Kovo pabaigoje ši ligoninė tapo pirmuoju Lietuvoje COVID-19 infekcijos židiniu. Po kontakto su užsikrėtusiais pacientais ir gydytojais izoliuotis dviem savaitėm turėjo daugelis gydymo įstaigos medikų ir kitų medicinos darbuotojų. Tuo metu D.Miezenui teko palikti namuose žmoną ir du mažus vaikus ir išeiti į darbą, nežinant kada sugrįš ir ar neužsikrės koronavirusu.

Slaugos skyriuose, kuriuose net ir uždarius Ukmergės ligoninę, liko pacientų, D.Miezenui teko prisiminti visas medicinos studijose įgytas žinias ir kuriam laikui pamiršti tiesiogines – gydytojo-psichiatro pareigas. Vis dėlto sunkiausia, anot jo, buvo nežinia, ar nesi pats užsikrėtęs.

– Papasakokite apie save: kiek laiko esate medikas, kur dirbate ir kuo?

– Aš esu gydytojas psichiatras. Atvažiavau iš Vilniaus ir Ukmergės ligoninėje dirbu jau penktus metus. Gyvenu su šeima, žmona taip pat medikė.

– Prisiminkite pirmąsias dienas, kai Lietuvoje pradėjo plisti koronavirusinė infekcija. Kas pas jus ligoninėje vyko?

– Tikriausiai pas mus buvo kaip ir visur. Kai pradėjo eiti informacija apie koronavirusą, prasidėjo ruošimasis. Oficialių gairių dar nebuvo, todėl vietoje sprendėme, kaip mes dirbsime. Netikėčiausias dalykas gal buvo tai, kad penktadienį (kovo 20 d. - aut. past.) jau kaip ir buvo aišku, kad uždarys ligoninę. Karantinavosi labai daug medikų, nebuvo aišku, kaip darbas vyks kitą savaitę. Tą pačią dieną man paskambino ir paprašė dirbti slaugos skyriuje.

– Turėjote laiko pagalvoti?

– Reikėjo greitai apsispręsti ir jau sekmadienį eiti į darbą ir dirbti ne psichiatro darbą, bet budėti slaugos skyriuose.

– Ką tuo metu galvojote, ar nebijojote? Juk jūsų darbo vieta – Ukmergės ligoninė – buvo paskelbta koronaviruso židiniu?

– (Juokiasi) Iš pačių pradžių, aišku, buvo mintis: „Gal yra kažkas kitas, kas galėtų dirbti?!“. Bet situacija buvo tokia, kad trūko darbuotojų. Be to, tu visų pirma medikas esi, turi dirbti savo darbą.

Todėl ilgų svarstymų nebuvo. Išėjau budėti, pasiruošiau trim dienom, nes nujaučiau, kad šita situacija greitai neišsispręs.

Kadangi mūsų personalo sergančio irgi buvo daug, iškilo tarp kolegų bendravimo problema: kalbi su žmogumI ir įtarinėji – o gal jis užsikrėtęs? Keistas jausmas.

– Ką reiškia „pasiruošiau trim dienom“?

– Įsidėjau apatinių rūbų, maisto daugiau.

– Ir iš tiesų teko ligoninėje praleisti visas tris dienas?

– Gal neminėkime konkretaus laiko. Sakykim, kad viskas užtruko (juokiasi).

– Kaip vyko pirmieji budėjimai koronaviruso židiniu tapusioje ligoninėje?

– Nežinomybė buvo didelė, todėl, kad jau pradėjo eiti informacija, kad iš tikrųjų mūsų pacientai, patekę į Santariškes, buvo patvirtinti kaip COVID-19 infekuoti. Žinojom, kad užsikrėtusi yra ir gydytoja. Tikrai nujautėme, kad tų pacientų, sergančių COVID-19, gali būti daugiau slaugos skyriuose. Labai laukėme, kada ligoninė gaus testus – jų vis nebuvo. Tai iš tikrųjų tekdavo eiti pas pacientus, esant būtinai situacijai, nežinant, ar eini pas sveiką, ar sergantį (COVID-19 – aut. ast.) žmogų. Reikėjo save pristabdyti, nuteikti, kad reikia ruoštis bet kam. Apsirengti tinkamai, tik tada eiti pas pacientą. Kadangi mūsų personalo sergančio irgi buvo daug, iškilo tarp kolegų bendravimo problema: kalbi su žmogumI ir įtarinėji – o gal jis užsikrėtęs? Keistas jausmas.

