– Paaiškinkite paradoksą: Timas Petraitis – psichologas-psichoterapeutas ir Timas Petraitis – „Wolt“ maisto kurjeris?
– Visus tas paradoksas sudomina (juokiasi). Jei knyga „Pinigų laiškai“ nebūtų psichologinė, Timas būtų labai įdomus personažas. Mano gyvenime šiedu dalykai puikiai dera tarpusavyje, nes terapeuto darbas daugiau sėdimas, kartu – vidinis, dvasinis, o kurjerio – labiau fizinis, nes važinėju ne automobiliu, bet dviračiu. Šiais metais juo važinėjau net per žiemą – tik uždėjau padangas su didesniu protektoriumi. Mat žiemą ir darbo daugiau, ir pačiam smagiau.
Ekstremalesnės sąlygos paįvairina kasdienybę, o žmonės nenori kišti nosies iš šiltų namų, tad daugiau užsisako. Iššūkiai? Iš pradžių turėjau susižiūrėti drabužius, nes minant dviratį žiemą labiausiai šąla pėdos ir plaštakos. Kai tai išmokau, visa kita jau nebeatrodė sunku.
– Jūsų feisbuko paskyroje skaičiau, kad gimėte Šiauliuose, o šiandien gyvenate ir dirbate Kaune. Kokie vėjai atpūtė?
– Studijų vėjai. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavau psichologiją, turiu bakalauro, magistro diplomus. Šiandien esu suaugusiųjų terapeutas, taip pat priimu vyresnius paauglius.
Su vėjeliu: dviratis T. Petraičiui – ir sportas, ir darbo priemonė. Kai nekonsultuoja žmonių, Timas su malonumu sėda ant dviračio ir vežioja maistą žmonėms. / T. Petraičio asmeninio archyvo nuotr.
– 2016 m. išleidote pirmąją savo knygą „Tikras Timas“, tiesa, ne apie pinigus – tai buvo psichologinių straipsnių rinkinys. Kokių aplinkybių paskatintas ėmėte rašyti „Pinigų laiškus“?
– 2018 m. išsiskyriau su žmona ir atsidūriau labai įdomiame taške. Supratau, kad man 36-eri, bet neturiu nei savo būsto (tuo metu jį nuomojausi), nei automobilio – tik skolų. Keista buvo suvokti, kad tiek metų gyvenau, bet nieko neužgyvenau. Tokių minčių paskatintas ėmiau domėtis pinigų tema.
Daug skaičiau, eksperimentavau. Beje, prieš pradėdamas rašyti „Pinigų laiškus“ aš ir pats dalyvavau labai įdomiame vienos amerikietės projekte. Ji visą mėnesį kiekvieną dieną siųsdavo pamąstymus apie pinigus ir konkrečias užduotis, kurias reikėjo atlikti. Man taip patiko tas formatas, kad nutariau kažko panašaus griebtis ir pats.
Iš pradžių pusiau juokais paskelbiau feisbuke, kad norintys gali dalyvauti eksperimente. Parašiau 30 pinigų laiškų, kuriuos siųsdavau užsiregistravusiems e. paštu, o kiekvieną laišką užbaigdavau praktinėmis užduotimis.
– Gal galėtumėte trumpai pacituoti bent vieną laišką, kad skaitytojai geriau įsivaizduotų…
– Tarkim, vienas iš mano laiškų vadinasi „Būti ar atrodyti?“. Jame kalbu apie tai, kad daug pinigų mes išleidžiame atrodymui. Tarkim, buvo laikas, kai aš labai daug pinigų išleisdavau naujoms knygoms, nes įsivaizdavau, kad jei mano psichoterapijos kabinete bus daugybė knygų – atrodysiu solidžiau (juokiasi). Iš tiesų didžiosios jų dalies nespėdavau net perskaityti. Taigi, tame laiške kėliau klausimą – ar labiau noriu būti protingas, ar tik atrodyti protingas. Kai vis dėlto nusprendžiau, kad labiau noriu būti, radau išeitį: imti knygas iš bibliotekų, skolintis iš draugų ir pan. Žmonėms taip pat siūliau pamąstyti, ar jie leidžia pinigus tam, kad atrodytų, ar labiau tam, kad būtų.
