Jau anksčiau „Kauno diena“ rašė, kad šie teisėsaugos kaltinimai – tarsi rašyti šakėmis ant vandens. Remiantis teisės ekspertais ir Baudžiamuoju kodeksu (BK) išsiaiškinta, kad Š. Narbutas Vyriausybei neatstovavo ir neturėjo jokių įgaliojimų veikti jos vardu. Tačiau prokuroras mano kitaip – siūlo teismui pripažinti Š. Narbutą kaltu ir skirti jam 75 tūkst. eurų baudą, priteisti iš jo Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) 303,4 tūkst. eurų.

Pas mus susiformavusi tokia ydinga STT veiksmų praktika – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis.

„Man čia viskas atrodo akivaizdžiai politiškai. Atrodo, kad grįžtame į sovietmetį – ten, kur spekuliacija buvo nusikaltimas. Ar tai buvo morališkai pateisinama, jau atskira tema. Juridiškai keistai atrodo, kai STT, nerasdama jokių korupcijos požymių, pradeda tyrinėti kažkokius sukčiavimus.

Kas dabar pasakys, buvo tas žodinis pavedimas ar ne. Žodis prieš žodį. Jeigu baudžiamoji teisė imsis griežtai kapoti tokius dalykus, kurie yra absoliučiai neapibrėžti, tai pačios baudžiamosios teisės apibrėžtis tampa priklausoma nuo bet ko“, – „Kauno dienai“ apie Š. Narbuto bylą yra sakęs teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius.

Remigijus Merkevičius

Sulaikymo šou

Pats Š. Narbutas baigiamojoje kalboje tvirtino, kad jam metami kaltinami yra nepagrįsti.

„Ar teisinėje valstybėje prokuroras visada teisus ir STT niekada neklysta? Teisine prasme ši byla pastatyta ant molinių kojų. Ir arkliui aišku, kas yra baudžiamoji teisė. Visiems liudytojams viskas buvo aišku, išskyrus vieną. Čia nusikaltimo nėra“, – prisimindamas STT liudytoją Moniką Tarvydytę, komentavo jis. Ji duodama parodymus teisme painiojosi, bandė išsiginti, kad kreipėsi į STT. Tačiau tai vieno posėdžio metu atviru tekstu išsakė prokuroras G. Jasaitis.

Monika Tarvydytė/Justinos Lasauskaiės nuotr.

Kaip jau esame rašę, prieš keletą metų buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai, – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

Po sulaikymo viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Anot kaltinamojo, viešojoje erdvėje apie šią istoriją nesibodėjo kalbėti ir Seimo nariai, pavyzdžiui, konservatoriai Aistė Gedvilienė, Laurynas Kasčiūnas. Kaltinamasis atkreipė dėmesį, kad būtent A. Gedvilienės citata apie „puotą maro metu“ esą naudojosi prokuroras baigiamojoje kalboje.

„Šita frazė „puota maro metu“ taip patiko prokurorui, kad ją panaudojo ir baigiamojoje kalboje. Kai girdime didžiausios valdančiosios partijos atstovės teiginius, frazes, tokias pat frazes girdime ir iš prokuroro, ar čia viskas normalu?“ – stebėjosi Š. Narbutas.

Skambus palyginimas

Š. Narbutas teisme piktinosi teisėsaugos veiksmais ikiteisminio tyrimo metu. Anot kaltinamojo, jis tuo metu negalėjo reaguoti, komentuoti apie jį teisėsaugos paviešintos informacijos, kuri buvo aptarinėjama žiniasklaidoje, kur vienareikšmiškai net iki teismo sprendimo Š. Narbutas jau buvo nuteistas.

„Ikiteisminis tyrimas yra inkvizicijos procesas, tai taip ir jaučiausi, – kaip inkvizicijos procese. Faktiškai aš buvau kankinamas procesu. O kai dar  žiniasklaida formuoja tokią neigiamą nuomonę. Kaip sakoma: jei kas nors eidamas pro tave dešimt kartų sukriuksės, vienuoliktą ir pats sukriuksėsi“, – dėstė kaltinamasis ir pabrėžė, kad visus tuos metus ant jo buvo pilamas purvas.

