Tarsi karalienė
Slaugos namuose gyvena močiutė. Kartais slaugės ją vadina karaliene, mat viskas jai kitaip nei visiems – kitoks maistas, kitaip sureguliuota temperatūra, kitaip reikia pakviesti. Štai ir šiandien – visi ruošiasi vakarienei, o ji sėdi ir neina. Kviesk nekvietęs, it nesutramdoma užsispyrėlė sėdi krėsle ir nejuda. Įtampa kyla, slaugėms reikia dar 20 senjorų palydėti prie stalo. Ir štai, lėtu valso ritmu, įeina klounas Zigmas. Jis iš ankstesnių pasakojimų žino, kad ši močiutė itin rafinuotų manierų, mėgsta ilgus pašnekesius, juvelyriškai reikli sau ir kitiems. Žinant tai, šis užsispyrimas įgauna visai kitą prasmę. Zigmas lėtai prieina, nekviečia močiutės valgyti, neragina, nesako motyvuojančių kalbų, tiesiog atsisėda šalimais ir užmezga pokalbį. Jie kalbasi apie 20 minučių, nuskamba ir humoro gaidelės, ir rimtai padiskutuoja, o tada „karalienė“ sako: „Labai gražiai pabendrauti pavyko.“ Ji pakyla nuo kėdės ir eina į valgomąjį vakarienės.
Būti išgirstam
Kodėl, atrodytų, nieko nedarant, klounams pavyksta? Močiutė buvo pratusi prie tam tikrų manierų ir ritualų, pavyzdžiui prieš vakarienę pasikalbėti. Šiuo metu ji dėl ligos nebegali tinkamai pasirūpinti savimi, bet orumas juk nesumažėjo. Žmogus turi prigimtinį norą būti išgirstas. Klounas Zigmas tapo mediatoriumi, užpildžiusiu tuštumą, – išklausė, suprato, neskubino, palydėjo. Patenkinusi emocinį poreikį būti išgirstai, močiutė ramiai nuėjo vakarieniauti. Neretai visuomenėje vyrauja išankstinės nuostatos: „piktas senis“, „kaprizinga senė“ ir pamirštame, kad yra tokio elgesio priežastis. Tai signalas, kad galbūt šio žmogaus emociniai poreikiai pamiršti ar ignoruojami.
Pasak psichologės Jurgitos Dečiunienės, gydytojai klounai turi daug raktų, kaip padėti atsiverti iš pirmo žvilgsnio užsidariusiems, atsiribojusiems, demencija sergantiems senjorams. Gydytojų klounų apsilankymų poveikį galima pamatyti iš karto – pasikeičia senjoro nuotaika, žmogus tarsi atgyja, pasidaro žvalesnis, energingesnis, ir nesvarbu, kad tai trunka tik kelias minutes. Suvokiant demenciją turinčių žmonių ribotas galimybes, tai labai daug.
S. Aliukonio nuotr.
Senolių kosminės kelionės
Tik pravėrus duris matyti, kad močiutės mintys plaukioja toli toli, kitame pasaulyje. Pasakome savo vardus ir pristatome Aldoną – rožinę, švelnią liesti, kriuksinčią kiaulaitę. Senjorė iškart ištiesia rankas ir paima Aldoną į glėbį. Staiga senolė sako: „Kiaulė dešras pavogė.“
„Pavogė? – sako klounė – O kur nubėgo?“ Senjorė sako nemačiusi, kur. „Tai nepagavote?“ – klausia klounė.
„Negalėjau pagauti“, – prisipažįsta močiutė.
Klounai pas mus lankėsi kartu su sielovados komanda, kuriai padėdavo rasti kelią į žmonių vidinį pasaulį.
Ir čia, palatoje, pasklinda klounados burtų dulkės, nes klounas gali perimti istorijos tėkmę ir pakreipti šviesesne linkme. Kalbėdamos su močiute jautėme sapno atmosferą, kur kiaulė pavogė dešras, ir tą begalinį liūdesį, kad ji jos nepagavo. Sunku pasakyti, ar tai fantazija, ar prisiminimas, tačiau pasukome į linksmesnį istorijos tunelį.
„Tai gal kiaulė pabėgo į kiaulių festivalį? Girdėjau ten orkestras grojo“, – sako klounė.
„Orkestras? Grojo styginiai... ir dar dainavo...“ – kažkas akimirkai žybtelėjo senolės akyse.
Iš šalies skamba kaip visiškas absurdas. Tačiau kartu panirę į močiutės istoriją ir pakreipę įvykius kita vaga, galime pakeisti jos emociją – iš liūdnos melancholiškos į pozityvesnę, šviesesnę. Senoliai, sergantys Alzheimeriu ar demencija, dažniausiai būna panirę į individualius kosminius pasaulius, o gydytojai klounai bando sugrąžinti juos į mūsų realybę, kiek tai įmanoma.
S. Aliukonio nuotr.
Kelias į vidinį pasaulį
„Klounų iš „Raudonų nosių Gydytojų klounų“ apsilankymai demencijos skyriuose atnešė labai daug spalvų, muzikos ir susitikimo stebuklo. Demencijos skyriaus gyventojai labai susidomėję įsitraukia į santykį, patys to nepastebėdami, kad kartu juokiasi, dainuoja, šoka, o kartais labai rimtai diskutuoja apie tai, kas jiems tuo metu rūpi. Demencija sergantys žmonės yra labai jautrūs juos supančiai aplinkai, bet klounų apsilankymai sukuria saugią erdvę jiems bendrauti savo būdu prisimenant jaunystę arba spręsti rimtus jiems čia ir dabar rūpimus klausimus. Žaidimo forma atpalaiduojant žmones, leidžiama jiems taip bendraujant ilsėtis ir nusiraminti, suprasti, kad viskas yra gerai. Klounai pas mus buvo kartu su sielovados komanda, kuriai padėdavo rasti kelią į žmonių vidinį pasaulį. Labai glaudžiai surezonavo sielovados komandos darbas ir klounų terapija kaip svarbi ir subtili pagalba žmonėms geriau suprasti ir susitaikyti su savo liga“, – sako slaugos namų „Addere Care“ sielovados ir terapijų grupės vadovė Lina Jakelė.
„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai‘‘ dalyvauja tarptautiniame projekte ir siekia išplėsti meninės klounados galimybes, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems demencija, ir vaikams su autizmo spektro sutrikimu.
