Vertėtų dar medelyne ar miškų ūkyje teirautis pardavėjų, ar eglutės bus išties tinkamos sodinimui. Vazone laikyta kalėdinė eglutė neprigis, jei prieš tai buvo iškasta, šaknys nukapotos, įkišta į indą ir užpilta žemėmis. Kad augalas vėliau sėkmingai prigytų, vazoneturi būti gyvybingas gumulas nepažeistomis šaknimis.

Miškininkas Raimundas Ereminas pataria nelaikyti gyvos kalėdinės eglutės šiltuose namuose ilgiau nei porą savaičių. Per šventes indo nestatyti arti šilumos šaltinio ir bent porą kartų per visą šventinį laikotarpį palaistyti.

Nupuošus eglutę, reikia pasirūpinti, kad ji stovėtų lauke atviroje vietoje arba atvirame balkone, kur nuolat gautų šviesos ir drėgmės. Esant galimybei, patariama nelaikyti eglutės įstiklintame balkone. Laikant eglutę lauke ir nesant minusinei temperatūrai, laistyti ją reikia keletą kartų per mėnesį. Jeigu temperatūra minusinė – tuomet eglutė miega, jos laistyti nereikia.

Persodinti egles metas, kai išeina įšalas ir oro sąlygos tinka sodinimui (paprastai apie kovo mėn.). Dieną prieš vežant eglutę persodinti į žemę, augalą reikia gerai palieti.

Prikelkite savo kalėdinę eglutę naujam gyvenimui Kalėdų miške Vilniaus Verkių regioniniame parke gimsta pačių vilniečių kuriamas Kalėdų miškas. Idėja savivaldybei kilo praėjusiais metais ir ši Kalėdų miško tradicija bus tęsiama - vilniečiams patiko, kad atsirado vieta gyvų eglučių sodinimui po švenčių, nes ne kiekvienas turi savo žemės plotelį.

Pasak Vilniaus parkų miškininko R. Eremino, apie hektarą parke užimantis Kalėdų miškas kol kas simbolinis ir yra daugiau edukacinė priemonė bendruomenei, nes ne visi atsivežti augalai atitiko miškų kultūroms būtinus rodiklius. Dalis metų pradžioje pasodintų medelių Kalėdų miške deja neprigijo - iš 140 išgyveno 20. Išsaugoti eglutę gyvą ir pasiekti, kad ji prigytų pasodinta – nelengvas darbas. Eglutę sodinti reiktų  išlaikant 4–5 m atstumą nuo kitų augalų.

Tiksli eglučių sodinimo data bus skelbiama kitų metų pradžioje www.vilnius.lt/kaledumiskas

Vilniečiams savo patarimais padės Vilniaus parkų specialistai.

Rekreacinė miškininkystė

"Įgijęs miškininko ir ekologo išsilavinimą turiu platų akiratį, nuolat domiuosi aktualijomis, tai man padeda suprantamai paaiškinti keblius klausimus, – sako R. Ereminas. – Esu pirmasis miškininkas Lietuvoje, save suvokiantis kaip rekreacinės miškininkystės atstovą. Mano ilgalaikis tikslas – užauginti naują miškininkų-aplinkosaugininkų kartą, kuri kurtų ir puoselėtų žalią Lietuvą."

Paklaustas, kaip vertina tai, kad vis daugiau žmonių, negalinčių kaip anksčiau lengvai išvykti iš Lietuvos, traukia į gamtą, miškininkas konkretus: dauguma jų traukia į pažintinius takus, o ne į pačius miškus, tad žalos gamtai ten sunku padaryti. Vieta, kur įrengtas pažintinis takas, yra pasmerkta tam tikram gamtos išnykimui, nes gamta ten nuolat trikdoma. Aplink pažintinį taką elnio niekad nepamatysi. Gamta prie žmonių prisitaiko ir pasitraukia šiek tiek toliau. O kad pavieniai žmonės eitų ten, kur miškininkai mėgsta vaikščioti, retai pasitaiko.

Tad vaikštinėti pažintiniais takais yra gerai, jei tik žmonės nesugalvoja medžių laužyti, bet kur laužų kūrenti ar po savo stovyklavimo gausybės šiukšlių miške palikti.

"Ir nieko ypatingo leidžiant laiką gamtoje mokėti nereikia – tiesiog gerbti save ir aplinką", – sako miškininkas.