„Net jei būsiu išteisintas, žmonių akyse niekas nepasikeis. Ta neigiama nuomonė apie mane jau seniai suformuota. Visi tie praradimai, nekalbant apie sutryptą reputaciją, sveikatos pablogėjimą, bet ir apie finansus, galimybes dirbti ir užsidirbti, kurios irgi maksimaliai buvo apribotos, negrįžtami, – pridūrė jis. – Tokius veiksmus – ikiteisminis tyrimas pradedamas, tęsiamas, vilkinamas, nekontroliuojamas ir vyksta tokios didelės apimties – vertinu kaip policinės valstybės apraiškas.“

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, „Kauno dienai“ yra sakęs ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.

Tokius veiksmus – ikiteisminis tyrimas pradedamas, tęsiamas, vilkinamas, nekontroliuojamas ir vyksta tokios didelės apimties – vertinu kaip policinės valstybės apraiškas.

„Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti ir t. t.“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Piktinasi Prezidento žodžiais

Š. Narbutas teisme citavo 2020 m. rugpjūtį Prezidento Gitano Nausėdos pasakytus žodžius apie bylas dėl COVID-19 testų.

„Ir Šarūno Narbuto istorija, ir šis atvejis rodo, kad tuo metu, kai Lietuvai trūko apsaugos, testavimo priemonių, kai visi vertėsi per galvą (aš suprantu, kad situacija buvo ekstraordinari), vis dėlto buvo daug dalykų, labai daug drumsto vandens, kuriame dalis žmonių bandė ieškoti ir gaudyti žuvis“, – tada kalbėjo Prezidentas.

„Tai netoleruotina, liaudyje tai vadinama marodieryste. Su tokiais reiškiniais privalome kovoti“, – tąkart pridūrė šalies vadovas.

Š. Narbutas pasipiktino šiais Prezidento žodžiais: „G. Nausėda įvardija mane kaip marodierių, ragina kovoti. STT ir prokuratūra vykdo šalies vadovo nurodymą su manimi kovoti.“

Pozicija:  Š. Narbutas akcentavo, kad prieš keletą metų STT agentų skambiai surengtam jo sulaikymui nebuvo jokio teisinio pagrindo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Grįžo į sovietmetį

Kaltinamojo advokatas R. Lideika posėdyje prašė teismo išteisinti kaltinamąjį, atmesti prašymą priteisti civilinį ieškinį.

„Civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Perkančioji organizacija įsigyjant reagentus buvo Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, o ne SAM. Ministerija finansinės žalos nepatyrė“, – aiškino R. Lideika.

Anot jo, byloje nėra fiksuotų aiškių įrodymų, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoriu, jo kainodara domėjosi Vyriausybės atstovai.

R. Lideika akcentavo, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoris, iš kurio Š. Narbutas uždirbo per 300 tūkst. eurų, yra civilinių teisinių santykių išraiška.

„Šioje byloje nepagrįstai kriminalizuojamas civilinis teisinis sandoris. Nėra šioje byloje nusikaltimų, čia yra civiliniai teisiniai santykiai“, – dėstė advokatas.

R. Lideika aiškino manantis, kad prokuroras G. Jasaitis vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis. Advokatas svarstė, kad prokuroras apie tokius asmenis tebegalvoja kaip apie spekuliantus, kurių veikla sovietmečiu buvo kriminalizuojama.

Teisininkas pažymėjo, kad Š. Narbutas, tarpininkaudamas Lietuvai įsigyjant COVID-19 reagentų, nusikaltimo nepadarė, jis, pasak advokato, siekė, kad Lietuva pandemijos metu kuo greičiau gautų reikalingų medicinos priemonių gelbėjant žmonių gyvybes.

„Žmogui už tai iškelta baudžiamoji byla. Aš prašau teismo išsklaidyti šitą miglą. Žmogus per daug uždirbo? Prokuratūra piktinasi, kad verslininkas uždirbo 303 tūkst. eurų“, – prokuratūros kaltinimais stebėjosi R. Lideika.

Pareiškimas: R. Lideika (nuotr. kairėje) mano, kad prokuroras G. Jasaitis vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis. (Ž. Gedvilos, J. Elinsko/BNS nuotr.)

Advokatas priminė kitą bylą – anksčiau teismuose buvo nagrinėjama civilinė byla dėl COVID-19 testų įsigijimo. Joje Lietuvos apeliacinis teismas galutinai nustatė, kad už testus valstybė permokėjo, todėl dviem bendrovėms, tarp jų ir „Profarmai“, nurodė grąžinti valstybei daugiau nei 4 mln. eurų.

