"Jei už pasirodymus gautume pinigų, tai jau būtų darbas. O mums tai – laisvalaikio pomėgis, teikiantis didžiulį malonumą", – tikina kaunietė, besidominti istorine rekonstrukcija.

– Ar karantino mėnesiai labai suparalyžiavo kolektyvo veiklą?

– Mes dažnai esame kviečiami į istorinės rekonstrukcijos festivalius užsienyje. Liūdėjome, nes teko praleisti keletą jų. Tačiau tą laiką išnaudojome kitiems darbams, kuriems anksčiau pristigdavome laiko. Aš pati dirbau prie kostiumų: tvarkiau senus, siuvau naujus. Ir ne tik kostiumus... Rekonstruodama vyro kostiumą, norėjau sukurti ir skrybėlę. Pabandžiau – pavyko. Dabar jau kuriu antrą. O su kolektyvu pradėjome naują projektą – filmuojame pagrindinius XV a. šokio žingsnelius ir filmuota medžiaga dalijamės interneto erdvėje.

– Kokių darbų pirmiausia ėmėtės laisvėjant karantinui? Kokia vasara laukia?

Kai ko mokomės iš kitų, bet yra dalykų, kurių mokosi iš mūsų. Pavyzdžiui, istorinio šokio specialistai prašo leidimo naudoti mūsų nufilmuotus šokius kaip pavyzdį.

– Kartu su muzikantais atnaujinome repeticijas, tikėdamiesi, kad ne visi istoriniai festivaliai bus atšaukti. Vasara nusimato gana laisva, tačiau neliūdžiu, nes galėsiu skirti daugiau laiko šeimos atostogoms ir disertacijai rašyti.

– Su vyru Deividu esate "Saltus Gladii" siela, šerdis, stuburas – kaip tik nori galima pavadinti judviejų iniciatyvą suburti viduramžių šokių kolektyvą. Kokia buvo pradžių pradžia?

– Visų pirma patikslinsiu – mūsų veiklą tiksliau reikėtų apibrėžti kaip istorinę rekonstrukciją. Derėtų nesumeluoti ir sakant, kad tai – viduramžių šokiai. Pirmieji šokio žingsnelių užrašymai atsirado XV a. pabaigoje, jau Renesanso epochoje. Kad juos šokdavo, žinome tik iš kūrinių, knygų, metraščių. Taigi kiek tai autentiškai viduramžiška, negalime pasakyti. Todėl tiksliau būtų sakyti istoriniai šokiai.

Pirmą kartą juos pamačiau Trakuose, jau buvome susituokę su Deividu. Turiu labai gerą vyrą: kai pamatė, kaip man tai įdomu, ir pats prisijungė – iš pradžių abu pradėjome lankyti šokius, o vėliau ir istorine rekonstrukcija susidomėjome. Kai mūsų lankytas kolektyvas pasuko komercine linkme, supratome, kad nenorime eiti šiuo keliu – įkūrėme savo kolektyvą "Saltus Gladii".

Deividas – verslininkas, turi oro sterilizatoriais, drėkintuvais, sausintuvais prekiaujančią įmonę, tačiau visa galva paniro į šią veiklą. Tiesa, jis daugiau domisi viduramžių virtuve, to meto patiekalais, taip pat rūpinasi mūsų kolektyvui reikalingu inventoriumi, kuris būdingas atkuriamam laikmečiui.

Užkrėtė: istorinė rekonstrukcija, kuria iš pradžių susižavėjo Rasa, dabar jau ir vyro Deivido, ir sūnaus Tauro.

Aš esu baigusi tiksliuosius mokslus, dirbau informacinių technologijų srityje, bet visą laiką domėjausi istorija. Neakivaizdžiai baigiau istorijos studijas, doktorantūrai pasirinkau etnologijos mokslus, o tiksliau – tarpdisciplininius tyrimus. Moku analizuoti istorinius šaltinius, ėmiau gilintis į rekonstrukciją. Tiesa, universitete tokių žinių neįgysi – daug ko teko išmokti savarankiškai. Daug literatūros perku užsienyje. Iš kiekvienos kelionės bent po vieną knygą parsivežu, susikaupė gana solidi biblioteka.

– Akivaizdu, kad jūsų talentų puokštėje yra ir muzikos, choreografijos žinių – to juk reikia statant šokius.