Paskui iš aplinkinių tokių komentarų esu sulaukęs, kad „va, tu čia buvai pragare, reaktoriuje“. Na, ta situacija nebuvo nei pragaras, nei kas. Čia buvo ligoninė su ne šiaip kažkokiais iš gatvės atėjusiais žmonėmis, o kolegomis, medikais. Jau per pirmąją budėjimo parą pavyko apsirūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis, pradėjome naudotis viskuo, ką turime. Manyčiau, kad ta situacija buvo neblogai suvaldyta.

– Ką tuo metu jautėte?

– Buvo atsiradęs didesnis savisaugos instinktas: galvojau, kad reikia save saugoti, nes, jei aš susirgsiu, bus kažkokios pasekmės neigiamos.

– Kaip šeima reagavo į sprendimą eiti dirbti?

– Šeimoje apkalbėjome šį dalyką. Žmona irgi medikė, ji supranta, koks mūsų darbas, kad būtina jį daryti. Ilgų debatų nebuvo. Aš išėjau į darbą, o ji liko namuose su mažučiais vaikais. Žmona šiuo metu yra motinystės atostogose.

– Bet į namus po budėjimo negrįžote?

– Negrįžau. Ligoninėje buvo tokia situacija, kad praktiškai visi gydytojai pateko į kontaktą su užsikrėtusiais turėjusių asmenų sąrašą. O man pavyko išvengti tų kontaktų. Bet kai baigiau darbą ligoninėje, paaiškėjo, kad visgi esu kontaktavęs su sergančiu gydytoju. Ir man teko dvi savaites karantinuotis. Tai buvome iš anksto aptarę su šeima – kad negrįšiu po darbo į namus. Šiuo klausimu labai daug padėjo mūsų rajono žmonės, „Rotary“ klubas. Mes – ne vietiniai. Kad ir penkeri metai gyvename, bet vis tiek emigrantai. Neturime nei sodų, nei sodybų (juokiasi).

– Ar nebuvo sunku tas dvi savaites leisti atskirai nuo šeimos ir darbo, kuris dažnai krizinėse situacijose yra geriausias vaistas?

– Pačioje pradžioje buvo labai mažai daroma tyrimų, nes buvo problema su terpių tiekimu, o prioritetas buvo ištestuoti slaugos skyriaus darbuotojus. Tai aš saviizoliacijoje labai laukiau, kol man bus atliktas COVID-19 tyrimas ir aš galėsiu ramiai grįžti namo, pas šeimą. Tiesa, vieną testą man padarė dar dirbant ligoninėje. Jis buvo neigiamas. Iš karto tada nusiėmė akmuo – kad pacientų neužkrėsiu. Vis dėlto daugiau nerimo buvo laukiant antrojo testo atsakymo. Reikėjo matuotis temperatūrą, sekti savo būseną – kaip ir visiems. Atsakymas irgi buvo neigiamas. Jį gavau tą pačią dieną, kai baigėsi mano karantino laikas. Tai aš tą pačią dieną gavęs tyrimo atsakymą grįžau į šeimą. Tai buvo nuostabiausias dalykas – grįžti pas savus.

– Prakalbote apie pozityvius dalykus. Ar buvo jų dirbant ligoninėje?

– Į galvą ateina slaugytojos. Į darbą ligoninėje ne savo skyriuje atėjęs žmogus nesigaudo, kaip čia kas bus, kas kur yra. Slaugytojos, jų padėjėjos iš tikrųjų greitai persiorientavo. Krūvis pirmomis dienomis buvo labai didelis, nes personalo truputį mažiau buvo. Bet visi labai geranoriškai ėmėsi tų darbų, kurių anksčiau gal nedarydavo. Puikiai pavyko ir bendravimas su kitais gydytojais nuotoliniu būdu – kiek reikėjo konsultacijų specialistų, visi labai geranoriškai konsultuodavo telefonu, mobiliosiomis programėlėmis. Aš esu medicinos gydytojas, bet vis tiek kartais prireikdavo žinių, kurių neturiu. Tai buvo smagu, kad gydytojams galėdavai nusiųsti kardiogramas parodyti, vaistų skyrimus suderinti. Labai draugiškai dirbome tą laiką. Jautėsi ir palaikymas iš kolegų – palaikė emociškai, patardavo. Pasijautė bendruomeniškumas.

– Kaip manote, ar išliks toks bendrumas?

– Labai tikiuosi, kad išliks. Labai to norėčiau, nes tai mažo miestelio ligoninė, personalas pažįstamas. Kritinės situacijos žmones labai suveda.

– Dar paklausiu apie psichologines duobes. Koks momentas buvo sunkiausias tuo laikotarpiu?

