Jai šeštadienį įteiktas „Eurimages“ koprodukcijos (bendros kino filmų gamybos – BNS) apdovanojimas.

„Uljanai Kim įteikiamas tarptautinis 2023 metų „Eurimages“ koprodukcijos apdovanojimas, pažymint jos išskirtinį įsipareigojimą kino koprodukcijai ir per daugelį metų jos sukurtas tvirtas koprodukcijos partnerystes“, – šeštadienio vakarą paskelbta Europos kino akademijos socialiniame tinkle „X“.

Apie U. Kim planuojamą įteikti apdovanojimą jų organizatoriai pranešė dar lapkričio pabaigoje.

Apdovanojimą skiria Europos kino akademija, bendradarbiaudama su Europos Tarybos kino paramos fondu „Eurimages“. Juo įvertinamas reikšmingas koprodukcijos vaidmuo skatinant tarptautinius mainus.

U. Kim šeštadienį tapo trečiąja Europos kino apdovanojimų laureate iš Lietuvos.

Pernai Europos kino apdovanojimą dokumentinių filmų kategorijoje laimėjo Ukrainoje nužudyto režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“. Tuo metu 1992 metais šį prizą laimėjo Audriaus Stonio filmas „Neregių žemė“.

Šiais metais lietuvių kurti kino filmai tarp Europos kino apdovanojimų laureatų nepateko.

Šiemet „europietiškaisiais Oskarais“ vadinami Europos kino apdovanojimai vyko Vokietijos sostinėje Berlyne. 

„Šis filmas savo giliai emocingu scenarijumi ir išskirtine aktorių vaidyba tyrinėja tapatybę ir seksualumą. Jo herojų meilė – nuostabiai nufilmuota ir subtiliai atvaizduota. Jų švelnumas, intymumas ir skausmas tuo pat metu yra ir odė, ir iššūkis meilės galiai“, – įteikdama apdovanojimą sakė šios konkursinės programos žiuri.

„Pirmiausiai noriu padėkoti filmo režisierei Marijai Kavtaradze. Tai – antrasis mūsų bendras darbas ir, tikiuosi, jų dar daug kartu sukursime. Sveikinu mūsų pagrindinius aktorius ir talentingąją komandą. Ir, žinoma, labai dėkoju filmo partneriams – koprodiuseriams iš Ispanijos ir Švedijos“, – atsiimdama apdovanojimą sakė „Tu man nieko neprimeni“ prodiuserė Marija Razgutė.

„Jau greitai sukaks metai, kaip filmas „Tu man nieko neprimeni“ keliauja per pasaulį ir jaučiame, kad susidomėjimas juo tik didėja. Taline sulaukėme daug meilės iš festivalio žiūrovų: seansai buvo sausakimši, o susitikimas su žiūrovais buvo vienas ilgiausių ir labiausiai šildančių pokalbių, kokius esame turėję šio filmo kelionėje“, – įspūdžiais iš festivalio dalijosi M. Razgutė.

Šiemetinėje „Juodųjų naktų“ Baltijos šalių konkursinėje programoje varžėsi net septyniolika filmų, tarp kurių – septyni darbai, kuriuos kūrė arba ženkliai prisidėjo lietuviai: Marijos Kavtaradze „Tu man nieko neprimeni“, Artūro Jevdokimovo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“, DK Welchman ir Hugh Welchman „Kaimiečiai“, Ramūno Cicėno „Šeima“, Romo Zabarausko „Rašytojas“, Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ ir Arko Okk filmas „Ledas, kuris mus palaiko“.

Filmas „Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo ar iki metų pabaigos apkeliaus beveik 60 kino festivalių visame pasaulyje – nuo Graikijos iki Australijos, nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Taivano. Filmas keliauja ne tik per festivalius – „Tu man nieko neprimeni“ kino teatruose rodys Šiaurės Amerikos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, Ispanijos, Indonezijos, Lenkijos filmų platintojai.

Taline sulaukėme daug meilės iš festivalio žiūrovų: seansai buvo sausakimši, o susitikimas su žiūrovais buvo vienas ilgiausių ir labiausiai šildančių pokalbių, kokius esame turėję šio filmo kelionėje.