– Jei laiškai virto knyga, vadinasi, jūsų eksperimento dalyviams patiko tai, ką jie skaitė, o kai kurie net ir praktikavo?
– Manau, taip. Kai tuos laiškus rašiau, man atrodė, kad kalbu apie labai paprastus dalykus, atrandu labai žinomų tiesų, bet ilgainiui supratau, kad žmones jie motyvuoja. Tas grįžtamasis ryšys būtent ir paskatino viską sudėti į knygą. Žodžiu, maždaug per penkerius metus į ją sugulė 60 laiškų apie pinigus.
T. Petraičio asmeninio archyvo nuotr.
– Ar iki šiol laikotės „Pinigų laiškų“ politikos? Dažnai žmonės stengiasi tol, kol jiems blogai, o kai pagerėja – pamiršta sportuoti, sveikai maitintis ir pan.
– Šitam klausimui puikiai tinka dar vienas mano laiškas, kuris vadinasi „Sistemos prieš tikslus“. Jei žmogaus požiūris orientuotas vien tik į tikslus – jis trumpalaikis. Pasiekęs tikslą žmogus dažnai pamiršta priemones, kurios padėjo jį pasiekti. Visai kas kita, jei žmogus susikuria sistemą: tarkim, taupo ne naujam automobiliui, bet iš esmės pasiryžta būti taupiu žmogumi. Toks požiūris veikia kur kas veiksmingiau. Todėl ir aš, kokius principus nuo 2018-ųjų išsigryninau, pagal tokius gyvenu iki šių dienų.
– Ar niekas iš dalyvavusių „Pinigų laiškų“ eksperimente nesakė, kad taupydami jie blogai jaučiasi, kad taupyti nesmagu?
– Gal kaip tik gera? Juk yra visokių žmonių. Kai kuriems gal labiau patinka ieškoti būdų, kaip uždirbti pinigų, ypač tiems, kurie turi savo verslus. Jiems paprasčiau uždirbti tą papildomą tūkstantį, nei susiveržti diržus ir galvoti apie taupymą.
Aš jau privengiu lygintis. Savo klientams sakau, kad lyginimasis – tiesus kelias į nelaimingumą. Juk visada pasižvalgęs rasi, kas gyvena geriau ir ką sėkmė aplanko dažniau. Kas tau iš to? Tik nosis nukabinta ir rankos nusvirusios! Todėl žmonėms siūlau (ir pats tai darau): užsidėkite vidinius akidangčius (tokius deda arkliams), kad nežvilgčiotumėte į pašales, o labiau žiūrėtumėte savęs, susitelktumėte į savo tikslus.
Visai kas kita, jei žmogus susikuria sistemą: tarkim, taupo ne naujam automobiliui, bet iš esmės pasiryžta būti taupiu žmogumi. Toks požiūris veikia kur kas veiksmingiau.
– Žodis „taupymas“ šiais laikais ne visiems patinka. Tikrai atsiras tokių, kurie sakys, kad taupymas suponuoja skurdo sąmonę, programuoja nepriteklių, negausą…
– Aš sakau, kad nereikia taupyti juodai dienai, nes būtent toks požiūris ir gali nejučia suformuoti lūkestį, kad kažkada ta juoda diena ateis. Taupykite geriau baltai dienai, nes juk logiška: kuo daugiau santaupų turi, tuo rytojus žada būti šviesesnis.
