Iš skurdžių – į baronus
Kaip ir dauguma kolegų, ūkininkas Erikas iš šiaurės rytų Madagaskaro galėtų samdytis apsaugininkus, kurie dieną naktį saugotų jo vanilės plantacijas. Tačiau Erikas niekuo nepasitiki. Ginkluotas šautuvu jis pats pernakt saugo vartus į plantaciją: įsiklauso į kiekvieną trakštelėjimą, akylai tyrinėja menkiausią judesį tamsoje. Ūkininkas įsitikinęs: vos tik grįžtų namo, kad ir pavalgyti, vagys iškart prisistatytų.
"Jie šmirinėja po plantaciją nešini kibiru vandens, – sako Erikas. – Vagys greitai renka prinokusias ankštis, meta jas į kibirą, paslepia po drabužiais – sučiupę sakytų, kad neša skalbinius."
Vanilės pasaulis Madagaskare labai keistas. Ypač – pastaraisiais dešimtmečiais, kai šio populiariausio prieskonio kaina smarkiai išaugo ir jį imta vadinti sidabriniu prieskoniu.
Erikas žino, kas galėtų būti tie nekviestieji svečiai, tačiau į policiją nesikreipia: sako, kad turėtų sumokėti pareigūnams, kad šie atliktų tyrimą, o galiausiai vagių vis tiek neareštuotų. Arba nusižudytų teismo salėje – neseniai apie tokį įvykį pranešė vietos laikraščiai.
Kaip ir kiti ūkininkai, Erikas specialiu antspaudu pažymi savo vanilės ankštis – su vagystėmis kovoja ir tokiu būdu. Kita vertus, vagystė tikrai neliktų nepastebėta: jei kuris kaimo varguolis ūmai įsigytų televizorių, klausimų apie pinigų šaltinį niekam nekiltų.
Vanilės pasaulis Madagaskare labai keistas. Ypač – pastaraisiais dešimtmečiais, kai šio populiariausio prieskonio kaina smarkiai išaugo ir jį imta vadinti sidabriniu prieskoniu. Nieko keista, kad radosi ir vanilės baronų, kurie staiga pasijuto Holivudo žvaigždėmis. Tarp skurdžių namelių iškilo jų vilos – it dideli spalvingi tortai. Vilų prieigose – prašmatnūs automobiliai. Sklypus akylai saugo ne tik sargyba, bet ir koviniai šunys.
Vietos gyventojai mėgsta porinti legendą apie vieną "vanilės baroną", liepusį baseiną pripilti alaus. Vola mafana (karštais pinigais) – eiliniai žmonės vadina tokius baronus: greitai susižertas turtas išgaruojąs taip pat greitai. Dažnai dar ir smarkiai nudegindamas "baronui" rankas.
Baimė netekti savųjų "sidabrinių ankščių" tokia didelė, kad Eriko lauke nuimtą derlių ir iš kitų ūkininkų supirktas vanilės ankštis Eriko brolis Léonce laiko po namu įrengtame milžiniškame bunkeryje.
Vanilės ankštys trumpam pamirkomos karštame vandenyje, vėliau dienomis išnešamos į lauką, po vieną vartant laikomos saulėkaitoje, o nakčiai pernešamos į sandėlį. Po keturis mėnesius trunkančių kasdienių kelionių žalios ankštys pajuoduoja, t.y. įvyksta jų fermentacijos procesas ir vanilė ima kvepėti vanile. Vanilės fermentavimo procesas lyginamas su vyno brandinimu: juodosios vanilės vertė, palyginti su žaliųjų, ką tik nuskintų ankščių, išauga kelis kartus.
Panašiai kaip vanilė, brolių piniginė svorio įgavo taip pat ne iškart. Prakutę jie pasistatė naują namą – medinį, tačiau jau ne ant medžio polių, bet ant mūrinių pamatų. Vėliau įsirengė plytinį namą, o pernai – ryškiai žalią vilą, apjuostą aukšta mūrine tvora.
Kantrybės išbandymas
Net ir praturtėję Erikas su Léonce dirba tiek pat daug ir lygiai taip pat kaip anksčiau nerimauja dėl kiekvienos ankšties. Nors pelnas ir didelis, parduoti vanilę nėra paprasta: eksportuotojai neskuba švaistytis pinigais, nes Europos desertų gamintojai neskuba išlaidauti. Kad ir kaip būtų, bet tikrosios vanilės skonį vertina toli gražu ne visi – kai kam pakanka gerokai pigesnių sintetinių pakaitalų.