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius. 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis sukurtas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

Apie „M–Films“

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradze („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Kaip skelbia 15min.lt, mirties faktą patvirtino R. Mikalauskaitės buvusi kolegė ir bičiulė.

Moteris mėsos gabalu užspringo viename Dubajaus restorane gegužės 26-ąją. 

„Rūta vakarieniaudama viename Dubajaus restoranų užspringo mėsos gabalu. Kol atvyko greitoji pagalba – Rūta jau buvo 20 minučių be deguonies – konstatuota klinikinė mirtis. Daktarams širdelę pavyko atgaivinti defibriliatoriumi, tačiau smegenys nefunkcionuoja iki šiol. Rūtos gyvybė yra palaikoma medicininiais kvėpavimo aparatais, tačiau medikai vilties išgyventi duoda labai mažai. Visgi tikimės stebuklo ir to, kad ji už savo gyvybę kovoti nenustos. Rūta neturėjo galiojančio gyvybės draudimo ir milžiniškas ligoninės sąskaitas tokiu atveju teks padengti artimiesiems. Šiai dienai reikalinga surinkti 98 tūkst. AED (24 859 eurų / 26 684 USD). Išlaidos dar didės, o mirties atveju teks papildomai padengti kūno transportavimo į Lietuvą išlaidas. Smegenų mirties atveju gyvybę palaikantys aparatai atjungiami po keturių dienų, nes šanso pabusti nebėra. Nepaleidžiant vilties galima tęsti kartu su augančiomis sąskaitomis, tačiau tai galimybės nepadidina“, – po nelaimės „GoFundMe“ platformoje skelbė prodiuserės bičiuliai.

R. Mikalauskaitė / „GoFundMe“ nuotr.

R. Mikalauskaitė pramogų pasaulyje kurį laiką buvo žinoma ir kaip asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai“ rinkodaros vadovė, o 2015 m. M.A.M.A. apdovanojimuose dėmesio sulaukė į sceną atlydėjusi atlikėją Džordaną Butkutę, rašoma 15min.lt.

„Jokiu būdu nemenkindama visų jūsų sveikinimų ir lauktuvių, vis dėlto prisipažįstu, kad geriausią dovaną gimtadienio proga šiandien įteikė laboratorija. Pagaliau neigiamą užtvirtinamojo ir jau paskutinio koronaviruso testo atsakymą. Šventiškai, tarytum neatsitiktinai, susiklostęs sutapimas šiame už adventą ar ramadaną ilgesniame kalendoriuje.

BUVO... Beliks kosmetinis organizme ligos paliktų duobių remontas. Ir dar daug ko BUS. Vieno – ir vėlgi, kaip BUVĘ ir kaip YRA, nekintamo bei nepalaužto, kitko – naujo, visiškai kitaip. Kažko visgi NEBĖRA. Kai ko niekad daugiau ir NEBEBUS. Dėl vienų dalykų – gerai, dėl kitų – deja...

BUVO 44 dienos lovos režimo, iš kurių, sudėjus visus įlipimus į ir iš greitosios pagalbos automobilio, lauke TĖRA praleistos maždaug 44 sekundės. Tad, nors tikroji olimpiada ir BUVO atšaukta, šioje – karantino bei distancijos – olimpiadoje galbūt ESU čempionė. Ir trukmės atžvilgiu – (anti)rekordininkė.

BUVO testavimai. Ne vienas, ne du ir ne trys. Taip, tomis sprindžio ilgio lazdelėmis, kurias pro šnerves lyg medvaržčius įsuka iki pat gerklės (kartais, rodės, ir iki smegenų). Taigi BUVO likimas, tiesiogine ir netiesiogine ta žodžio prasme „kybojęs“ ant snarglių. To NEBEBUS, atsiėmiau jį į savo rankas.

BUVO karščiavimas, didesnis ar visai minimalus, tačiau BUVO nuolat. Apie tai nerašyčiau (nes blogybė iš visų kone menkiausia), bet rašau, kadangi jis vis dar YRA. Gal žinia pasieks iškeliavusį Covid-19, šis kreipsis į lost&found ir susirinks ką palikęs.

