Kodėl svarbu būti įvertintam

Bet kuris darbas ar veikla, kuria vaikas užsiima nuo pat pirmųjų dienų, yra vertinama. Kai kada šie įvertinimai neišreiškiami garsiai, kai kurie yra per daug kritiški arba per daug giriantys vaiką ir taip galintys iškreipti jo realaus pasaulio suvokimą.

Kaip teigia pradinių klasių mokytojas Ernestas Samsonas, įvertinimai gali paveikti tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę, dėl to labai svarbu tai daryti tinkamai.

„Kai trūksta įsivertinimo įgūdžio, atsiranda siekis būti nuolat teigiamai įvertintam, lyg tai būtų vienintelis kokybės ir pasiekimų rodiklis. Kai pasitikime tik išoriniu vertinimu, tai trukdo mums auginti savo vidinę motyvaciją, savivertę“, – sako mokytojas.

Ernestas Samsonas./ Asmeninio archyvo nuotr.

 Tėvų vaidmuo – ypatingas

Svarbiausias vaidmuo ugdant vaiko savivertę ir teisingą pasitikėjimą savimi tenka tėvams.

Kaip teigia vaikų psichologė, konsultacijų puslapio „Vaikams tėvams“ įkūrėja Raminta Gudelytė-Bagdonė, būtent su jų ir artimiausioje aplinkoje esančių suaugusiųjų pagalba iki ankstyvosios paauglystės formuojasi vaikų savimonė – savęs išskyrimas iš aplinkos, santykio su pasauliu kūrimas, savojo aš, fizinių ir dvasinių savybių suvokimas ir vertinimas.

Tai, ką vaikai girdės iš mūsų ir kokius mūsų veiksmus matys, liks jų  savasties dalimi.

„Aplinkiniai yra tarsi veidrodis, kuris atspindi vaikams juos pačius ir leidžia pamatyti, pajausti ir suprasti save. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai dar negeba įvertinti, kas iš to atspindžio apie juos yra tikra, o kas – ne visai, suaugusiųjų vaidmuo formuojant vaikų savęs suvokimą, savivertę ir pasitikėjimą savimi yra ypač svarbus. Tai, ką vaikai girdės iš mūsų ir kokius mūsų veiksmus matys, liks jų savasties dalimi“, – sako R. Gudelytė-Bagdonė.

Ne tik pažymys

Šiandien įprasta manyti, kad pažymys mokykloje yra pagrindinis vaiko sėkmės rodiklis. Nors tyrimai rodo, kad geri pažymiai padeda vaikams geriau apie save galvoti, vis dėlto vertėtų nepamiršti ir kito mokyklos vaidmens.

„Vaikus vertiname ne tik rašydami jiems pažymį, o kaskart su jais kalbėdami, skirdami arba neskirdami jiems individualaus savo laiko, paklausdami, kaip jie laikosi, paskatindami juos ir pastebėdami jų gabumus. Jei elgsimės su vaikais neteisingai, jų neišklausysime, kaltinsime – tai taip pat bus vertinimas“, – teigia vaikų psichologė.

Raminta Gudelytė-Bagdonė. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Būtent dėl to kai kuriose mokyklose pradedama taikyti kitokius mokymosi metodus, kurie padeda vaikams ne tik įsisavinti būtinas žinias, bet ir tobulėti asmeniškai, pasitikėti savo jėgomis ir išlaikyti savivertę.

Kai trūksta įsivertinimo įgūdžio, atsiranda siekis būti nuolat teigiamai įvertintam, lyg tai būtų vienintelis kokybės ir pasiekimų rodiklis.

„Tikslas – padėti vaikui pamatyti realius savo gebėjimus, kartu pasidžiaugti ar atkreipti dėmesį į atsiradusias ugdymosi spragas. Mums labai svarbu, kad mokiniai gebėtų patys atpažinti, ką jau moka, o kur dar reikia sustiprinti vieną ar kitą įgūdį“, – sako E. Samsonas.

Kaip nepadaryti klaidų

Tėvai formuoja savo vaiko suvokimą apie elgesio standartus, gyvenimo planus, vertybes, idealus, tačiau neretai, net ir patys to nesuvokdami,  gali padaryti klaidų.

Kaip teigia R. Gudelytė-Bagdonė, nuolatinės pagyros arba kritika iškreipia vaiko savęs atvaizdą. Nuolat giriamas, jis pripranta prie pagyrų – net ir tais atvejais, kai pagyros yra objektyvios, o nuolat kritikuojamas, vaikas gali nebeturėti motyvacijos mokytis ar ko nors siekti, nes pripranta, kad vis tiek visuomet gauna neigiamą grįžtamąjį ryšį.

„Reikia nepamiršti, kad visi vaikai turi gabumų, bet susiduria ir su sunkumais. Net ir pačiam geriausiam mokiniui kai kuriose srityse sekasi sunkiau. Vadinasi, viskas priklauso nuo suaugusiųjų – kaip mes suteiksime grįžtamąjį ryšį ir ar nepamiršime pirmiausia pasidžiaugti laimėjimais, o tik tada prabilsime apie tai, kur vaikui reikėtų padirbėti daugiau“, – teigia R. Gudelytė-Bagdonė.

Penki pagrindiniai komponentai, būtini teigiamai vaiko savivertei ugdyti

1. Pastebėkite vaiko individualius gebėjimus. Žinokite, kuo vaikas yra ypatingas, koks jis buvo vakar ir koks yra šiandien, kiek ir kur patobulėjo.

2. Sakydami pastabas, paminėkite ir gerus dalykus. Rekomenduojama pirmiausia pastebėti, ką vaikas padarė gerai, o tik tuomet pereiti prie kritikos. Jei vaikas susiduria su sunkumais, geriau tą problemą kuriam laikui palikti ir sugrįžti prie jos vėliau.

3. Nelyginkite vaiko gabumų. Visi tėvai turėtų žinoti, kad gabumų lyginimas – netinkamas elgesys, ypač jei taip norima paskatinti vaiką mokytis.

4. Vertinkite procesą. Stebėkite, kaip jam sekasi atliekant užduotį pradžioje, įpusėjus, bet nebūtinai pabaigoje, nes neretai vaikai užduočių nepabaigia. Tada, kai orientuosime vaiką į patį procesą ir išmokysime jį džiaugtis mažais žingsneliais, pasiekti aukštumų jam bus gerokai lengviau, bus išlaikyta motyvacija.

5. Žodžiai – labai svarbu. Žodis „šaunuolis“ vaikui nepasako, kur jam sekasi, kokiose srityse jis yra stiprus, todėl reikėtų detalizuoti, už ką jį giriame ir kodėl kritikuojame. Pavyzdžiui: „Tu puikiai parinkai dažus dangaus atspalviams sukurti“, „Rašydamas didžiąsias raides viską darai gerai, tik reikėtų pasistengti, kad jos nebūtų pasvirusios į šitą pusę.“