Svarbu sudominti vaikus

R. Ereminas pastebi – kuo labiau žmonės apsišvietę, tuo geriau jaučiasi gamtoje, tuo labiau vertina ir saugo gamtą. Išsilavinę tėvai skiria daugiau laiko savo vaikams ir veda vaikus į gamtą – į žygius, žygelius, tiesiog parkuose vaikštinėja, tad ir vaikai žino, kaip gamtoje elgtis.

O kai jam tenka susitikti su vaikais iš socialiai pažeidžiamų šeimų, jie į gamtą žiūri su baime, blogai joje jaučiasi. Įdomu ir tai, kad vaikus gamtoje domina visai kiti dalykai, nei suaugę pastebi.

"Su grupe vaikų eidami neseniai radome stirniuką. Na, kad jau šalia stovime, sakau: "Vaikai, žiūrėkite." Jie pažiūrėjo, bet jokio įspūdžio jiems nepadarė. Pakaunės miškuose kartą bevaikštant parodžiau erelį – nesusidomėjo", – pasakoja pašnekovas.

O štai žaisti gamtoje vaikams patinka. Tuo įsitikinęs R. Ereminas pats prigalvojo visokių žaidimų.  "Tie žaidimai mano sugalvoti, paaiškinantys gyvūnų elgesį. Vaikams patinka bendrauti su suaugusiu žmogumi ir, jeigu tas žmogus sugeba su jais kalbėtis, juos išklausyti, jie jaučiasi gerai, – dalijasi savo pastebėjimais miškininkas ir pateikia pavyzdį: – Kaune gyvena toks Giedrius Bučas, kuris rengia edukacijas apie darnų vartojimą. Pastebėjau, kaip vaikai susikaupę jo klauso. Tas vyras skiria jiems daug laiko, į juos žiūri labai rimtai, o vaikams patinka, kai suaugusieji į juos žiūri rimtai."

Veikti tikrai yra ką

Paklaustas, ką reikėtų žinoti tėvams, einantiems su vaikais pramogauti į mišką, R. Ereminas vardija, atrodytų, žinomus dalykus. Kelnės turi būti ilgos – šortai netinka, nes kojas susibraižysite. Marškiniai – ilgomis rankovėmis. Netinka basutės, šlepetės – reikia sportinių batų. Ant galvos – kepurė. Būtina turėti vandens. Dar – pavalgyti prieš einant į gamtą, o gamtoje turėti tik šiek tiek užkandžių, kad nekankintų alkis. Tėvams būtina pasiimti telefoną, vaikams – tikrai ne.

"Yra trys dalykai, kurie sugriauna gerą ekskursiją. Pirmas – kai vaikai paklausia, ar čia bus erkių. Tėvai vaikus tiek prigąsdinę, kad daugiau apie nieką galvoti negali, tik bijo erkių. Antras klausimas: ką mums čia veikti? Ir trečias – kada atveš valgyti? Ketvirtas galėtų būti apie telefoną", – juokauja pašnekovas.

Dar jis patartų tėvams išmokyti vaikus stovėti ant kojų, nes yra tėvų, kurie vos pamatę kokią kliūtį, kelia vaiką – per rąstą, per akmenuką. Sveikas vaikas jaučiasi tarsi neįgalus. Jam paduodi ranką, o jis iškart kojas atpalaiduoja ir klumpa ant žemės, nes įsivaizduoja, kad jį tuojau kažkokia gaivališka jėga pakels ir nuneš per tą kliūtį. Reikia pereiti upelį akmenukais – tėvai vėl juos neša. R. Eremino įsitikinimu, taip netinka – vaikas turi pats laikyti pusiausvyrą, stovėti ant kojų.

Ir po medžius reikia leisti vaikams palaipioti – labai geras dalykas. Keista, kai vaikas nemoka į medį įlipti ar bijo medyje būti. Dar blogiau, kai vaikas bijo lipti į medį, kad neišsiteptų drabužių, nes tėvai už tai bars. "Tai kokią baimę jausdamas tas vaikas gyvena, jei jo kelnės tėvams svarbiau nei pats vaikas, jo pramogos ir fizinis pasirengimas?" – svarsto miškininkas.

Suvokti gamtos dėsnius

Anot R. Eremino, kai kurie žmonės mėgsta kitokioje – miško – aplinkoje tiesiog vaikščioti, aktyviai judėti. Galima miške bėgioti – ten jau kitoks bėgiojimas nei ant lygios dangos. Miške galima rinkti gėles, augalus, grybauti, uogauti, žvejoti, gyvūnų pėdsakų ieškoti, gyvūnus stebėti, žaisti, medituoti – miškininkas vardija daugybę veiklų.