„Kuo skiriasi „Profarmos“ situacija, kai bandome ginčytis dėl kainų? Ten išsprendė civilinė byla, kodėl šitoje byloje pasitelktas juodasis Baudžiamasis kodeksas?“ – stebėjosi advokatas.

Vyriausybei neatstovavo

Advokatas R. Lideika teismui teigė, kad kaltinimai jo klientui nepagrįsti.

„Kaltinimas neatitinka įstatymų reikalavimų, jis grindžiamas prieštaringais teiginiais – asmuo negali tuo pačiu metu būti ir Vyriausybės atstovu, ir nepriklausomu ekspertu“, – sakė advokatas.

Pasak R. Lideikos, jo klientas nepareiškė jokios valios būti Vyriausybės atstovu, negalėjo veikti kaip Vyriausybės atstovas pats to nežinodamas, tai neįmanoma net pagal bendruosius atstovavimo principus.

„Š. Narbutas neatliko valdžios atstovo funkcijų, neturėjo jokių administracinių įgaliojimų, nedirbo ir nėjo jokių pareigų jokioje Lietuvos Respublikos institucijoje ir jokioje kitos valstybės institucijoje“, – teisme kalbėjo teisininkas.

Be to, anot R. Lideikos, pagal LR Vyriausybės įstatymo 22 straipsnį įgaliojimą veikti Vyriausybės vardu suteikti gali tik premjeras, toks įgaliojimas turi būti priimamas Vyriausybės posėdyje.

„Klausimas dėl įgaliojimų suteikimo Š. Narbutui nebuvo svarstytas jokiame Vyriausybės posėdyje, dėl to nebuvo priimtas joks sprendimas ar potvarkis. Š. Narbutas nebuvo pasirašęs jokios sutarties su Vyriausybe ar Vyriausybės kanceliarija“, – sakė kaltinamojo advokatas.

Jis priminė kaip liudytojų apklaustų ekspremjero S. Skvernelio, buvusio Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio liudijimus teisme, kad egzistuoja nustatyta tvarka, kaip suteikiami Vyriausybės įgaliojimai.

„Vyriausybės vardu niekas negali atstovauti. Vyriausybės vardu gali veikti tik Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė kažkokius įgaliojimus teikia kam nors ką nors daryti, tai padarome Vyriausybės posėdyje priimant nutarimą, gali būti potvarkiai įforminami, jeigu reikalinga, bet tai paruošiama Kanceliarijos ir visi sprendimai arba yra potvarkis ministro pirmininko, arba Vyriausybės nutarimas, gali būti Vyriausybės potvarkis. Tai tik tokiais būdais suteikiami kokie nors įgaliojimai“, – duodamas parodymus teigė S. Skvernelis.

Pasak Š. Narbuto, kaltinime klaidingai teigiama, kad jis buvo SAM pasitelktas kaip nepriklausomas ekspertas, nes jis juo nebuvęs.

„Nei veikiau Vyriausybės vardu, nei žinojau, kad dirbu Vyriausybei, nei kas man iš Vyriausybės ar SAM ką nors sumokėjo už šį sandorį. Visa tai yra aišku iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų įrodymų“, – anksčiau socialiniame tinkle yra rašęs jis.

„Tie, kurie buvo valstybės tarnautojai, gaudavo valstybės tarnautojo atlyginimą. Tie, kurie sutiko talkinti, padėti, apie jokį atlygį net kalbos nebuvo“, – tuometę situaciją „Kauno dienai“ yra apibūdinęs ir S. Skvernelis.

Visi teismo posėdžiuose iki šiol apklausti liudytojai taip pat patvirtino, kad Š. Narbutas neatstovavo Vyriausybei, nebuvo jų pasitelktas kaip nepriklausomas ekspertas.

Sulaikė be pagrindo?

Per baigiamąsias kalbas Š. Narbutas akcentavo, kad prieš keletą metų skambiam STT agentų surengtam jo sulaikymui nebuvo jokio teisinio pagrindo.

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal BK tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas net neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – vis daugiau intriguojamų detalių į dienos šviesą kėlė pašnekovas.

Jo žodžiais kalbant, tiek sulaikymas, tiek namuose atliktos kratos buvo daromos be jokios teismo sankcijos.