Erikas ir Leonce nenori pasiduoti: jie sako nė nežiną tikrųjų rinkos kainų, net euro kurso. Todėl laukia, kol eksportuotojai nusileis ir mokės tiek, kiek prašo vanilės augintojai.
Vienas tokių eksportuotojų – Jerry Fenozanany Loo-Ki, "Madagaskaro "Les ehices" generalinis direktorius. Jo senelis į Madagaskarą atvyko iš Kinijos, įsitvirtino saloje kaip plantatorius ir prekybininkas. Jerry savo įmonę valdo kartu su broliais ir motina. Tačiau jo sandėlis beveik tuščias – akivaizdus ženklas, kad verslas paralyžiuotas.
2019-ųjų derlius buvo skurdus, Jerry pardavė nedaug. "2017 m. eksportavome 70 tonų, dabar orientuojamės į 40 tonų, tačiau iki šiol pardavėme mažiau nei 10 tonų", – baigiantis metams guodėsi jis užsienio žurnalistams. "Atsidūrėme aklavietėje. Ūkininkai ir perpardavinėtojai nenori nusileisti – lygiai kaip ir pirkėjai iš užsienio. Per vidurį, it sumuštinyje, esame mes, eksportuotojai. Tai tarsi spektaklis. Visi laukia ir tikisi, kad kiti pasiduos", – sako Jerry.
Madagaskario vanilė, vadinamoji burbono vanilė, laikoma geriausia pasaulyje. Tačiau kurį laiką jos kokybė prastėjo: bijodami vagysčių ir prarasti pirkėjus, ūkininkai ėmė nebepaisyti dėl blogų orų vėluojančios ankščių brandos ir pradėjo imti derlių gerokai per anksti. Nors iki reikiamo ilgio ankštys užauga per du mėnesius, subręsta tik per aštuonis devynis.
Už prastesnės kokybės ankštis mažiau mokėję užsienio pirkėjai neskuba kelti kainų net ir pirkdami geresnės kokybės žaliavą. Juolab kad tikėdamiesi kuo lengvesnio pelno augintojai ar perpardavinėtojai gudrauja: blogos kokybės ankštis paslepia po geromis.
Vanilė yra tarp dažniausiai klastojamų maisto priedų. Ypač, kai jos kaina šauna į viršų.
Tam tikrą įtaką vanilės rinkai daro ir bendras šalyje tvyrantis chaosas: problemos su teisėtvarka, korupcija. Anot Jerry, klientai vis dažniau žvalgosi į kitas vanilę auginančias šalis, tokias kaip Uganda, Indonezija, Indija, Taitis ar Meksika.
Paliečia milijonus žiedų
Savos regionas Madagaskaro šiaurės rytuose – tikra vanilės karalystė. 2018-ųjų derlius vietos augintojams atnešė 700 mlrd. dolerių pajamų. Vanilė brangi ir dėl to, kad jos auginimas reikalauja daug rankų darbo.
Ilgą laiką vanilę europiečiai importuodavo iš Meksikos – tada jos kaina buvo įkandama tik mėlynojo kraujo asmenims. Bandymai auginti vanilę už Meksikos ribų nebuvo sėkmingi: augalas prigydavo, tačiau ankštys nesubręsdavo. Problema buvo ta, kad Meksikoje vanilę apdulkino meliponinės bitės, kurių kitose šalyse nebuvo.
Proveržis įvyko tik 1841-aisiais, kai dvylikametis juodaodis vergas iš Reuniono salos Edmondas Albius atrado būdą, kaip apdulkinti vanilę. Po to Reuniono sala, esanti netoli Madagaskaro, tapo viena pagrindinių vanilės eksportuotojų.
Nuo XIX a. pirmosios pusės vanilės auginimo metodai pasikeitė nedaug. Lygiai kaip anuomet, Madagaskaro vanilės augintojai brangiuosius žiedus apdulkina plonais mediniais pagaliukais – apie 40 mln. žiedų kasmet. Maža to, šį darbą galima atlikti tik vieną dieną per visą žydėjimo periodą: savaitę ūkininkai vaikšto po plantaciją ir augalas po augalo ieško apdulkinti tinkamų žiedų. Sakoma, kad kiekvieną ankštį – nuo jos apdulkinimo, priežiūros fermentacijos metu iki galutinio rūšiavimo – žmogaus rankos paliečia 1 tūkst. kartų.
Tad šis kruopštus darbas, ne vien tinkamas klimatas, yra priežastis, kodėl vanilę galima auginti tokiose šalyse kaip Madagaskaras: čia darbo jėga nepaprastai pigi.