Puikus užsiėmimas – gamtos fotografija. Galima ir aplinkos apsaugos inspektoriumi būti – yra visuomenininkų, kurie visą savo sąmoningą gyvenimą skiria aplinkosaugai, toks jų gyvenimo būdas.

"Dar būnant miške reikia suvokti, kad gamtoje vieni gyvūnai maitinasi kitais, kiekviena mirtis yra kąsnelis kažkam kitam. Gal tai ir žiauru, bet taip yra. O jeigu mes patys pabandome kažkam padėti, galime padaryti dar blogiau, – sako miškininkas. – Todėl miške rastų gyvūnų ar paukščių jauniklių liesti nereikia – čia ne mūsų reikalas. Žinoma, būna tokių situacijų, kai kažkoks miško gyvūnas atsiduria tarp žmonių, tarp automobilių – tada jį reikia gelbėti. Visų pirma, jeigu yra galimybė – nugabenti į saugią aplinką ir tiesiog palikti gamtoje. Jei gyvūnas sužalotas – yra nevyriausybinių organizacijų, kurios juos gelbsti."

– Kaip tapote miškininku?

– Kelias į miškininkystę prasidėjo nuo ekologijos studijų. Baigęs studijas ieškojau darbo. Buvo nelengva. Įsidarbinau sodo priekių parduotuvėje, kad bent kiek nors būčiau arčiau specialybės ir gamtos. Dirbau visiškai nepriimtinoje aplinkoje, apsivilkęs žaliais marškiniais, tarp stiklų.

Vėliau mėginau ieškoti darbo Palangos girininkijoje. Nuvažiavau pas girininką. Iš pradžių jis nieko gero nepažadėjo, pasiūlė palaukti, gal vėliau atsiras kokios veiklos. Po kiek laiko sulaukiau skambučio, kad urėdijoje reikalingas operatorius, fiksuojantis miško gaisrus. Taip pradėjau dirbti operatoriumi, o laisvadieniais dar padirbėdavau ir medelyne. Vėliau buvau perkeltas į eigulius, o kai nusprendžiau dar ir studijuoti miškininkystę, paaukštintas.

– Kaip atsirado ekskursijų ciklas "Pasimatuok eigulio kepurę"?

– Su šiomis ekskursijomis ir pradėjau savo edukacinę veiklą. Mąsčiau, kaip pradėti šiuos susitikimus, taip ir atsirado "Pasimatuok eigulio kepurę". Tik klaida ta, kad aš ne eigulys, o miškininkas, bet pavadinimas visai gerai skamba. Apskritai, žmonės nelabai supranta, kas yra eigulys, kas yra urėdas, miškininkas. Mus nuolat painioja, bet juk tai visai nesvarbu...

– Kokios veiklos atvykus į mišką labiausiai patinka vaikams?

– Eiti, judėti, bėgti. Kai suteiki jiems laisvę judėti – jie susižvalgo ir ima bėgti ratu. Be judėjimo, dar vaikams labai patinka įveikti įvairias kliūtis – rąstus, akmenis, balas. Patinka ir pasigaminti įrankių – lazdą, lanką. Žinoma, neapsieinama ir be žaidimų, parengtų pagal gyvūnų elgseną. Turiu lūšies, vilko, drąsiausio kiškio, skautiškų žaidimų. Be to, jiems labai patinka laikyti egzaminą – atpažinti medžius pagal lapus. Vaikai nori daug ką sužinoti. Pamatyti gyvūną ar paukštį – sunku, bet įmanoma – tai irgi suteikia jiems daug džiaugsmo.

– Esate Neries regioninio parko miškininkas, vedate ekskursijas, užsiimate ekologine veikla. Kuri sritis jums artimiausia?