– Jau minėta situacija su koronaviruso testais. Pasakė, kad juos gausime, vairuotojas išvažiavo į Vilnių parvežti. Grįžo, o pasirodo, kad galima atlikti tik ribotą skaičių tų tyrimų… Administracija sprendė, ką tirs. O tu supranti, kad tu į tą sąrašą gali ir nepapulti tuo „pirmuoju ėmimu“. Aš vis dėlto patekau tarp tų laimingųjų.

– Kaip tuo metu sekėsi bendrauti su ligoninėje likusiais pacientais ir jų artimaisiais?

– Ligoniams tuo metu labiau reikėjo ne emocinės, bet medicininės pagalbos – tą mes ir darėme. O su artimaisiais buvo visokių situacijų. Žmonės nelabai suprato, kodėl jų artimųjų, kuriuos kaip ir būtų galima išleisti namo, neišleidžiame, nes, matai, kažkokio testo nėra padaryta. Buvo ir stiprių emocijų…

– Ar dabar ligoninėje darbas jau grįžęs į priešpandeminį laiką?

– Iš dalies. Dauguma gydytojų vis dar dirba nuotoliniu būdu. Bet atidarius kovidinį skyrių, kuriame guli koronavirusu užsikrėtę pacientai, pradėjo veikti ligoninės priėmimas, terapinis, traumatologinis skyriai. Poliklinika, karščiavimo klinika veikia – darbas sugrįžta. Aš pats vis dar dirbu kovidiniame skyriuje. O, kaip specialistas, savo pacientus konsultuoju nuotoliniu būdu. Aš manau, kad situacija, kurią atnešė pandemija, visą darbą ligoninėje pasuko teigiama linkme. Medicinos darbuotojai įpras labiau save ir kitus saugoti.  Be to, įgavome patirties, kaip organizuoti darbą tokioje situacijoje. Juk per pirmas dienas izoliacijoje pas mus buvo ir administracija – dirbo per atstumą. Aš buvau tarsi vietininkas ligoninėje – akys ir ausys, per kurį direktorius duoda darbus. Ir visi susitvarkė.

– Ko palinkėtumėte sau ir kitiems medicinos darbuotojams?

– Stiprybės atliekant savo pareigas, neskubėti, apgalvoti sprendimus, nelėkti karšta galva, nepulti daryti veiksmų, prieš tai jų neapgalvojus.

Ačiū už pokalbį.

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Organizatoriai kviečia visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiama el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.

– Kaip jūsų darbą paveikė karantinas ir koronaviruso pandemija?

– Iš tikrųjų pati pradžia buvo labai sunki. Buvo daug nežinomybės, tuo metu buvo emociškai sunku tiek mūsų visam personalui, tiek pacientams. Ta nežinomybė – kada čia viskas baigsis ir kaip čia bus, ar bus viskas gerai, ar bus labai blogai. Nežinomybė visiems kėlė didžiulį stresą. Pradžioje teko skubiai prisitaikyti prie naujų realijų – kad ne visada pavyksta pacientą pamatyti, kad daugiau tenka kalbėtis telefonu, elektroniniu paštu. Nuotolinis bendravimas pradžioje galbūt buvo ir sudėtingas, ir neįprastas, bet per beveik du mėnesius viskas gana greitai susidėliojo į savo vietas ir dabar vyksta ganėtinai sklandžiai, streso ir nežinios tiek tarp kolegų, tiek tarp pacientų yra žymiai mažiau.

Žinoma, gerai, kad viskas vyksta sėkmingai ir su pačiu koronavirusu, kol kas nėra daug sergančiųjų. Manau, kad karantinas suveikė labai gerai, buvo (įvestas – aut.past.) labai laiku, ir dėl to galime džiaugtis. Kol kas galime džiaugtis labai gerais rezultatais, kurie leido išsaugoti daugybę resursų, taip pat ir žmogiškųjų.

– Gal galite papasakoti, kaip atrodo jūsų eilinė darbo diena ir kuo ji pasikeitė įvedus karantiną?

– Mano diena prasideda nuo kaulų čiulpų transplantacijos sektoriuje gulinčių pacientų vizitacijų, jų gydymo plano, tyrimų plano, kasdieninių procedūrų. Taip buvo ir prieš karantiną, ir dabar, nes pacientų, gulinčių dėl transplantacijos, yra lygiai tiek pat. Transplantacijos sektorius dirba pilnu pajėgumu. Tik tai yra kitaip, kad dabar dirbame pasiskirstę, kad nesimaišytume skirtinguose padaliniuose –vieni dirba tik poliklinikoje, kiti tik skyriuje. Darbo šiek tiek daugiau, nes  padalinyje turiu mažiau „darbo rankų“. Stengiamės, kad mūsų padalinyje būtų kiek įmanoma mažiau žmonių, kurie nėra būtiniausi, kad jie keltų kuo mažesnę riziką ypatingai pažeidžiamiems pacientams.