Kitą palyginimą duosiu apie maistą. Kartais mes mėgstame jo prisikimšti per daug. Tačiau mano katinas, nors visada jam įdedu pilną indelį, ėda tik tiek, kiek jam norisi. Tas pats yra ir su pinigais. Nereikia galvoti, kad jums jų vis trūksta ir trūksta: na, maždaug, dar visų pasaulio šalių neaplankiau, dar automobilio naujausio nenusipirkau…
Paprastesnis kelias į laimę ateina per saiką, per pakankamumo sąvoką, per kuklumą. Kai žmogus įsisąmonina, kad jis gali būti laimingas gyvendamas paprastesniame bute, turėdamas paprastesnį automoblį, jo kelias į laimę pasidaro tiesesnis. Jeigu visą laiką galvosite, ko dar neturite, nuolat gyvensite ta nelabai patenkinto žmogaus emocija.
– Kam jūs šiandien negailėtumėte pinigų?
– Oi… (Juokiasi.) Turbūt knygoms ir sportui – tai du pagrindiniai mano pomėgiai. Tik jau žinių siekis šiandien yra ne dėl atrodymo, bet dėl asmeninio tobulėjimo. Kaip ir sportas. „Wolt“ kurjeriu dirbu beveik dvejus metus ir jaučiu, kad savijautai tai duoda labai daug: ir buvimas gryname ore, ir fizinis krūvis. Maža to – šis darbas mane linksmina. Kartais dalijuosi savo nutikimais feisbuke, tad draugai siūlo rašyti trečią knygą – šįsyk iš kurjerio nuotykių.
– Auginate aštuonerių metų sūnų Liną. Ar jau supažindinote jį su finansiniu raštingumu?
– Tiesioginio finansinio auklėjimo, kad pasisodinčiau ir skaityčiau jam paskaitą, nėra, bet Linas mokosi daugiau per stebėjimą, per mano pavyzdį. Kai pats šiek tiek investuoju, visada jam parodau, kuri akcija kilo, kuri krito, pasikalbame apie tai. Kai turėjau tokius vadinamuosius nepirkimo metus, sūnus irgi su įdomumu stebėjo. Mano namuose daug visokių grafikų, kuriuose jis mato, kaip aš keliauju link tam tikrų finansinių tikslų.
Sūnui be reikalo irgi neišlaidauju. Jei Linas nori brangesnio daikto, didžiąją dalį sumos turi susitaupyti pats iš savo kišenpinigių ar smulkių užduočių. Yra net įsteigtas tėčio bankas.
T. Petraičio asmeninio archyvo nuotr.
– Patarlių ir posakių apie pinigus yra visokiausių: neturėk pinigų, bet turėk 100 draugų; ne piniguose laimė ir pan. Tačiau visais laikais pinigai atverdavo daug durų, palengvindavo žmogaus gyvenimą. Negi mūsų senoliai klydo?
– Neklydo. Sakau, kad labai pavojinga susitelkti vien į pinigus arba ties kuria nors viena sritimi. Jei visą gyvenimą paversite vien didesnių pinigų vaikymųsi – jis irgi nebus visavertis. Todėl pritariu mūsų senoliams ir dar noriu pridurti, kad finansai – tik viena iš mūsų įvairialypio gyvenimo dalių ir galbūt – ne pati svarbiausia. Visur turi būti pusiausvyra, harmonija.
– Ar lietuviai moka ne tik taupyti, bet ir duoti? Kalbu apie dalijimąsi, aukojimą mažiau turinčiam…
– Sunku kalbėti apie visus. Manau, tikrasis davimas prasideda tada, kai išmoksti pasirūpinti savimi. Antraip būtų kažkoks mazochizmas: pats neturiu, bet atiduodu kitam. Kadangi man pačiam gyvenime daug davė įprotis skaityti, nuo šių metų pradėjau tokį projektą „Dvylika storų“, kurį vadinčiau ir savotišku davimu. Kas nori, registruojasi ir per metus pasižada perskaityti dvylika storų knygų. Tie, kuriems iššūkis pavyksta, man parašo ir gauna paštu tam tikrą dovaną. Spėju, kad šis žaidimas metų pabaigoje man kainuos apie 500 eurų, nes jau dabar yra beveik 100 užsiregistravusių.