„Pas mus susiformavusi tokia ydinga STT veiksmų praktika – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis. Taip įteisinama jėgos struktūrų savivalė“, – teigė Š. Narbutas.

Vertinant visus šiuos argumentus kirba vienas klausimas – kam buvo reikalingas visas šis šou? „Čia visur yra spekuliacijos. Dabar tik patys galime vertinti, ar tai buvo priešrinkiminiai žaidimai ir siekta parodyti, kad tuometė valdžia ne taip gerai susidorojo su pandemijos iššūkiais, kaip buvo skelbiama. O galbūt tai buvo noras nukreipti dėmesį nuo kitų skandalų, nes viskas atrodo labai neparuošta“, – svarstė jis.

Ieškinio vingrybės

Be visų minėtų teisinių subtilybių, yra ir dar viena įdomi detalė: kodėl civilinį ieškinį šioje byloje pareiškė SAM, jei sutartis dėl reagentų pirkimo su Ispanijos bendrove pasirašė Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL)?

„SAM ministro Arūno Dulkio pareikštas civilinis ieškinys man yra dėl to, kad jei aš nebūčiau gavęs atlygio, testai neva būtų kainavę ne 17, o 16 eurų. Ir taip teigia, kai jau perskaitė byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad: šiuo sandoriu, kuriam aš tarpininkavau, Lietuva sutaupė daugiau kaip 2 mln. eurų; 2020 m. kovą Lietuvoje beveik nebuvo COVID-19 PGR testų ir jei ne šis sandoris, Lietuvos gyventojų nebūtų buvę kuo testuoti dar bent mėnesį; už kitus 2020 m. kovą–gegužę Lietuvos įsigytus COVID-19 PGR testus Lietuva mokėjo brangiau“, – feisbuke anksčiau pasisakė Š. Narbutas.

To nesugebėta paaiškinti per visą bylos nagrinėjimą. Tikslaus atsakymo paskutiniame posėdyje „Kauno dienai“ nepateikė ir prokuroras G. Jasaitis.

„Esmė labai paprasta – buvo parašytas pranešimas apie situaciją SAM, o kam jau jie ten (paskyrė – aut. past.), tai patys nusprendė. Aš tikrai nežinau, kodėl jie priėmė vienokius ar kitokius sprendimus“, – nesugebėjo paaiškinti kaltinimą palaikantis prokuroras.

„Kai sukuriama daug šalutinių efektų, o jie yra žmonių nepasitenkinimas, galbūt pavydas, kažkokie vertybiniai ar moraliniai aspektai,  nebekreipiama dėmesio į baudžiamąją teisę. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra ne vienas“, – visą šią painią bylą yra reziumavęs teisės ekspertas R. Merkevičius. Jį papildė ir Lietuvos teisinės sistemos skaudulius vardijęs profesorius D. Žalimas: „Ko dažniausiai trūksta, tikriausiai jaučiame mes visi, – teisingesnio požiūrio, įsigilinimo į žmogaus situaciją, jautrumo. Problemos daugeliu atveju atsiranda būtent dėl žmogiškumo stokos.“

Dainius Žalimas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nagrinėja Strasbūras

Š. Narbutas apskundė Lietuvą Strasbūro teismui. Praėjusių metų pavasarį priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo – kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.

„Šių visų šešių straipsnių kaip galimų pažeidimų iškėlimas atrodo logiškas. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, šis atvejis neatrodo standartiškai. Ne taip ir dažnai pas mus pareiškėjai sulaukia tokio dėmesio. Tiesą sakant, ir paties pareiškėjo asmenybė yra unikali, ir ta visa byla, pradėta prieš jį, gana unikali“, – „Kauno dienai“ situaciją apibūdino D. Žalimas. Jo žodžiais kalbant, vienas straipsnis – kankinimų draudimas – kelia nerimą: „Tai vienas šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų.“

S.Skvernelis anksčiau „Kauno dienai“ yra pasakojęs apie pandemijos įkarštyje Vyriausybėje įkurtų darbo grupių specifiką.

„Tos visos darbo grupės yra rekomendacinio pobūdžio. Tarkime, jos tik pasiūlo pirkti tam tikrą kiekį kaukių ar ko kita. Visi pasitelkiami ekspertai pateikia tik rekomendacijas. Tokios grupės pasiūlymas tol negimsta, kol neatsiranda atitinkamas dokumentas, kurį jau numato Vyriausybės įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Iki tol jis yra nieko vertas“, – „Kauno dienai“ anksčiau komentavo visus darbo grupių sudarymo potvarkius pasirašęs S.Skvernelis. Panašiai darbo grupių ir pasitelktų ekspertų veiklą politikas nupasakojo ir teisme.