Anksčiau būdavo, kad pusę darbo dienos dirbdavau su transplantacijų pacientais, o popietę – darbas ambulatorijoje, chemoterapijos dienos stacionare, kuriame lankosi pacientai chemoterapijai ir pacientai po transplantacijos. Ši antra dienos pusė pasikeitė kardinaliai, nes aš į dienos stacionarą nebeeinu, būnu tik kaulų čiulpų poskyryje. Konsultacijos su pacientais, kurie gauna gydymą tabletėmis arba kurie yra nesudėtingi, atliekamos nuotoliniu būdu, ir tai yra nemaža dalis pacientų. Tai vyksta tikrai sėkmingai. O pacientams, kuriems yra būtina „gyva“ gydytojo konsultacija dienos stacionare, ypatingai dėl tęsiamo gydymo, kuriems yra lašinama chemoterapija, yra gydytojai, kurie nuolatos dirba išskirtinai tik dienos stacionare, ir pagalbą visiškai pilnai ir labai kokybiškai pavyksta užtikrinti.

Dalį pacientų tiek man, tiek kolegomis teko „išbarti“, kad jie suprastų tą riziką ir kiek įmanoma saugotųsi.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti dabar, kai palengva išeiname iš karantino, ir karantino pradžioje?

– Išėjimas iš karantino onkologijoje ir hematologijoje faktiškai nesijaučia, mes tokiame karantininiame režime ir dirbome visą karantino laikotarpį, nes pacientams, kuriems gydymas yra tęstinis, jis nebuvo nutrūkęs. Nors tai kaip ir nėra skubi pagalba, kurią dauguma suprastų kaip skubią, bet tai yra tokia pagalba, kurios negalima nutraukti. Gydymas visada vyko, konsultacijos pacientams, kuriems įtariamas onkologinis susirgimas, taip pat vyko. Tai tas išėjimas iš karantino galbūt nėra tiek dramatiškas mūsų srityje, palygintinus su kitomis sritimis.

Sunkiausia buvo pacientams, kad vaistus gydytojai gali išrašyti (nuotoliniu būdu – aut. past.). Iš tikrųjų, labai daug pacientų susidūrė su problemomis su savo šeimos gydytojais, kurie ne visi buvo labai geranoriški. Buvo šeimos centrų ir poliklinikų, kurios atsisakydavo tyrimus atlikti ir pacientams tikrai buvo labai sudėtinga. Manau, pacientams buvo iššūkis tinkamai pasiruošti konsultacijai.

– Dirbate su pacientais, kurie yra labai pažeidžiami, situacijos labai jautrios, kokių apsaugos priemonių tenka imtis tiek jums, tiek kolegoms, kad galėtumėte padėti?

– Iš tikrųjų žmonės yra labai įvairūs, ir pacientai, kurie netgi sirgdami onkologine liga, vis tiek nesuvokia tos (koronaviruso – aut.past.) grėsmės ir nesisaugo, ir tai yra baisiausia. Dalį pacientų tiek man, tiek kolegomis teko „išbarti“, kad jie suprastų tą riziką ir kiek įmanoma saugotųsi. Mes savo pacientams pradėjome net truputėlį anksčiau apie tai kalbėti (nei buvo paskelbtos oficialios rekomendacijos visuomenei – aut. past.) – turėkite kaukes, dezinfekuokite rankas; tai yra standartiniai reikalavimai ir priemonės, kurios yra rekomenduojamos visiems. Bet vis tiek šie pacientai turi apie tai pagalvoti ne vieną kartą, o du, ir tris, ir keturis. Dienos stacionare atvykstantiems ambulatoriniams pacientams buvo pradėta matuoti temperatūra kiekvieną kartą, jie buvo apklausiami dėl simptomų. Mes skambindavome pacientams iš vakaro, juos apklausdavome, ar jie neturi specifinių simptomų, nekarščiuoja, nekosti, ar neturi kažkokių kitokių problemų, taip pasitikrindavome du kartus, parą prieš atvažiuojant  stacionariniams gydymui  ir jau kai pacientas atvykdavo.

– Kaip galvojate, kokių pokyčių į jūsų sritį atneš ši visa situacija?

– Manau, kad į visą sveikatos priežiūros sistemą atneš (pokyčių – aut. past.). Manau, galbūt bus ir gerų dalykų, vadinamos telemedicinos paslaugų plėtra, ypatingai pacientams, kuriems yra taikomas tęstinis gydymas, kuriems nėra būtina gydytojo gyva konsultacija. Tokių paslaugų įteisinimas ir jų tinkamas reguliavimas galėtų iš dalies nukrauti sveikatos sistemą nuo perteklinių vizitų. Tuo pačiu  ir pacientams yra gana patogu, jeigu gali susisiekti su gydytoju ir gauti efektyvų, šiuolaikišką gydymą.