Esu savanoriavęs „Jaunimo linijoje“, „Maisto banke“. Aišku, kas daugiau turi, gali paremti šias organizacijas pinigais. Žodžiu, aš pats mokausi ir manau, kad Lietuvos žmonės irgi mokosi duoti, matydami gerą pavyzdį iš Vakarų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad didesnę laimę žmogus patiria duodamas nei, tarkim, užsidirbdamas.
– Lektorius, gydytojas, psichologas Olegas Torsunovas ragina žmones būti labai atsargius ir verčiau nesinaudoti paskolomis – gyventi pagal savo galimybes. Ką apie tai manote?
– Sutinku, kad įsipareigojimai slegia, bet matematika čia paprasta. Paskaičiuokite, kiek metų užtruktumėte, kad sutaupytumėte norimam nekilnojamajam turtui. Kas žino, kiek po 20 metų taupymo kainuos jūsų norimas butas? Todėl šiais laikais turėti bent jau būsto paskolą daugeliui neišvengiama.
Beje, finansinė literatūra skirsto paskolas į geras ir blogas. Blogos yra tos, kurių palūkanos viršija 5 proc. Kita vertus, girdėjau ir tokią nuomonę, kad paskolos kai kuriuos žmones labiau motyvuoja taupyti, padeda laikytis didesnės finansinės drausmės.
Jei kalbame apie naują automobilį, kai senas dar važiuoja, tada sutinku su O. Torsunovu. Dažnai tampame savo laikų įkaitais, nes pati vartojimo kultūra skatina žmones neatidėlioti pirkimo, įsigyti pirkinį čia ir dabar. Jei automobilį perkate ir paskolą imate tik dėl atrodymo prieš kaimynus – dvejotinas sprendimas.
Priklausau feisbuko grupei „Pinigai ir reikalai“, kur žmonės kartais dalijasi asmeninėmis patirtimis. Tarkim, nusipirko lizinginį automobilį, o paskui neteko darbo. Tokiems ne pirmo būtinumo daiktams aš tikrai sakyčiau „ne“. Nors kartais klaidos mūsų gyvenime duoda ir daug gerų dalykų. Per jas daug ko išmokstame. Tuomet sunku objektyviai nuspręsti – ar ta klaida buvo į bloga, o gal priešingai – į gera? Turiu omenyje savo skyrybas. Nors tai buvo skausminga patirtis, būtent per jas tapau kitokiu žmogumi.
T. Petraičio asmeninio archyvo nuotr.
– Ar nebūsiu per daug smalsi, jei paklausiu, kam dabar taupote?
– Su sūnumi taupome dviejų kambarių butui, kad vaikas turėtų savo kambarį. Kol kas turiu vieno kambario butą, kuriame gyvenu, ir kitą vieno kambario butą, kuriame konsultuoju žmones. Planas yra susitaupyti pradiniam įnašui per dvejus metus. Kadangi šiais metais dar tik pradėjau, kitų metų pabaigoje galėsiu papasakoti, ar pavyko.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams, kurie šiandien išgyvena panašias kaip jūs prieš šešerius metus finansų krizes?
– Palinkėčiau nenuleisti rankų. Jei kas nors 2018 m. man būtų pasakęs, kad per tuos metus iki dabar įvyks tiek įdomių dalykų, tikrai nebūčiau patikėjęs. Todėl kviečiu nežiūrėti į ateitį ir susitelkti į šiandieną. Aš irgi negalvojau, kad rašysiu pinigų laiškus, kad mano knyga patiks leidyklai ir pan. Kai nusvyra rankos, visada prisimenu alegoriją su varlėmis, kurios įkrito į pieno stiklinę. Viena pasidavė ir nuskendo, o kita tol plakė kojomis, kol sumušė sviestą, ir taip išlipo. Man tas plakimas kojomis (juokiasi) gyvenime labai pasiteisino. Kai žiūri į kokį nors įvykį iš dabartinio taško, negali matyti, kas didelio ir blogo nutiks ateityje, bet lygiai taip pat nenutuoki, kas tavęs ten laukia gero ir gražaus. Todėl nenuleiskite rankų!