Svarbu: S.Skvernelis teisme teigė, kad Š.Narbutas neatstovavo Vyriausybei, nebuvo pasitelktas kaip nepriklausomas ekspertas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Darbo grupių nariai galėjo pasitelkti įvairių žmonių pagalbą, išklausyti jų nuomones. Ekspertų nuomonė galėjo būti reiškiama įvairia forma – skambučiais, e.laiškais, žodiniais pasakymas ir t.t. Toks pasitelkimas nėra raglamentuotas, nes tik valstybės tarnautojas gauna atlyginimą. Tokie ekspertai buvo pasitelkiami pagal poreikį, darbo grupės nariai patys spręsdavo, koks poreikis yra konkrečiam klausimui spręsti“, – teigė S.Skvernelis.

Ankstesniuose interviu Š.Narbutas „Kauno dienai“ sakė, kad nebuvo nė vienoje darbo grupėje, nė viename komitete, kurie priima sprendimus, ką pirkti, o ko nepirkti.

„Nei veikiau Vyriausybės vardu, nei žinojau, kad dirbu Vyriausybei, nei kas man iš Vyriausybės ar Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ką nors sumokėjo už šį sandorį. Visa tai aišku iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų įrodymų“, – teigė Š.Narbutas.

Gresia daugiau sulaikymų?

S.Skvernelis teisme prisiminė, kad Š.Narbutą žinojo kaip visuomenininką, kuris veikė sveikatos srityje, kalbėdavo apie vaistų politiką. Taip pat kaip POLA prezidentą.

„Daug žmonių tuo metu prisidėjo, Vyriausybei reikėjo pagalbos, buvo labai sunki situacija. Daugelis prisidėjo savo kompetencija, žiniomis, kontaktais. Vienas iš tokių žmonių buvo Š.Narbutas. Tai buvo vienas iš tų žmonių, kuris jautė pilietinę pareigą padėti“, – teigė ekspremjeras ir priminė, kad tuomet valdyti COVID-19 situaciją buvo labai sunku, o reagentų poreikis buvo milžiniškas.

Iš šio paaiškinimo matyti, kad Š.Narbutas, kaip ir daugelis kitų pavienių žmonių, verslo atstovų, tiesė pagalbos ranką sunkiu Lietuvai metu. Reikia suprasti, kad visi jie bet kuriuo metu gali sulaukti kratų ir net gali būti sulaikyti. Su tuo susijęs vienas klausimas, kurį posėdžio metu Š.Narbuto advokatas uždavė ekspremjerui. Buvo klausiama, ar tuomet, kai Vyriausybei reikėjo visuomenės, organizacijų pagalbos, buvo pabrėžta, kad tokia pagalba turi būti neatlygintina?

„Ne, nebuvo akcentuojama. Vieni tą darė neatlygintinai, bet buvo ir tokių, kurie už tai gavo atlygį įstatymų numatyta tvarka. Jei tu parduodi prekę, atitinkamai už tai gauni atlygį“, – teigė S.Skvernelis.

Politikas teisme teigė nežinojęs, kad Š.Narbutas už šiuos reagentus gavo atlygį.

„Nežinau ir to, už ką jis tą atlygį gavo. Kaip suprantu, jis buvo gautas iš Ispanijos įmonės. Š.Narbutą pažinojau kaip visuomenininką, o koks jo vaidmuo buvo perkant reagentus, negaliu pasakyti. Detalių nežinau“, – teigė politikas.

Svarbu priminti, kad SAM šioje Š.Narbuto byloje pareiškė 303,4 tūkst. eurų dydžio civilinį ieškinį ir yra pripažinta civiline ieškove – tiek jis esą uždirbo susiderėjęs dėl reagentų pirkimo. Tačiau kodėl iš Ispanijos įmonės gautą atlygį bandoma sutapatinti su Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis?

Teismo posėdyje neapsieita ir be politinių elementų. Kaltinamojo advokatas R.Lideika paprašė S.Skvernelio atsakyti į klausimą, kokios partijos gavo naudos iš to, kad STT ir prokuratūra viešai ir aktyviai komentavo tyrimo dėl Š.Narbuto detales?