– Viena mano veiklų – dirbti su jaunimu, kaip įmanoma daugiau išmokyti vaikus pažinti medžius, žvėris ir paukščius. Paaiškinti jiems, kas yra miškas ir kas yra miškininkas. Taip pat dirbu ir su suaugusiais žmonėmis, kuriems irgi bandau paaiškinti, kas gi  tas miškas. Kodėl miškus kerta, kodėl sodina, kaip kerta, kas miškui gerai, o kas yra žalinga. Nelaikau šios veiklos darbu, tai daugiau pramoga – susitikti su žmonėmis, nuvesti juos į mišką, parodyti augalus ar gyvūnus. Norisi, kad vėliau prisiminę jie sakytų: "Va, ten tada tai faina buvo". Pamenu ir savo pirmą ekskursiją su miškininku. Vaikščiojau tada išsižiojęs, dairiausi į medžius, pirmąkart pamačiau jerubę, vėliau jis mus nuvedė prie rėksnio erelio lizdo. Ši ekskursija man paliko labai didelį įspūdį.

Parodyti vaikams vadovėlyje penkis augalus – absurdas. Švietimo sistemoje yra tikrai daug spragų.

– Pažintines ekskursijas vedate tiek miške, tiek Botanikos sode. Ko Botanikos sodo lankytojai, būdami tokioje ekskursijoje, nepamato, ką gali pamatyti miške?

– Miško struktūros ir kvapo. Parke nėra miško klimato ir medžiai nėra susilieję lajomis. Parkas nekvepia taip, kaip miškas, garsas čia sklinda visai kitaip ir vėjas pučia ne taip, kaip miške. Tačiau Botanikos sode yra labai daug paukščių, augalų, vandens, jaunų ir senų medžių, čia nuolat pjaunama žolė. Parkai ekskursijoms yra labai gera vieta, čia daug ką galima pamatyti.

– O ar įmanoma ekskursiją suorganizuoti namų sąlygomis?

– Šviečiamąja veikla užsiimu jau maždaug 2,5 metų. Po tiek laiko ekskursiją vesti galiu bet kur. Galiu atvykti į namus, galiu atvykti į bet kokį mišką, sodą, krūmyną. Šiuo metu daugiausia dirbu Vilniaus apylinkėse, tačiau labai norėčiau šią pramogą grąžinti į Kauną – kur prasidėjo mano studijos. Dirbu ir vasaros stovyklose, šią vasarą dažniau ir Kaune – šiemet čia organizuojama nemažai renginių. Jei jau užsiimu tokia veikla, tai ir norisi, kad apie miško gyvenimą sužinotų kuo daugiau vaikų. Apskritai, mūsų, miškininkų, labai trūksta. Pavyzdžiui, Vilniuje yra tik vienas miškininkas, kuris pasakoja vaikams apie paukščius. Jei jo nebūtų, labai tikėtina, kad Vilniaus vaikai miško paukščių ir visai nepažinotų.

– Bet juk vaikai gamtos pažinimo mokosi mokykloje. Ar to neužtenka?

– Vadovėliuose apie gamtą nėra nieko tikro. Ekskursijose, kai paklausiu, vaikai ima pasakoti apie miško ardus, aukštus. Žolių ardas, krūmų ardas, lapų ardas – tai visiškos nesąmonės. Kai paaiškinu vaikams, kaip kas iš tikrųjų yra, jie grįžę į mokyklas pradeda tai aiškinti savo mokytojams. Be to, parodyti vaikams vadovėlyje penkis augalus – absurdas. Švietimo sistemoje yra tikrai daug spragų. Apskritai, Lietuvoje yra tik trys žmonės, miškininkai, kurie aktyviai ir stropiai dirba su jaunimu. Iš jų vaikai gali tikrai šio to išmokti.

– Kuo gali nustebinti Lietuvos regioninių parkų miškai?

– Regioninis parkas yra antraeilis. Pirmiausia yra miškas ir dažnai miškas dar ir globoja regioninį parką. Lietuvos regioniniai parkai nėra kaip Amerikoje, tai yra tas pats lietuviškas miškas, tik virš jo kabo papildomas užrašas. Rezervatai – tai jau ypatingesnė vieta, o regioniniai parkai nėra išskirtiniai. Tai rodo vien regioniniuose parkuose kertamų medžių plotai. Prieš porą dienų buvau Labanoro regioninio parko apžvalgos bokšte. Iš jo viršūnės matomas plynas miško kirtimas. Kodėl taip yra? Miškotvarką, miško kirtimus skaičiuoja robotai, ne žmonės. Žmogui tereikia suvesti į programą reikiamus miškų parametrus, o robotas suskaičiuoja, kurią miško dalį reikia iškirsti. Jis tik skaičiuoja, tačiau nemato realybės, o žmonės į tai nekreipia per daug dėmesio.