– O tuo pat metu, kaip žmogiškas ryšys gali būti išlaikomas tarp gydytojo ir paciento?

– Nepasakyčiau, kad žmogiškas ryšys yra susilpnėjęs. Pokalbiai telefonu, konsultacijos telefonu, jos savo laiko trukme niekuo nenusileidžia nuo gyvų konsultacijų. Telefoninių pokalbių metu mes ne mažiau ir kartais netgi ir daugiau pasišnekame su pacientu, o pacientas būna geriau pasiruošęs, žinodamas, kad jis skambina gydytojui. Pacientas pasiruošia, susirašo klausimus, kurie jam yra opūs, kurių nori paklausti ir dažnai gauni klausimų daugiau negu gyvos konsultacijos metu. Žmogiškasis ryšys, kaip kas jį supranta, ar būtinai turi būti viename kabinete ir žiūrėti vienas į kitą iš 1,5 metro atstumo, ar gali pasikalbėti telefonu ir pokalbis gali būti tikrai ne mažiau naudingas.

Nepasakyčiau, kad žmogiškas ryšys yra susilpnėjęs.

– Ar buvo koks nors momentas ar nutikimas, kuris labiausiai įstrigo?

– Gal pačioje pradžioje iš tikrųjų tas pasikeitimas, mes turėjome „užsidaryti“ nuo savo pacientų. Naujos  patirtys atsirado, kai teko ir medikams atlikinėti koronaviruso testus. Aišku, gerokai išaugusi atsakomybė dėl savo pacientų, ypatingai kaulų čiulpų transplantacijose. Supranti, kad pacientai, jeigu jie yra vadinamoje aplazijos fazėje, po transplantacijos, kai laukia kada kaulų čiulpai „prigis“ ir vėl iš naujo pradės gaminti ląsteles, tuo laikotarpiu supranti, kad juos privalai apsaugoti visais įmanomais būdais. Infekcijų kontrolė yra labai svarbi, bet kai atsiranda naujas virusas, kurio dar iš tikrųjų nelabai pažįstame, tai sukelia papildomo streso ir atsakomybės kolektyvui.

– Ar teko atlikti transplantacijų per šiuos du mėnesius, ar viskas sustojo?

– Taip, nuo Naujųjų metų esame atlikę 16 transplantacijų, tai dabar per paskutinius du mėnesius  įvyko 7 transplantacijos.

– Tai iš tiesų atrodo labai daug. Kaip turėjo vykti tokios sudėtingos operacijos karantino metu ir kokios emocijos apėmė jus ir kolegas?

– Pagrindinis jausmas mūsų kolektyvui yra atsakomybė, tai pagrindinis dalykas. Atsakomybė, atsakomybė, atsakomybė, kad viskas pavyktų sklandžiai. Bet ta atsakomybė yra kiekvieno asmeninė, kiekvienas iš mūsų privalome laikytis karantino, kiekvienas iš mūsų einame namo, mes nesame „šventi“ ir nepaliečiami žmonės, mes taip pat turime savo šeimas, turime namus, mes taip pat einame į parduotuves, ir maisto nusipirkti, ir gyvename gyvenimus, nepaisant, kad tai yra karantinas kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės, laikydamiesi karantino taisyklių. Tiesiog kiekvienas iš mūsų privalomo suvokti, kiekvienas kolega, kad mes galime būti (koronaviruso – aut.past.) pernešėjais net to nenorėdami ir nenujausdami. Tokia atsakomybė turbūt labiausiai ir slegia, kad netyčia kažkas kažkur neįvyktų ne taip, nors jokių 100 proc. garantijų niekada negali būti šitoje situacijoje.

– O buvo kokie nors momentai, kurie džiugina šiuo metu?

– Be abejo džiugina, kad mūsų pacientai sėkmingai pasveiko po transplantacijos. Šiuo laikotarpiu pirmai pacientei dėl išsėtinės sklerozės mūsų ligoninėje buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Jai buvo skirtas gydymas, kuris ypatingai stipriai slopina imunitetą. Ir kol kas galime pasidžiaugti,  viskas sekasi sėkmingai.

– Ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms, savo bendražygiams, visiems medikams ir kitiems, dirbantiems tiesiogiai ar netiesiogiai su koronavirusu?