Laukinių vakarų dvasia
Sambavos žandarmerijos kapitonas Emilienas Mahavorisoa sako turįs išsamų pranešimų apie vanilės vagystes sąvadą. Štai pernai nuo sausio iki spalio buvo gauti 555 pranešimai apie pavogtą vanilės žaliavą – iš viso daugiau nei 9 tonas. Brangesnės juodosios vanilės pavogta 84 kartus – iš viso 1,6 tonos.
Nors šie skaičiai – tik ledkalnio viršūnė, ištirti net ir šiuos atvejus pernelyg sunku. E.Mahavorisoa skundžiasi pareigūnų ir išteklių stygiumi. Trūksta ne tik pinigų algoms, bet ir paprasčiausių automobilių. Sugavę vagį pareigūnai turi ieškoti taksi, kuriuo nuvežtų nelaimėlį iki nuovados. Negana to, pareigūnai dažniausiai neturi nė pusės sumos, reikalingos sumokėti už taksi paslaugas. Tad nieko keista, kad vietos ūkininkai samdosi policininkus – kelias savaites, kol labiausiai siautėja vagišiai, apgyvendina, maitina pareigūnus.
Kita kategorija nukentėjusiųjų – Madagaskare verslą turintys užsieniečiai, dalį metų gyvenantys, pvz., Prancūzijoje, dalį – Sambavoje. Jie mėgsta juokauti, kad milijonieriumi Madagaskare galima tapti atvykus milijardieriumi. Tačiau verslo neatsisako ir pasakoja į Laukinių vakarų gyvenimą panašias istorijas apie tai, kaip tykodavo vagių, neretai ginkluotų net ir kalašnikovais. Kaip pasisamdo vietinius gyventojus, kurie, pvz., iš darbdaviui priklausančio ginklo be perspėjimo nušaunantys vagį, todėl kyla problemų su teisėsauga. Arba suvaidina užpuolimą ir pareikalauja iš darbdavio kompensacijos. Arba gavę dešimtis tūkstančių dolerių vanilei supirkti, juos išleidžia savo skoloms padengti, o bandant aiškintis santykius, mėgina nusižudyti – atgauti skolą norinčiam užsieniečiui tenka padengti dar ir jo gydymo paslaugas.
Kainų karuselėje
Jei ir yra žmogus, žinantis tikrąsias Madagaskaro vanilės paslaptis, tai Josephine Lochhead. Amerikietė kasmet keliauja į Sambavos regioną, vyksta tiesiai pas vanilės augintojus.
Ji – antrą veiklos šimtmetį skaičiuojančios šeimai priklausančios kompanijos "California Flavoring Company" atstovė. Nuo mažų dienų vanilės versle besisukiojanti amerikietė sako, kad jai svarbiausia – rasti produkciją, kurią galima pažymėti "Sąžiningos prekybos" ženklu, kuri turėtų kilmės vietos nuorodą, būtų užauginta ekologiškai. Už kokybę, socialiai ir ekologiškai palankias gamybos sąlygas, jos firma pasiryžusi mokėti daugiau, tačiau nenori tapti sukčių auka.
Prekybos centruose, net specializuotose konditerijos parduotuvėse gausu vanilės kvapo priedų, kurie nėra tikroji vanilė. Net jei etiketėje parašyta "natūrali vanilė" ("natural vanilla"), tai tebus sintetinis pakaitalas. Tikroji vanilė apibrėžiama terminu "grynoji vanilė" ("pure vanilla").
"Vanilė yra tarp dažniausiai klastojamų maisto priedų. Ypač, kai jos kaina šauna į viršų", – sako J.Lochhead. Juk per kelerius metus vanilės kilogramo kaina eksportui nuo 20 JAV dolerių išaugo 30 kartų, kol perkopė 600 JAV dolerių ribą. Iš šio kainų šuolio daug kas bandė pasipelnyti, juolab kad vanilės kaina rinkoje nuolat svyruoja.
Šalyje tokie prasti keliai, kad net nedideliais atstumais vanilės kroviniai dažnai gabenami lėktuvais.
Ilgus dešimtmečius ties 20 JAV dolerių riba svyravusi kaina dėl XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Madagaskarą nusiaubusio taifūno pakilo. Devintojo dešimtmečio viduryje, žlugus nuo pat 1930-ųjų egzistavusiam vanilės karteliui, kontroliavusiam rinką ir diktavusiam kvapniųjų ankščių kainas, jos vertė nukrito žemiau 20 JAV dolerių už kilogramą.
