. Kaip pagal minėtus sprendinius atrodo želdynai, jau galime pamatyti Gargždų P. Cvirkos, J. Janonio, Kvietinių ir Žemaitės gatvėje.

„Žinoma, atskirose teritorijose yra parengti atskiri želdynų pertvarkymo projektai: Gargždų miesto Klaipėdos gatvės želdynų pertvarkymo projektas, Dauparų viešosios erdvės projektas, Dovilų miestelio, Ketvergių projektas, Veiviržėnų miestelio centrinės dalies ir Laisvės g. apželdinimo projektas ir kt. Dalis projektų jau įgyvendinta, kiti dar laukia savo eilės“, – informuoja vicemerė A. Balnionienė.

Mūsų tikslas – įspėti visuomenę apie atvejus, kai žmonės patiki moksliniais tyrimais nepagrįstomis žiniomis ir pradėję savigydą vaistiniais augalais ar jų preparatais patiria nepageidaujamų poveikių, kartais net ir kontraindikacijų. Vienas iš tokių augalų – šiuo metu VDU Botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus ilgametėje vaistinių augalų kolekcijoje pražydusi vaistinė mandragora.

Svarbu pabrėžti, kad pastaruoju metu vaistinė mandragora yra kompleksinių mokslinių tyrimų objektas visame pasaulyje. Šio augalo vaistinė augalinė žaliava ir preparatai dėl toksiškumo ir mokslinių- klinikinių tyrimų trūkumo nėra patvirtinti Europos Komisijos Europos vaistų agentūros (EMEA) Augalinių vaistinių preparatų komiteto (HMPC) Bendrijos augalinių vaistinių medžiagų, preparatų ir jų mišinių, naudojamų tradiciniams augaliniams vaistiniams preparatams gaminti, sąraše ir Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre.

Botaninė charakteristika

Puikų lietuvišką etnobotanišką kaukelio vardą turinti vaistinė madragora (Mandragora officinarum Bertol.) – bulvinių (Solonaceae Juss.) šeimos daugiametis žolinis augalas su stora (3−6 cm) ir ilga (50−60 cm) šakota šaknimi, primenančia žmogaus figūrą. Stiebo beveik nėra, lapai skroteliniai į pagrindą siaurėjantys, plunksniškai skiautėtai, dantyti, beveik lygiakraščiai, plaukuoti, žali. Iš skrotelinių lapų vidurio išauga nuo 5 iki 15 žiedynstiebių.

Žiedai piltuvėlio formos nuo žalsvai baltos iki šviesiai mėlynos arba violetinės spalvos. Žydi balandžio–gegužės mėn., vaisiai subręsta liepos mėnesį. Vaisius – rutuliška, 2−5 cm skersmens, su 20−30 sėklomis uoga.

Augalas paplitęs Pietų Europoje, Viduržemio jūros pakrantėse, Himalajuose.

Cheminės savybės

Daugelis bulvinių šeimos augalų pasižymi biologiškai veikliųjų junginių įvairove: išskirtini tropano grupės alkaloidai, kurie pasižymi anticholinerginiu, analgetiniu, sedatyviniu ir anestetiniu poveikiu. Vienas iš tropano grupės alkaloidų – atropinas plačiai vartojamas medicinoje sutrikus širdies veiklai, vyzdžiams išplėsti, lygiųjų raumenų spazmams apmalšinti, taip pat eksperimentinėje neurofiziologijoje; kitas – pagal fiziologinį poveikį panašus į atropiną yra skopolaminas, kuris stipriai veikia centrinę nervų sistemą, todėl naudojamas psichiatrijoje, narkologijoje ir net jūrligės atveju, kaip raminanti priemonė.

Vaistinės mandragoros antžeminėje (lapuose, žieduose, vaisiuose) ir požeminėje (šaknyse) dalyse kaupiasi tropano alkaloidai: atropinas, hiosciaminas, skopolaminas, skopinas, kuskogrinas, apoatropinas. Literatūroje nurodoma, kad yra ištirta daugiau kaip 80 ir kitų cheminių darinių. Pastaruoju metu atkreiptas dėmesys į augaluose susikaupusių nelakiųjų ir lakiųjų biologiškai veikliųjų junginių įvairovę, kurie kompleksiškai bei tarpdiscipliniškai tiriami įvairiose mokslo institucijose.

Vaistinės mandragoros tyrimų istorija. Atskirais istoriniais laikotarpiais įvairiose pasaulio šalyse dominuodavo savita panacėja, tai yra „stebuklingieji“ vaistiniai augalai.

– Viduramžiais buvo manoma, kad vaistinių augalų gydomosios savybės priklauso nuo augalo atskirų dalių formų. Jatrochemijos pradininkas Filipas Paracelsas (Philippus Aureoluss Theophrastus Bombastus von Hohenheim Paracelcus 1493–1541) teigė, kad mandragorų ir ženšenių šaknys primena žmogaus figūrą. Tai yra požymis, kuris parodo, kad šie augalai išgydo visas žmogaus organizmo ligas.

– Nuo seniausių laikų žmonijos vaizduotę kaitino vaistinės mandragoros šaknies išvaizda, primenanti žmogaus kūno formą, o pagal šaknies formą buvo skiriamas vyriškasis ir moteriškasis augalo tipas.

– Įvairių šalių liaudies medicinoje mandragorų šaknys buvo labai gerbiamos, vyniojamos į brangius audinius, be to, iš jų gaminami stebuklingi amuletai.

– Šis vaistinis augalas žinomas nuo senų senovės, jo gydomosios savybės yra aprašytos Biblijos „Pradžios knygoje (30. 14–19); Elbruso papiruse, graikų traktatuose, Teofrasto ir Dioskorido veikaluose bei Avicenos Kanone.

– Vaistinėse iki XVIII a. pabaigos mandragorų žaliava buvo labai paklausi ir brangi, nes šie augalai yra reti ir trūkdavo jų žaliavos, todėl vaistų istorijoje atsirado padirbinėtojų.

– Šis legendinis vaistas dėl nuodingumo nuo 1700 m. uždraustas naudoti narkozei.

– Europoje nuo XIX a. iki šiol nenaudojamas medicinos ir farmacijos praktikoje, nes nepakankamai ištirtos biologinės, cheminės ir gydomosios savybės ir trūksta klinikinių tyrimų.

– XX a. pabaigoje britų rašytoja J. K. Rowling knygoje „Haris Poteris“ skaitytojams ir to paties pavadinimo filmo gerbėjams naujai pristatė legendinę mandragorų šaknį, panašią į susiraukšlėjusį žmogelį, kuris raunamas iš žemės klykia.

– Rumunijoje iki dabar yra išlikusios mandragorų šaknų rovimo proceso iškilmingos apeigos.