BUVO 49 kilogramai. Maniau ir, tiesą sakant, vyliausi, kad BUS prieaugis. Na, kaip daugumai, krosą bėgiojusiai aplink šaldytuvą. YRA 49. Netgi čiut mažiau. O juk nė link šaldytuvo pernelyg nejudėjau, bent jau Santarose jis pats „ateidavo“. Nepavydėkit – per koronaviruso keliamą pykinimą kilogramus išvėmiau.

BUVO ligoninėje ir linksmų nutikimų. Galiausiai, tik linksmi atmintyje ir BUS. Pavyzdžiui… Naujai pastatytas korpusas, žinoma, turi privalumų. Tačiau ir šiokių tokių trūkumų, pasirodo. Nes BUVAU pirmoji, praktiškai inspektavusi palatoje iki tol netikrintus įrenginius. Nežinau, ar leidžiama su kateteriais maudytis, bet maudytis vienok reikia… Tad sulaukusi nakties, patyliukais apsivyniojau rankas celofaniniais maišeliais ir palindau po dušu. Vandens surinkimo grotelės grindyse įtaisytos visai ne nuolydyje, taigi iš dušinės išbridau, tiksliau – įbridau, į užpiltą palatą. Kviesti sanitares ar slaugytojas gėda. Juk kateteris… Juk naktis. Taip ir sėmiau vandenį vidutinio dydžio rankšluosčiu iki paryčių. Kaip grėbliu medžių lapus rudenį. Ir gręžiu, ir gręžiu… Kodėl čia tos adatos išlaksčiusios iš venos? – kitądien klausia lašelinę stačiusi slaugytoja. Tad tai YRA ale review’sas, įspėjimas tiems, kas ten (jeigu) prigultų.

BUVO šuo. Ah. Kol gulėjau ligoninėje, mano bulmastifei sprando srity lyg ant mielių išsipūtė duonos kepalo dydžio piktybinis auglys. Nenorėdami liūdinti, artimieji apie neišvengiamą galą – ne Brisiaus, o Gajos – slėpė, taigi telefoninis atsisveikinimas, fone girdint jau kasamą duobę, graudžiai netikėtas. Šunų mylėtojai bei augintojai supras šį tolygų šeimos nario netekčiai skausmą. Šuns NEBĖRA. Šio šuns NEBEBUS. YRA tik savigraužiška spėlionė, ar pastarąjį kartą, kuomet mudvi matėmės (neįtariant, kad kartas – paskutinis), BUVAU jai pakankamai dosni.

BUVOT jūs. BUVĘ išties artimi YRA dar artimesni. BUVĘ svetimi – iki šiol stebiuosi, kodėl taip globėjiškai besirūpinę – svetimais NEBĖRA. Jie dabar YRA netgi artimesni už tuos, kurie išties artimais NEBUVO. Aš labiausiai dėkinga ne už rūpestį ar dovanas. Aš dėkinga tiems, kam tapau kertine ir gyva priežastimi laikytis karantino. Keturi žmonės, kurie irgi BUVO svetimi, nepažįstami, bet itin aktyviai dalyvavę mano virtualiame gyvenime, svetimais visad ir BUS. Vienas įkyriai siūlėsi pagydyti seksu, antras grasino mane pagrobti, cituoju: „su visa korona“, trečias aiškino, kad manyje ne Covid-19, bet filmuotų mumijų sukelta kerštinga liga, o ketvirtas tardė, kiek eurų man moka PSO už valią sveikintis iš pacientus atstovaujančios stovyklos ir informuoti (anot jo, dezinformuoti, nes virusas neva neegzistuoja) visuomenę kai kuriais rytais per radijo žinias, kai kuriais vakarais – per TV žinias.

BUVO ilgesys. Dar labiau YRA. Tad pirmiausia, ką netrukus padarysiu – it voras, tupėjęs aukštoj palėpėj, nuo kur matyti tik tolimas horizontas, laiptais nuroposiu į mažiau abstraktų pasaulį: su iš arti regimomis fizionomijomis, automobiliais, skrudinama kava ir vitrinomis. Nusileisiu į savo šių dienų ir į savo vaikystės – Vokiečių – gatvę. Bent dešimt minučių tiesiog pastovėsiu taip pėdomis įsispaudusi į asfaltą, kaip turbūt neįspaudžiau per visą gyvenimą. Ir kai TU žingsniuosi artyn manęs, neišsigąsk, tai – laimės ašaros.