– Įvyko ir daugybė gerų pokyčių, asmeniniuose santykiuose ir tarp kolegų, tam tikra mobilizacija. Lietuviai vis tiek yra karių tauta, kai nutinka kokia nors nelaimė, jie sugeba mobilizuotis. Daugybė teigiamų dalykų pasikeitė mūsų visų bendravime, ko pačioje pradžioje iš tikrųjų trūko dėl įtampos. O dabar visi yra labai susikaupę, visi stengiasi padaryti savo darbą maksimaliai gerai. Aš tikiuosi, kad ši ypatinga situacija padės išgryninti vertybes, ir tie geri dalykai, kurie įvyko šios ekstremalios situacijos metu, liks ir mes jų nepamiršim.

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Visi medicinos darbuotojus kviečiami pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiama el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.

Apie pandemijos ir karantino iškeltą emocijų puokštę, susitelkimo „čia ir dabar“ pertraukėles bei visuomenės sveikatos būklę karantinui pasibaigus kalbamės su I. Vaskeliene.

– Ieva, papasakokite, kaip karatinas pakeitė jūsų skyriaus darbą? 

– Įprastomis gyvenimo sąlygomis mūsų ligoninėje konsultuojame pacientus ir atliekame psichologinį vertinimą. Darbas vyksta individualiai arba grupėse. Taip pat teikiame reabilitacijos paslaugas, dirbame ir dienos stacionare. Mes, psichologai, dirbame komandoje su gydytojais, slaugytojomis, vyksta bendri susirinkimai, kur deriname, kaip padėti mūsų gydomiems pacientams. Tad didesnė darbo dienos dalis yra tokia.

Karantino metu į pirmą vietą iškėlėme pacientų ir darbuotojų saugumą. Pakito darbo organizavimas – kai kuriais atvejais psichologai teikia individualias konsultacijas nuotolinėmis ryšio priemonėmis (telefonu ar online programomis). Kartu pasikeitė ir darbo pobūdis. Psichologai dabar nebedalyvauja skyrių susirinkimuose, su gydančiais gydytojais bendraujame individualiai. Galima sakyti, kad tas komandinis darbas šiek tiek nukentėjo, nes nebesame visi viename kambaryje ir nebeaptariame paciento psichikos sveikatos sutrikimų dinamikos.

– Kaip karantino metu pasikeitė bendravimas su pacientu?

– Mes įprastai su pacientais bendraudavome gyvai. Dabar didžiąją dalį jų pasiekiame nuotoliniu būdu. Karantino metu pakeisti ir paguldymo į ligoninę kriterijai: sugriežtintos indikacijos ir atrankos slenkstis aukštesnis. Jei įprastomis, nekarantininėmis, sąlygomis į ligoninę guldomi ir lengvesnių atvejų, su mažesniais sutrikdymais pacientai, tai dabar patenka tik tie, kurie išgyvena stiprų psichikos sutrikdymą. Pastebėjome, kad didesnei daliai nuotolinis bendravimas yra priimtinas variantas, kai kuriais atvejais tai nepasiteisina, tad su tokiais pacientais ieškome galimybės bendrauti tiesiogiai, gyvai.

Galima pasidžiaugti, kad nuotolinis bendravimas visgi atneša ir teigiamų aspektų. Dabar mes, specialistai, galime skirti daugiau dėmesio pacientui, be to, nuotolinis bendravimas suteikia galimybes tęstiniam ryšio palaikymui su pacientu, kai net ir išrašę jį iš ligoninės, galime susisiekti ir suteikti pagalbą, jei jos prireikia, tad tai postūmis geresnės sveikatos link.

Dar verta paminėti ir mūsų teikiamas konsultacijas elektroniniu paštu, kur konsultuojame visus besikreipiančius. Iš šio srauto pastebėjome, kad dalis žmonių nelabai sureagavo į karantiną ir kreipiasi dėl įprastų sutrikimų (nerimo, panikos, kt.), bet visgi didžioji dalis besikreipiančiųjų yra stipriai paveikti COVID-19 viruso sukeltos situacijos.

Dar viena dalis besikreipiančių žmonių yra mūsų ligoninėje paguldytų pacientų artimieji. Kadangi lankymas yra uždraustas, tad jie dažnai pasimetę ir kreipiasi dėl konsultacijos, kad sužinotų, kaip sekasi jų šeimos nariams, giminaičiams, kaip su jais susisiekti. Pasitaiko, kad žmogus, patekęs į psichiatrijos ligoninę, nesugalvoja ar neturi galimybių pranešti artimiesiems, kur jie yra, tad artimieji patys dažnai skambina ar rašo besiteiraudami dėl vieno ar kito žmogaus. Socialiniai ryšiai šiuo metu apriboti, tad gana stipriai jaučiamas nesaugumas. 