– Šokti norėjau visą laiką, kiek tik save pamenu. Vaikystėje prašiau tėvų, kad mane leistų į baleto pamokas, bet esu jiems be galo dėkinga, kad per prievartą nuvedė į muzikos mokyklą ir aš ją pabaigiau. Nors dabar nei prie pianino prisėdu, nei kankles į rankas paimu, muzikinės žinios man labai naudingos. Daug lengviau statyti šokį, kai supranti, kas yra taktas, kai moki skaityti natas. Praverčia ir mano įgūdis skaityti mokslinę literatūrą, taip pasipildau žinių apie šokio choreografiją istoriniame kontekste.

Vyras mūsų namo rūsyje man yra įkūręs atskirą kambarį – turiu istorinių kostiumų drabužinę. Ten ir avalynė, ir papuošalai. Kostiumų gal 20 jau bus...

– Kiek laiko prireikia pastatyti istorinį šokį?

– Tris ar keturias dienas skaitau, gilinuosi į istorinę medžiagą, tada paprašau vyro pagalbos – abu per porą valandų jau pagal muziką sustatome šokį. Tada jį atkuriame su kolektyvu, nuo kurio profesionalumo daug kas priklauso. Juk pas mus ateina žmonių, kurie niekada gyvenime nešokę, tad visiems sekasi skirtingai.

– Ar istoriniai šokiai populiarūs? Yra iš ko mokytis?

– Kai ko mokomės iš kitų, bet yra dalykų, kurių mokosi iš mūsų. Pavyzdžiui, istorinio šokio specialistai prašo leidimo naudoti mūsų nufilmuotus šokius kaip pavyzdį. Tai rodo, kad esame pasiekę tam tikrą profesionalumą, į mus kreipiasi konsultacijų. Labai retas kuris rekonstruktorių klubas gilinasi į šokius. Į gyvenimo būdą, drabužius – taip, tai labai plačiai paplitę.

– Pačios siuvatės ir sudėtingus kostiumus – kaip tai pavyksta? O kur dar avalynė, galvos apdangalai, papuošalai... Turbūt visa tai ir labai brangu?

– Mes atkuriame XV–XVI a. drabužius, naudojame to laikmečio medžiagas – vilną, liną, šilką. Brangumas priklauso nuo tavo galimybių – padėvėtų drabužių parduotuvėje galima su 20 eurų išsiversti. Mano pirmieji drabužiai – būtent iš ten pirktų lininių, vilnonių audinių, aksominių užuolaidų. Avalynę ir papuošalus užsakome pas amatininkus, kurie rekonstruoja juos pagal paveikslus arba istorinius šaltinius.

Ne visos mūsų šokėjos siuvasi kostiumus – tai jau atskiro meistriškumo klausimas. Bet štai mūsų Eglė Kukytė – tikra profesionalė, ji ir muziejams siuva, ir kitiems kolektyvo nariams padeda. Rengiame siuvimo savaitgalius, kas tik nori, gali pabandyti. Siuvant istorinius kostiumus labai svarbu, kad jie būtų funkcionalūs. Mūsų rekonstruojamame amžiuje buvo populiari aukšta moterų galvos danga. Tai gražu, bet šokant sukelia nemažai vargo. Arba smailianosiai riesti batai – su tokiais niekaip nepadarysi šokio žingsnelio ištiestais kojų pirštais.

– Kiek istorinių kostiumų yra jūsų pačios spintoje?

– Ne spintoje. Vyras mūsų namo rūsyje man yra įkūręs atskirą kambarį – turiu istorinių kostiumų drabužinę. Ten ir avalynė, ir papuošalai. Kostiumų gal 20 jau bus... Čia kaip ir su įprastais drabužiais – kiekvieną sezoną norisi atsinaujinti. Atsibodę ir nenaudojami kostiumai toliau gyvena savo gyvenimą. Juos perleidžiame kitiems, atiduodami muziejams arba parduodame – surengiame secondhand dienas.

Įvairovė: „Čia kaip su įprastais drabužiais – kiekvieną sezoną norisi atsinaujinti“, – sako R.Kasperienė.

– Jūs kaip pasakos Pelenė – akimirksniu galite pavirsti princese... Nesunku sugrįžti į kasdienybę?

– Istorinė rekonstrukcija man padeda atsigauti nuo kasdienybės. Kai noriu poilsio, įkrentu į viduramžius.