Kadangi „MUA“ dar YRA nei legalus, nei per kaukę įgalus, siunčiu ne ką mažesnės meilės ir dėkingumo raukšlelėmis amžiams pažymėtą „MIRKT“, –rašė J. Ragauskaitė ir dėkojo visiems, padėjusiems pasveikti.

Pasveiko ir aktorė I. Labanauskaitė

Sekmadienį aktorė Ieva Labanauskaitė, užsikrėtusi koronavirusu, socialiniame tinkle „Facebook“ taip pat pranešė, kad jau pasveiko.

„Pagaliau“, – džiaugėsi ji.

„Pagaliau abu pakartotiniai testai yra neigiami! Pagaliau po vieno mėnesio grįžtu namo ir užbaigiu griežtą saviizoliaciją valstybinėse patalpose.

Ši izoliacija/atskyrimas buvo tikrai vidinių transformacijų, įvairiausių išbandymų ir nuotykių kupina patirtis. Išbūti tarp keturių sienų, be gyvo kontakto ir jokios galimybės išeiti į lauką ar kokį mišką aplankyti tiek laiko – buvo rimtas iššūkis!

Tikiuosi, nereiks per naują mokytis kaip bendrauti gyvai“, – juokavo aktorė.

I. Labanauskaitė socialiniame tinkle taip pat skyrė visiems padėkas.

Garsią prodiuserę, renginių organizatorę ir fotomenininkę Jurgą Anusauskienę nuo šiol galima vadinti ir fotomodeliu. Žinoma moteris pirmą kartą tapo reklaminiu veidu ir nusifotografavo jaunystės eliksyrų kolekcijos pristatymui. Natūralioms kosmetikos priemonėms pirmenybę skirianti J. Anusauskienė prisipažino, kad ją sužavėjo vieno rečiausių ir brangiausių pasaulio augalinių aliejų – argano – poveikis odai, tad naujajam amplua ji pasiryžo nedvejodama.

„Pasiūlymas tapti fotomodeliu užklupo netikėtai – per patį darbų įkarštį. Praėjusių metų gruodis man buvo labai intensyvus, vos spėjau suktis darbų verpetuose, tačiau intriga ir smalsumas nugalėjo. Be abejo, negalėčiau reklamuoti to, kuo pati netikiu, tad išbandžiau šias priemones. Efektas pranoko visus lūkesčius, tad jokių abejonių neliko. Ryžausi stoti prieš objektyvą. Procesas ir rezultatas labai patiko“, – šypsodamasi pasakojo J. Anusauskienė.

Pasak renginių organizatorės, šiais laikais daugeliui moterų tenka susidurti su dilema, kaip puoselėti aplinkos ir laiko atakuojamą veido odą. „Sintetinių priemonių – nors vežimu vežk, tačiau mano įsitikinimu, jokia chemija nepranoksta natūralios gamtos jėgos. Būtent joje slypi vadinamasis jaunystės eliksyras. Žinoma, nepamirštant ir paties žmogaus indėlio, o būtent – sveikos mitybos ir sporto“, – įsitikinusi ji.

Daug keliaujanti J. Anusauskienė prisipažino, jog jautri ir sausa oda reikalauja nuolatinės priežiūros. Todėl prieš keliones tenka atsakingai suplanuoti ne tik būsimą maršrutą, bet ir kosmetinės sudėtį. Ji naudojo įvairias priemones, tačiau nei vienai neliko ištikima.

„Mano oda su bet kuo „nedraugauja“. Tačiau kosmetika su argano aliejumi man labai patinka ir tinka. Ne veltui tas aliejus buvo naudojamas dar prieš tūkstančius metų ir buvo laikomas prabangos preke. Gerai, kad dabar taip nebėra ir kremą paakiams galiu kasdien nešiotis kartu su fotoaparatu, taip visuomet būdama užtikrinta, kad atrodau gaiviai. O juk gera išvaizda tiesiogiai susijusi su puikia savijauta“, – šyptelėjo žinoma moteris.