– Be ligoninėje gulinčių ir besikreipiančių nuotoliniu būdu pacientų reikia išskirti ir trečią grupę – darbuotojus. Papasakokite, kaip atsirado iniciatyva „Dėmesingas įsisąmoninimas“?

– Atsižvelgdami į karantino sąlygas pamatėme, kad sveikatos priežiūros specialistai susiduria su dideliu stresu, todėl įvedėme naujovę – nuotolines meditacijas darbuotojams. Ir jau ketvirtą savaitę vykdome dėmesingo įsisamoninimo grupes mūsų ligoninės personalui, kuris kiekvieną darbo dieną 12 val. yra kviečiamas prisijungti nuotoliniu būdu prie trumpos įsisamoninimo meditacijos, trunkančios iki 20 min. Tokiu būdu norime palaikyti kolegas ir skleisti žinią, kad ir būnant nerimo, įtampos būsenoje galima rasti atsipalaidavimą, taip pat paskatinti būti dėmesingesniems savo gerovei, sveikatai.

Atsižvelgdami į karantino sąlygas pamatėme, kad sveikatos priežiūros specialistai susiduria su dideliu stresu, todėl įvedėme naujovę – nuotolines meditacijas darbuotojams.

Tokios nuotolinės meditacijos turi iš esmės du tikslus. Pirmasis, tai susitelkti į „čia ir dabar“, sumažinti patiriamą įtampą, stresą. Įvairiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad tikslingai nukreiptas dėmesys teikia didelę naudą, tad meditacijos metu atliekame kvėpavimo pratimus, mokomės, kaip kasdienėje veikloje susitelkti į „čia ir dabar“ momentus, kaip svarbu dėmesingai ir sąmoningai stebėti savo savijautą. Vyksta tokia tarsi „čia ir dabar“ pertraukėlė.

O antrasis tikslas yra labiau ilgalaikis. Skatiname formuoti įgūdį, kurį būtų galima vėliau pritaikyti kasdienėse situacijose, kai kyla stiprus nerimas ir, siekiant jam nepasiduoti, atrasti būdą, kaip nurimti, išbūti tą nepatogumo jausmą. Ilgalaikė savistaba ir praktika lavina dėmesingumą ir vėliau nesunkiai tai galima taikyti sudėtingose situacijose.

Užsiėmimo metu darbuotojams yra galimybė dalintis kylančiais jausmais ar užduoti klausimų, tačiau, matyt, kol kas neišdrįsta to padaryti, nes grįžtamojo ryšio praktiškai negauname. Tik matome, kad mūsų darbuotojai reguliariai prisijungia prie meditacijų, jose dalyvauja, vadinasi, naudą jaučia. Džiugu ir už tai.

– Kokias pastebėjote paaštrėjusias emocijas ar kylančius sunkumus?

– Pandemija pacientų psichikos sveikatos kontekstuose tikrai dalyvauja. Dėl karantino situacijos pacientai turi daugiau nerimo, nesaugumo, nežino, kaip toliau bus su pandemija. Jaučiasi, kad negali kontroliuoti ir dalyvauti gyvenime kaip buvo pratę. Turime ir kolegų dėl karantino sąlygų patyrusių stresą savo darbo aplinkoje, kai dirbdami nuotoliniu būdu ar tiesiogiai su pacientais jaučia nuolatinę įtampą ir grėsmę susirgti. Įvairių emocijų mišinys, stresas ir apribota galimybė bendrauti su draugais, artimaisiais ir iššaukė stiprią reakciją į darbinę aplinką.

Be to, pastebėjome ir užaštrintas psichikos problemas, panikos priepuolius. Ryškėja ir problemos dėl didesnio alkoholio vartojimo, kyla šeiminių problemų dėl visų šeimos narių buvimo kartu kiaurą parą. Bet yra dalis pacientų, kurie nelabai reaguoja į tai, kas vyksta. Žino, domisi, bet nestipriai, nėra taip aktualu. Tad pacientų reakcijos nevienalytės.

Kaip bebūtų pandemija pacientų pasaulėžiūrose, baimėse dėl užsikrėtimo, švaros, nešvaros egzistuoja, o kliedesių turinys kinta priklausomai nuo bendros situacijos Lietuvoje.

– Kaip jūs pati gyvenate šiuo laikotarpiu?

– Dabar visiškai gerai. Pirmos savaitės buvo sunkesnės, kai reikėjo galvoti, kaip saugiai organizuoti darbą mūsų skyriuje ir kaip patenkinti pacientų poreikius. Buvo daug neapibrėžtumo, nerimo, neaiškumų. Bet dabar esame pakankamai įsivažiavę, žinau, kas ir kaip vyksta, kaip užtikrinti saugumą ir mūsų pacientams, ir mūsų darbuotojams. Patyrėme didesnį nerimą, stresą, o dabar atoslūgis – atradome būdus kaip dirbti ir ta įtampa mažesnė.