– Kokia toji viduramžių moteris? Ar mums, šiuolaikinėms dailiosios lyties atstovėms, yra ko iš jų pasimokyti?

– Mes su vyru labai dažnai padiskutuojame, kaip gyventume persikėlę į XV–XVI a. Deividas sako, kad išgyventų vos dvi paras, nusividuriuotų ir numirtų. O aš sakau, kad po šešių valandų mane sudegintų ant laužo, nes esu feministė, man patinka šiuolaikinė pažanga. O to meto moteris... Kai pamatai jos bejėgiškumą, susimąstai, kaip gerai mes dabar gyvename.

Pasimokyti galėtume tik vieno – vertinti natūralius audinius. Mano močiutė, kuriai 96-eri, vis pabrėždavo natūralių audinių pridėtinę vertę. Man paauglei atrodė – kam? Juk gali pigiai nusipirkti gražių sintetinių! Viduramžių drabužio ansamblį sudaro keli sluoksniai, arčiausiai kūno – lino apatiniai, ant viršaus – vilnoniai ar prabangesni šilkiniai, aksominiai. Net ir vidurvasarį po tais sluoksniais nebūna karšta, nes visos medžiagos – natūralios.

– O kokiomis grožio priemonėmis naudojosi to meto moterys?

– Viduramžiais visi žmonės buvo žemesni. Tas noras būti aukštesniems moterims kainavo kančias – jos nešiojo galvos apdangalus kaip bokštus. Tam tikrais atvejais jie netgi buvo sutvirtinti su plaukais, todėl moterys su jais turėjo ir maudytis, ir miegoti. Pabandėme juos atkurti – ne tik nepatogu, bet ir labai skausminga. O kad atrodytų dar aukštesnės, moterys smilkiniuose išsiskusdavo plaukus. Kad veidas būtų blyškesnis – įdegęs veidas buvo kaimiečių išskirtinis bruožas – nusiskusdavo antakius, nusikirpdavo blakstienas... Išbalusią odą dar labiau balindavo.

Radau tokį receptą: grūdus per jaunatį reikėdavo užplikyti verdančiu vandeniu, palaikyti savaitę, nupylus vandenį išdžiovinti grūdus ir sumalti – tais miltais pudruoti veidą. Kažkada su kolektyvo moterimis pabandėme tai daryti. Labai vargome, miltai sušoko, nepavyko pasipudruoti.

Taip pat esu atkūrusi vieną lūpdažio receptą, užrašytą XV a. Reikia sumaišyti kiaulės taukus, bičių vašką ir geležies oksidą. Visai neblogai paraudonina lūpas.

– Ar gausus jūsų kolektyvas? Kokias tradicijas puoselėjate jame?

– Aktyvių narių yra dvylika, o su kartkartėmis prisijungiančiais būtų 20. Pasirodymams pasitelkiame istorinės muzikos kolektyvą "Ambera", jie akompanuoja mūsų šokiams. Apie vieną mūsų tradiciją – kostiumų siuvimo dirbtuves savaitgaliais – jau pasakojau. Kita susijusi su kelionėmis. Kasmet vasarą važiuojame į Griunvaldą, kur vyksta vienas didžiausių Europoje istorinės rekonstrukcijos festivalių. Važiuojame su šeimomis, beveik savaitę gyvename kaip viduramžių žmonės. Drauge mokomės ir istorinės rekonstrukcijos.

Pasirengimas: rekonstruojant šokius, parenkant jiems muziką, pritaikant drabužius tenka tyrinėti istorinę medžiagą, tačiau nemažai vietos lieka ir interpretacijai.

– Nuo mažumės su jumis keliauja ir sūnus Tauras?

– Jam jau vienuolika, išties jis visą laiką – drauge. Tiesa, dar nešoka, bet viskuo labai domisi.

– Pasvajokime. Ko labiausiai linkėtumėte savo kolektyvui po dešimties metų?

– Norėčiau, kad būtume kuo profesionalesni, kuo tiksliau atkurtume praeitų laikų autentiškumą. Tačiau labiausiai linkėčiau, kad mums drauge būtų taip pat gera, kaip yra dabar. Ar viengungiai, ar su šeimomis – kad visi džiaugtumės šia veikla ir joje pailsėtume.

Jei susidomėjote