Situaciją vėl pakeitė taifūnas Hudahas, 2000-ųjų balandį nuniokojęs vanilės plantacijas, ir politinė suirutė. 2004-aisiais vanilės žaliava kainavo 160 dolerių už kilogramą, tačiau 2005 m. kaina krito iki 40 dolerių. Po dešimtmetį trukusio štilio kaina vėl ėmė kilti, kol 2016– 2017 m. kilogramas kainavo 1 000 JAV dolerių.
Vis dėlto didelė vanilės kaina priklauso ne tik nuo šių natūralių priežasčių. Ilgus metus iš Madagaskaro nelegaliai eksportuota raudonmedžio mediena, iš kurios gaminami prabangūs baldai ir muzikos instrumentai. Nešvarius pinigus kontrabandininkai išplaudavo prekiaudami vanile: jiems rūpėjo gauti tvirtos valiutos, pvz., JAV dolerių. Negana to, kontrabandininkai klastodavo dokumentus, kurie turėdavo įrodyti, kad jų pajamos – iš vanilės, o ne iš nelegalios prekybos raudonmedžiu.
Ilgainiui į vanilės prekybą įsitraukė labai daug neaiškios kilmės tarpininkų, todėl tokie pirkėjai kaip J.Lochhead keliauja tiesiai pas Madagaskaro ūkininkus.
Sąmokslo teorija ir realybė
Ar klestintis vanilės verslas atnešė naudos Madagaskarui – šaliai, kurios gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė net ir XXI a. yra kiek daugiau nei 58 metai, kur du trečdaliai gyvena žemiau tarptautinės skurdo ribos – turi tenkintis 1,25 JAV dolerio per dieną?
Anaiptol. Veikiau įnešė daug sumaišties ir sujaukė visuomenės vertybes. Matydami, kad kone pernakt galima tapti vanilės baronu, Madagaskaro jaunuoliai nustojo tikėję mokslo galia. Studijų atsisakė ir minėtasis Léonce. Ir 42 metų vanilės augintojas Vito, galiausiai metęs darbą biure, už kurį gaudavo 150 eurų atlyginimą.
"Šiandien aš uždirbu beveik dešimt kartų daugiau nei anksčiau", – sako Vito, vanilės plantaciją įveisęs apleistoje jo šeimai priklausančioje žemėje. Iš vanilės uždirbtų pinigų reikėję jo sūnaus gydymui, tačiau su berniuku į Prancūziją išvykusi žmona nebegrįžo.
Šiandien Vito gyvena Sambavoje, į netoli esančią plantaciją užsienio žurnalistus veža tragiškos būklės keliu ir guodžiasi: rasti žmoną gali tik vanilės baronai. Tas, kuris augina, pvz., ryžius, ar apskritai užsiima kitokiu verslu, laikomas kvailiu. Apie riziką nukritus vanilės kainoms likti tuščiomis kišenėmis negalvoja niekas.
Vanilės derliaus metu prie naktinių klubų – marios brangių visureigių. Daugelio kasdienio vartojimo prekių kainos – tokios pat kaip Europoje. Kartu su svaiginančiais turtais Madagaskare auga ir pasipiktinimas bei nerimas. Paklausti, kodėl Sambavoje yra tiek mažai restoranų, nors čia tiek daug turtuolių, madagaskariečiai kalba apie negailestingą konkurenciją ir paranoją: "Žmonės valgo namuose, nes bijo būti nunuodyti."
Neįprasta ne tik vietos gyventojų elgsena, bet ir požiūris, pvz., į infrastruktūrą. Šalyje tokie prasti keliai, kad net nedideliais atstumais vanilės kroviniai dažnai gabenami lėktuvais. Valstybinė oro linijų bendrovė "Air Madagascar" vengia eksportuotojų – dėl plačiai paplitusios korupcijos vanilės kroviniai dažnai dingsta. Didieji prekiautojai samdo privačių oro vežėjų kompanijas. Kalbama, kad jie net yra papirkę valdžios institucijas, kad ši nesirūpintų kelių būkle: tokiu būdu stambieji prekiautojai eliminavo smulkiuosius konkurentus.
Prognozuojama, kad 2020-aisiais vanilės pasėlių bus daugiau nei ankstesniais metais, todėl kaina kris – ekspertai nesutaria tik dėl to, ar tai įvyks palaipsniui, ar staiga. Tačiau kad ir ką prognozuotų, ekspertai vieningi: vanilės pasaulio gyvenimą bet kada gali paveikti išorės jėgos. Pavyzdžiui, uraganas, nusiaubiantis plantacijas, ar aukštomis kainomis suinteresuotų vanilės baronų surežisuotos krizės.