Žinoma, pandemja nesibaigia ir tų naujienų atsiranda, iškyla klausimų, kaip efektyviau padėti. Kad ir dabar štai nusprendėme, kad psichologai budėtų ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis, kad kuo daugiau padėtume dirbti gydytojams psichiatrams. Tų naujų iššūkių atsiranda, bet stresas dabar jau stabilizavęsis.

– Kaip prasiblaškote?

Pagrindinis būdas – tai dalyvavimas dėmesingo įsisamoninimo užsiėmimuose. Ir tos 20 min tikrai padeda nurimti, susidėlioti mintis ir darbus galvoje. Bendrai paėmus psichologų darbas yra toks, kurio instrumentais esame mes patys ir norint jaustis gerai turi nuolat dirbti su savim. Pandemijos metu kažko specifiško nerandu pritaikyti. Man ir kolegoms palengvina situaciją tai, kad sumažėjo pacientų, nukriepiamų mums, darbui su pacientais dabar turime net ramesnį laiką. Šiek tiek reikia laiko po konsultacijų atsigauti, tad dabar turime galimybę ir laisviau darbą planuotis, ir daugiau laiko skirti pacientams.

Palinkėčiau atrasti bent keletą minučių pabūti su savimi ir išgirsti save. Paklausti, kaip aš šiandien jaučiuosi, pastebėti savo poreikius, mintis.

Dar man patinka knygos, fizinis aktyvumas ir kaip juokiuosi „agrofitnesas“. Turime galimybę dabar su šeima  išvykti į sodą, tai skyriau daugiau laiko krūmams, medžiams sodinti. Pastebėjau, kad ir kaimynai daug aktyviau veikia, gražina, sodina, tad mūsų kolektyviniai sodai sparčiai sužydės.

– Ko palinkėtumėte kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?

– Palinkėčiau atrasti bent keletą minučių pabūti su savimi ir išgirsti save. Paklausti, kaip aš šiandien jaučiuosi, pastebėti savo poreikius, mintis. Tai yra pirmas žingsnis didesniam dėmesingumui, savo gerai savijautai. Kai patys jaučiamės gerai, tuomet ir kitam galime veiksmingiau padėti. Tas nereikalauja didelių resursų, žinoma, kai namuose šeima gal ir sunkiau atitrūkti, bet verta pabandyti ir skirti laiko sau. Juolab, kad ir pasiūla dabar didelė: telefoninė pagalbos linija, programėlės Act on Crisis, „Ramu“. Yra įvairių galimybių norint labiau suprasti save.

– Ir galiausiai paprognozuokime. Karantinui pasibaigus kokia, jūsų nuomone, bus visuomenės sveikatos būklė?

– Pas mus į ligoninę patenka ta dalis visuomenės, kuri jaučiasi labai prastai. Tikėtina, kad tie žmonės, kurie turi ilgalaikes psichikos problemas, dabar yra mobilizacijoje ir manome, kad pasibaigus karantinui, ta mobilizacija atslūgs ir tuomet pamatysime ilgalaikių pasekmių. Dabar tarsi kare, susitelkę, susimobilizavę, kai ateis ramybės metas, pamatysime, kaip pandemija paveikė bendrą savijautą.

O jei kalbėtume apie sveikatos priežiūros specialistus, tai čia galime pajausti ilgalaikio streso pasekmes, ypač kurie dirbo priešakinėse linijose, o susidūrusiems su mirtimis ir potrauminio streso galbūt. Tikėtina, kad gali būti ir profesinio perdegimo daugiau. Tiesiogiai dirbantieji su COVID-19 pacientais patiria didžiulį stresą, o tai yra pagrindinė priežastis perdegti, išsekti.

Taip pat manau, kad kaip ir bet kokioje krizėje, taip ir šioje, yra galimybių paaugti teigiama prasme. Pamatysime, kad esame pakankamai stiprūs, sąmoningi savo ir kitų saugumui. Bendrai pažiūrėjus juk turime gana neblogą situaciją, jaučiamas ir didesnis dėmesys aplinkai, rūpestis kaimynais, draugais, artimaisiais, o tai rodo mūsų atsakomybės jausmą, pilietiškumą ir gebėjimą susitvarkyti. Tad neabejoju, kad išeisime iš pandemijos sukeltos krizės stipresni ir kaip visuomenė vieningesni.

Ačiū už pokalbį.

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Visi medicinos darbuotojai kviečiami pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiama el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.