„Nežinau, ar teisme vieta kalbėti apie politiką. Galima suprasti, kad visa tai vyko iki rinkimų. Gal nauda ir buvo tiems, kurie dabar valdžioje? Matome, koks yra rezultatas“, – sakė buvęs premjeras.

„Man viskas atrodo akivaizdžiai politiškai. Atrodo, grįžtame į sovietmetį, – ten, kur spekuliacija buvo nusikaltimas. Ar tai buvo morališkai pateisinama, tai jau yra atskira tema. Juridiškai keistai atrodo, kai STT, nerasdama jokių korupcijos požymių, pradeda tyrinėti kažkokius sukčiavimus.

Man viskas atrodo akivaizdžiai politiškai. Atrodo, grįžtame į sovietmetį, – ten, kur spekuliacija buvo nusikaltimas.

Kas dabar pasakys, buvo tas žodinis pavedimas ar ne. Žodis prieš žodį. Jeigu baudžiamoji teisė imsis griežtai kapoti tokius dalykus, kurie yra absoliučiai neapibrėžti, tai pačios baudžiamosios teisės apibrėžtis taps priklausoma nuo bet ko“, – „Kauno dienai“ šią bylą yra apibūdinęs teisės ekspertas R.Merkevičius.

Vengs priimti sprendimus

Buvęs sveikatos apsaugos ministras A.Veryga teisme liudijo gyvai. Jis sudėtingu pandemijos metu buvo paskirtas ekstremalios situacijos operacijų vadovu.

A.Verygos teisme buvo klausiama apie reagentų, kurių pirkimas narpliojamas teisme, panaudojimą. Eksministras aiškino, kad šių reagentų tyrimo metodika skyrėsi nuo tos, kuri buvo įprasta. Tai iš pradžių kėlė šiokių tokių neaiškumų – aparatūros jų tyrimams neturėjo Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL). Tačiau kitos laboratorijos turėjo reikiamos įrangos ir buvo naudojami šie reagentai.

Politikas taip pat priminė, kad tuomet situacija buvo neeilinė – visko reikėjo greitai, nes konkurencija buvo didžiulė.

Nors po teismo posėdžio A.Veryga teigė negalintis komentuoti daugelio detalių, tačiau sutiko atsakyti į kelis žurnalistų klausimus.

Pravertė: A.Veryga teisme patvirtino, kad įsigyti reagentai buvo panaudoti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Apskritai, neprisirišdamas prie konkrečios istorijos, galiu pasakyti, kad žmonės vengs priimti sprendimus, vengs daryti kažką greitai. Žmonės bijos“, – sakė politikas.

Paklausus, kodėl šioje reagentų byloje civilinį ieškinį pareiškė dabartinė SAM vadovybė, o ne NVSPL, A.Veryga nevengė ironijos.

„Dabar laboratorija likusi be vadovo, tai kas kels tuos ieškinius. Dėl SAM galiu pasakyti, kad daug kas nesupranta jos veiksmų. Pavyzdys – licencijų atėmimas iš medikų. Tai dabartinio ministro nuomonė, jis užsispyręs“, – dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui įgėlė eksministras.

Ar dingo vagonai?

Kalbinamas žurnalistų, A.Veryga prisiminė garsiai nuskambėjusią esą dingusių vagonų su medikamentais istoriją, o dabartinių SAM vadovų priekaištus buvusiai vadovybei pavadino komunikaciniais žaidimais.

A.Veryga pasiūlė prisiminti, kad prieš metus SAM kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl esą pasisavintų beveik 850 tūkst. vienetų įvairių medicininės apsaugos priemonių. Tuomet A.Dulkys teigė, kad dingo net 20 traukinio vagonų apsauginių akinių, medicininių kepurių, kaukių, vienkartinių chalatų ir vienkartinių pirštinių. Tuomet buvo įvardyta ir trūkstamų prekių vertė – apie 912 tūkst. eurų.

„Tai paklauskite dabar, ar kas nors tuos vagonus rado? Kai Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje kažkas ministro griežčiau paklausė, kur dabar tie 20 vagonų, jis atsakė, kad tai buvęs tik vaizdingas pasakymas. Ant tavęs numeta kažkokį faneros lapą ir kapstykis“, – stebėjosi A.Veryga.